Vi­da Jur­kie­nė: „Su­pran­tu bei my­liu ir aukš­to­sios ma­te­ma­ti­kos, ir po­ezi­jos kal­bas” (0)

Vida Jurkienė : „Po­ezi­jos kal­ba vi­sa­da gy­ve­no ma­ny­je, bet vie­šo­jo­je erd­vė­je ma­no kū­ry­ba skam­ba nuo 2017 me­tų.“ Asmeninės nuotr.
Vida Jurkienė : „Po­ezi­jos kal­ba vi­sa­da gy­ve­no ma­ny­je, bet vie­šo­jo­je erd­vė­je ma­no kū­ry­ba skam­ba nuo 2017 me­tų.“ Asmeninės nuotr.
Po­ezi­ją Vi­da Jur­kie­nė va­di­na am­ži­na kaip pa­sau­lis. Kiek pa­me­na, pa­ti ja do­mė­jo­si, nors vie­šo­jo­je erd­vė­je sa­vo kū­ry­bą skleis­ti ėmė­si prieš ket­ve­rius me­tus. Jos kū­ry­bi­nis krai­tis – ke­tu­rios au­to­ri­nės kny­gos. Bai­gia­mas ra­šy­ti dar vie­nas ei­lė­raš­čių rin­ki­nys. Vi­dos ei­lės tam­pa dai­no­mis, ji – de­šim­ties al­ma­na­chų ben­dra­au­to­rė. „Vi­da – nuo­šir­dus, pa­pras­tas, jaut­rus žmo­gus, vi­sa tai at­si­spin­di ir jos kū­ry­bo­je. Jo­je žmo­nės ran­da tai, kas jiems ak­tu­a­lu šian­dien. Pra­ei­tų me­tų vė­lų ru­de­nį mū­sų bib­lio­te­kos su­reng­ta­me bib­lio­te­ra­pi­jos va­ka­re Vi­da pri­sta­tė ket­vir­tą kny­gą, skai­tė ei­lė­raš­čių ir vi­siems su­si­rin­ku­sie­siems pa­li­ko džiu­gių įspū­džių“, – sa­kė Ūd­ri­jos bib­lio­te­kos vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta Kar­pi­čie­nė. Ei­lių au­to­rė at­vi­rai sa­ko, kad li­ki­mo ap­do­va­no­ta skam­biu bal­su, kai de­kla­muo­ja ar skai­to ei­lė­raš­čius, ją gir­di bei klau­so ir pas­ku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tie­ji. Vi­dą Jur­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Bai­gian­tis me­tams, kai ruo­šiau Jums klau­si­mus, vie­nas gar­baus am­žiaus skai­ty­to­jas, už­bė­gęs pa­lin­kė­ti mums sėk­mės nau­jai­siais me­tais, kal­bė­jo, kad pan­de­mi­jos me­tu vie­ni net jė­gų links­miau gy­ven­ti ne­be­tu­ri, o ki­ti dar ir po­ezi­ją ku­ria. Mie­la Vi­da, tai iš ko­kio šal­ti­nio vis pa­si­se­mia­te kū­ry­bi­nių min­čių?

– Jei žmo­gus ne­tu­ri jė­gų links­miau gy­ven­ti, jam tu­rė­tų bū­ti nu­ti­kę kaž­kas la­bai blo­go: blo­ga svei­ka­ta, ne­tek­tys, ne­lai­mės, ki­tos prie­žas­tys. Jau­čiuo­si lai­min­ga ir links­mai gy­ve­nan­ti: svei­ki ar­ti­mie­ji, ga­liu ben­drau­ti su jais ir ki­tais man svar­biais žmo­nė­mis, dir­bu mėgs­ta­mą dar­bą, ran­du lai­ko po­mė­giams.

Kū­ry­bi­nės min­tys yra li­ki­mo do­va­na, jos at­ei­na sa­vai­me.

 

– Šian­dien gy­ve­ni­mas iš tie­sų pro­ziš­kas. Kiek ja­me rei­ka­lin­ga po­ezi­ja?

– Po­ezi­ja yra mąs­ty­mo for­ma, moks­liš­kai įro­dy­tas po­ezi­jos gy­do­ma­sis po­vei­kis. Skai­tant pa­tin­kan­čią po­ezi­ją di­dė­ja lai­mės hor­mo­no – se­ro­to­ni­no ga­my­ba.

Be dai­nuo­ja­mo­sios po­ezi­jos ne­bū­tų dai­nų, ar ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti pa­sau­lį be dai­nų?

Bet leng­viau at­sa­ky­ti ei­lė­mis:

 

Pra­tur­ti­na kiek­vie­ną

Ori mankš­te­lė sme­ge­nims,

Em­pa­ti­jos ug­dy­mas,

Ze­ni­tas min­čių to­bu­lu­mo

Ir po­stū­mis pil­nat­vės link.

Ji pa­ky­lė­ja, gy­do ir ra­mi­na,

Am­ži­na kaip ir pa­sau­lis ji.

 

– Jū­sų dar­bas rim­tas, tu­ri­te uni­ver­si­te­ti­nį bu­hal­te­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, esa­te ap­skai­tos pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės va­do­vė. Jau iš­lei­do­te ir ke­lias sa­vo po­ezi­jos kny­ge­les. Dar pui­kiai fo­to­gra­fuo­ja­te. Kaip čia iš­ei­na, kad po­mė­giai – to­kie ro­man­tiš­ki?

– Man aukš­to­ji ma­te­ma­ti­ka vi­sa­da pui­kiai se­kė­si, ir aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je bu­vo leng­va. Su­pran­tu bei my­liu ir aukš­to­sios ma­te­ma­ti­kos, ir po­ezi­jos kal­bas.

Vi­sus sa­vo ei­lė­raš­čius ra­šy­da­ma įsi­me­nu, ga­liu bet ka­da de­kla­muo­ti bet ku­rį sa­vo ei­lė­raš­tį.

Štai iš­trau­ka iš ma­no ei­lė­raš­čio „Ta­pau gy­ve­ni­mą“:

Nu­pie­šiu mū­sų že­mės kva­pą,

Kva­pą gy­vy­bės, mė­lį de­be­sų,

Dar­bų, jaus­mų, min­čių šne­ką –

Gy­ve­ni­mą, ku­rį la­bai my­liu.

 

– Ar leng­viau pa­ra­šy­ti, ar pa­skai­ty­ti ei­lė­raš­tį? Štai Jū­sų po­mė­gio ko­le­ga Sta­sys Šu­kys yra pik­tas ant tų po­etų, ku­rie klau­sy­to­jų au­di­to­ri­jai sa­vo kū­ry­bą skai­to mur­mė­da­mi po no­si­mi, ne tik ty­liai, bet ir ne­aiš­kiai. Po­nas Sta­sys tai va­di­na di­de­le ne­pa­gar­ba.

– Man leng­viau pa­skai­ty­ti. Kai de­kla­muo­ju ar skai­tau ei­lė­raš­čius, gir­di bei klau­so ir pas­ku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tie­ji.

 

– Ar Jums tik rim­ta po­ezi­ja pa­tin­ka?

– Jūs tei­sin­gai pa­ste­bė­jo­te, man ar­čiau šir­dies rim­ta po­ezi­ja.

Esu pa­ra­šiu­si daug įvai­rių ei­lė­raš­čių, įvai­rio­mis te­mo­mis ir apie jaus­mus. Man mei­lės ly­ri­ką ra­šy­ti yra leng­viau­sia, ta­čiau ne­la­bai mėgs­tu ją skai­ty­ti bei ra­šy­ti, ne­skai­tau ir mei­lės ro­ma­nų, ne­žiū­riu mui­lo ope­rų, ne­ra­šau po­pso, man įdo­miau ra­šy­ti ki­taip.

Ra­šau ir kla­si­ki­nius, ir abst­rak­ci­jo­mis.

Skai­ty­da­ma ki­tų po­ezi­ją ieš­kau me­ta­fo­rų gy­lio, pa­slėp­tos min­ties, pras­mės, tu­ri­nio.

 

– Ap­skri­tai, ka­da tuo pra­dė­jo­te do­mė­tis? Kam dar ski­ria­te po­il­sio lai­ką?

– Po­ezi­jos kal­ba vi­sa­da gy­ve­no ma­ny­je, bet vie­šo­jo­je erd­vė­je ma­no kū­ry­ba skam­ba nuo 2017 me­tų.

Po­il­sio lai­ką dar ski­riu at­gai­vai gam­to­je.

 

– Jū­sų gim­ta­sis kraš­tas – Kro­kia­lau­kio apy­lin­kės. Koks ry­šys su šiuo kam­pe­liu šian­dien?

– Kro­kia­lau­kio apy­lin­kė­se gy­ve­nau nuo penk­tos kla­sės, gi­miau ir mo­kiau­si iki 4 kla­sės Ve­re­bie­jų kai­me. Vai­kys­tės ir jau­nys­tės vie­to­vės yra pa­čios bran­giau­sios. La­bai mie­la ir ge­ra su­si­tik­ti bei ben­drau­ti su jo­se gy­ve­nan­čiais ar gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis.

Kro­kia­lau­ky­je bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, čia bu­vo ir yra la­bai daug ma­nęs. Esu dė­kin­ga dau­ge­liui man svar­bių žmo­nių, dė­kin­ga vi­siems ma­ne mo­kiu­siems mo­ky­to­jams. Čia, ka­pi­nė­se, aš už­de­gu ka­pų žva­ke­les bran­giau­siems žmo­nėms…

Jei į šį klau­si­mą at­sa­ky­čiau pro­za, la­bai iš­si­plės­čiau, po­ezi­ja yra trum­piau:

 

Ge­ra su­grįž­ti

Į lai­mę vai­kys­tės

Kur lau­kia šven­ti na­mai,

Kur sau­lė skais­čiau te­ka,

Vai­kys­tė su mei­le šne­ka,

Kur skrai­dė lai­mės ait­va­rai.

Lai­mėj gy­ve­nom, žai­dėm,

Per­šė­kę iš­brai­dėm,

Spren­dėm al­go­rit­mus,

Gy­ve­ni­mo spar­nus sklei­dėm,

No­ri­si ant mo­kyk­li­nės len­tos už­ra­šy­ti:

„My­liu ta­ve, vai­kys­tės kai­me“.

 

– Mes, lie­tu­viai, esa­me va­di­na­mi sve­tin­gais ir vai­šin­gais. O kuo mes sa­vo kū­ry­ba uni­ka­lūs?

– Mū­sų kla­si­kai iš­si­sky­rė uni­ka­lu­mu, at­spin­dė­da­mi ne­leng­vą Lie­tu­vos ke­lią. Daug gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­čia­ma į lie­tu­vių kal­bą ir iš lie­tu­vių kal­bos į ki­tas kal­bas. Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je šiuo­lai­ki­nė­je kū­ry­bo­je sun­kiau ras­ti uni­ka­lu­mą, skai­ty­da­ma ieš­kau au­ten­tiš­kos kū­ry­bos.

 

– Ar iš tie­sų įkvė­pi­mas at­ei­na be­ra­šant, kaip ir ape­ti­tas be­val­gant?

– Ra­šy­mo vi­ru­są pa­si­ga­vus sun­ku su­sto­ti. Skai­ty­to­jai ska­ti­na kur­ti, ši li­ki­mo do­va­na kaip reiš­ki­nys.

 

– Ko­kį sa­vo as­me­ny­bės bruo­žą la­biau­siai ver­ti­na­te?

– Sun­ku iš­skir­ti vie­ną, gal at­sa­kin­gu­mas, po to są­ži­nin­gu­mas, sa­vi­gar­ba, po­zi­ty­vus mąs­ty­mas... Gy­ve­ni­mas iš­mo­kė va­do­vau­tis ne emo­ci­jo­mis, o pro­tu.

 

– O ko­kia Jū­sų tu­ri­ma se­na sva­jo­nė?

– Džiau­giuo­si gy­ve­ni­mu ir ne­ku­riu sva­jo­nių. Dė­kin­ga li­ki­mui, kad po­ezi­ja yra ma­no gy­ve­ni­me, jos dė­ka su­ti­kau se­niai ma­ty­tus mie­lus, man svar­bius žmo­nes, su­si­pa­ži­nau su nau­jais po­mė­gio bi­čiu­liais.

Bai­giu ra­šy­ti dar vie­ną ei­lė­raš­čių rin­ki­nį, tai bus penk­to­ji ma­no au­to­ri­nė kny­ga, esu dai­nų teks­tų au­to­rė, de­šim­ties al­ma­na­chų ben­dra­au­to­rė.

Po žie­mos šven­čių tuoj pra­dė­siu lauk­ti pa­va­sa­rio ir pa­va­sa­ri­nių šven­čių.

 

Šyp­so­jo­si gruo­dis,

Man net pa­ti­ko su žie­mos

Ir va­sa­ros kos­tiu­mu,

Trum­pas die­nas pa­li­ko.

Džiu­gu, kad yra Ka­lė­dos,

Gra­žu, kai eg­lės rė­dos…

Šyp­so­si sau­sis,

Snie­guo­to­mis aki­mis žiū­ri,

Pa­si­puo­šęs snie­go

Skulp­tū­ro­mis,

Ste­bi pro ažū­rą.

O jau va­sa­rio,

Tai la­bai lau­kiu,

Ža­dė­jo ži­buok­lė­mis

Iš­puoš­ti pa­lau­kes…

Ir dar pa­ža­dė­jo

Tri­spal­vių alė­ją,

Lau­kiu va­sa­rio ir

Tri­spal­vių plaz­dė­ji­mo.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.