Per Velykas atsiradusio donoro kepenys jauną moterį ištraukė iš anapusinio pasaulio (0)

E. Kadžiulienė.
Kaskart pavasarį, per šv. Velykas, panevėžietė Eglė Kadžiulienė (39 m.) išgyvena itin stiprius jausmus. Ji vėl ir vėl švenčia gyvenimą, tačiau be jaudulio ir atminties žvakučių neapsieina. Lygiai prieš 13 metų jauna moteris dėl žaibinės kepenų ligos formos atsidūrė ties nebūtimi. Komos ištikta Eglė geso su kiekviena minute, tačiau viską pakeitė netikėtai atsiradęs donoras. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pakalbino Eglę Kadžiulienę.

„Daug kas sako, kad donoro atsiradimo diena yra antrasis gimtadienis. Tai tiesa – tau padovanotas naujas gyvenimas. Tik man tai yra ir to donoro paminėjimo, pagerbimo metas. Tą dieną užplūsta labai stiprūs jausmai, kuriuos net suku nupasakoti: visa drebu, tarytum persikeliu į tą dieną, kai donoro artimieji man dovanojo gyvenimą, o patys išgyveno beribį skausmą. Verkia jie ir šiandien, netektį prisimindami, mirusiojo kapą lankydami. Aš dėl jų donorystei ištarto TAIP irgi braukiu ašaras, tik džiaugsmo, kad galiu toliau gyventi. Ir ta sąsaja – išeinančio jauno žmogaus per begalinį skausmą, atsisveikinimą ir manęs operacinėje, kurią gydytojai ruošiasi prikelti naujam gyvenimui – tai yra donorystės jautrumas, dieviškumas ir išskirtinumas. Nėra pasaulyje žodžių, kuriais galėtum padėkoti už gyvenimą padovanojusią mirtį. Esu labai empatiška ir mane tai visada labai jaudina“, – pasakojimą pradeda E. Kadžiulienė.

Būdama pacientų organizacijos „Gyvastis“, kuri vienija organų laukiančius ir po transplantacijų gyvenančius žmones, narė Eglė aktyviai pasisako už organų donorystę ir ne kartą pasakojo savo istoriją įvairiuose susibūrimuose. Ši kaskart spaudžia ašaras – graudinasi ne tik eiliniai klausytojai, bet ir donorus ruošiantys medikai, ir tie, kuriems tenka kalbėtis su Anapilin išeinančiojo artimaisiais.

„Kokia gydytojų reanimatologų stiprybė! Jiems reikia perduoti didžiulę padėką – juk atlieka tokį svarbų, tačiau nematomą darbą, – sako Eglė, savo akimis regėjusi aparatūrą, kuri šimto procentų patikimumu konstatuoja smegenų mirtį. Tuo pat metu moteris puikiai įsivaizduoja artimųjų reakciją, išgirdus tokią baisią naujieną. – Juk visada atrodo, kad gal dar tas žmogus nubus, gal dar neatsisveikinti. Viltis visada rusena, ypač kai ligonis yra jauno amžiaus ar net nepilnametis.“

Eglę ypač sujaudino neseniai Lietuvoje nutikęs atvejis, kai mirus mažamečiam vaikui tėvai sutiko paaukoti jo organus, kad šie atgytų kitų mažylių kūnuose: „Donorystė – išskirtinis aktas. Tai – ne laboratorija, ne kažkokio brangaus vaisto įsigijimas. Tai žmogaus dovana žmogui, iš širdies – į širdį.“

Gydytojai nebuvo tikri dėl sėkmės

Pačios Eglės gyvenimas kūliais vertėsi lygiai prieš 13 metų Lenkijoje, kur tuo metu gyveno su šeima ir ruošėsi švęsti vieną didžiausių švenčių metuose. Dvidešimt penkerių metų moteris, kuri niekada nesiskundė sveikata, tą lemtingą sekmadienio prieš didžiąją Velykų savaitę vakarą paguldė lovytėn užmigdytą dešimties mėnesių sūnelį. Ryte nubudusios moters akys buvo geltonos. Taip pasireiškė kepenų negalavimas.

Pirmadienį ir antradienį buvo atliekami tyrimai, trečiadienį moters būklė ypač suprastėjo, nustojo dirbti kepenys, o dar po paros Eglę ištiko smegenų koma ir moteris atsidūrė intensyvios terapijos skyriuje. Dėl žaibinės ligos formos lietuvė buvo nedelsiant įrašyta į skubių recipientų sąrašą.

„Ir, įsivaizduokite, per parą atsirado donoras. Sako, mane išgelbėjo angelas sargas. Didžioji Velykų savaitė tapo didžiąja mano gyvenimo savaite. Sekmadienį man buvo atlikta transplantacija, tačiau operacijoje dalyvavę gydytojai net nebuvo tikri, ar pasiseks – nustojus veikti kepenims organizmas jau buvo smarkiai apnuodytas. Gyvenimą ar mirtį lėmė vos kelios valandos. Jei donoras nebūtų atsiradęs taip greitai, sūnus nebūtų manęs pažinęs, per Velykas lankytų tik mano kapą“, – pasakoja 39 metų moteris, šiandien skaičiuojanti, kad su sūnumi yra bemaž vienmečiai – jam keturiolika, o Eglė švenčia savo antrojo gyvenimo trylika.

Žaibinė forma kerta jauniems

Vėliau Eglė sužinos, kad neaiškios priežasties žaibinė kepenų nepakankamumo forma būdinga būtent jauniems žmonėms iki 30-35 metų, ir dažniausiai – moterims. Net po operacijos atlikti tyrimai negalėjo paaiškinti šios ligos atsiradimo. „Ir dėl to šiek tiek nedrąsu – norėčiau žinoti, kodėl man tai nutiko, kas mane jauną ir stiprią pavertė neįgalumą turinčiu žmogumi“, – svarsto pašnekovė.

Kelias dienas po operacijos jauna moteris praleido komoje ir buvo laikoma itin sterilioje palatoje, kad būtų išvengta infekcijų pavojaus. Koridoriuje nerimaujantiems jaunos pacientės artimiesiems slaugytojos vis skubėdavo pranešti apie rankos ar kojos pajudinimą, atmerktas akis – fiksuodavo kiekvieną kūno krustelėjimą. O kai Eglė jau po daugiau nei dešimties dienų nubudo sąmoningai, slaugytoja išbėgo į koridorių pranešti šios džiugios žinios ir verkdama susmuko.

„Pati aš nedaug ką iš tų dienų atsimenu. Taip jau būna tiems, kurie patiria komą. Toks jausmas, kad kažkas ėmė ir lyg mygtuku „delete“ pravalė atmintį. Aš net neatsiminiau to ryto, kai pamačiau geltonas akis. Pasakojant artimiesiems atrodė lyg kokį filmą apie save žiūrėčiau“, – ilgainiui Eglė ant popieriaus užsirašė atminty neužsilikusias gyvenimo detales – kad savo klausimais nebekankintų artimųjų.

Gydytojai daro stebuklus

Dar būdama ligoninėje Eglė sužinojo, kad jos donore tapo į automobilio avariją patekusi už ją net jaunesnė mergina. „Nelaimė nutiko tada, kai aš, pajungta prie aparatų, skaičiavau paskutines gyvenimo valandas, jau viena koja buvau pas Dievulį. Nuo to laiko negaliu ramiai klausytis žinių apie jaunų žmonių mirtis autoavarijose. Ir net ne po vieną juk žūva... Kiekvieną kartą susigraudinu. Nes žinau, kad man kepenys padovanotos avarijoje nukentėjusio žmogaus“, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro kalbinta pašnekovė.

Jau trylika metų su persodintu organu gyvenanti Eglė ankstesne sveikata pasigirti negali, nors jos likimo draugai, kuriems kepenys persodintos persirgus hepatitais ar vėžiu, dažnai po transplantacijos pasveiksta ir gerai jaučiasi, kai kurie net grįžta į darbą, sportuoja. Tai – dėl dar iki operacijos apnuodyto organizmo. Tačiau moteris nesiskundžia ir tikina, kad už tuos metus norėtų padėkoti ją prižiūrinčiai Santaros klinikų gydytojai Airidai Buivydienei.

„Užtenka man pamatyti jos geras akis ir jau iškart geriau pasijuntu. Jos rūpestis, nuraminimas daro stebuklus! Už galimybę gyventi esu dėkinga tiek donorei, tiek gydytojai, vis nepavargstančiai ieškoti man gydymo ir kovoti su mano imunine sistema“, – Eglė prasitaria, kad ji ir kiti po kepenų transplantacijos gyvenantys žmonės Santaros klinikų gydytoją vadina „kepeniukų mama“. Pašnekovė neabejoja, kad būtent gydytojos A. Buivydienės dėka ji vis dar gyvena su šiuo persodintu organu.

O jei nelaimė nutiktų Tau...

Prakalbus apie donorystę ir jos skatinimo būdus, Eglė akimirkai nutyla, o tada sako: „Žinoma, tai yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas ir teisė turėti savo nuomonę. Mane išgelbėjo donorės artimųjų ištartas TAIP. Mano tėvai nelaidojo savo jaunos dukters, aš sugrįžau pas savo sūnų ir turiu galimybę jį auginti. Kad ir labiau apribota esu, bet gyvenu, džiaugiuosi buvimu kartu su artimaisiais.

Ir jei tas žmogus, kuris abejoja, bent akimirką pagalvotų, kad taip gali nutikti jo vaikui, mamai, tėčiui, vyrui, žmonai... Juk bet kurią minutę gali nutikti nelaimė, užklupti liga ir mylimas žmogus atsidurtų prie mirties slenksčio, o gydytojai tegalėtų ištarti, kad niekuo negali padėti, išgelbėtų tik atsiradęs donoro organas... Nelaimės akimirką nebesvarbūs nei turtai, nei amžius, gali būti nors pats popiežius, bet jei donoras neatsiras, nebus grįžimo į šeimą, tiesiog nebus gyvenimo. O netektis juk paliečia ne tik tave, bet ir artimuosius, gimines, draugus, kurie tave pažįsta. Ir tik donorystė lemia, kad ašaras ir skausmą keičia džiaugsmas, kai mylimas žmogus – tėvas, vaikas, senelis – vėl gali gyventi. Donorystė yra geranoriškumas, žmogaus atjauta, tas dieviškas TAIP.“

Laukiančiųjų sąrašas – ilgas

Kepenų transplantacijos – vienos laukiamiausių, informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Tais metais, kai straipsnio herojei Lenkijoje atlikta kepenų transplantacija, Lietuvoje šio organo sulaukė 6 ligoniai. Metams bėgant šis skaičius po truputį kyla – 2020-aisiais Lietuvoje jų atlikta 14. Deja, laukiančiųjų sąrašas yra gerokai ilgesnis – šiuo metu kepenų transplantacijos laukia apie 90 sunkių ligonių.

Nelaukime, kol liga ar nelaimė pasibels į mūsų namus. Kiekvienas, sulaukęs pilnametystės, galime pareikšti sutikimą po mirties tapti organų ir audinių donoru. Tai padaryti galima internetu https://ntb.lt, gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.