Va­sa­ris gam­to­je – kon­tras­tų mė­nuo (31)

Miš­ko gro­žis. Rai­mon­do Ri­ba­čiaus­ko nuotr.
Miš­ko gro­žis. Rai­mon­do Ri­ba­čiaus­ko nuotr.
Miš­ko ke­liu­ku bren­du per pu­rų snie­gą. Klo­ne­lė­se snie­go sto­ris sie­kia be­veik met­rą, me­džiai, ypač spyg­liuo­čiai, kaip ka­rei­viai gin­klą, ša­kų glė­by­se glau­džia snie­go kal­nus, plo­nes­ni, ne­at­lai­kę snie­go gau­sos, su­lin­ko virš ke­liu­kų, aikš­te­lių, su­da­ry­da­mi sa­vo­tiš­kus tu­ne­lius ir su­kur­da­mi pa­sa­kiš­ką vaiz­dą – vos juos pa­lie­tus, žmo­gų už­griū­va snie­go la­vi­na. Tai pri­me­na se­ne­lių pa­sa­ko­ji­mus: anks­čiau tai bu­vo žie­mos, snie­go lig ar­klio pil­vo, ry­tais nuo šal­čio poš­kė­da­vo tvo­ros, net šu­nys ne­lįs­da­vo iš bū­dų, o at­si­kė­lus pir­miau­sia rei­kė­da­vo at­si­kas­ti už­pus­ty­tas pir­kios du­ris, po to pra­si­kas­ti ta­ke­lį iki lau­ko tu­a­le­to, šu­li­nio ir tvar­to; tai dau­ge­liu at­ve­ju bu­vo vai­kų dar­bas…

Ne to­kia jau šal­ta ši žie­ma

Šie­met kaž­kas pa­na­šaus, ta­čiau ma­ne pir­miau­sia vi­sa­da ma­lo­niai ste­bi­na straips­nių ant­raš­tės: Lie­tu­vai smogs ark­ti­nis šal­tis, ša­lį už­klos snie­gas ir pan. Rei­kia pri­min­ti, kad Lie­tu­vo­je 1956 me­tų va­sa­rio 1 die­ną Ute­no­je bu­vo 42 laips­niai šal­čio, 2012-ųjų va­sa­rio 5-ąją Rad­vi­liš­ky­je – 33 laips­niai, o šių me­tų sau­sio 17 die­ną Še­du­vo­je, Ky­bar­tuo­se ir Uk­mer­gė­je – tik 27, o pas mus Dzū­ki­jo­je – iš­vis tik 23 laips­niai šal­čio. Tai­gi vi­sai šil­ta ši žie­ma.

Ten­ka pri­min­ti, kad gam­tos žen­klai vi­siš­kai ne­ro­dė to­kios žie­mos, paukš­čiai ne­sku­bė­jo iš­skris­ti, dar lap­kri­tį ma­tė­me gar­nius, ger­ves, gruo­dį – var­nė­nus, ku­rie le­syk­lo­se lan­ko­si ir da­bar, o gruo­džio pa­bai­go­je beb­rai dar tin­giai ruo­šė at­sar­gas žie­mai, kiš­kiai ne­tu­rė­jo su­kau­pę tau­kų, pa­skers­tų kiau­lių ka­sa bu­vo plo­na ir trum­pa.

Ta­čiau, ma­tyt, vis­kas su­si­mai­šė. Ma­ne nu­ste­bi­no di­de­lės gru­pės bal­tų­jų gar­nių žie­mo­ji­mas Vė­žio­nių kai­mo ri­bo­se prie Va­rė­nės upe­lės, juos nuo­lat ste­bi vie­tos gy­ven­to­jai, nuo­trau­ko­se įam­ži­na Ži­vi­lė Sei­liu­vie­nė. Tul­žys va­sa­rio 4 die­ną pa­ste­bė­tas prie upe­lio, įte­kan­čio į Dau­gų eže­rą. Pra­de­du ne­su­pras­ti gam­tos iš­dai­gų. Aiš­ku vie­na, kaip vi­sa­da žie­ma už­klu­po ne­ti­kė­tai tik ke­li­nin­kus ir elek­tri­kus.

 

Ne vi­siems miš­ko gy­ven­to­jams pus­nys bai­sios

Už­klo­jus že­mę sto­ra snie­go dan­ga ir pa­spau­dus šal­tu­kui, žmo­gui vi­sa­da no­ri­si pa­dė­ti gam­tai. Ta­čiau gy­vū­nai ir paukš­čiai yra pri­pra­tę iš­gy­ven­ti ir sun­kes­nius lai­kus. Aiš­ku, snie­go gau­sa ap­ri­bo­ja ju­dė­ji­mą, pri­ėji­mą prie mais­to. Kuo di­des­nis gy­vū­nas ar paukš­tis, tuo leng­viau iš­ken­čia šal­tį. Pa­vyz­džiui, brie­džiai tik juo­kia­si, jie vi­sa­da ras mais­to spyg­liuo­čių ir minkš­tų­jų la­puo­čių jau­nuo­ly­nuo­se, kir­ta­vie­tė­se, lau­py­da­mi žie­vę ir ska­by­da­mi me­džių bei krū­mų ša­ke­les, tau­rie­ji el­niai ir stir­nos taip pat, ta­čiau juos mes pri­pra­ti­no­me ei­ti į šė­ryk­las.

Snie­go sto­ris pa­vo­jin­gas tik stir­noms, jos vi­sa­da tu­ri at­si­gul­ti ant že­mės, o esant sto­rai snie­go dan­gai, jos iki že­mės ne­pa­jė­gia pri­si­kas­ti, ko­kią sa­vai­tė­lę pa­gu­lė­ju­sios ant snie­go su­ser­ga plau­čių už­de­gi­mu, ypač pir­ma­me­čiai stir­niu­kai, be to, snie­go sto­ris joms ap­sun­ki­na pa­bė­gi­mą nuo plėš­rū­nų.

Va­sa­rio 14–17 die­no­mis tik­ri­nau stir­nų gu­lyk­las Var­čios, Ge­di­mi­no ir Pa­kar­šio miš­kuo­se, de­ja, be­veik vi­sur stir­nos gu­li snie­ge. Daug kur gu­lyk­lo­se jos tuš­ti­na­si, gu­la­si an­trą kar­tą, šla­pi­mo spal­va tam­si, tai aiš­kūs per­ša­li­mo po­žy­miai.

Šer­nams kol kas juo­kas, juk že­mė po snie­gu ne­įša­lu­si, bet kam knis­ti, juk vi­sa­da ra­si me­džio­to­jų pa­lik­to mais­to, svar­bu pa­si­da­ry­ti ta­ką. Pa­tys žvė­rys sten­gia­si ju­dė­ti kuo ma­žiau, ma­žiau eik­vo­ti ener­gi­jos ir pa­lik­ti pėd­sa­kų.

La­bai įdo­mu sek­ti žvė­rių ta­kais, tai tik­ri tu­ne­liai snie­ge, ei­na oriai vie­nas pas­kui ki­tą, vil­kai ir lū­šys ir­gi sten­gia­si vaikš­čio­ti nu­va­ly­tais miš­ko ke­liu­kais, žvė­rių ta­kais, gro­bio lau­kia prie šė­ryk­lų. Vi­siems ka­no­pi­niams at­ei­na sun­kus me­tas ypač ta­da, kai sto­ras snie­go sluoks­nis iš­si­lai­ko dau­giau ne­gu tris sa­vai­tes ir kai po at­ly­džių su­si­for­muo­ja sto­ra snie­go plu­ta, ji pjaus­to ko­jas, gy­vū­nams ypač sun­ku ju­dė­ti, la­biau­siai ken­čia stir­nos.

Ta­čiau vi­si plėš­rū­nai iš es­mės jau­čia­si pui­kiai, be to, va­sa­rį vyks­ta vil­kų, lū­šių ir la­pių ru­ja – kaž­kam šal­ta, o kaž­kam karš­ta. Vil­kai ru­jos me­tu ypač ak­ty­vūs, juos daž­nai ga­li­ma pa­ma­ty­ti at­vi­ro­se vie­to­se, miš­kuo­se, kur jie yra, vi­sur pa­žy­mė­tos te­ri­to­ri­jos, vie­ni­šius ga­li­ma pri­si­šauk­ti pa­mėg­džio­jant kau­ki­mą, tie, kas tu­ri sa­vo da­mą, į vi­lio­ji­mus re­a­guo­ja van­giai, jie rū­pi­na­si sa­vo iš­rink­tą­ja.

Snie­go bu­vi­mas už­tik­ri­na bal­to­jo kiš­kio, įra­šy­to į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą, iš­gy­ve­ni­mą. Bal­ta­sis kiš­kis – tai miš­kų gy­ven­to­jas, tru­pu­tį ma­žes­nis už pil­ką­jį, gy­ve­na spyg­liuo­čių ir miš­riuo­se miš­kuo­se, Dzū­ki­jo­je gau­siai Va­rė­nos, Drus­ki­nin­kų ir Val­ki­nin­kų miš­kuo­se, bal­tas tam­pa lap­kri­čio pa­bai­go­je, vėl pil­kas – ko­vo pra­džio­je.

Įdo­mus tuo, kad už­pa­ka­li­nės ko­jos žie­mos me­tu tam­pa plauk­me­ni­mis, t. y. gau­siai ap­au­ga plau­kais, kas pa­leng­vi­na bė­gi­mą pu­riu snie­gu, be to, ši­tas gy­vū­nė­lis su­ge­ba liuok­tel­ti į pus­nį ir pu­sės met­ro gy­ly­je pra­lauk­ti pū­gą ir šal­tį. Jei­gu žie­ma be­snie­gė, jis leng­vai tam­pa plėš­rū­nų gro­biu, nes vi­si plėš­rū­nai ski­ria bal­tą spal­vą. Snie­go bu­vi­mas gy­vy­biš­kai svar­bus že­benkš­čiai ir šer­muo­nė­liui, jie taip pat žie­mą bal­ti.

 

Tuoj iš­si­ris pir­mie­ji kran­kliu­kai, su­kriuk­sės šer­niu­kai...

Anks­čiau, iki ka­ran­ti­no, va­sa­rio mė­ne­sį me­džio­to­jai re­gu­liuo­da­vo la­pių po­pu­lia­ci­jos gau­su­mą, mat ru­jos me­tu jos pra­ran­da bud­ru­mą, ap­svai­gu­sios nuo aist­rų vaikš­ti­nė­ja lau­kais vi­są pa­rą. Ne­va­ly­ti lau­kių ke­liu­kai, ju­dė­ji­mo ap­ri­bo­ji­mas tarp sa­vi­val­dy­bių aiš­kiai pa­di­dins šių plėš­rū­nų po­pu­lia­ci­ją, tai ke­lia ne­ri­mą.

At­lik­ti ty­ri­mai Vo­kie­ti­jo­je ir Šve­di­jo­je įro­dė, kad la­pių po­pu­lia­ci­jos gau­sa tu­ri tie­sio­gi­nę įta­ką stir­nų ir kiš­kių po­pu­lia­ci­jų gau­su­mui. Tai­gi, jei no­ri­me ma­ty­ti gau­sius stir­nų pul­kus ir me­džio­ti kiš­kius, tu­ri­me re­gu­liuo­ti plėš­rū­nų skai­čių.

Kad ir kaip keis­ta, šiuo me­tu liz­dus su­ka ar­ba tai­so se­nus ir de­da kiau­ši­nius kran­kliai, po 20 die­nų iš­si­ris jau­nik­liai, o tirps­tan­tis snie­gas ati­dengs pui­kų pie­tų sta­lą, gam­ta pa­si­rū­pi­na vi­sais. Va­sa­ris – kon­tras­tų mė­nuo. Ir nors jis lai­ko­mas šal­čiau­siu žie­mos mė­ne­siu, pa­gal il­ga­me­čius ste­bė­ji­mus va­sa­rio 16 die­ną pa­pras­tai ša­ly­je ras­da­vo­si pir­mie­ji šer­niu­kai.

Aiš­ku, esant to­kiems šal­čiams ir sto­rai snie­go dan­gai, pa­pras­tai pir­mo­ji va­da žūs­ta, ta­čiau po mė­ne­sio šer­nės vėl ru­jo­ja, ir ta­da po 4 mė­ne­sių gims­ta vė­ly­va va­da. Va­sa­rio vi­du­ry­je me­džio­to­jai ste­bė­jo pil­kų­jų kiš­kių ru­ją, tai reiš­kia, kad po 44 die­nų ne­bus snie­go, prieš sau­lę žo­lė bus 2–3 cm ir pa­sau­lį pa­svei­kins pir­mie­ji kiš­ku­čiai.

 

Žvė­rių šė­ri­mas – ne toks fsjau pa­pras­tas rei­ka­las

Me­džio­to­jai pra­dė­jo in­ten­sy­viai rū­pin­tis pa­pil­do­mu lau­ki­nių gy­vū­nų šė­ri­mu. Nu­va­lo­mi ke­liai iki šė­ryk­lų, į miš­ką ve­ža šie­nai­nį, si­lo­są, grū­dus. Ta­čiau įsta­ty­mi­nė ba­zė ga­na sli­di, šer­nus ga­li­ma vi­lio­ti, bet drau­džia­ma šer­ti. Vi­lio­ji­mo nor­ma yra 100 kg.

Ki­tiems gy­vū­nams ga­li­ma at­vež­ti ir dau­giau pa­ša­rų, ta­čiau jie tu­ri bū­ti su­krau­ti taip, kad ne­pa­siek­tų šer­nai, be to, drau­džia­ma pil­ti ant že­mės. Štai tau, bo­bu­te, ir De­vin­ti­nės! Kaip tą pa­da­ry­ti esant sto­rai snie­go dan­gai – rim­tas klau­si­mas. Tai­gi, jei­gu jūs, my­lė­da­mas lau­ki­nius gy­vū­nus, at­ve­ši­te į miš­ką ki­bi­rą mor­kų ar mai­šą grū­dų ir juos iš­pil­si­te ant že­mės, jus ga­li nu­baus­ti aky­lus ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas.

Val­džia kaip vi­sa­da at­si­bus pa­si­bai­gus žie­mai, Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas ir Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba iki šiol ne­su­ge­ba re­a­liai įver­tin­ti esa­mos si­tu­a­ci­jos ir sku­biai pri­im­ti bū­ti­nų spren­di­mų, lei­džian­čių bal­to­jo ba­do me­tu ka­no­pi­nius žvė­ris šer­ti pi­lant pa­ša­rus ir ant že­mės. Tai­gi me­džio­to­jai ir gam­tos my­lė­to­jai, at­lik­da­mi ge­rą dar­bą, vaikš­to pei­lio aš­me­ni­mis.

Man ne­ra­mu ir dėl to, kad, va­ži­nė­da­mas po Dzū­ki­jos apy­lin­kes, nie­kur ne­ma­čiau slėp­tu­vių ku­rap­koms, tai vie­nin­te­lis paukš­tis, ku­riam ypač rei­ka­lin­ga žmo­gaus glo­ba žie­mą, kai yra sto­ras snie­go sluoks­nis. Ki­tiems paukš­čiams įreng­to­se šė­ryk­lo­se ga­li­te pil­ti sau­lė­grąžas, mo­liū­gų sėk­las, smul­kius grū­dus, tru­pin­tą duo­ną, vir­tus kiau­ši­nius ir bul­ves ar­ba pa­ka­bin­ti ne­sū­dy­tų la­ši­nių ar tau­ki­nes. Žo­džiu, tai, ką val­gy­tu­mė­te pa­tys.

No­riu pri­min­ti, pa­tys di­džiau­si Lie­tu­vo­je žie­mo­jan­tys paukš­čiai yra jū­ri­nis ere­lis ir kur­ti­nys. Kur­ti­niui jo­kių pro­ble­mų, jis sėk­min­gai ga­li mis­ti pu­šų spyg­liais, ere­lis pa­si­gaus nu­sil­pu­sį kiš­kį ar pa­si­mai­tins ma­ši­nų par­trenk­tais ar kri­tu­siais gy­vū­nais.

Kon­flik­tas tarp Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to ir Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos jau ba­do akis. Iki šio lai­ko Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to va­do­vy­bė tu­rė­jo ne­igia­mą po­žiū­rį į me­džio­to­jų ben­druo­me­nę, kar­tu for­ma­vo ne­igia­mą nuo­mo­nę vie­šo­joje erd­vė­je, ta­po vi­siš­kai už­da­ra val­džios ins­ti­tu­ci­ja, iš­lai­ko­ma mū­sų pi­ni­gais.

Ne­iš­ri­šus šio maz­go, to­les­nis me­džio­to­jų ben­druo­me­nės ak­tu­a­lių klau­si­mų spren­di­mas yra ne­įma­no­mas. Ma­ne kaip žmo­gų nu­ste­bi­no so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se iš­sa­ky­ta ap­lin­kos mi­nist­ro pa­ta­rė­jo Ma­riaus Če­pu­lio nuo­mo­nė, kad žvė­rių šer­ti ne­rei­kia, kad tu­ri vyk­ti na­tū­ra­li at­ran­ka, o me­džio­to­jai, gy­vū­nų ir paukš­čių glo­bė­jai, pa­lai­ky­da­mi po­pu­lia­ci­jų gau­są, yra vos ne gam­tos prie­šai.

Ma­tyt, pa­mir­šo mi­nist­ro pa­ta­rė­jas, kad anks­čiau bu­vo be­ga­lės na­tū­ra­lių pie­vų, tūks­tan­čiai vien­kie­mių, kas pa­leng­vi­no iš­gy­ve­ni­mą paukš­čiams ir žvė­rims.

Na­tū­ra­lus gam­ti­nių po­pu­lia­ci­jų re­gu­lia­vi­mas iš es­mės da­bar iš da­lies ga­li­mas tik re­zer­va­tuo­se. Tin­ka­mos na­tū­ra­lios ap­lin­kos su­for­ma­vi­mas nyks­tan­tiems lau­kų paukš­čiams ir žvė­rims ne­ga­li­mas dėl che­mi­ka­lų nau­do­ji­mo že­mės ūky­je.

Ma­nau, for­muo­jant to­kią nuo­mo­nę, rei­kia per ži­niask­lai­dą, mo­kyk­lo­se aiš­kin­ti, kad mirš­tan­tis iš ba­do ar iš­se­ki­mo gy­vū­nas ir paukš­tis yra nor­ma­lu, tik kaip tą pa­sa­ky­ti vai­kui, ku­riam nuo ma­žų die­nų tė­vai, auk­lė­to­jai ir mo­ky­to­jai sten­gia­si įskie­py­ti mei­lę gam­tai, už pas­ku­ti­nius pi­ni­gė­lius nu­per­ka kaž­ko­kių pa­ša­rų, gal ir ne­tin­ka­mų, ta­čiau juos ve­ža į miš­ką su šven­tu no­ru pa­dė­ti šą­lan­čiai gy­vy­bei..

At­ėmus iš jau­ni­mo no­rą rū­pin­tis gam­ta, pa­pras­čiau­siai at­im­si­me da­lį sie­los ir žmo­giš­ku­mo. Su­tin­ku su ta min­ti­mi, kad kai ku­riuo­se klu­buo­se ir bū­re­liuo­se žvė­rių šė­ri­mas yra ne­pro­por­cin­gai di­de­lis ir au­gi­na­mos per di­de­lės ka­no­pi­nių žvė­rių ban­dos. Šią pro­ble­mą ga­li­ma spręs­ti per me­džiok­lėt­var­kos pro­jek­tus ir žvė­rių ap­skai­tą, at­lie­ka­mą vals­ty­bės lė­šo­mis, nes žvė­ris yra vals­ty­bės.

Va­sa­rio 15 die­ną vi­sų me­džio­to­jus vie­ni­jan­čių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai da­ly­va­vo nuo­to­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je su ap­lin­kos mi­nist­ru Si­mo­nu Gent­vi­lu ir jo ko­man­da. Man šis su­si­ti­ki­mas pa­ti­ko, ga­na drau­giš­ko­je ap­lin­ko­je ap­ta­rė­me ker­ti­nius me­džiok­lės klau­si­mus, džiu­gu tai, kad ne­bu­vo klau­si­mų, ku­riems iš­spręs­ti nė­ra jo­kių ga­li­my­bių. Su­ta­rė­me, kad vi­sas pro­ble­mas spę­si­me dis­ku­si­jų me­tu.

Šiuo me­tu ga­li­ma me­džio­ti vil­kus, pa­pras­tuo­sius ša­ka­lus, meš­kė­nus, man­gu­tus, au­di­nes, nut­rijas, on­dat­ras, šer­nus, la­pes, kiau­nes, šeš­kus, fa­za­nus ir beb­rus. Pri­me­nu, ap­lin­kos mi­nist­ras nu­sta­tė 175 vil­kų su­me­džio­ji­mo li­mi­tą. Šių me­tų va­sa­rio 15 die­nos duo­me­ni­mis, ša­ly­je su­me­džio­ti 164 vil­kai, iš jų Dzū­ki­jo­je 15 (Va­rė­nos ra­jo­ne – 8, Aly­taus ra­jo­ne – 4, Laz­di­jų ra­jo­ne – 3).

 

Nei plau­ko, nei tau­ko

Rai­mon­das Ri­ba­čiaus­kas

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.