Ukrainietė gydytoja Olena Titova: „Baisiausia, kad žmonės gali tiesiog įprasti prie karo“

Pasaulis apsivertė akimirksniu

„Alytaus centre jau nepasiklystu, tačiau susipažinti su miestu dar nespėjome. Prieš tai buvome apsistoję Druskininkuose, labai patiko kurorto senoji medinė architektūra. Manęs dažnai klausia, ar graži man Lietuva? Atsakau, kad ji būtų nuostabi, jei atvykusi būčiau į šią šalį atostogauti ar į suplanuotą pažintinę kelionę, profesiniais reikalais, o dabar viskas yra stresas. Džiaugiuosi, kad bent darbas ligoninėje leidžia kitur sukoncentruoti mintis, kurį laiką negalvoti apie situaciją. Sakau didžiausią ačiū lietuviams už tai, kad jie padėjo nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Net neįsivaizdavau, kad tokia pagalba įmanoma, kad svetimi žmonės gali padėti taip, lyg būtų artimiausi giminės“, – sako O.Titova.

Gydytoja su šeima gyveno Charkive. Tai – antras pagal dydį Ukrainos miestas, turintis per milijoną gyventojų, vadinamas antrąja Ukrainos sostine. O.Titova dirbo regioninės Charkivo ligoninės Kardiologijos skyriaus stacionare, kuriame atliekamos stentavimo procedūros po infarktų, teikiama kitokia medicinos pagalba sergantiems sunkiomis širdies ligomis.

„Vasario 23-iosios vakare, kaip paprastai, susidėjau krepšį, kurį ryte pasiimsiu į darbą, užmigdžiau vaikus. Man pačiai nesimiegojo, atsikėliau naktį, pavaikščiojau po namus. Vyrą, kuris taip pat gydytojas, iškvietė į ligoninę. Jis išvažiavo, o po kurio laiko aš išgirdau sprogimus… Prikėliau vaikus, įsimečiau kelis būtiniausius daiktus ir išvykome iš miesto pas mano tėvus į Zaporižę“, – pasakoja Olena.

Kelias dienas šeima gyveno santykinai saugesnėje vietoje, bet ir ten situacija tapo nerami. Dieną ir naktį periodiškai įsijungdavo oro pavojaus sirenos, teko su vaikais kaskart bėgti į slėptuvę rūsyje. Olena pasakoja, kad sūnus tai labai paveikė, jie tapo nervingi, ir šeima pradėjo svarstyti apie galimybę išvykti. Lenkiją atmetė, nes žinojo, kad ši šalis jau priėmė labai didelį pabėgėlių srautą. Internete pastebėjo skelbimą, kad Lietuva priima ukrainiečius, ir išvažiavo, kaip pati Olena sako, „į niekur“.

„Tikiuosi būti kaip gydytoja, naudinga ligoniams“

Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama 6 milijonai ukrainiečių karo pabėgėlių, 600 jų apsistojo Alytuje. Milijonų ukrainiečių moterų, mamų, močiučių, seserų pečių netikėtai užgriuvo rūpestis šeima, vaikais, joms tenka kurtis svetimose šalyse, rūpintis būstu ir lėšomis pragyvenimui, nes vyrai liko kariauti ir dirbti tėvynėje. Gydytoja O.Titova ir jos mama – vienos iš jų. Medikės tėtis nusprendė likti Ukrainoje, o vyras išvykti negalės, kol nesibaigs karas, nes toks įstatymas, jis toliau dirba savo darbą ligoninėje Charkive kaip gydytojas urologas.

Olena pasakoja, kad, atvykusi į Lietuvą, šeima apsistojo turistinėje sodyboje „Žališkė“, įsikūrusioje Lazdijų rajone, kur ją svetingai priėmė ir globojo Rima ir Antanas Kliučinskai. Reikėjo pagalbos ir maisto produktais, ir moralinio palaikymo, visa tai rado svetingų dzūkų namuose: „Vietiniai gyventojai žinojo, kad esame karo pabėgėliai iš Ukrainos, jie labai mumis rūpinosi, atnešdavo įvairių naminių produktų iš ūkių, už tai jiems labai ačiū.“

Olena su mama ir vaikais atvyko į Lietuvą kovo 5 dieną. Nors išvykdama manė, kad namus palieka ilgiausiai savaitei, į krepšį įsidėjo ir medicininį išsilavinimą liudijančius dokumentus. Jų patvirtinimas Lietuvoje užtruko pusantro mėnesio, nors dabar procedūra yra šiek tiek supaprastinta. Sužinojusi, kad Alytaus ligoninėje reikia kardiologo, medikė apsisprendė pradėti čia dirbti. Ši savaitė – antroji, kai ji priima pacientus Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Konsultacijų poliklinikoje.

Sako, kad kolektyvas ją sutiko labai geranoriškai: „Padeda, kas kuo gali. Tiesiogiai dirbu su gydytoju kardiologu Artūru (O ne Mindaugu?) Kundrotu, jis labai padeda. Palyginti su Ukrainos medicinos sistema, Lietuvoje kardiologai ligoninės Konsultacijų poliklinikoje turi spręsti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias užduotis, savarankiškai diagnozuoja, labai žaviuosi kolegomis, kurie čia dirba. Tikiuosi, kad būsiu naudinga profesine prasme ligoniams“, – sako gydytoja.

O.Titova pastebi, kad šiuolaikinė kardiologija yra viena sunkiausių medicinos sričių, joje daug inovacijų, gydymo algoritmai greitai keičiasi ir gydytojui reikia spėti su šitomis naujovėmis. Jai pačiai šiuo metu kalbos barjeras yra viena didžiausių problemų, tačiau išsprendžiama. Slaugytoja, su kuria dirba, kalba rusiškai, dauguma vyresnio amžiaus pacientų – taip pat. Druskininkuose gydytoja lankė pradinį lietuvių kalbos kursą, dabar kalbos mokysis aukštesniu lygiu.

„Kiekviena karta turi savo karą?“

Charkivas – vienas labiausiai nukentėjusių Ukrainos miestų, kurį raketos apšaudo nuo pat pirmų karo valandų ir iki dabar. Šiandien – jau 118-oji (antradienį) žiauraus karo Ukrainoje diena. Ar Olena tikėjo, kad toks karas galėtų prasidėti jos šalyje?

„Gal juokingai nuskambės, bet aš turėjau nuojautą. Ne, ne kad prasidės karas, bet kad mano gyvenime kažkas iš esmės pasikeis labai greitai ir kardinaliai. Tai buvo maždaug likus mėnesiui iki karo pradžios. Sustyguotas gyvenimas, šeima, profesija, vaikai – viskas apsivertė aukštyn kojomis“, – sako Olena.

Vienas baisiausių dalykų jai šiame kare – kad žmonės gali tiesiog įprasti prie jo, kad naujienos iš fronto taps lyg ir įprastu žinių fonu.

„Ir man pačiai karas atrodė kažkas labai tolimo, nors ligoninėje Charkive dirbo iš okupuoto Lugansko regiono atvykę kolegos. Ką jau kalbėti apie Europą, kurioje žmonės gyvena ramiai ir sočiai. Kai karas paliečia asmeniškai, viskas pasikeičia. Turbūt kiekviena karta turi savo karą. Bet tokio baisaus, brutalaus neįsivaizdavau. Hibridinį – taip, bet kai į gyvenamuosius namus šaudo raketomis… Labai mėgau Tolstojų, Dostojevskį, bet kol kas negaliu jų knygų paimti į rankas, net Puškino vaikiškų knygelių vaikams skaityti nebegaliu. Jei rusų klasikai rašė apie sielą, tai kur ta jų siela siela dabar? Aš netikiu, kad šitas blogis gali ilgai likti nenubaustas“, – sako Olena.