Uk­rai­nie­tė La­ri­sa: „Vi­sus man pa­dė­ju­sius aly­tiš­kius pri­si­me­nu ir nuo­šir­džiai jiems dė­ko­ju. O tu, Ra­mu­ne, ma­no šir­dy­je su­kie­si”

Tuo­met la­bai rei­kė­jo sa­va­no­rių ran­kų

Šian­dien vi­sos Aly­taus kul­tū­ros cen­tro erd­vės ski­ria­mos kul­tū­rai. „Bet aš iki šiol, kiek­vie­ną kar­tą ei­da­ma į re­pe­ti­ci­jas, per­ker­tu žings­niais fo­jė ir pri­si­me­nu tą šur­mu­lį ir pa­bė­gė­lių srau­tus. Da­bar, ei­nant per ty­lą ir ra­my­bę, vis tiek su­spau­džia šir­dį“, – at­vi­rai kal­ba Ra­mu­nė.

Trum­pas eks­kur­sas nu­ve­da į pra­ei­tį. Prieš de­vy­nis mė­ne­sius čia bu­vo įreng­tas pir­ma­sis Lie­tu­vo­je nuo ka­ro bė­gan­čių uk­rai­nie­čių pri­ėmi­mo cen­tras. Aly­tiš­kiai me­na, kad kul­tū­ri­nio ob­jek­to vir­smas į pa­bė­gė­lių reg­ist­ra­ci­jos cen­trą tru­ko vos ke­lio­li­ka va­lan­dų. Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos, vie­tos po­li­ci­jos dar­buo­to­jų ir dau­gy­bės Lietuvos Rau­do­no­jo Kry­žiaus, „Mais­to ban­ko“ ir „Gel­bė­kit vai­kus“ sa­va­no­rių ran­ko­mis erd­vus kul­tū­ri­nis pa­sta­tas ta­po prie­globs­čiu bė­gan­tiems nuo siau­bin­go ka­ro bai­su­mų. Pir­mie­ji pa­vie­niai pa­bė­gė­liai čia su­tik­ti jau va­sa­rio pabaigoje, kiek vė­liau jie bu­vo skai­čiuo­ja­mi tūks­tan­čiais.

Tuo­met la­bai rei­kė­jo sa­va­no­rių ran­kų, ku­rios pa­ly­dė­tų at­kly­dė­lius, šir­džių, ku­rios su­pras­tų ken­čian­čio skaus­mą, nu­ra­min­tų iš­si­gan­du­sias di­de­les ir ma­žas ake­les.

Tuo­met ne­ga­lė­jo lik­ti nuo­ša­ly­je bal­dų ga­my­bos įmo­nės UAB „Ar­po­lis“ pro­jek­tų va­do­vė Ra­mu­nė Lam­sar­gy­tė su duk­ra Gre­ta Ma­ri­ja.

„Duk­ra lie­pė už­pil­dy­ti sa­va­no­rio pra­šy­mą. Me­nu, vis žiū­ri­me ži­nias ir vi­du­je ky­la kaž­koks bai­mės jaus­mas, ne­ri­mas dėl at­ei­ties, ne­ži­no­my­bė. „Ne­gi tik sė­dė­si­me ir klau­sy­si­me, da­ry­ki­me ką nors“, – sa­kė duk­ra. Taip su pir­mai­siais ir už­pil­dė­me pra­šy­mus tap­ti cen­tro sa­va­no­rė­mis. Ke­le­tą die­nų per sa­vai­tę, lais­vu nuo dar­bo me­tu bu­dė­jo­me cen­tre, pra­lei­do­me nak­tis, sa­vait­ga­lius“, – me­na Ra­mu­nė. Ji dė­kin­ga sa­vo ko­le­goms iš UAB „Ar­po­lis“, ku­rie la­bai stip­riai ją pa­lai­kė, kai ku­rie, pa­gal ga­li­my­bes, net įsi­trau­kė į sa­va­no­rys­tę. Kas­kart ben­dra­dar­biai pa­si­do­mė­da­vo, gal ko trūks­ta, jie rin­ko daik­tus, pir­ko mais­to ir ki­tų daik­tų, au­ko­jo pi­ni­gų, abe­jin­gų ne­bu­vo.

Pa­ti Ra­mu­nė sa­va­no­ria­vo re­gist­ra­ci­jo­je, re­gist­ra­vo nau­jai at­vyks­tan­čius pa­bė­gė­lius. Uk­rai­nie­čiai už­pil­dy­da­vo trum­pą an­ke­tą, gau­da­vo ku­po­nus hi­gie­nos ir mais­to rin­ki­niams. Cen­tre ka­ro pa­bė­gė­liai ga­lė­jo lik­ti iki 72 va­lan­dų. Jų lau­kė re­gist­ra­ci­ja mig­ra­ci­jos tar­ny­bo­je, būs­to ir dar­bo pa­ieš­ka pa­gal po­rei­kį. Kiek­vie­nas už­si­re­gist­ra­vęs as­muo ga­vo lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je vie­niems me­tams su ga­li­mu pra­tę­si­mu.

Ašaras braukė ir savanoriai

Pa­sak Ra­mu­nės, au­to­bu­sai iš Uk­rai­nos tuo­met va­žia­vo kas­dien ir ne po vie­ną, tik nuo ko­vo vi­du­rio pa­bė­gė­lių srau­tas su­ma­žė­jo. Vie­na di­džiau­sių Lie­tu­vos ve­žė­jų – ke­lei­vių ve­ži­mo ben­dro­vė „Kaut­ra“ pa­rū­pi­no sa­vo au­to­bu­sus ir vai­ruo­to­jus, ku­rie Uk­rai­no­je su­rink­da­vo žmo­nes ir ne­mo­ka­mai juos at­vež­da­vo čia. Ini­cia­ty­vą iš pra­džių fi­nan­sa­vo ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Blue / Yellow“, ku­ri nuo 2014 m. rė­mė Uk­rai­nos ka­ri­nį pa­si­prie­ši­ni­mą. Vė­liau pro­jek­tą fi­nan­sa­vo „Stip­rūs kar­tu“ ir su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ja. To­kiu au­to­bu­su į Lie­tu­vą iš tuo me­tu ru­sų oku­puo­to Ska­dov­sko, ku­ror­to Uk­rai­nos pie­tuo­se, prie Juo­do­sios jū­ros, Cher­so­no sri­ty­je, at­vy­ko ir 59-erių me­tų La­ri­sa.

La­ri­sa pa­sa­ko­ja, kad ta­da, kai pra­si­dė­jo ka­ras, na­muo­se jos ne­bu­vo – tu­rė­jo iš­vyk­ti į Mol­do­vą pa­dė­ti vy­res­nia­jai duk­rai, svei­ku­siai po akių ope­ra­ci­jos. Jai ne­te­ko ma­ty­ti, kaip oku­pan­tai nuo Ska­dov­sko mies­to ta­ry­bos pa­sta­to nu­ė­mė Uk­rai­nos vė­lia­vas ir iš­kė­lė ru­siš­kas. Jau­niau­sia duk­ra su vy­ru pra­ne­šė ma­mai, kad ru­sai už­ėmė po­zi­ci­jas Dža­ril­ha­che ir iš ten pa­lei­do ra­ke­tas per Ska­dov­ską, Cher­so­no ir Mi­ko­la­ji­vo link. Duk­rai su aš­tuon­me­čiu sū­nu­mi pa­vy­ko iš­va­žiuo­ti be­ke­lė­mis, žen­tas li­ko ka­riau­ti.

Pa­ti La­ri­sa ke­lio­nė­je į Lie­tu­vą pra­lei­do 34 va­lan­das. Au­to­bu­se, pri­si­me­na ji, vi­są tą lai­ką tvy­ro­jo ty­la – žmo­nės va­žia­vo pri­slėg­ti ir iš­se­kę. To­dėl jie taip džiau­gė­si lie­tu­vių sve­tin­gu­mu.

„Juo­ko ne­bu­vo. Aša­rų? Taip. Jos bi­ro ir sa­va­no­riams, dau­ge­liui sun­ku bu­vo ra­miai klau­sy­tis pa­bė­gė­lių iš­gy­ve­ni­mų, kaip gel­bė­jo­si bom­bor­duo­ja­mi, kaip ken­tė­jo ne tik fi­zi­nius, bet ir daug sun­kes­nius – dva­si­nius skaus­mus, ypač dėl ar­ti­mų­jų, vai­kų ne­tek­ties. Čia, Aly­tu­je, pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tre, jie ver­kė iš lai­mės, kad li­ko gy­vi. Ir aša­ras brau­ki­na­čius sa­va­no­rius ra­mi­no“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

To­je il­go­je ke­lio­nė­je į Lie­tu­vą La­ri­sa su­si­pa­ži­no su mo­te­ri­mi ir kar­tu vy­ku­siais še­šiais vai­kais. Ben­dra­ke­lei­vė dėl pa­ti­ria­mo stre­so bu­vo su­tri­ku­si, pro­tar­piais ji ne­su­pra­to, kur esan­ti. La­ri­sa ėmė ją glo­bo­ti, pa­siū­lė kar­tu vyk­ti į Vil­nių, pa­ti ten vy­lė­si ras­ti jai ar­ti­mų žmo­nių ir – svar­biau­sia – dar­bą.

Pir­mo­ji pa­žin­tis su La­ri­sa

Ra­mu­nė me­na: „Į pri­ėmi­mo punk­tą at­va­žia­vau po dar­bo. Pir­mo­ji ži­nia – tuoj pa­si­ro­dys trys au­to­bu­sai su pa­bė­gė­liais. Su­si­dė­lio­ja­me dar­bus, at­vy­kė­lius iš­skirs­to­me. Ne­tru­kus at­vyks­ta vy­ras, ku­ris pa­reiš­kia, kad, kaip su­tar­ta, at­va­žia­vo pa­im­ti ir pas sa­ve ap­gy­ven­din­ti uk­rai­nie­čių – dvie­jų mo­te­rų ir še­šių vai­kų. Iš an­tro aukš­to nu­si­lei­džia La­ri­sa ir dar vie­na mo­te­ris su še­šiais vai­kais. Vi­sus juos vy­ras iš­si­ve­ža į Vil­nių.

Bet ne­tru­kus gir­džiu te­le­fo­nu kal­ban­čią ko­or­di­na­to­rę. Įsi­mi­nė jos žo­džiai: „Tai par­vež­ki­te ir pa­li­ki­te.“ Iš­kart po po­kal­bio, ji pra­šo sa­va­no­rius ei­ti į lau­ką pa­dė­ti at­gal su­neš­ti ką tik iš­vy­ku­sių uk­rai­nie­čių daik­tus. „Ne­la­bai su­pras­da­mi, kas vyks­ta, ei­na­me į lau­ką, kur sto­vi vil­nie­čio au­to­bu­siu­kas, iš­li­pa La­ri­sa ir jos ben­dra­ke­lei­vė su vai­kais bei krep­šiais. Ei­nant į lau­ką ko­or­di­na­to­rė trum­pai pa­pa­sa­ko­ja, jog vy­ras jai te­le­fo­nu šau­kęs, kad jam „įki­šom“ ru­ses. Esą jos ne uk­rai­nie­tės, nes kal­ba tar­pu­sa­vy­je ru­siš­kai, to­dėl jis at­si­sa­ko jas vež­tis. Nors ko­or­di­na­to­rė pa­ti­ki­no, kad mes tik­ri­na­me at­vy­ku­sių do­ku­men­tus, mo­te­rys tik­rai iš Uk­rai­nos, jis ne­si­klau­sė ir pa­sa­kė, kad jas iš­mes pa­ke­liui, jei mes ne­pri­ima­me at­gal...“ – me­na Ra­mu­nė.

Nors bu­vo pa­ta­rian­čių pa­ty­lė­ti, ne­si­gi­lin­ti, Ra­mu­nė vis dėl­to iš­si­aiš­ki­no si­tu­a­ci­ją. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, ne­rei­kia dangs­ty­ti ne­tin­ka­mo žmo­nių el­ge­sio, taip pat ir tau­tie­čių. Kaip pa­sa­ko­jo La­ri­sa, joms, uk­rai­nie­tėms, no­rė­jo­si ne­už­gau­ti at­vy­ku­sio­jo jų pa­si­im­ti, tad pa­gar­biai at­si­klau­sė, kaip joms kal­bė­ti – uk­rai­nie­tiš­kai ar ru­siš­kai. Ro­dos, jis pri­ta­rė, kad kal­bė­tų ru­siš­kai, bet stai­ga kaž­ko įpy­ko ir ap­su­ko au­to­mo­bi­lį at­gal. Mo­te­rims taip ir ne­pa­aiš­ki­no, ko­dėl taip nu­spren­dė, kal­bė­jo jis kaž­ką lie­tu­viš­kai.

„La­ri­sa man pri­mi­nė ma­no ma­mą, ku­rios se­niai ne­tu­riu“

„Tuo­met mes dar­bų ne­si­skirs­tė­me, ėjo­me ten, kur ran­kų trū­ko. Nu­ė­jau pa­dė­ti pa­bė­gė­lių ap­gy­ven­di­ni­mu be­si­rū­pi­nan­tiems sa­va­no­riams. Ten ir vėl La­ri­sa. Jai rei­kė­jo ras­ti būs­tą, nes 72 nu­ma­ty­tos va­lan­dos, kai ji ga­lė­jo bū­ti cen­tre, ėjo į pa­bai­gą. Ži­no­jau, kad ji no­ri va­žiuo­ti į Vil­nių, dirb­ti ma­sa­žuo­to­ja, bet ten jau be­veik ne­bu­vo lais­vo gy­ve­na­mo­jo būs­to, tik ra­jo­ne. O kai­me to­kios pro­fe­si­jos žmo­gui ras­ti dar­bą bū­tų sun­ku. Pa­gy­ve­nu­si uk­rai­nie­tė tvar­kin­ga, iš­min­tin­ga, mie­la. Iš­si­kal­bė­jo­me, ir aš pa­ju­tau kaž­ką to­kio, kad ne­be­ga­lė­jau ne­gal­vo­ti apie ją. La­ri­sa man pri­mi­nė ma­no ma­mą, ku­rios se­niai jau ne­tu­riu. Pa­skam­bi­nau duk­rai, ku­ri bu­vo ką tik iš­si­kraus­čiu­si į Kau­ną ir emo­cin­gai pa­sa­kiau: „Šian­dien vos ne­par­si­ve­žiau na­mo žmo­gaus!“ Ma­niau prieš­ta­raus, bet ji pa­klau­sė: „Tai ko­dėl ne­par­si­ve­žei? Aš juk iš­va­žia­vus, kam­ba­rys lais­vas.“ Taip tie­siai ir pa­siū­liau La­ri­sai: „Ši­lu­mą ir kąs­nį pa­ža­du, va­žiuo­jam pas ma­ne.“

Pri­ėmiau kaip ma­mą, o sū­nus – kaip mie­lą, ge­rą, dva­sin­gą ir la­bai darbš­čią mo­čiu­tę“, – pa­sa­ko­ja Ra­mu­nė. Ji pri­si­me­na at­si­tik­ti­nai vieš­niai pa­klo­ju­si lo­vą su mė­ly­nu už­tie­sa­lu ir gel­to­no­mis pa­gal­vė­lė­mis. Uk­rai­nie­tę tai net su­grau­di­no... Ta­čiau La­ri­sai rei­kė­jo ne tik sto­go virš gal­vos, bet ir dar­bo. Vi­sais ka­na­lais su bi­čiu­liais jo ieš­ko­ta nesėk­min­gai. Tuo tar­pu uk­rai­nie­tė na­muo­se ma­sa­ža­vo sa­va­no­rius, kai­my­nus, drau­gus. Vals­ty­bės pa­gal­ba ka­ro pa­bė­gė­liams tuo me­tu iki ga­lo dar bu­vo ne­nu­ma­ty­ta. Kur mo­te­ris be­si­bel­dė, te­ko lauk­ti, stre­suo­ti.

Ma­sa­žuo­to­jos pa­tir­ties tu­rin­čiai La­ri­sai pa­ga­liau pa­vy­ko su­ras­ti dar­bą, bet ki­ta­me mies­te. Krū­vis bu­vo di­džiu­lis, per die­ną tek­da­vo at­lik­ti ir 20 ma­sa­žų. Kaip pa­ti La­ri­sa pa­sa­ko­ja, dir­bo daug ir sun­kiai, tar­si prie kon­ve­je­rio. Pra­dė­jo strei­kuo­ti są­na­riai, o pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, pa­si­svei­ka­tin­ti, kai toks įtemp­tas dar­bo gra­fi­kas, ne­bu­vo ka­da. Ra­mu­nė kal­ba, kad po dvie­jų mė­ne­sių La­ri­sa verk­da­ma pa­skam­bi­no, pra­šė ją pa­si­im­ti. Net ke­tu­ri pirš­tai „su­šo­ko“, dirb­ti ne­be­ga­li dėl skaus­mo. Ra­mu­nė nu­vy­ko ir par­si­ve­žė uk­rai­nie­tę at­gal į na­mus.

„Die­ve, ka­da tai baig­sis“...

Be­ga­li­nis ar­ti­mų­jų il­ge­sys pa­var­gu­sią La­ri­są šiuo metu nu­vi­lio­jo at­gal, ar­čiau gim­ti­nės. Ap­si­sto­jo vi­sai ne­to­li Uk­rai­nos sie­nos, bet Mol­do­vo­je. Sau­gi ne­pa­si­ju­to ir ten. La­biau­siai sie­lo­jo­si dėl se­sers, su ku­ria nu­trū­ko te­le­fo­ni­nis ry­šys. Se­suo, pen­kio­li­ka me­tų vy­res­nė už La­ri­są ir li­go­ta, nie­kaip ne­su­tin­ka pa­lik­ti Uk­rai­nos, sa­ko, kad ge­riau mirs sa­vo na­muo­se, ne­gu bė­gan­čią ją ru­sai nu­šaus.

La­ri­sa gal­vo­jo ir apie pa­lik­tus na­mus. Į pa­vel­dė­tą na­mu­ką už­mies­ty­je per­si­kė­lė prieš ke­le­tą me­tu, kai dėl pan­de­mi­jos su­ma­žė­jo dar­bų, duk­rai pa­li­ko sa­vo bu­tą. Kaip pa­ti sa­ko, dėl na­mo ji per daug ne­si­sie­lo­jan­ti – se­nas jis, ne­iš­vaiz­dus, ne pi­lai­tė, to­kiu ru­sai ne­su­si­ža­vės. Bet prieš me­tus La­ri­sa iš san­tau­pų nu­si­pir­ko di­de­lio ek­ra­no te­le­vi­zo­rių, apie ko­kį il­gai sva­jo­jo, štai jo – gai­la.

La­ri­sa vis me­na, kad iš tik­rų­jų no­rė­ju­si į Vil­nių va­žiuo­ti, bet li­ki­mas tu­rė­jo ki­tą pla­ną, su­ve­dė su Ra­mu­ne ir jos šei­ma. Ji tuo la­bai džiau­gia­si, nes jo­je pa­ju­tu­si daug mei­lės ir ši­lu­mos. Iš­vy­ku­si į Mol­do­vą ji ne­nu­trau­kė ry­šių su Ra­mu­ne, pa­si­kal­ba te­le­fo­nu, o sy­kį jai taip pa­sa­kė: „Vi­sus man pa­dė­ju­sius aly­tiš­kius pri­si­me­nu ir la­bai nuo­šir­džiai jiems dė­ko­ju. O tu, Ra­mu­ne, ma­no šir­dy­je su­kie­si. Čia, Mol­do­vo­je, ne­su al­ka­na, žmo­nės taip pat ge­ri gy­ve­na, bet na­mų il­ge­sys toks sun­kus. La­bai no­riu na­mo. Čia ir­gi nė­ra elek­tros, na­mai šal­ti, kai­nos stip­riai pa­ki­lu­sios. Be­pro­tiš­kai sun­ku gir­dė­ti ap­šau­do­mą sa­vo ša­lį ne per ži­nias, o gy­vai, nes gim­ta ša­lis taip ar­ti. Die­ve, ka­da tai baig­sis“... – šis klau­si­mas be at­sa­ky­mo daž­nai nu­skam­ba La­ri­sos lū­po­se.

Ra­mu­nė pa­ste­bi: šil­ta, mie­la, dva­sin­ga uk­rai­nie­tė vi­siš­kai pa­si­kei­čia už­si­mi­nus apie ka­rą ir ru­sų nio­ko­ja­mą jos ša­lį – su ne­apy­kan­ta kal­ba apie Ru­si­jos ka­rių va­gys­tas, žiau­ru­mą, ci­vi­lių žmo­nių nie­ki­ni­mą ir kan­ki­ni­mus. „Die­ve, ka­da tai baig­sis? Mel­džiuo­si ir mel­džiuo­si, bet mal­dos jau ne­pa­de­da. Kaip no­rė­čiau, kad vi­sa bū­tų tik sap­nas“, – kar­to­ja La­ri­sa.

„Įsi­gi­jau drau­gę vi­sam gy­ve­ni­mui. Kaip jau mi­nė­jau, ma­mos ne­tu­riu, bet su La­ri­sa jau­čiuo­si lyg su ma­ma. Kai ji gy­ve­no mū­sų šei­mo­je, į mo­kyk­lą iš­ei­nan­tį sū­nų per­žeg­no­da­vo ir pa­lai­min­da­vo. O iš­vyk­da­ma sū­naus mėgs­ta­mų vir­ti­nių ir uk­rai­nie­tiš­kų če­bu­re­kų tiek pri­ga­mi­no ir už­šal­dė, kad il­gam už­teks“, – sa­ko Ra­mu­nė.

Dar do­miuo­si, kaip Ra­mu­nei at­ro­do: ar žmo­gus ga­li su­si­tai­ky­ti su ka­ru, jo fo­ne gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą? Ra­mu­nei at­ro­do, kad ga­li. Ir pa­tei­kia pa­vyz­dį: „Kai iš mū­sų na­mų Aly­tu­je La­ri­sa su­si­sie­kė su sa­vo se­se­ri­mi, li­ku­sia ta­da dar ne­iš­va­duo­to­je Cher­so­no sri­ty­je, ši, ne­bi­jo­da­ma virš gal­vos zvim­bian­čių ra­ke­tų, in­ter­ne­tu ra­miai iš sa­vo so­do kal­bė­jo­si su mu­mis ir ro­dė au­ga­lų žie­dus. O mums, esan­čioms už tūks­tan­čio ki­lo­met­rų, bu­vo ne­jau­ku.“

Mū­sų po­kal­bio pa­bai­go­je jau­nos, gra­žios, mie­los mo­ters klau­siau, kaip jai da­bar at­ro­do, jau iš lai­ko per­spek­ty­vos, ko la­biau­siai rei­kė­jo į Lie­tu­vą nuo ka­ro bai­su­mų pa­bė­gu­siems uk­rai­nie­čiams?

„La­bai pa­pras­ti bu­vo jų no­rai. Au­to­bu­sų su žmo­nė­mis at­vyk­da­vo daug. Jiems no­rė­jo­si, kad tik bom­bos ne­kris­tų ant gal­vos, dau­giau nie­ko, nes jie at­vy­ko iš karš­tos zo­nos, kaip ta gy­dy­to­ja su­de­gin­tu pal­tu, pra­de­gu­siais ba­tais… Jai no­rė­jo­si tik ra­my­bės, gal dar šil­to mais­to. Dau­giau nie­ko. Ar­ba­tos puo­de­lį jie su to­kiu dė­kin­gu­mu pa­im­da­vo, tar­si už mi­li­jo­ną.“