Tris vai­kus glo­bo­jan­ti Vi­li­ja: „Mes vi­si to­kie lai­min­gi”

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (0)
2019 Rugpjūtis 9
nuotr
Rūtos Jasionienės nuotr.
Mo­ky­to­jos pro­fe­si­ją į glo­bė­jos sta­tu­są iš­kei­tu­sios mo­ters ke­lias ve­da į aukš­čiau­sio pro­fe­sio­na­lu­mo so­cia­li­nį bran­du­mą. Kaip tą aukš­čiau­sios pra­bos bran­dą pa­siek­ti? Ko­kie svar­būs žen­klai, sto­te­lės, kur link suk­ti kvie­čia? Ar už­ten­ka šil­to ran­kų pri­si­lie­ti­mo, ati­daus žvilgs­nio, kva­li­fi­ka­ci­jos? Po il­go pa­kal­bio su ke­lis sun­kios kom­plek­si­nės ne­ga­lios ka­muo­ja­mus vai­kus glo­bo­jan­čia Vi­li­ja (var­das pa­keis­tas), at­ei­na su­pra­ti­mas, kad šia­me dar­be svar­biau­sia – at­sa­ko­my­bė ir iš­min­tis. Pro­fe­sio­na­lu­mą de­rin­da­ma su žmo­giš­ko­mis sa­vy­bė­mis, Vi­li­ja glo­bo­ja­miems vai­kams su­tei­kia daug, pir­miau­sia – sa­va­ran­kiš­ku­mo. Ir mo­ka tuo pa­si­džiaug­ti, tai ją nu­ra­mi­na, su­tei­kia ener­gi­jos.

Tris vai­kus glo­bo­jan­ti Vi­li­ja: „Mes vi­si to­kie lai­min­gi”

Pir­mo­ji pa­žin­tis – vie­ni­šų se­no­lių lan­ky­mas

„Pra­džio­je kart­kar­tė­mis ap­lan­ky­ti vie­ni­šas ap­lin­ki­nių na­mų se­no­les dar vai­ką ma­ne ska­ti­no ma­ma. Ne­tru­kus ir ska­tin­ti ne­rei­kė­jo, nes jų lan­ky­mas man ta­po pa­tin­kan­čiu po­mė­giu. Nu­ei­nu pas vie­ną, pas­kui pas ki­tą, lan­kau vi­sas iš ei­lės. Joms di­de­lis džiaugs­mas, nes ne vie­nos, man, kad vi­sos jos la­bai įdo­mios, sma­gu jų klau­sy­tis.

Vi­sos ma­no lan­ko­mos mo­čiu­tės bu­vo la­bai skir­tin­gos. Nuo vai­kys­tės sva­jo­jau apie jas kny­gą pa­ra­šy­ti. Vie­na mo­čiu­tė, kai gau­da­vo sa­vo ne­di­de­lę pen­si­ją, vi­suo­met vir­da­vo ce­pe­li­nų. Liep­da­vo man nu­pirk­ti rei­ka­lin­gų pro­duk­tų. Aš ją kar­tais at­kal­bė­da­vau,  teig­da­vau, kad gal ne­vir­ki­me, juk ne­ma­žai pi­ni­gų rei­kės iš­leis­ti, bet ji sa­vo nu­si­sta­ty­mo ne­keis­da­vo. Sa­ky­da­vo, kad nors vie­ną die­ną per mė­ne­sį ge­rai pa­gy­vens. Ser­vi­ruo­da­vo sta­lą, iš­trauk­da­vo por­ce­lia­no puo­de­lius ar­ba­tai ger­ti, pa­ti pa­si­puoš­da­vo, aus­ka­rus įsi­seg­da­vo, auk­si­nį žie­dą už­si­mau­da­vo“, – me­na se­no­lių glo­bą Vi­li­ja.

Aiš­ku, anuo­met toks žo­dis ne­bu­vo po­pu­lia­rus, kaip ir so­cia­li­nis dar­bas, nors Vi­li­ja, iš šian­die­nos po­zi­ci­jos ver­ti­nant, bū­tent to­kį dar­bą pa­ti to ne­ži­no­da­ma vai­kiš­ko žai­di­mo for­ma ir at­lik­da­vo.

„Mo­čiu­tės ma­ne lai­min­gą pa­da­rė, ne tik ma­no vi­zi­tai jas. Iš­si­pa­sa­ko­da­vau joms sa­vo vai­kiš­kas sva­jo­nes. Mo­čiu­tės ati­džiau iš­klau­sy­da­vo, bet kai ku­ri ati­tar­da­vo, kad gy­ve­ni­me taip ga­li ir ne­bū­ti. Jos taip pat daug kal­bė­da­vo, daž­niau­siai jų kal­bos su­ko­si apie sun­kią pra­ei­tį. Vie­na, jau šim­ta­me­tė, mė­go pa­sa­ko­ti apie dū­mi­nes pir­ke­les, sun­kų ka­ro me­tą.

Ki­ta tu­rė­jo na­me­lį, bet iš jo į lau­ką pa­si­vaikš­čio­ti jau ne­iš­ei­da­vo, ma­ne ūke­lio ap­žiū­rė­ti pa­siųs­da­vo. Eik, sa­ky­da­vo, pa­žiū­rėk, ar vyš­nių jau yra. Apeik ir ser­ben­tus, gal jau ra­si su­no­ku­sių. Ir į par­duo­tu­vę pra­šy­da­vo nu­bėg­ti pir­ki­nių. Sma­gu bu­vo jaus­tis rei­ka­lin­gai“, – sa­ko Vi­li­ja.

 

Ant­ro­ji pa­žin­tis –  ma­ži val­diš­kų na­mų vai­kai

Mo­te­ris sa­ko, kad šian­dien ne­pa­me­nan­ti kas, gal­būt mo­ky­to­ja, pir­mą kar­tą ke­lias sep­tin­to­kes nu­ve­dė į Aly­taus kū­di­kių na­mus. Trys drau­gės, nors bū­da­vo įsi­lei­džia­mos ne­no­riai, į juos nu­ė­jo dar kar­tą, pas­kui ir dar... Nuo aš­tun­tos kla­sės lan­ky­da­vo­si daž­no­kai. Moks­lei­vių ne­su­pra­to, bet prie jų at­ėji­mo pri­pra­to val­diš­kų kū­di­kių na­mų dar­buo­to­jos.

Nors vie­nas ne­jau­kus epi­zo­das Vi­li­jos at­min­ty­je li­ko iki šių die­nų. Vie­na ma­žy­lė, ma­tyt, kaž­ką ne­tin­ka­mo pa­da­rė, at­ei­nan­čios moks­lei­vės iš­gir­do čai­žų auk­lė­to­jos riks­mą: „Kar­ve, ką tu čia da­rai?“

„Ma­žy­liai mū­sų lau­kė, nors daž­nas ir kal­bė­ti ne­mo­kė­jo. Nu­si­ves­da­vo­me juos už val­das juo­sian­čios tvo­ros, kar­tais iki baž­ny­čios. Ne­ži­no­jo­me, ką jie su­ge­ba, ką ga­li, ne­si­mo­kė­me pe­da­go­gi­kos, bet iš nuo­jau­tos sten­gė­mės juos pra­links­min­ti, kal­bin­da­vo­me. Vi­sos bu­vo­me pa­si­rin­ku­sios po glo­bo­ti­nę“, – me­na pa­šne­ko­vė.

Bai­gu­si vi­du­ri­nę, Vi­li­ja iš­vy­ko stu­di­juo­ti pe­da­go­gi­kos moks­lų į Šiau­lius. Ir ten ne­ga­lė­jo ap­si­ei­ti ne­nu­sku­bė­ju­si į vai­kų glo­bos na­mus. Nu­ė­jo, o ten – jos Aly­tu­je lan­ky­ta mer­gai­tė įkur­din­ta. Čia ją ir­gi pa­si­ti­ko pa­na­šūs dar­buo­to­jų klau­si­mai: ar jūs jai gi­mi­nai­tė, ko­dėl no­ri­te lan­ky­ti?

Iš­gir­do prie­kaiš­tų dėl per­kel­tos aly­tiš­kės ap­lei­di­mo ir tai, kad ši ne­tu­ri at­ei­ties. Bu­vo pa­siū­ly­ta lan­ky­ti ki­tą mer­gai­tę. Me­tus Vi­li­ja lan­kė, kaž­kaip ne­pri­li­po, be to, kaip stu­den­tei at­si­ra­do ki­tų po­mė­gių ir ga­li­my­bių.

 

Tre­čio­ji pa­žin­tis – į Vi­li­jos ug­do­mą kla­sę in­teg­ruo­ti ne­įga­lūs mo­ki­niai

Vi­li­ja iš se­no vo­ko iš­trau­kia iš­kar­pą – 1994 me­tais „Aly­taus nau­jie­no­se“ pub­li­kuo­tą skel­bi­mą, kad pa­gal­bos fon­das „Vai­ko tė­viš­kės na­mai“ or­ga­ni­zuo­ja kur­sus. Ji tei­gia, kad apie tai bu­vo gal­vo­ju­si ir sva­jo­ju­si. „Vai­ko tė­viš­kės na­mų“ idė­ja bu­vo vi­lio­jan­ti. Ji se­kė tuos skel­bi­mus.

„Kas truk­dė? Aš tuo me­tu bai­giau pir­mą kur­są, ne­no­rė­jau nu­trauk­ti stu­di­jų. Ir šei­ma ne­pri­ta­rė. No­ri dirb­ti su vai­kais, būk mo­ky­to­ja, vis kar­to­jo. Jau­čiau ir pa­ti, kad esu per jau­na, o ir pa­ti tvar­ka „Vai­ko tė­viš­kės na­muo­se“ bu­vo la­bai griež­ta. Va­do­va­vo dva­si­nin­kas, pa­si­ra­šiu­si tar­nys­tės su­tar­tį, kur­ti šei­mos bū­čiau ne­ga­lė­ju­si. O man no­rė­jo­si ir šei­mos, ir vai­kų“, – at­vi­rai sa­ko Vi­li­ja.

Po stu­di­jų dirb­da­ma mo­kyk­lo­je vi­sa­da tu­rė­jo sa­vo kla­sė­je in­teg­ruo­tų mo­ki­nių. Jau bu­vo lyg tra­di­ci­ja, kad į jos kla­sę at­siųs­da­vo sun­kiau­sius. Juos la­vi­nant tek­da­vo ge­ro­kai dau­giau pa­suk­ti gal­vą, nes jei at­si­pa­lai­duo­tų, jie vi­są tvar­ką iš­bars­ty­tų.

Vi­suo­met Vi­li­jai bu­vo vie­no­dai svar­bus kiek­vie­nas jos mo­ki­nys. Prak­ti­nių ži­nių krai­tis kau­pė­si be­dir­bant, te­ori­jos mo­kė­si se­mi­na­ruo­se.

 

Ir vi­sos ki­tos pa­žin­tys iki ap­si­spren­di­mo: „Ma­no šei­mai rei­kia šių vai­kų“

„Tai­gi ke­lias į šian­die­nos ma­no pa­sie­ki­mą bu­vo il­gas. Glo­bos idė­ja vis glaus­tė­si ša­lia ne vie­ne­rius me­tus. Kai mū­sų vy­riau­sia­jai duk­rai su­ka­ko pen­ke­ri, vy­ras iš­vy­ko dirb­ti į už­sie­nį. Kaip nie­kad su­pra­tau, kad vie­ną vai­ką au­gin­ti nė­ra ge­rai, jam rei­kia drau­gų, rei­kia ben­dra­vi­mo ne vien su su­au­gu­siais. Vy­riau­sio­ji duk­ra iki dvy­li­kos me­tų, iki gims­tant ant­ra­jai, vie­na au­go. Ta­da ir pa­sa­kiau, kad ši­ta vie­na ne­augs. Vy­res­nio­ji jau už­au­go, ji tu­ri sa­vo drau­gų ra­tą, šie­met bai­gė mo­kyk­lą, šian­dien ji jau tik sve­čias mū­sų na­muo­se.

At­sa­kin­gam pa­si­rin­ki­mui ak­ty­viau ren­giau­si, kai ant­rai duk­rai su­ėjo me­tu­kai. Lan­kiau  glo­bo­to­jų kur­sus ir ieš­ko­jau, kaip mė­gau sa­ky­ti, vai­ko šei­mai. Jau­nes­nių už duk­re­lę ne­si­no­rė­jo. Ne­gal­vo­jau ta­da apie ne­ga­lią tu­rin­čiuo­sius. Vie­no vai­ko, ku­rį ga­lė­tu­me glo­bo­ti, ne­ra­dau, Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Alytaus rajone patarėja Renata Kruk pa­siū­lė du ir abu su kom­plek­si­ne ne­ga­lia“, – pa­sa­ko­ja Vi­li­ja.

To­se pa­ieš­ko­se te­ko gir­dė­ti ir ne­pa­sver­tą, net liū­di­nan­tį tei­gi­nį: „Kas jų ga­li no­rė­ti.“ Tuo­se jud­riuo­se vai­kuo­se jau pir­mą su­si­pa­ži­ni­mo die­ną Vi­li­ja įžiū­rė­jo ak­ty­vu­mą, ne ma­žes­nį ji jau­tė ir sa­vo duk­rų. Bu­vo kaž­kas ar­ti­mo. Par­si­ve­žė į na­mus pa­si­sve­čiuo­ti. Ke­rė­jo jų glaus­ty­ma­sis, mei­lu­mas, per va­lan­dą de­šim­tis kar­tų iš­girs­tas žo­de­lis „My­liu“.

Po sa­vai­tės vy­kęs at­si­svei­ki­ni­mas bu­vo grau­dus. „Ma­niš­kės sve­čius iš­ly­dė­jo su aša­ro­mis, šie iš­vy­ko su gar­siu spie­gi­mu. Ypač sie­lo­jo­si ma­no ma­žo­ji, vy­res­nio­ji iš kar­to tvir­tai pa­reiš­kė, kad mes gi ga­li­me juos glo­bo­ti. Il­gai mąs­ty­ti ne­rei­kė­jo, kad nu­sver­tų ant­ras tei­gi­nys iš dvie­jų ma­no svars­to­mų, ką pa­si­rink­ti: 23 vai­kus mo­kyk­lo­je ir dar ke­liais dau­giau na­muo­se, ar lik­ti tik su pa­di­dė­ju­sia sa­vo šei­ma na­muo­se. Pra­ėju­sią Rug­sė­jo 1-ąją sė­dė­jau ne pe­da­go­gų, o tik tė­vų pu­sė­je. Keis­ta bu­vo, dar dau­ge­lis svei­ki­no ma­ne kaip mo­ky­to­ją“, – kal­ba glo­bė­ja.

 

To­kio am­žiaus ir to­kios svei­ka­tos vai­kų glo­bė­jai bai­mi­na­ma­si. Ką ga­li mei­lė?

Pa­sak Vi­li­jos, la­bai daug. Į ant­rus glo­bos me­tus įžen­gu­sios gau­sios šei­mos ma­ma ma­to di­de­lius pa­si­kei­ti­mus vai­kų, iš ku­rių val­diš­kuo­se na­muo­se ma­žai ko bu­vo ti­ki­ma­si. Be­je, šei­mo­je at­si­ra­do dar vie­na glo­bo­ti­nė, tre­čio­ji. Iki da­bar šei­ma gy­ve­na pra­ei­tų Ka­lė­dų džiaugs­mu, kai, nu­pie­šę sa­vo ka­lė­di­nę sva­jo­nę at­spin­din­čius pie­ši­nius, su pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te lan­kė­si Lap­lan­di­jo­je, Ka­lė­dų Se­ne­lio re­zi­den­ci­jo­je.

Kom­plek­si­nę ne­ga­lią tu­rin­tiems vai­kams kiek­vie­na ži­nu­tė su­ke­lia aud­rą jų šir­de­lė­se. Tad iš anks­to ne­ga­li pra­neš­ti apie pla­nuo­ja­mą šven­tę, iš­vy­ką, jiems sun­ku su­vok­ti lai­ką, lauk­ti. Tad ir apie ar­tė­jan­čius moks­lo me­tus dar ne­kal­ba­ma, ne­pla­nuo­ja­ma gar­siai, nors Vi­li­ja jau se­no­kai tam ruo­šia­si ty­liai, ra­miai, be žo­džių, kau­pia rei­ka­lin­gas moks­lo prie­mo­nes ir daik­tus. Gar­siai to da­ry­ti tie­siog ne­įma­no­ma, šei­my­niš­kai pa­pla­nuo­si, ne­bus ra­my­bės.

Bet in­di­vi­du­a­lus ug­do­ma­sis dar­bas su vi­są puokš­tę ne­ga­lių tu­rin­čiais vai­kais ne­nu­trūks­ta ir va­sa­rą. Ne­ga­li su­stab­dy­ti to trau­ki­nu­ko, jei su­stos, greit pra­ras tai, kas jų jau pa­siek­ta, vi­sų moks­lo me­tų ug­dy­mas per­niek nu­eis.

Vi­li­ja – pe­da­go­gė, ji pui­kiai ži­no ug­dy­mo svar­bą. Tei­gia, kad ji tai ga­li, kad su­vo­kia, kaip rei­kia dirb­ti. Jei ug­dy­mo pro­ce­so svar­bos ne­įver­tin­tų, leis­tų vai­kams tik ją my­lė­ti, pa­žan­gos to­kios, ko­kia pa­siek­ta, ne­bū­tų.

Mo­te­ris me­na, kai tik vai­kams rei­kė­da­vo ra­šy­ti, tuoj pa­si­girs­da­vo ti­ra­da pri­si­pa­ži­ni­mų, kad jie ma­mą la­bai my­li, no­ri ap­ka­bin­ti. Rei­kė­jo tvir­ty­bės, rei­kė­jo daug kan­try­bės, kad, su­ge­bė­jęs pa­ra­šy­ti dau­giau­sia dvi ei­lu­tes, šian­dien be var­go sa­va­ran­kiš­kai iš­si­lie­tų į pu­sę pus­la­pio.

Jos vai­kai mėgs­ta skalb­ti, šva­riai sa­vas ko­ji­nes iš­si­skal­bia, lo­vas pa­si­klo­ja.

Glo­bo­to­jai rū­pi vai­kų at­ei­tis, ji vi­lia­si, kad mėgs­ta­mą ama­tą tu­rės, pil­na­me­čiais ta­pę sa­va­ran­kiš­kai mo­kės pri­žiū­rė­ti gam­ti­nį dar­žą, at­lik­ti ki­tų dar­bų. Jau da­bar ne­se­niai įsi­gy­to­je so­dy­bo­je jie žais­min­gai dir­ba su tė­vais. Vi­li­ja at­vi­rau­ja, kad toks šei­my­ni­nio dar­bo vaiz­de­lis jai pats gra­žiau­sias, ma­lo­niau­sias. Kaip ir va­lan­dė­lės, pra­leis­tos po ben­dro dar­bo prie lau­žo. „Mes vi­si to­kie lai­min­gi“, – tars­te­li Vi­li­ja.

Ji au­gi­na ir el­gia­si su glo­bo­ti­niais kaip su sa­vo vai­kais. Kon­ku­ren­ci­jos tarp jų nė­ra, bet vai­kai yra vai­kai, pa­ju­tus įtam­pą vi­siems esant vie­na­me už­si­ė­mi­me, kaž­ku­riuos ten­ka su­do­min­ti ki­ta veik­la. Pa­sak mo­ters, gal kiek su­dė­tin­giau vy­rui, jis ma­žiau na­muo­se bū­na, dir­ba už­sie­ny­je.

„Vi­si ma­ne va­di­na ma­ma, sun­ku su­vok­ti, kad ne­su jų bio­lo­gi­nė ma­ma. Ne­tu­ri jie ir ar­ti­mų­jų, tik­ra­jai ma­mai mi­rus li­ko naš­lai­čiai. Jie to ne­pri­si­me­na, kar­tais ima ir pa­si­do­mi, ko­dėl juos vai­kų na­muo­se pa­li­kau, ne­au­gi­nau. Sun­ku šiems vai­kams su­vok­ti re­a­ly­bę.

Kar­tais pa­si­džiau­giu, kad ne­pra­žu­džiau sa­vo lai­ko. Tuo, kad au­gin­da­ma ir glo­bo­da­ma tris vai­kus jau­čiuo­si dirb­da­ma mėgs­ta­miau­sią dar­bą“, – tei­gia ji.

Iš mū­sų il­go­ko po­kal­bio sau pa­si­ė­miau vie­ną la­bai iš­min­tin­gą Vi­li­jos iš­sa­ky­tą min­tį, kad ją kuo ryš­kiau pa­brėž­čiau vi­siems: „Ne­pa­mirš­ki­te, ne­pra­ras­ki­te sa­vęs. Pa­si­li­ki­te lai­ko ir sau. Jei pra­ra­si­te sa­ve, ki­tam nie­ko ne­ga­lė­si­te duo­ti.“

Spe­cia­lis­to ko­men­ta­ras

Kiek­vie­no vai­ko, ne­te­ku­sio tė­vų glo­bos ap­gy­ven­di­ni­mas glo­bė­jų ar įtė­vių šei­mo­je, – stip­ri mo­ty­va­ci­ja vai­ko tei­sių gy­nė­jams. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­ran­da vis dau­giau žmo­nių, ku­rie pa­si­ryž­ta tap­ti vai­kų, su ku­riais ne­sie­ja gi­mi­nys­tės ry­šiai, glo­bė­jais, ima­si rū­pin­tis vai­kais, tu­rin­čiais ne­ga­lią.

Džiau­giuo­si, kad glo­bė­ja Vi­li­ja ne­pa­bū­go di­džiu­lės at­sa­ko­my­bės ir pa­rei­gos. Pa­de­da naš­lai­čiais li­ku­siems vai­kams su­si­tvar­ky­ti su pa­ti­ria­mais emo­ci­niais iš­gy­ve­ni­mais, juo­lab kad šie vai­kai iš­skir­ti­niai, rei­ka­lau­jan­tys ypa­tin­go at­si­da­vi­mo ir rū­pes­čio.

 

Ža­ne­ta Ab­ro­mai­tie­nė

Aly­taus ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­ja

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.