Tris vaikus globojanti Vilija: „Mes visi tokie laimingi” (0)
Tris vaikus globojanti Vilija: „Mes visi tokie laimingi”
Pirmoji pažintis – vienišų senolių lankymas
„Pradžioje kartkartėmis aplankyti vienišas aplinkinių namų senoles dar vaiką mane skatino mama. Netrukus ir skatinti nereikėjo, nes jų lankymas man tapo patinkančiu pomėgiu. Nueinu pas vieną, paskui pas kitą, lankau visas iš eilės. Joms didelis džiaugsmas, nes ne vienos, man, kad visos jos labai įdomios, smagu jų klausytis.
Visos mano lankomos močiutės buvo labai skirtingos. Nuo vaikystės svajojau apie jas knygą parašyti. Viena močiutė, kai gaudavo savo nedidelę pensiją, visuomet virdavo cepelinų. Liepdavo man nupirkti reikalingų produktų. Aš ją kartais atkalbėdavau, teigdavau, kad gal nevirkime, juk nemažai pinigų reikės išleisti, bet ji savo nusistatymo nekeisdavo. Sakydavo, kad nors vieną dieną per mėnesį gerai pagyvens. Serviruodavo stalą, ištraukdavo porceliano puodelius arbatai gerti, pati pasipuošdavo, auskarus įsisegdavo, auksinį žiedą užsimaudavo“, – mena senolių globą Vilija.
Aišku, anuomet toks žodis nebuvo populiarus, kaip ir socialinis darbas, nors Vilija, iš šiandienos pozicijos vertinant, būtent tokį darbą pati to nežinodama vaikiško žaidimo forma ir atlikdavo.
„Močiutės mane laimingą padarė, ne tik mano vizitai jas. Išsipasakodavau joms savo vaikiškas svajones. Močiutės atidžiau išklausydavo, bet kai kuri atitardavo, kad gyvenime taip gali ir nebūti. Jos taip pat daug kalbėdavo, dažniausiai jų kalbos sukosi apie sunkią praeitį. Viena, jau šimtametė, mėgo pasakoti apie dūmines pirkeles, sunkų karo metą.
Kita turėjo namelį, bet iš jo į lauką pasivaikščioti jau neišeidavo, mane ūkelio apžiūrėti pasiųsdavo. Eik, sakydavo, pažiūrėk, ar vyšnių jau yra. Apeik ir serbentus, gal jau rasi sunokusių. Ir į parduotuvę prašydavo nubėgti pirkinių. Smagu buvo jaustis reikalingai“, – sako Vilija.
Antroji pažintis – maži valdiškų namų vaikai
Moteris sako, kad šiandien nepamenanti kas, galbūt mokytoja, pirmą kartą kelias septintokes nuvedė į Alytaus kūdikių namus. Trys draugės, nors būdavo įsileidžiamos nenoriai, į juos nuėjo dar kartą, paskui ir dar... Nuo aštuntos klasės lankydavosi dažnokai. Moksleivių nesuprato, bet prie jų atėjimo priprato valdiškų kūdikių namų darbuotojos.
Nors vienas nejaukus epizodas Vilijos atmintyje liko iki šių dienų. Viena mažylė, matyt, kažką netinkamo padarė, ateinančios moksleivės išgirdo čaižų auklėtojos riksmą: „Karve, ką tu čia darai?“
„Mažyliai mūsų laukė, nors dažnas ir kalbėti nemokėjo. Nusivesdavome juos už valdas juosiančios tvoros, kartais iki bažnyčios. Nežinojome, ką jie sugeba, ką gali, nesimokėme pedagogikos, bet iš nuojautos stengėmės juos pralinksminti, kalbindavome. Visos buvome pasirinkusios po globotinę“, – mena pašnekovė.
Baigusi vidurinę, Vilija išvyko studijuoti pedagogikos mokslų į Šiaulius. Ir ten negalėjo apsieiti nenuskubėjusi į vaikų globos namus. Nuėjo, o ten – jos Alytuje lankyta mergaitė įkurdinta. Čia ją irgi pasitiko panašūs darbuotojų klausimai: ar jūs jai giminaitė, kodėl norite lankyti?
Išgirdo priekaištų dėl perkeltos alytiškės apleidimo ir tai, kad ši neturi ateities. Buvo pasiūlyta lankyti kitą mergaitę. Metus Vilija lankė, kažkaip neprilipo, be to, kaip studentei atsirado kitų pomėgių ir galimybių.
Trečioji pažintis – į Vilijos ugdomą klasę integruoti neįgalūs mokiniai
Vilija iš seno voko ištraukia iškarpą – 1994 metais „Alytaus naujienose“ publikuotą skelbimą, kad pagalbos fondas „Vaiko tėviškės namai“ organizuoja kursus. Ji teigia, kad apie tai buvo galvojusi ir svajojusi. „Vaiko tėviškės namų“ idėja buvo viliojanti. Ji sekė tuos skelbimus.
„Kas trukdė? Aš tuo metu baigiau pirmą kursą, nenorėjau nutraukti studijų. Ir šeima nepritarė. Nori dirbti su vaikais, būk mokytoja, vis kartojo. Jaučiau ir pati, kad esu per jauna, o ir pati tvarka „Vaiko tėviškės namuose“ buvo labai griežta. Vadovavo dvasininkas, pasirašiusi tarnystės sutartį, kurti šeimos būčiau negalėjusi. O man norėjosi ir šeimos, ir vaikų“, – atvirai sako Vilija.
Po studijų dirbdama mokykloje visada turėjo savo klasėje integruotų mokinių. Jau buvo lyg tradicija, kad į jos klasę atsiųsdavo sunkiausius. Juos lavinant tekdavo gerokai daugiau pasukti galvą, nes jei atsipalaiduotų, jie visą tvarką išbarstytų.
Visuomet Vilijai buvo vienodai svarbus kiekvienas jos mokinys. Praktinių žinių kraitis kaupėsi bedirbant, teorijos mokėsi seminaruose.
Ir visos kitos pažintys iki apsisprendimo: „Mano šeimai reikia šių vaikų“
„Taigi kelias į šiandienos mano pasiekimą buvo ilgas. Globos idėja vis glaustėsi šalia ne vienerius metus. Kai mūsų vyriausiajai dukrai sukako penkeri, vyras išvyko dirbti į užsienį. Kaip niekad supratau, kad vieną vaiką auginti nėra gerai, jam reikia draugų, reikia bendravimo ne vien su suaugusiais. Vyriausioji dukra iki dvylikos metų, iki gimstant antrajai, viena augo. Tada ir pasakiau, kad šita viena neaugs. Vyresnioji jau užaugo, ji turi savo draugų ratą, šiemet baigė mokyklą, šiandien ji jau tik svečias mūsų namuose.
Atsakingam pasirinkimui aktyviau rengiausi, kai antrai dukrai suėjo metukai. Lankiau globotojų kursus ir ieškojau, kaip mėgau sakyti, vaiko šeimai. Jaunesnių už dukrelę nesinorėjo. Negalvojau tada apie negalią turinčiuosius. Vieno vaiko, kurį galėtume globoti, neradau, Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Alytaus rajone patarėja Renata Kruk pasiūlė du ir abu su kompleksine negalia“, – pasakoja Vilija.
Tose paieškose teko girdėti ir nepasvertą, net liūdinantį teiginį: „Kas jų gali norėti.“ Tuose judriuose vaikuose jau pirmą susipažinimo dieną Vilija įžiūrėjo aktyvumą, ne mažesnį ji jautė ir savo dukrų. Buvo kažkas artimo. Parsivežė į namus pasisvečiuoti. Kerėjo jų glaustymasis, meilumas, per valandą dešimtis kartų išgirstas žodelis „Myliu“.
Po savaitės vykęs atsisveikinimas buvo graudus. „Maniškės svečius išlydėjo su ašaromis, šie išvyko su garsiu spiegimu. Ypač sielojosi mano mažoji, vyresnioji iš karto tvirtai pareiškė, kad mes gi galime juos globoti. Ilgai mąstyti nereikėjo, kad nusvertų antras teiginys iš dviejų mano svarstomų, ką pasirinkti: 23 vaikus mokykloje ir dar keliais daugiau namuose, ar likti tik su padidėjusia savo šeima namuose. Praėjusią Rugsėjo 1-ąją sėdėjau ne pedagogų, o tik tėvų pusėje. Keista buvo, dar daugelis sveikino mane kaip mokytoją“, – kalba globėja.
Tokio amžiaus ir tokios sveikatos vaikų globėjai baiminamasi. Ką gali meilė?
Pasak Vilijos, labai daug. Į antrus globos metus įžengusios gausios šeimos mama mato didelius pasikeitimus vaikų, iš kurių valdiškuose namuose mažai ko buvo tikimasi. Beje, šeimoje atsirado dar viena globotinė, trečioji. Iki dabar šeima gyvena praeitų Kalėdų džiaugsmu, kai, nupiešę savo kalėdinę svajonę atspindinčius piešinius, su prezidente Dalia Grybauskaite lankėsi Laplandijoje, Kalėdų Senelio rezidencijoje.
Kompleksinę negalią turintiems vaikams kiekviena žinutė sukelia audrą jų širdelėse. Tad iš anksto negali pranešti apie planuojamą šventę, išvyką, jiems sunku suvokti laiką, laukti. Tad ir apie artėjančius mokslo metus dar nekalbama, neplanuojama garsiai, nors Vilija jau senokai tam ruošiasi tyliai, ramiai, be žodžių, kaupia reikalingas mokslo priemones ir daiktus. Garsiai to daryti tiesiog neįmanoma, šeimyniškai paplanuosi, nebus ramybės.
Bet individualus ugdomasis darbas su visą puokštę negalių turinčiais vaikais nenutrūksta ir vasarą. Negali sustabdyti to traukinuko, jei sustos, greit praras tai, kas jų jau pasiekta, visų mokslo metų ugdymas perniek nueis.
Vilija – pedagogė, ji puikiai žino ugdymo svarbą. Teigia, kad ji tai gali, kad suvokia, kaip reikia dirbti. Jei ugdymo proceso svarbos neįvertintų, leistų vaikams tik ją mylėti, pažangos tokios, kokia pasiekta, nebūtų.
Moteris mena, kai tik vaikams reikėdavo rašyti, tuoj pasigirsdavo tirada prisipažinimų, kad jie mamą labai myli, nori apkabinti. Reikėjo tvirtybės, reikėjo daug kantrybės, kad, sugebėjęs parašyti daugiausia dvi eilutes, šiandien be vargo savarankiškai išsilietų į pusę puslapio.
Jos vaikai mėgsta skalbti, švariai savas kojines išsiskalbia, lovas pasikloja.
Globotojai rūpi vaikų ateitis, ji viliasi, kad mėgstamą amatą turės, pilnamečiais tapę savarankiškai mokės prižiūrėti gamtinį daržą, atlikti kitų darbų. Jau dabar neseniai įsigytoje sodyboje jie žaismingai dirba su tėvais. Vilija atvirauja, kad toks šeimyninio darbo vaizdelis jai pats gražiausias, maloniausias. Kaip ir valandėlės, praleistos po bendro darbo prie laužo. „Mes visi tokie laimingi“, – tarsteli Vilija.
Ji augina ir elgiasi su globotiniais kaip su savo vaikais. Konkurencijos tarp jų nėra, bet vaikai yra vaikai, pajutus įtampą visiems esant viename užsiėmime, kažkuriuos tenka sudominti kita veikla. Pasak moters, gal kiek sudėtingiau vyrui, jis mažiau namuose būna, dirba užsienyje.
„Visi mane vadina mama, sunku suvokti, kad nesu jų biologinė mama. Neturi jie ir artimųjų, tikrajai mamai mirus liko našlaičiai. Jie to neprisimena, kartais ima ir pasidomi, kodėl juos vaikų namuose palikau, neauginau. Sunku šiems vaikams suvokti realybę.
Kartais pasidžiaugiu, kad nepražudžiau savo laiko. Tuo, kad augindama ir globodama tris vaikus jaučiuosi dirbdama mėgstamiausią darbą“, – teigia ji.
Iš mūsų ilgoko pokalbio sau pasiėmiau vieną labai išmintingą Vilijos išsakytą mintį, kad ją kuo ryškiau pabrėžčiau visiems: „Nepamirškite, nepraraskite savęs. Pasilikite laiko ir sau. Jei prarasite save, kitam nieko negalėsite duoti.“
Specialisto komentaras
Kiekvieno vaiko, netekusio tėvų globos apgyvendinimas globėjų ar įtėvių šeimoje, – stipri motyvacija vaiko teisių gynėjams. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žmonių, kurie pasiryžta tapti vaikų, su kuriais nesieja giminystės ryšiai, globėjais, imasi rūpintis vaikais, turinčiais negalią.
Džiaugiuosi, kad globėja Vilija nepabūgo didžiulės atsakomybės ir pareigos. Padeda našlaičiais likusiems vaikams susitvarkyti su patiriamais emociniais išgyvenimais, juolab kad šie vaikai išskirtiniai, reikalaujantys ypatingo atsidavimo ir rūpesčio.
Žaneta Abromaitienė
Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja
Komentarai
Palikite savo komentarą