Tre­jų me­tų pa­tir­tis Var­šu­vo­je (0)

Be­ata Jar­ma­la­vi­čiū­tė Pu­ti­nų gim­na­zi­jos III a kla­sės mo­ki­nė
Be­ata Jar­ma­la­vi­čiū­tė
Be­ata Jar­ma­la­vi­čiū­tė mo­kyk­los or­ga­ni­zuo­ta­me gro­žio kon­kur­se „Ms. and Mr. IES“.
Prieš sep­ty­ne­rius me­tus ma­no tė­tis bu­vo pa­skir­tas dirb­ti Len­ki­jo­je. Nu­spren­dė­me, jog ke­liau­si­me ten su vi­sa šei­ma, to­dėl su­si­ra­do­me jau­kų būs­tą Var­šu­vos pa­kraš­ty­je ir vie­ną va­sa­ros die­ną ten iš­ke­lia­vo­me tre­jiems me­tams.

Ta­da man bu­vo vie­nuo­li­ka me­tų ir bu­vau bai­gu­si 4 pra­di­nes kla­ses. Nors bu­vo ne­ra­mu dėl kal­bų skir­tu­mo, mies­to di­du­mo ir ne­ap­lei­džian­čios ne­ži­no­my­bės jaus­mo, ma­ne in­tri­ga­vo to­kia ne­įpras­ta nau­ja pra­džia. Juk nau­ja vie­ta – tai nau­jos ga­li­my­bės, nau­ji drau­gai, nau­jos pa­tir­tys.

Prieš per­si­kraus­tant į Var­šu­vą taip pat rei­kė­jo nu­spręs­ti, ku­rią mo­kyk­lą aš ir ma­no vy­res­nė se­sė lan­ky­si­me. Ge­riau­sią įspū­dį pa­li­ko mo­kyk­la, sa­vo ar­chi­tek­tū­ra pri­me­nan­ti lai­vą, o vi­du­je kla­sių du­rys bu­vo kaip ka­ju­čių – su ap­va­liais lan­ge­liais.

Mo­kyk­lą mums ap­ro­džiu­si pa­va­duo­to­ja Ur­su­la bu­vo itin šil­tas žmo­gus. Ji pa­pa­sa­ko­jo apie mo­kyk­los siū­lo­mas ga­li­my­bes, ga­bius ir su­pra­tin­gus mo­ky­to­jus, pa­gar­bius mo­ki­nius. Ža­lios, oran­ži­nės ir mė­ly­nos spal­vos ko­ri­do­riai at­ro­dė jau­kūs, o stik­li­nis lif­tas bu­vo ne­ti­kė­tas siur­pri­zas. Jau­čiau­si šiek tiek keis­tai bū­da­ma to­kio­je uni­ka­lio­je ir mo­der­nio­je mo­ky­mo­si ap­lin­ko­je, ta­čiau ne­kan­tra­vau pa­tir­ti mo­kyk­los at­mo­sfe­rą pa­ti, pra­dė­ju­si lan­ky­ti ten pa­mo­kas.

Tai bu­vo pri­va­ti Tarp­tau­ti­nė eu­ro­pie­tiš­ka Var­šu­vos mo­kyk­la (In­ter­na­tio­nal Eu­ro­pe­an Scho­ol of War­saw). Jo­je bu­vo mo­ko­mi prieš­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai ir 1–12 kla­sių mo­ki­niai. Kla­sės bu­vo su­skirs­ty­tos į tris pa­grin­di­nes gru­pes: 1–6 pra­di­nės kla­sės (Pri­ma­ry Years ar­ba PY), 1–3 vi­du­ri­nės kla­sės (Mid­dle Years ar­ba MY) ir 1–3 gim­na­zi­jos kla­sės (High Scho­ol ar­ba HS).

Šios gru­pės mo­kyk­los pa­sta­te tu­rė­jo joms pa­skir­tus aukš­tus: prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo kla­sės bu­vo pir­ma­me aukš­te, pra­di­nėms kla­sėms pa­mo­kos vy­ko ant­ra­me aukš­te ir t. t. To­kiu bū­du mo­ki­niai be­veik vi­sa­da iš­lik­da­vo sa­vo ben­dra­am­žių ap­sup­ty­je.

Ka­dan­gi aš bu­vau bai­gu­si 4 kla­ses, at­ei­nan­čiais me­tais ti­kė­jau­si bū­ti jau tarp vy­res­nių mo­ki­nių, ta­čiau net ir ne­ti­kė­tai li­ku­si pra­di­nė­se kla­sė­se tik­rai ne­nu­si­vy­liau. Toks pa­skirs­ty­mas man da­vė dau­giau lai­ko pri­si­tai­ky­ti prie mo­kyk­los ap­lin­kos, pa­dė­jo jaus­tis pa­to­giau tarp nau­jų žmo­nių.

Ka­dan­gi įstai­ga bu­vo pri­va­ti, už jos lan­ky­mą rei­kė­da­vo su­si­mo­kė­ti ne­ma­žą pi­ni­gų su­mą: apy­tik­riai 6300–10 000 eu­rų (29 000–46 000 zlo­tų) per me­tus. Ži­no­ma, į šią su­mą bu­vo įskai­čiuo­tos tam tik­ros iš­lai­dos: tris kar­tus per die­ną pa­tei­kia­mas mais­tas (pus­ry­čiai, pie­tūs ir už­kan­džiai), mo­ki­nius ve­žio­jan­tys mo­kyk­li­niai au­to­bu­sai, mo­kyk­li­nės eks­kur­si­jos Var­šu­vo­je, kiek­vie­nų moks­lo me­tų pra­džio­je mo­ki­nių spin­te­lė­se pa­lie­ka­mi są­siu­vi­niai, ku­rių bet ka­da bu­vo ga­li­ma pa­si­im­ti pa­pil­do­mai, bei pri­va­lo­mi, ta­čiau re­tai nau­do­ja­mi pra­ty­bų są­siu­vi­niai.

Už pri­va­lo­mas mo­kyk­li­nes uni­for­mas (tuo me­tu tai bu­vo po­lo marš­ki­nė­liai su mo­kyk­los em­ble­ma ir spal­va, reiš­kian­čia vie­ną mi­nė­tų kla­sių gru­pių), mo­kyk­los or­ga­ni­zuo­ja­mas sto­vyk­las ir kas­me­ti­nes tri­jų die­nų iš­vy­kas rei­kė­da­vo su­si­mo­kė­ti pa­tiems.

IES mo­ki­nių die­no­tvarkė sky­rė­si nuo man įpras­tos Lie­tu­vos moks­lei­vių kas­die­ny­bės. Pa­mo­kos pra­si­dė­da­vo 8.30 val. Iki to lai­ko be­veik vi­si mo­ki­niai at­va­žiuo­da­vo jiems pa­skir­tais mo­kyk­li­niais au­to­bu­sais, ku­rie prie mo­ki­nių na­mų at­vyk­da­vo kiek­vie­ną die­ną nu­sta­ty­tu lai­ku. Ka­dan­gi mo­kyk­lo­je nau­do­tis mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais ar ki­tais elek­tro­ni­niais prie­tai­sais bu­vo drau­džia­ma, mo­ki­niai juos nau­do­da­vo tik va­žiuo­da­mi į mo­kyk­lą ar­ba grįž­da­mi iš jos.

No­rint pa­skam­bin­ti dėl svar­bios prie­žas­ties, rei­kė­da­vo nu­ei­ti prie re­gist­ra­ci­jos sta­lo ir pa­pra­šy­ti ten esan­čių dar­buo­to­jų, kad leis­tų pa­si­nau­do­ti jų ar­ba sa­vo te­le­fo­nu. At­ėjus į mo­kyk­lą bu­vo bū­ti­na per­siau­ti ba­tus. Bu­din­tys mo­ky­to­jai pri­žiū­rė­da­vo, kad vi­sų mo­ki­nių ava­ly­nė bū­tų šva­ri.

No­rint su­ras­ti sa­vo pa­mo­kos ka­bi­ne­tą, rei­kė­da­vo žiū­rė­ti ant ka­bi­ne­tų du­rų už­ra­šy­tus „pa­va­di­ni­mus“ – rai­dė nuo A iki E, reiš­kian­ti pa­sta­to aukš­tą, ir skai­čius ša­lia jos spe­ci­fi­niam ka­bi­ne­tui nu­ro­dy­ti.

Vie­no­je kla­sė­je ne­ga­lė­da­vo bū­ti dau­giau nei 18 mo­ki­nių. Aš džiau­giuo­si, kad ma­no kla­sės mo­ki­niai bu­vo drau­giš­ki ir to­le­ran­tiš­ki, nes ži­nau, jog bu­vo kla­sių, ku­rių moks­lei­viai ne­no­riai ben­drau­da­vo su nau­jai at­vy­ku­siais, len­kiš­kai ne­kal­ban­čiais už­sie­nie­čiais.

Pa­mo­kos bu­vo dės­to­mos an­glų kal­ba. Ir nors be­si­mo­kant Lie­tu­vo­je aš bu­vau vie­na ga­biau­sių mo­ki­nių an­glų kal­bos pa­mo­ko­se, pra­si­dė­jus ma­no pir­mie­siems moks­lo me­tams Var­šu­vo­je, la­bai grei­tai su­vo­kiau, jog ne­su­pran­tu dau­ge­lio da­ly­kų šia kal­ba. Tai kė­lė ne­ri­mą, ne­pa­to­gu­mą ir gė­dos jaus­mą.

Pa­mo­kų me­tu at­sar­giai ste­bė­da­vau sa­vo kla­sio­kus, no­rė­da­ma su­pras­ti, ko­kias in­struk­ci­jas mo­ky­to­jas/-a duo­da, ar tei­sin­gai su­pra­tau už­duo­tį. Toks dis­kom­for­tas tru­ko daug­maž še­šis mė­ne­sius. Vė­liau įgi­jau dau­giau an­glų kal­bos ži­nių, pa­tir­ties ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, to­dėl mo­kyk­lo­je pa­ga­liau ga­lė­jau jaus­tis lais­viau.

Nors įstai­ga bu­vo tarp­tau­ti­nė ir da­ly­kai bu­vo dės­to­mi an­glų kal­ba, dau­ge­lis mo­ki­nių ir pa­gal­bi­nių dar­buo­to­jų bu­vo len­kai. Ne­ma­ža da­lis šių dar­buo­to­jų ne­su­pras­da­vo an­glų kal­bos ir kal­bė­da­vo tik len­kiš­kai. Kaip nau­jai at­vy­ku­sią už­sie­nie­tę, vi­siš­kai ne­mo­kan­čią len­kų kal­bos, iš pra­džių ma­ne vi­sa tai gąs­di­no. Su­pra­tau, jog, no­rė­da­ma su jais su­si­kal­bė­ti, tu­rė­siu to­bu­lin­ti sa­vo len­kų kal­bos ži­nias.

Pa­mo­kas dės­tė jau­ni, cha­riz­ma­tiš­ki, skir­tin­gų tau­ty­bių mo­ky­to­jai iš Len­ki­jos, Pie­tų Af­ri­kos, In­di­jos, JAV, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, Aust­ra­li­jos, Suo­mi­jos ir ki­tų ša­lių. Jie bu­vo su­pra­tin­gi, pa­de­dan­tys ir mo­ty­vuo­ti žmo­nės, ku­rie su­tei­kė mo­kyk­lai gy­vy­bin­gą įvaiz­dį. Su dau­ge­liu mo­ky­to­jų moks­lei­viams bu­vo leng­va ben­drau­ti įvai­rio­mis te­mo­mis, ma­lo­nu su jais leis­ti lai­ką iš­vy­ko­se, mo­kyk­los ren­gi­niuo­se ar pa­mo­ko­se.

Mo­ki­nių pa­sie­ki­mai bu­vo ver­ti­na­mi rai­dė­mis A–F už pa­mo­kų dar­bus ir įvai­rias­pal­vė­mis kor­te­lė­mis už pa­pil­do­mus pa­sie­ki­mus. Kad gau­tum pa­tį že­miau­sią ir ne­pa­ten­ki­na­mą pa­žy­mį F, te­rei­kė­da­vo su­rink­ti ma­žiau nei 50 proc. taš­kų iš at­lik­tų na­mų dar­bų ar tes­tų. Kor­te­lių sis­te­ma bu­vo me­to­das, nau­do­ja­mas pa­gir­ti ir pa­ska­tin­ti už tin­ka­mą el­ge­sį ir pa­pil­do­mai at­lik­tus įvai­rius dar­bus (ža­lios, mė­ly­nos, vio­le­ti­nės kor­te­lės).

Be to, jos bu­vo nau­do­ja­mos ir kaip pa­sta­bos mo­ki­niams už ne­tin­ka­mą el­ge­sį (gel­to­nos, oran­ži­nės, rau­do­nos kor­te­lės). Vy­res­nių kla­sių mo­ki­niai, su­rin­kę pen­kias gel­to­nas ar­ba vie­ną rau­do­ną kor­te­lę per sa­vai­tę, bū­da­vo pa­lie­ka­mi vie­nai va­lan­dai po pa­mo­kų. Šios kor­te­lės ne­bu­vo ap­čiuo­pia­mos, o tik re­gist­ruo­ja­mos mo­kyk­los elek­tro­ni­nia­me die­ny­ne Blu­e­Bo­ard.

IES jau­nes­nių mo­ki­nių ug­dy­mo pro­gra­ma bu­vo su­da­ry­ta iš da­lies re­mian­tis Tarp­tau­ti­nio ba­ka­lau­re­a­to (IB) PYP bei MYP pro­gra­mo­mis. Vy­res­nių kla­sių mo­ki­niai bū­da­vo ruo­šia­mi IGS­CE eg­za­mi­nams ir Tarp­tau­ti­nio ba­ka­lau­re­a­to Di­plo­mo pro­gra­mai.

Ka­dan­gi IB di­plo­mas yra ver­ti­na­mas kaip aukš­tų edu­ka­ci­jos stan­dar­tų ga­ran­tas ir yra pri­pa­žįs­ta­mas vi­sų pa­sau­lio uni­ver­si­te­tų, to­dėl mo­ki­niai tu­rė­jo siek­ti op­ti­ma­lių sa­vo mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų. Nuo 7 kla­sės pa­mo­kų krū­vis kas­met žy­miai pa­di­dė­da­vo, mo­ky­mo­si pro­gra­ma bu­vo ypač su­dė­tin­ga ir ją įveik­ti ga­lė­tų tik­rai ne kiek­vie­nas moks­lei­vis. Pas­ku­ti­niai me­tai šio­je mo­kyk­lo­je man bu­vo ypač sun­kūs, net pri­pra­tus prie ug­dy­mo sis­te­mos. Per­žvel­gu­si sa­vo mo­kyk­li­nius už­ra­šus iš Len­ki­jos mo­kyk­los su­pra­tau, jog kai ku­rios te­mos, pa­gal IES pro­gra­mą dės­ty­tos 6 kla­sė­je, Lie­tu­vo­je bu­vo mo­ko­mos tik vy­res­nė­se kla­sė­se.

Taip pat svar­bu pa­mi­nė­ti pa­mo­kų įvai­ro­vę. Var­šu­vos mo­kyk­lo­je bu­vo ga­li­my­bė mo­ky­tis vo­kie­čių, pran­cū­zų, is­pa­nų, ita­lų, ru­sų ir, ži­no­ma, an­glų bei len­kų kal­bų. Da­ly­kus, ar­ti­mus stu­di­joms, mo­ki­niams rei­kė­da­vo pa­si­rink­ti jau 9 kla­sė­je. Kū­no kul­tū­ros pa­mo­kos vyk­da­vo du kar­tus per sa­vai­tę, mo­kyk­lai ne­pri­klau­san­čia­me pa­sta­te su di­de­le sa­le ir ba­sei­nu, į ku­rį mo­ki­nius nu­vež­da­vo au­to­bu­sais. Vie­na iš šių pa­mo­kų bū­da­vo skir­ta plau­ki­mui.

Mo­kyk­lo­je skam­bu­čio ne­bu­vo. Kiek­vie­no­je kla­sė­je bu­vo po laik­ro­dį, to­dėl mo­ky­to­jai ži­no­da­vo, ka­da pra­dė­ti ir baig­ti pa­mo­ką. Trum­po­sios per­trau­kos truk­da­vo 5 mi­nu­tes, ku­rių me­tu rei­kė­da­vo sku­bė­ti prie spin­te­lių ar­ba ko­ri­do­riu­je pa­lik­tų kup­ri­nių, kad ga­lė­tum pa­si­keis­ti kny­gas ir spė­ti nu­ei­ti į ki­tos pa­mo­kos kla­sę.

Per­trau­ka, ku­ri bu­vo skir­ta lai­ko pra­lei­di­mui lau­ke, spor­tuo­jant krep­ši­nio ar fut­bo­lo aikš­te­lė­se, mankš­ti­nan­tis ant įvai­rių tre­ni­ruok­lių ar links­mi­nan­tis žai­di­mų aikš­te­lė­je, truk­da­vo 20 mi­nu­čių. Iš­troš­kus bū­da­vo ga­li­ma at­si­ger­ti iš lau­ke esan­čių tam skir­tų van­dens fon­ta­nė­lių ar­ba kiek­vie­na­me mo­kyk­los aukš­te esan­čių van­dens tal­pyk­lų su vien­kar­ti­niais puo­de­liais ša­lia.

Pra­di­nių kla­sių mo­ki­niams kiek­vie­ną die­ną bū­da­vo skir­ta vie­na pa­mo­ka na­mų dar­bų at­li­ki­mui, o vė­liau bū­da­vo lais­vas lai­kas mo­kyk­los kie­me­ly­je. Kiek­vie­ną die­ną bū­da­vo 8 pa­mo­kos. Jos baig­da­vo­si 16 va­lan­dą, o po 15–20 mi­nu­čių au­to­bu­sai su mo­ki­niais iš­vyk­da­vo iš mo­kyk­los.

No­rė­da­mi pa­si­im­ti sa­vo vai­kus pa­tys ar­ba leis­ti jiems iš­ei­ti sa­va­ran­kiš­kai, tė­vai tu­rė­da­vo iš anks­to pa­skam­bin­ti ar­ba pa­ra­šy­ti laiš­ką mo­kyk­los re­gist­ra­tū­rai ir apie tai pra­neš­ti. Ki­tu at­ve­ju tė­vai bū­da­vo ne­įlei­džia­mi, o vai­kai ne­iš­lei­džia­mi.

Mo­kyk­los te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­tver­ta tvo­ra, ka­me­ros įreng­tos ir pa­sta­to vi­du­je, ir lau­ke, o ap­sau­gos dar­buo­to­jai kon­tro­liuo­da­vo ju­dė­ji­mą į mo­kyk­lą ir iš jos. Moks­lo me­tai tęs­da­vo­si nuo rug­sė­jo 1-osios iki bir­že­lio pa­bai­gos.

Moks­lo me­tai bū­da­vo pra­de­da­mi ne­pri­va­lo­ma 5 die­nų sto­vyk­la, ku­rio­je moks­lei­viai ga­lė­da­vo už­si­im­ti įvai­rio­mis veik­lo­mis bei po tru­pu­tį pri­pras­ti prie ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čių pa­mo­kų. Kas­met prieš Ka­lė­dų ir va­sa­ros atos­to­gas bu­vo ren­gia­mi mo­ki­nių kon­cer­tai. Ne­re­tai vyk­da­vo ir lab­da­ros ren­gi­niai, mu­gės, kon­kur­sai.

Vie­nas po­pu­lia­riau­sių IES lab­da­ros ren­gi­nių bu­vo kas­me­ti­nis Dan­ce-a-thon‘as, ku­rio me­tu moks­lei­viai tu­rė­da­vo vie­nin­te­lį tiks­lą – kuo il­giau šok­ti. Pa­gal šo­ki­mo lai­ką bū­da­vo ap­skai­čiuo­ja­ma tam tik­ra pi­ni­gų su­ma, ku­rią tu­rė­da­vo su­mo­kė­ti iš­si­rink­tas mo­ki­nio rė­mė­jas. Ant­rai­siais ma­no mo­ky­mo­si Var­šu­vo­je me­tais mo­kyk­la suor­ga­ni­za­vo gro­žio kon­kur­są „Ms. and Mr. IES“, ku­ria­me man pa­vy­ko už­im­ti tre­čią vie­tą.

Grį­žus į Lie­tu­vą vis­kas bu­vo ki­taip. Nors vėl pra­dė­jau lan­ky­ti tą pa­čią, prieš tre­jus me­tus ma­no pa­lik­tą mo­kyk­lą, ji bu­vo jau ne­be to­kia ar­ti­ma ir jau­ki, kaip prieš iš­va­žiuo­jant. Rei­kė­jo iš nau­jo pri­pras­ti prie nau­jo gy­ve­ni­mo rit­mo, nau­jų ben­dra­moks­lių. Ta­čiau mo­ky­tis ne­bu­vo su­dė­tin­ga, net­gi la­bai leng­va, ka­dan­gi aš ne­tu­rė­jau sun­ku­mų pri­pran­tant vėl mo­ky­tis lie­tu­vių kal­ba. Be to, pa­mo­kų bū­da­vo ma­žiau ne­gu man bu­vo įpras­ta Var­šu­vos mo­kyk­lo­je, te­mos bu­vo ne­sun­kiai su­pran­ta­mos, o grį­žus na­mo aš tu­rė­da­vau pa­kan­ka­mai lai­ko po­il­siui.

Pri­si­mi­ni­mai apie IES man su­ke­lia dve­jo­pas emo­ci­jas: tei­gia­mas – dėl pui­kių mo­ky­to­jų, spal­vin­gų ko­ri­do­rių ir kla­sių, ypač ska­naus mais­to, ne­igia­mas – dėl mak­si­ma­lių mo­ky­mo­si krū­vių, di­de­lių ke­lia­mų lū­kes­čių mo­ki­niams, dėl taip ir ne­pa­mėg­tų uni­for­mų. Tas tre­jų me­tų lai­ko­tar­pis ma­no gy­ve­ni­me su­tei­kė man daug pa­tir­ties, ži­nių, ga­li­my­bių. Jis dar il­gai iš­liks ma­no at­min­ty­je.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.