Toks ne­pa­pras­tas pa­pras­tas gy­ve­ni­mas

Ona Gu­dai­ty­tė
Komentarai (2)
2019 Rugsėjis 19
Ona ir Vytautas Gudaičiai
Tėvuliai Ona ir Vytautas Gudaičiai.                           Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
„Meilė niekada nesibaigia. Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime. Jei meilė užgęsta, viskas praranda prasmę.“ Tėvas Stanislovas

Prieš ke­le­rius me­tus, klai­džio­jant Sant­ja­go de Kom­pos­te­los gat­vė­mis, akys už­kliu­vo už se­nu­kų po­ros: bal­tu­tė­liai, švie­siai ap­si­ren­gę, su­si­ki­bę ran­ko­mis jie ėjo siau­ra gat­ve­le ne­blaš­ko­mi gat­vės šur­mu­lio. At­ro­dė, kad jie ju­da sa­vo as­me­ni­nė­je mat­ri­co­je, švy­tė­da­mi, už­si­pil­dę vie­nas ki­tu.

Ta švie­sa pa­ke­rė­jo ma­ne – ne­su­si­lai­kiau ne­už­kal­bi­nu­si. Is­pa­nų po­ra kar­tu jau sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Sep­ty­nias­de­šimt! Pro­tu sun­kiai su­vo­kia­ma...

Tą die­ną ga­vau di­de­lę do­va­ną – pa­ma­čiau Mei­lę, žiū­rin­čią se­nu­kų aki­mis, be­si­sle­pian­čią vei­do raukš­lė­se, švel­niai lai­kan­čią sa­vo my­li­mo­jo ran­ką – to­kią pa­pras­tą, bet tik­rą ir ne­su­me­luo­tą. Dar il­go­kai se­kiau aki­mis tols­tan­čius se­nu­čius – no­rė­jo­si kuo il­giau pa­bū­ti ta­me švy­tė­ji­me...

Žvelg­da­ma į sa­vo Tė­vus, ei­nan­čius per baž­ny­čią al­to­riaus link, pri­si­mi­niau ir tuos is­pa­nus se­nu­čius. Mei­lė nė­ra vien jau­nų rei­ka­las. Ko ge­ro, tik to­kia­me am­žiu­je, nu­gy­ve­nus kar­tu ne vie­ną de­šimt­me­tį, per­ėjus „ug­nį, van­de­nį ir va­ri­nes dū­das“, ga­li, tu­ri tei­sę apie tai kal­bė­ti. Jei no­ri­si... jei rei­kia...

Sun­kiai žo­džiais nu­sa­ko­mas jaus­mas už­plūs­ta žiū­rint į sa­vo Tė­vus, kar­tu nu­gy­ve­nu­sius še­šias­de­šimt me­tų. Pa­si­di­džia­vi­mas, dė­kin­gu­mas, džiaugs­mas ir grau­du­lys vie­nu me­tu: ši­tiek nu­gy­ven­ta, iš­gy­ven­ta, per­gy­ven­ta ir su­gy­ven­ta.

Pra­džia bu­vo ne­leng­va, ne­le­pi­no ir pats gy­ve­ni­mas. Kai tuo­kė­si prieš še­šias­de­šimt me­tų, prak­tiš­kai nie­ko ne­tu­rė­jo, tik sa­ve pa­čius ir vi­są gy­ve­ni­mą prieš akis.

Dve­ji marš­ki­niai – toks Ma­my­tės tur­tas, ku­rių vie­nus ma­ma lie­pė pa­lik­ti vy­riau­siai se­se­riai.

Ves­tu­vėms Ma­my­tė pa­si­sko­li­no bal­tą šta­pe­li­nę suk­ne­lę, o žie­dus iš pen­kių ka­pei­kų nu­ka­lė vie­ti­nis kal­vis. Prieš še­šias­de­šimt me­tų, sek­ma­die­nio va­ka­rą, prieš va­ka­ri­nes mi­šias, But­ri­mo­nių baž­ny­čio­je ku­ni­gas su­tuo­kė ir pa­lai­mi­no ben­dram gy­ve­ni­mui Oną ir Vy­tau­tą Gu­dai­čius. Tą die­ną pra­si­dė­jo mū­sų šei­mos is­to­ri­ja.

Dei­man­ti­nės ves­tu­vės skam­ba gra­žiai, tik tų dei­man­tų taip ir ne­pa­si­tai­kė, grei­čiau pa­pras­ti, pil­ki lie­tu­viš­ki ak­me­nu­kai, taip skau­džiai nu­tri­nan­tys ko­ją, jei pa­kliū­da­vo į ba­tą.

Ruoš­da­ma Tė­vams šven­tę, daug mąs­čiau apie bu­vi­mo kar­tu, bu­vi­mo šei­mo­je pras­mę. Šian­dien pri­trūks­tam kan­try­bės bū­ti kar­tu, o ego ir sa­vęs su­si­svar­bi­ni­mas toks di­de­lis, kad, iš­ki­lus sun­ku­mams, leng­viau vis­ką mes­ti ir pa­suk­ti skir­tin­gais ke­liais.

Var­to­ji­mas vi­sa­me ka­me, net ir jaus­muo­se, ima vir­šų. Nu­si­vy­li­mas vie­nas po ki­to, daug ne­lai­min­gų akių ir įskau­din­tų šir­džių. Tik at­ro­do, kad ki­tur žo­lė ža­les­nė... Gal, kad ne­bu­vo leng­va, Tė­vai ir iš­bu­vo kar­tu taip il­gai? Juk ne­ga­lė­jo nu­si­pirkti taip pa­pras­tai kaip šian­dien net bū­ti­niau­sių da­ly­kų, o pa­ža­dė­tas švie­sus ry­to­jus taip ir ne­iš­au­šo... Vis­ką tu­rė­jo su­si­kur­ti pa­tys, sa­vo­mis ran­ko­mis.

At­si­me­nu Tė­vus vi­są lai­ką dir­ban­čius. Dar­bo mo­kė ir mus, vai­kus. Kar­tu prie šie­no, kar­tu į bul­ves, kar­tu run­ke­liuos­na, kar­tu baž­ny­čion. Mei­lę dar­bui ir pa­gar­bą vy­res­niam Tė­vai įskie­pi­jo nuo pat ma­žu­mės.

Tik­riau­siai ir Jiems no­rė­jo­si ro­man­ti­kos, tik ne­bu­vo ka­da – tai lie­tus, žiū­rėk, at­ei­na, – bėg­te šie­no suimt, tai ja­vap­jū­tė, tai bul­via­ka­sis, tai kar­vė ver­šiuo­ja­si, tai vai­kas gi­mė...

O dar tos be­pro­tiš­kos run­ke­lių nor­mos ko­lū­ky­je! Ma­my­tei lik­da­vo tik sau­lė­ly­džiai ir sau­lė­te­kiai, be­mel­žiant kar­ves... Daž­nai net pa­val­gyt lai­ko pri­trūk­da­vo, tai Ma­my­tės ki­še­nė­se ras­da­vom su­džiū­vu­sios duo­nos kriaukš­lių. Vis bėg­te ir bėg­te...

Va­sa­ros ry­tais nu­bus­da­vau nuo tė­čio pla­ka­mos dal­gės ai­ma­nų. Kaip pa­si­ilgs­tu to gar­so!.. Dal­gės rau­dos pra­neš­da­vo apie ar­tė­jan­čią šie­nap­jū­tę. Ki­tą ry­tą su sau­le, kol dar ra­sa ne­nu­kri­tus, Tė­tis gul­dy­da­vo ant men­čių pie­vą. Pa­au­gus bro­liams, jau iš­ei­da­vo ke­tu­rie­se...

Lai­kui bė­gant, iš pen­kių ka­pei­kų nu­kal­ti žie­dai su­rū­di­jo ir pa­si­me­tė, o gal mes, vai­kai, žais­da­mi pra­dan­gi­nom. Ta­čiau li­ko gy­ve­ni­mas ir di­dė­jan­tis vai­kų bū­rys. Kur ta pa­slap­tis, vis ban­dau įmin­ti, žiū­rė­da­ma į sa­vo se­nu­čius Tė­vus.

Ka­da bai­gia­si ir ka­da pra­si­de­da mei­lė? Tik­riau­siai vi­sa ko pa­grin­das – kan­try­bė, pa­gar­ba ir ti­kė­ji­mas. Tvir­ti mo­ra­li­niai pa­grin­dai at­si­neš­ti iš tė­vų šei­mų, per­duo­da­mi vai­kams. Vis­kas at­ro­do taip pa­pras­ta...

Še­šia­de­šimt me­tų kar­tu, še­ši vai­kai, try­li­ka anū­kų, pen­ki pro­anū­kiai – di­džiau­sias tur­tas, ver­tes­nis už dei­man­tus. Ir tas švy­tė­ji­mas! Kai lie­ka tik es­mė, tik­ru­mas ir nie­ko per­tek­li­nio. Mei­lei pa­si­bai­gus, tik ta­da iš tik­rų­jų ji ir pra­si­de­da. Ji nu­si­vel­ka gra­žią nuo­ta­kos suk­ne­lę, nors ir šta­pe­li­nę, ap­si­reng­da­ma kuk­les­nę, kan­try­be, pa­gar­ba, ti­kė­ji­mu ataus­tą, bet pui­kiai tin­kan­čią kiek­vie­nai die­nai.

Di­de­lė lai­mė bū­ti sve­čiu sa­vo Tė­vų ves­tu­vė­se. Dar di­des­nė lai­mė tu­rė­ti di­de­lę šei­mą, gau­siai ap­sė­dan­čią sta­lus per kiek­vie­nas Ve­ly­kas ir Kū­čias. Tė­vai – mū­sų di­de­lės šei­mos šir­dis. Tik­riau­siai pri­trūk­tų žo­džių dė­kin­gu­mui už tą lai­ką, tas die­nas ir nak­tis mums, vai­kams, ati­duo­tas. Net jei ir nie­ko ne­bū­tų da­vę, tik gy­vy­bę, vis tiek bū­tu­me ga­vę la­bai daug. Da­bar mū­sų lai­kas grą­žin­ti mei­lės sko­lą Tė­vams. Ačiū už gy­ve­ni­mą...

    Komentaras

    Kaip gera tapo ant širdies perskaičius ponios Onutės mintis, Kokia gražių, inteligentiškų žmonių giminė.
    Va mieli laikraštininkai, apie ką turėtumėte rašyti, o ne apie tuščiadūšias miesto poniutes ir jų keliones, jų pinigū švaistymą niekalams.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.