In­teg­ra­ci­jos at­ve­jo va­dy­bi­nin­kė Ne­rin­ga Zab­lac­kie­nė: „Daug da­ly­kų mū­sų ša­ly­je uk­rai­nie­čiams ta­po nau­ja pa­tir­ti­mi”

Žmo­nės ne­sku­bė­jo ver­ti pi­ni­gi­nių, siū­lė­si nu­pirk­ti mais­to, bet šio pa­siū­ly­mo mo­te­ris tar­si ne­gir­dė­jo ir to­liau ar­tis­tiš­kai grau­den­da­ma pra­šė pi­ni­gų vai­kų mais­tui…

„Tik­rai nė vie­no žmo­gaus, koks jis be­bū­tų – sa­vas ar pa­bė­gė­lis –ne­pa­lie­ka­me bė­do­je. Tik­rai ran­da­me kuo pa­mai­tin­ti, nes ben­dra­dar­biau­ja­me su „Mais­to ban­ku“, – te­le­fo­nu pa­kal­bin­ti taip tei­gė Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­riai.

Bet „ka­ro pa­bė­gė­lė“ kaip ne­pa­ste­bi­mai pa­si­ro­dė, taip ne­pa­ste­bi­mai ir din­go iš Vil­niaus gat­vės. Toks pa­si­pi­ni­ga­vi­mas pa­ska­ti­no pa­si­do­mė­ti, o kaip iš tik­rų­jų mū­sų mies­te šian­dien yra pa­de­da­ma pa­gal­bos pra­šan­tiems pa­bė­gė­liams iš Uk­rai­nos?

„Pro­jek­to pra­džio­je pa­ti ieš­ko­jau, kam la­biau­siai rei­kia pa­dė­ti, da­bar ke­lią at­ran­da pa­tys“

Jung­ti­nių Tau­tų pa­bė­gė­lių agen­tū­ros (UNHCR), ku­ri yra pa­sau­li­nė or­ga­ni­za­ci­ja, skir­ta pri­vers­ti­nai per­kel­tų ben­druo­me­nių ir as­me­nų be pi­lie­ty­bės gy­vy­bėms gel­bė­ti, tei­sėms ap­sau­go­ti bei ge­res­nei at­ei­čiai kur­ti, tarp­tau­ti­niai pro­jek­tai pa­sie­kia ir Aly­tų. Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Aly­taus sky­rius vyk­do pro­jek­tą, ku­riuo sten­gia­ma­si už­tik­rin­ti, kad kiek­vie­nas, iš­ken­tęs ka­rą ir smur­tą sa­vo ša­ly­je, tu­rė­tų tei­sę į sau­gų prie­globs­tį ki­to­je ša­ly­je, šiuo at­ve­ju – Aly­taus kraš­te.

Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus Aly­taus sky­riaus in­teg­ra­ci­jos at­ve­jo va­dy­bi­nin­kė Ne­rin­ga Zab­lac­kie­nė, plūs­te­lė­jus į mū­sų ša­lį pir­ma­jai pa­bė­gė­lių ban­gai, ėmė sa­va­no­riau­ti Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tre iš pra­džių kaip Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rė. Da­bar jos dar­bo vie­ta – Pa­gal­bos uk­rai­nie­čiams cen­tre, įsi­kū­ru­sia­me Vil­ties gat­vė­je.

Kaip pa­ti Ne­rin­ga sa­ko, dir­ban­ti su ypač pa­žeis­to­mis uk­rai­nie­čių šei­mo­mis, ku­rios at­vyks­ta į Aly­taus mies­tą ir ra­jo­ną. Rū­pi­na­si svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rin­čiais, psi­cho­lo­giš­kai pa­veik­tais, ne­įga­liais, gar­baus am­žiaus uk­rai­nie­čiais, at­vy­ku­sio­mis gausiomis šei­mo­mis, vie­ni­šo­mis ma­mo­mis su vai­kais.

Nuo ka­ro bė­gan­tie­ji at­si­ve­ža ir sa­vo bė­das. Sve­ti­mo­je ša­ly­je jiems rei­kia žy­miai di­des­nės pa­gal­bos ne­gu svei­kie­siems.

Pa­šne­ko­vė ak­cen­ta­vo, kad pa­de­da tiems, ku­rie at­vy­ko Ru­si­jai už­puo­lus Uk­rai­ną, anks­čiau at­vy­kę mig­ran­tai nė­ra jos dar­bo da­lis.

Šian­dien, dar­buo­to­jos pa­ste­bė­ji­mu, sun­ku pa­sa­ky­ti, kiek iš vi­so uk­rai­nie­čių šiuo me­tu yra ap­si­sto­ju­sių mū­sų mies­te. Anks­čiau bu­vo mi­ni­ma, kad į mū­sų vi­suo­me­nę įsi­lie­jo apie 850 uk­rai­nie­čių, ta­čiau skai­čiai vis kei­čia­si, vie­ni iš­vyks­ta, ki­ti at­vyks­ta. Į di­des­nius Lie­tu­vos mies­tus iš­va­žia­vo dau­giau jau­nų, pa­si­tu­rin­čių šei­mų, Aly­tu­je ap­si­sto­jo tie, ku­riems leng­viau pra­gy­ven­ti ma­žes­niuo­se mies­tuo­se.

„Ypač pa­žeis­toms šei­moms tei­kia­me prak­tiš­kai vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą – mais­to pro­duk­tais ir hi­gie­nos reik­me­ni­mis, psi­cho­lo­gi­nę, fi­nan­si­nę, tei­si­nę. Ben­dra­dar­biau­ja­me su „Mais­to ban­ku“, me­di­ci­nos, švie­ti­mo įstai­go­mis. Pro­jek­to pra­džio­je pa­ti ieš­ko­jau, kam la­biau­siai rei­kia pa­dė­ti, da­bar ke­lią at­ran­da pa­tys. Aly­tu­je ne­ma­ža uk­rai­nie­čių ben­druo­me­nė, tad vie­ni per ki­tus ne­ša ži­nią, kad yra to­kia pa­gal­ba. Ne­ži­nau, ko­kie vie­nin­gi jie bu­vo prieš ka­rą, bet da­bar jų vie­nin­gu­mas ste­bi­na“, – tei­gia Ne­rin­ga.

Do­mė­jo­mės, kaip pa­vyks­ta šiems žmo­nėms Aly­tu­je įsi­dar­bin­ti. Sta­tis­ti­ka ro­do, kad uk­rai­nie­čiams įsi­dar­bin­ti nė­ra leng­va. O ir ne vi­si ga­li dirb­ti. Dau­gu­ma ma­mų au­gi­na ma­žus vai­kus, ki­ti jau sen­jo­rai ar ne­įga­lūs. Vy­rai, ku­rie at­vy­ko su šei­mo­mis, dir­ba. Daž­nam ras­ti dar­bą truk­do ir pras­tas mo­kė­ji­mas lie­tu­vių kal­bos. Už­im­tu­mo tar­ny­ba or­ga­ni­zuo­ja lie­tu­vių kal­bos kur­sus, juos no­riai lan­ko ir dir­ban­tys, ir ne­dir­ban­tys.

Liau­dies iš­min­tis, pa­sak pa­šne­ko­vės tei­gia, kad kas ieš­ko, tas ir ran­da. Iš­mo­ku­si kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, pa­si­tvir­ti­nu­si li­cen­ci­ją, pui­kiai Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je pa­gal tu­ri­mą iš­si­la­vi­ni­mą dir­ba uk­rai­nie­tė kar­dio­lo­gė.

„Daug da­ly­kų mū­sų ša­ly­je uk­rai­nie­čiams ta­po nau­ja pa­tir­ti­mi. Svei­ka­tos drau­di­mas taip pat, kol svei­ka­tos sis­te­mą per­pra­to“, – pa­ste­bi Ne­rin­ga.

„Jei da­rai, da­ryk iš šir­dies“

Nuo­lat pa­bė­gė­lių iš Uk­rai­nos ap­sup­ty­je esan­čios in­teg­ra­ci­jos at­ve­jo va­dy­bi­nin­kės N.Zab­lac­kie­nės klau­sia­me, kuo ji šian­dien la­biau­siai džiau­gia­si.

„Pa­si­džiau­giu ir sa­vi­mi, tuo, kad ma­ne pri­ėmė uk­rai­nie­čiai, at­vė­rė šir­dis, pa­si­ti­ki ma­ni­mi, su­si­drau­ga­vo­me. Dirb­da­ma šia­me pos­te jau­čiu di­de­lį uk­rai­nie­čių dė­kin­gu­mą. Ypač anks­čiau iš ka­ro zo­nos at­vy­ku­sių­jų vei­duo­se bu­vo ne­pa­pras­tai daug pa­si­me­ti­mo, iš­gąs­čio, ne­ri­mo, bai­mės ir, aiš­ku, pyk­čio. Rei­kė­jo lai­ko, kad tie vei­dai su­švis­tų. Šian­dien jie net­gi šyp­so­si. Jie man rū­pi, tad ne vie­nai šei­mai esu da­vu­si ir sa­vo as­me­ni­nio te­le­fo­no nu­me­rį, bu­vo at­ve­jų, kai te­ko kel­tis ir 6 va­lan­dą ry­to, sku­bė­ti į pa­gal­bą. Ir tas nuo dū­šios jų pa­sa­ky­tas „ačiū“ man yra pats di­džiau­sias ma­no ir kar­tu dir­ban­čios ko­man­dos dar­bo įver­ti­ni­mas.

Ma­tyt, ir aš švy­čiu, nes drau­gai sa­ko: „Pa­ga­liau tu at­ra­dai sa­vo veik­los sa­lą.“ Ir ne kar­tą bu­vau pa­va­din­ta jų Mo­ti­na Te­re­se ar­ba tie­siog ma­ma“, – pa­sa­ko­ja Ne­rin­ga, šian­dien jau pa­mir­šu­si anks­tes­nius sa­vo dar­bus – po fi­nan­sų ir kre­di­to stu­di­jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te tu­rė­tą­jį ir vė­liau įsi­gy­tą ma­sa­žuo­to­jos pro­fe­si­ją. Šian­dien ji vi­są sa­vo dar­bi­nį po­ten­cia­lą yra nu­krei­pu­si į pa­gal­bą pa­bė­gė­liams. Jau per­pra­to uk­rai­nie­čių kal­bą, bet dar ten­ka kal­bė­ti ta, ku­ria su vi­sais su­si­kal­bė­ti ga­lė­tų – ru­sų.

„Aš ir­gi pa­vargs­tu nuo tos man sve­ti­mos kal­bos. Skir­tin­gos ir mū­sų kul­tū­ros. Bet vis­kas pri­klau­so nuo žmo­gaus, nuo jo vi­di­nės kul­tū­ros. O kaip kal­bi, tai vis­ką ir iš­si­aiš­ki­ni. Kal­bė­ji­ma­sis daug pro­ble­mų iš­spren­džia. Daž­nai iš lie­tu­vių ten­ka iš­girs­ti to­kią fra­zę: „Mū­sų vai­kai iš­vy­kę į Lon­do­ną sten­gia­si dirb­ti, mo­ko­si an­glų kal­bos… Jiems sa­kau – ne­pai­nio­ki­te šių dvie­jų da­ly­kų: jū­sų vai­kai iš­vy­ko sa­vo no­ru, o šiems pri­vers­ti­nai te­ko pa­lik­ti na­mus ir bėg­ti. Dau­gu­ma jų sa­vo ša­ly­je ge­rai gy­ve­no, pra­ban­gius au­to­mo­bi­lius tu­rė­jo, jais į sve­ti­mas ša­lis ir iš­va­žia­vo. Ne­va­žiuo­tų žmo­gus gi į sve­ti­mą ša­lį ten pa­si­ten­kin­ti kuk­lia iš­mo­ka“, – to­kie N.Zab­lac­kie­nės pa­svars­ty­mai.

Ir dar, šian­die­nos bū­ties kon­teks­te įsi­mi­nė la­bai svar­bi jos min­tis: „Jei da­rai, da­ryk iš šir­dies. O aš tur­būt jaut­rią šir­dį pa­vel­dė­jau iš sa­vo tė­vų. Aly­tiš­kių. Ir dė­kin­ga jiems ne tik už di­de­lę šir­dį, bet ir už auk­lė­ji­mą, už iš­mo­ky­mą my­lė­ti ir ki­tus.“