In­te­li­gen­tiš­ko­jo spor­to tre­ne­rė Lai­ma Bub­ne­ly­tė: „Tre­ne­ris tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs tam, kad vai­kai ka­da nors juos iš­duos”

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (0)
2019 Kovas 8
nuotrauka
Stalo teniso trenerė Laima Bubnelytė: „Kaip vai­kus su­do­min­ti? Jiems rei­kia pa­ban­dy­ti. Ku­rie pa­jau­čia ka­muo­liu­ką, tie pa­si­lie­ka.“
Sta­lo te­ni­sas kaip spor­to ša­ka gi­mė iš sa­lo­ni­nio žai­di­mo, ku­rį ypač mė­go an­glai. Šios spor­to ša­kos ži­no­vai tei­gia, kad tai di­džiu­lio su­si­kau­pi­mo ir nuo­la­ti­nio mąs­ty­mo rei­ka­lau­jan­tis spor­tas. Pir­mo­ji sta­lo te­ni­so pa­sau­lio ra­ke­tė Fre­dis Per­ry yra pa­sa­kęs: „Te­ni­sas – tai pa­sa­kiš­kas ma­lo­nu­mas žai­džiant su drau­gu ir mil­ži­niš­kas dar­bas no­rint tap­ti čem­pio­nu.“ Aly­tu­je sta­lo te­ni­so po­pu­lia­ru­mu mė­gau­ja­si tik la­bai ma­ža spor­ti­nin­kų ben­druo­me­nė. Vie­nin­te­lė šio spor­to tre­ne­rė Lai­ma Bub­ne­ly­tė su­ti­ko pla­čiau pa­kal­bė­ti apie spor­ti­nin­kus, jų dvi­ko­vas, ku­rio­se ne­si­žnai­bo­ma ir ne­si­stum­do­ma.

Sta­lo te­ni­sas kaip spor­tas skai­čiuo­ja an­trą šimt­me­tį. Ko­kią is­to­ri­ją šis spor­tas tu­ri Aly­tu­je?

Man at­vy­kus gy­ven­ti į Aly­tų, bu­vo pa­siū­ly­ta pa­ban­dy­ti dirb­ti tre­ne­re. Pa­siū­ly­mą pri­ėmiau, nes mė­gau spor­tą, o ir pa­ti žais­ti no­rė­jau. 1986 me­tais įsto­jau į tuo­me­tį Kau­no kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą, ne­aki­vaiz­di­nį sky­rių, tuo­met ir pra­dė­jau dirb­ti. Prieš man at­vyks­tant tuo­me­čiuo­se spor­to rū­muo­se vei­kė sta­lo te­ni­so bū­re­lis. Pra­dė­jus dirb­ti, vai­kai per­ėjo pas ma­ne. Taip ir tre­ni­ruo­ju jau 33 me­tus. Per tą lai­ką te­ko pa­keis­ti sep­ty­nias sa­les, o da­bar spar­nus esa­me Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je.

Ko­kio am­žiaus vai­kai lan­ko Jū­sų tre­ni­ruo­tes? Tai dau­giau mer­gai­čių mėgs­ta­mas spor­tas?

Kaip ir dau­ge­lio ki­tų spor­to ša­kų, ma­ną­sias tre­ni­ruo­tes vai­kai pra­de­da lan­ky­ti nuo 1 kla­sės. Bet bū­na, kad įsi­lie­ja į tre­ni­ruo­čių rit­mą ir vė­liau. No­rint siek­ti meist­riš­ku­mo, rei­kia pra­dė­ti kuo anks­čiau. Tam rei­ka­lin­gi ge­bė­ji­mai, bū­din­gi mū­sų spor­to ša­kai. Įdė­jus ne­ma­žai dar­bo, ga­li­ma pa­siek­ti ir ne­blo­gų re­zul­ta­tų. O iš­mok­ti žais­ti sta­lo te­ni­są ga­li vi­si.

De­ja, mer­gai­čių yra ma­žu­ma. O taip no­rė­tų­si, kad jų įsi­lie­tų dau­giau. Bū­na, ruo­ši vai­ką me­tus, ki­tus... Pas­kui jis pa­sa­ko – ne­no­riu. Tre­ne­ris tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs, kad vai­kai ka­da nors jį iš­duos. Juk da­bar vai­kai ren­ka­si.

Ko­kį įver­ti­ni­mų, ap­do­va­no­ji­mų krai­tį esa­te su­kau­pę? O ko­kie spor­ti­niai re­zul­ta­tai?

Sta­lo te­ni­sas – su­dė­tin­ga spor­to ša­ka. Tik iš ša­lies at­ro­do, kad pa­pras­ta. Re­zul­ta­tas at­ei­na tik po 4–5 tre­ni­ruo­čių me­tų. Mums rei­ka­lin­gi spa­rin­gai, mes jų ne­tu­ri­me. Žai­džia­me tar­pu­sa­vy­je. Bai­gę gim­na­zi­jas vi­si iš­va­žiuo­ja. Ne­la­bai yra ko pa­pra­šy­ti.

Mes žai­džia­me ko­man­di­nė­se ir in­di­vi­du­a­lio­se var­žy­bo­se. No­rint pa­tek­ti į fi­na­li­nes var­žy­bas tu­rim kau­tis su Klai­pė­da ir vi­sais Lie­tu­vos ra­jo­nais. Tik pa­te­kę į še­še­tu­ką, pa­ten­ka­me į fi­na­lą. Tas pats ir as­me­ni­nė­se var­žy­bo­se. At­ran­ko­je su­si­ren­ka 40–60 spor­ti­nin­kų. Į fi­na­lą pa­ten­ka 6–8 vai­kai. Ka­dan­gi dir­bu vie­na šio­je spor­to ša­ko­je, ko­man­dą rei­kia pa­ruoš­ti man vie­nai ir ber­niu­kus, ir mer­gai­tes.

Kal­bant apie re­zul­ta­tus, tai ra­jo­nų gru­pė­je daug kar­tų esa­me pa­te­kę į tre­je­tu­ką. Su mies­tų spor­ti­nin­kais fi­na­le rung­tis su­dė­tin­giau, bū­na, kad re­zul­ta­tu 2:3 pra­lai­mi­me, bet ir tai juk ge­rai. Nu­ga­lė­ju­sią ko­man­dą juk ruo­šė du ir dau­giau tre­ne­rių. Net ir ra­jo­nuo­se tre­ne­rių dir­ba po du, tris ir net dau­giau. Sun­ku tuo­met kon­ku­ruo­ti.

As­me­ni­nė­se var­žy­bo­se per­ga­lių bu­vo. Lau­ra Ko­chans­kai­tė du kar­tus iš­ko­vo­jo jau­nių pir­me­ny­bių tre­čią vie­tą, pir­mą kar­tą jau­ni­mo pir­me­ny­bė­se pel­nė vi­sas rung­tis dve­je­te. Lau­ra Bur­bu­le­vi­čiū­tė – Lie­tu­vos mi­ni­jau­nu­čių čem­pio­nė. Jos bro­lis Vik­to­ras jau­nu­čių pir­me­ny­bė­se bu­vo penk­tas. Gai­la, jie iš­vy­ko gy­ven­ti į An­gli­ją.

Ati­da­rius sa­lę Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je at­ėjo tre­ni­ruo­tis bū­rys ga­bių vai­kų. Šiuo me­tu mes ly­gia­ver­čiai mies­to kon­ku­ren­tai.

No­jus Au­gus­ti­na­vi­čius mi­ni­jau­nu­čių pir­me­ny­bė­se bu­vo iš­ko­vo­jęs čem­pio­no ti­tu­lą, ki­tais me­tais – ant­ras Lie­tu­vo­je.

Ka­ri­na Iva­naus­kai­tė dve­jus me­tus iš ei­lės – tre­čia, į prie­kį pra­lei­do tik dvi vil­nie­tes. Šie jau­nie­ji te­ni­si­nin­kai tre­jus me­tus at­sto­va­vo Lie­tu­vai Eu­ro­pos mi­ni­jau­nu­čių čem­pio­na­te.

Šie­met 2004 me­tais gi­męs No­jus Lie­tu­vos jau­nu­čių čem­pio­na­te iš­ko­vo­jo an­trą vie­tą, o miš­rių dve­je­tų po­ro­je su dve­jais me­tais jau­nes­ne Ka­ri­na taip pat bu­vo an­tri tarp 32 po­rų. Lie­tu­vos jau­nu­čių spor­to žai­dy­nė­se No­jus as­me­ni­nė­se var­žy­bo­se iš­ko­vo­jo ket­vir­tą vie­tą, dėl nu­ga­lė­to­jo ir pri­zi­nin­kų var­dų ko­vo­jo 32 da­ly­viai. O vi­si aly­tiš­kiai mies­tui da­vė 415 taš­kų. Įver­ti­nant di­de­lę kon­ku­ren­ci­ją, tai la­bai ge­ras re­zul­ta­tas.

Glau­dus ben­dra­dar­bia­vi­mas su tė­vais, vai­kais, spor­to cen­tru ga­li at­neš­ti ne­blo­gų re­zul­ta­tų. No­ri­si ti­kė­ti, kad bū­si­me svei­ki, dar­bin­gi, ne­su­sto­si­me ir siek­si­me ki­tų tiks­lų.

Su­pra­tau, kad sta­lo te­ni­si­nin­kams ne­leng­vai pa­sie­kia­mi aukš­tes­ni ti­tu­lai?

Pa­vy­džiu tiems spor­to ša­kų at­sto­vams, daž­niau­siai dvi­ko­vi­nin­kams, ku­rie – viens du trys ir me­da­lis ki­še­nė­je. Ir tiems, ku­riems kon­ku­ren­ci­ja ma­ža, net 6–8 da­ly­vių rung­ty­je ne­su­si­ren­ka, ta­da ypač leng­va tap­ti pri­zi­nin­ku. O žai­dė­jams la­bai su­dė­tin­ga. Kaž­kaip ne­su­re­gu­liuo­ta, ne­su­sty­guo­ti vi­si šie da­ly­kai.

Ne­su­kly­siu pa­sa­kiu­si, kad Aly­tu­je sta­lo te­ni­so cen­tras – Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je?

Tu­ri­me šio­je gim­na­zi­jo­je sta­cio­na­rią sa­lę. Esu dė­kin­ga gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­jai ir mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vui už nuo­šir­dų ben­dra­dar­bia­vi­mą.

Ar pa­kan­ka šiam spor­tui tik sta­lo, tin­klo, ka­muo­liu­ko ir ra­ke­tės? Ar svar­bi ir ap­ran­ga, dar kaž­ko­kie reik­me­nys?

Mė­gė­jiš­kam žai­di­mui to ir pa­kan­ka, bet jei no­ri­me siek­ti meist­riš­ku­mo, ra­ke­tę ren­ka­mės pa­gal in­di­vi­du­a­lius ge­bė­ji­mus, ba­te­liai tu­ri bū­ti ne­slys­tan­tys. Rei­ka­lin­gos ir spe­cia­lio­sios prie­mo­nės tre­ni­ruo­tėms.

Sta­lo te­ni­sas ir lau­ko te­ni­sas – bro­liai, pus­bro­liai ar dar to­li­mes­ni gi­mi­nai­čiai?

Ma­ny­čiau, pus­bro­liai. Sta­lo te­ni­se la­bai svar­bus rie­šas, re­ak­ci­ja, grei­tis. Lau­ko te­ni­sas pa­rem­tas jė­ga. Rung­tys to­kios pa­čios (as­me­ni­nės, dve­je­tai) ir tech­ni­ka, pa­va­di­ni­mai – to­kie pa­tys. Ju­de­siai skir­tin­gi.

Įvai­rio­se tau­to­se žai­džia­mas sta­lo te­ni­sas, bet ku­rio­je jis – spor­tas Nr. 1?

Pa­sau­ly­je sta­lo te­ni­sas pa­gal po­pu­lia­ru­mą yra pen­ke­tu­ke. Ki­ni­jo­je jis – spor­to ša­ka Nr. 1. Daug ša­lių tu­ri po vie­ną ki­tą žvaigž­du­tę. Lie­tu­va tu­ri Rū­tą Pa­škaus­kie­nę, ku­ri ru­de­nį mū­sų ša­liai iš­ko­vo­jo 18-ąjį Eu­ro­pos čem­pio­na­to me­da­lį.

Ar Jū­sų ug­do­mi jau­nie­ji spor­ti­nin­kai nė­ra tin­gūs? Ar kar­tais ne­at­si­tin­ka taip, kad tė­vams tai rū­pi la­biau už vai­kus?

Per dau­ge­lį me­tų pa­si­tai­kė vi­so­kių. Kaip ir vi­sur ki­tur, taip ir spor­te, be dar­bo ne­pa­siek­si re­zul­ta­tų. Bu­vo is­to­ri­ja, kai spor­ti­nin­kė pa­sa­kė: „Jei­gu ne tė­tis, aš ne­lan­ky­čiau.“ Kei­čia­si lai­kai, da­bar vai­kai ren­ka­si pa­tys.

Jū­sų pa­si­rink­ta spor­to ša­ka, bent mū­sų mies­te, nė­ra  la­bai po­pu­lia­ri. Nors vai­kams tai daug duo­dan­ti veik­la. Kaip su­do­min­ti juos sta­lo te­ni­su?

Ir ne­ga­li bū­ti po­pu­lia­ri, kai dir­ba tik vie­nas tre­ne­ris. Re­kla­ma, esan­čia Spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tro tin­kla­la­py­je, tė­vai ne­pa­si­do­mi. At­ei­na per vė­lai ir tei­gia, jog ne­ži­no­jo, kad to­kia spor­to ša­ka Aly­tu­je eg­zis­tuo­ja.

Kaip vai­kus su­do­min­ti? Jiems rei­kia pa­ban­dy­ti. Ku­rie pa­jau­čia ka­muo­liu­ką, tie pa­si­lie­ka. Svar­biau­sia, kad rei­kia pra­dė­ti nuo ma­žų vai­kų, ne vi­si tė­vai ga­li ve­žio­ti. Į ži­niask­lai­dos aki­ra­tį pa­tek­ti ne­leng­va, kai ka­ra­liau­ja krep­ši­nis, fut­bo­las, dziu­do, ran­ki­nis. Ko­man­di­nė­se spor­to ša­ko­se daug tre­ne­rių dir­ba, o mes, in­te­li­gen­tiš­ko spor­to at­sto­vai, esa­me ma­ži, sun­ku mums pra­si­brau­ti. Pa­aiš­kin­siu, ko­dėl in­te­li­gen­tiš­ki: ko­vo­je nie­kas ne­sig­nai­bo, ne­si­stum­do, pats ko­vo­ji su sa­vi­mi ir už sa­ve.

Ar tai bran­giai tė­vams kai­nuo­jan­ti vai­kų veik­la?

In­ven­to­rius vai­kams kai­nuo­ja pa­gal ge­bė­ji­mus. La­bai ga­biems ir 300 eu­rų kai­nuo­jan­čių rei­kė­tų. Čia pa­gal ki­še­nę, yra ir pi­ges­nių. Bet vi­sų, ku­rie da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, ra­ke­tės kai­nuo­ja per 100 eu­rų. Jų gu­mas stip­res­nie­ji kei­čia du kar­tus per me­tus (nuo 60 iki 100 eu­rų). Bet vi­si no­ri ir pa­si­puoš­ti fir­mi­niais dra­bu­žiais. Šor­tu­kai, marš­ki­nė­liai, ge­ri ne­slys­tan­tys ba­te­liai – dar 100 eu­rų. Ge­rai ra­ke­tei sau­gus dėk­las – dar 30 eu­rų.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.