Inteligentiškojo sporto trenerė Laima Bubnelytė: „Treneris turi būti pasiruošęs tam, kad vaikai kada nors juos išduos” (0)
Stalo tenisas kaip sportas skaičiuoja antrą šimtmetį. Kokią istoriją šis sportas turi Alytuje?
Man atvykus gyventi į Alytų, buvo pasiūlyta pabandyti dirbti trenere. Pasiūlymą priėmiau, nes mėgau sportą, o ir pati žaisti norėjau. 1986 metais įstojau į tuometį Kauno kūno kultūros institutą, neakivaizdinį skyrių, tuomet ir pradėjau dirbti. Prieš man atvykstant tuomečiuose sporto rūmuose veikė stalo teniso būrelis. Pradėjus dirbti, vaikai perėjo pas mane. Taip ir treniruoju jau 33 metus. Per tą laiką teko pakeisti septynias sales, o dabar sparnus esame Šv. Benedikto gimnazijoje.
Kokio amžiaus vaikai lanko Jūsų treniruotes? Tai daugiau mergaičių mėgstamas sportas?
Kaip ir daugelio kitų sporto šakų, manąsias treniruotes vaikai pradeda lankyti nuo 1 klasės. Bet būna, kad įsilieja į treniruočių ritmą ir vėliau. Norint siekti meistriškumo, reikia pradėti kuo anksčiau. Tam reikalingi gebėjimai, būdingi mūsų sporto šakai. Įdėjus nemažai darbo, galima pasiekti ir neblogų rezultatų. O išmokti žaisti stalo tenisą gali visi.
Deja, mergaičių yra mažuma. O taip norėtųsi, kad jų įsilietų daugiau. Būna, ruoši vaiką metus, kitus... Paskui jis pasako – nenoriu. Treneris turi būti pasiruošęs, kad vaikai kada nors jį išduos. Juk dabar vaikai renkasi.
Kokį įvertinimų, apdovanojimų kraitį esate sukaupę? O kokie sportiniai rezultatai?
Stalo tenisas – sudėtinga sporto šaka. Tik iš šalies atrodo, kad paprasta. Rezultatas ateina tik po 4–5 treniruočių metų. Mums reikalingi sparingai, mes jų neturime. Žaidžiame tarpusavyje. Baigę gimnazijas visi išvažiuoja. Nelabai yra ko paprašyti.
Mes žaidžiame komandinėse ir individualiose varžybose. Norint patekti į finalines varžybas turim kautis su Klaipėda ir visais Lietuvos rajonais. Tik patekę į šešetuką, patenkame į finalą. Tas pats ir asmeninėse varžybose. Atrankoje susirenka 40–60 sportininkų. Į finalą patenka 6–8 vaikai. Kadangi dirbu viena šioje sporto šakoje, komandą reikia paruošti man vienai ir berniukus, ir mergaites.
Kalbant apie rezultatus, tai rajonų grupėje daug kartų esame patekę į trejetuką. Su miestų sportininkais finale rungtis sudėtingiau, būna, kad rezultatu 2:3 pralaimime, bet ir tai juk gerai. Nugalėjusią komandą juk ruošė du ir daugiau trenerių. Net ir rajonuose trenerių dirba po du, tris ir net daugiau. Sunku tuomet konkuruoti.
Asmeninėse varžybose pergalių buvo. Laura Kochanskaitė du kartus iškovojo jaunių pirmenybių trečią vietą, pirmą kartą jaunimo pirmenybėse pelnė visas rungtis dvejete. Laura Burbulevičiūtė – Lietuvos minijaunučių čempionė. Jos brolis Viktoras jaunučių pirmenybėse buvo penktas. Gaila, jie išvyko gyventi į Angliją.
Atidarius salę Šv. Benedikto gimnazijoje atėjo treniruotis būrys gabių vaikų. Šiuo metu mes lygiaverčiai miesto konkurentai.
Nojus Augustinavičius minijaunučių pirmenybėse buvo iškovojęs čempiono titulą, kitais metais – antras Lietuvoje.
Karina Ivanauskaitė dvejus metus iš eilės – trečia, į priekį praleido tik dvi vilnietes. Šie jaunieji tenisininkai trejus metus atstovavo Lietuvai Europos minijaunučių čempionate.
Šiemet 2004 metais gimęs Nojus Lietuvos jaunučių čempionate iškovojo antrą vietą, o mišrių dvejetų poroje su dvejais metais jaunesne Karina taip pat buvo antri tarp 32 porų. Lietuvos jaunučių sporto žaidynėse Nojus asmeninėse varžybose iškovojo ketvirtą vietą, dėl nugalėtojo ir prizininkų vardų kovojo 32 dalyviai. O visi alytiškiai miestui davė 415 taškų. Įvertinant didelę konkurenciją, tai labai geras rezultatas.
Glaudus bendradarbiavimas su tėvais, vaikais, sporto centru gali atnešti neblogų rezultatų. Norisi tikėti, kad būsime sveiki, darbingi, nesustosime ir sieksime kitų tikslų.
Supratau, kad stalo tenisininkams nelengvai pasiekiami aukštesni titulai?
Pavydžiu tiems sporto šakų atstovams, dažniausiai dvikovininkams, kurie – viens du trys ir medalis kišenėje. Ir tiems, kuriems konkurencija maža, net 6–8 dalyvių rungtyje nesusirenka, tada ypač lengva tapti prizininku. O žaidėjams labai sudėtinga. Kažkaip nesureguliuota, nesustyguoti visi šie dalykai.
Nesuklysiu pasakiusi, kad Alytuje stalo teniso centras – Šv. Benedikto gimnazijoje?
Turime šioje gimnazijoje stacionarią salę. Esu dėkinga gimnazijos administracijai ir mokytojų kolektyvui už nuoširdų bendradarbiavimą.
Ar pakanka šiam sportui tik stalo, tinklo, kamuoliuko ir raketės? Ar svarbi ir apranga, dar kažkokie reikmenys?
Mėgėjiškam žaidimui to ir pakanka, bet jei norime siekti meistriškumo, raketę renkamės pagal individualius gebėjimus, bateliai turi būti neslystantys. Reikalingos ir specialiosios priemonės treniruotėms.
Stalo tenisas ir lauko tenisas – broliai, pusbroliai ar dar tolimesni giminaičiai?
Manyčiau, pusbroliai. Stalo tenise labai svarbus riešas, reakcija, greitis. Lauko tenisas paremtas jėga. Rungtys tokios pačios (asmeninės, dvejetai) ir technika, pavadinimai – tokie patys. Judesiai skirtingi.
Įvairiose tautose žaidžiamas stalo tenisas, bet kurioje jis – sportas Nr. 1?
Pasaulyje stalo tenisas pagal populiarumą yra penketuke. Kinijoje jis – sporto šaka Nr. 1. Daug šalių turi po vieną kitą žvaigždutę. Lietuva turi Rūtą Paškauskienę, kuri rudenį mūsų šaliai iškovojo 18-ąjį Europos čempionato medalį.
Ar Jūsų ugdomi jaunieji sportininkai nėra tingūs? Ar kartais neatsitinka taip, kad tėvams tai rūpi labiau už vaikus?
Per daugelį metų pasitaikė visokių. Kaip ir visur kitur, taip ir sporte, be darbo nepasieksi rezultatų. Buvo istorija, kai sportininkė pasakė: „Jeigu ne tėtis, aš nelankyčiau.“ Keičiasi laikai, dabar vaikai renkasi patys.
Jūsų pasirinkta sporto šaka, bent mūsų mieste, nėra labai populiari. Nors vaikams tai daug duodanti veikla. Kaip sudominti juos stalo tenisu?
Ir negali būti populiari, kai dirba tik vienas treneris. Reklama, esančia Sporto ir rekreacijos centro tinklalapyje, tėvai nepasidomi. Ateina per vėlai ir teigia, jog nežinojo, kad tokia sporto šaka Alytuje egzistuoja.
Kaip vaikus sudominti? Jiems reikia pabandyti. Kurie pajaučia kamuoliuką, tie pasilieka. Svarbiausia, kad reikia pradėti nuo mažų vaikų, ne visi tėvai gali vežioti. Į žiniasklaidos akiratį patekti nelengva, kai karaliauja krepšinis, futbolas, dziudo, rankinis. Komandinėse sporto šakose daug trenerių dirba, o mes, inteligentiško sporto atstovai, esame maži, sunku mums prasibrauti. Paaiškinsiu, kodėl inteligentiški: kovoje niekas nesignaibo, nesistumdo, pats kovoji su savimi ir už save.
Ar tai brangiai tėvams kainuojanti vaikų veikla?
Inventorius vaikams kainuoja pagal gebėjimus. Labai gabiems ir 300 eurų kainuojančių reikėtų. Čia pagal kišenę, yra ir pigesnių. Bet visų, kurie dalyvauja varžybose, raketės kainuoja per 100 eurų. Jų gumas stipresnieji keičia du kartus per metus (nuo 60 iki 100 eurų). Bet visi nori ir pasipuošti firminiais drabužiais. Šortukai, marškinėliai, geri neslystantys bateliai – dar 100 eurų. Gerai raketei saugus dėklas – dar 30 eurų.
Komentarai
Palikite savo komentarą