Tau­to­dai­li­nin­kė Vi­ta Ja­sie­nė: „Kar­py­mas man pa­de­da gy­ven­ti” (0)

Kar­tais di­de­lis iš­šū­kis – es­te­tiš­kai kar­pi­nį pri­kli­juo­ti ant bal­to po­pie­riaus la­po.
Kar­tais di­de­lis iš­šū­kis – es­te­tiš­kai kar­pi­nį pri­kli­juo­ti ant bal­to po­pie­riaus la­po.
„Esu aly­tiš­kė, vai­kys­tė­je gy­ve­nau mies­to cen­tre, ar­ti žais­lų par­duo­tu­vės, to­dėl ne­bu­vo pro­ble­mos per­bėg­ti gat­vę ir nu­si­pirk­ti spal­vo­to ak­so­mi­nio (bar­cha­ti­nio) po­pie­riaus. Iš jo iš­kirp­da­vau įvai­rias gy­vū­nų fi­gū­rė­les, jas ap­li­kuo­da­vau, lip­dy­da­vau į kla­sio­kių at­mi­ni­mų už­ra­ši­nes, do­va­no­da­vau. Tė­ve­lių tė­viš­kė – Drus­ki­nin­kai. Ap­lan­ky­da­vo­me ten gy­ve­nu­sias mo­čiu­tes be­veik kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį. Me­nu mo­čiu­čių aus­tus dro­bi­nius ab­rū­sus, ka­pas, tri­kam­pius, siu­vi­nė­tus bro­liu­kų žie­dais ir pa­ties­tus rū­bų šė­po­se. Pri­si­me­nu vie­nos mo­čiu­tės tro­bo­je ant lan­go ka­bo­ju­sias po­pie­ri­nes užuo­lai­dė­les ir po­pie­ri­nį lem­pos gaub­tą, o po sie­ni­niu dzie­go­riu­mi pa­ties­tą tri­kam­pė­liais iš­kar­py­tą po­pie­ri­nę ser­ve­tė­lę“, – to­kie vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ly­di tau­to­dai­li­nin­kę, kar­pi­nių meist­rę Vi­tą Ja­sie­nę. Ji at­vi­rai sa­ko, jog šian­dien, kai po vi­są re­gio­ną pa­skli­do Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­riaus iš­leis­ta kny­ge­lė „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“ su Vi­tos įsta­biais kar­pi­niais, kū­rė­jai la­bai ma­lo­nu, kad su­lau­kia daug dė­me­sio tiek iš ar­ti­mos, tiek iš to­li­mes­nės ap­lin­kos. Tau­to­dai­li­nin­kę V.Ja­sie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

Ei­da­mi Li­ki­mo mums skir­tais ke­liais, kar­tais nu­klys­ta­me į ta­ke­lius. Ka­da Jūs nu­ke­lia­vo­te kar­pi­nių ta­kais? Ko­kią pro­fe­si­ją tu­rė­jo­te anksčiau?

– Kar­pi­niais pra­dė­jau do­mė­tis dar be­si­mo­ky­da­ma Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, nuo 1984 iki 1988 me­tų. Tuo­met „Dai­lės“ stu­di­jai va­do­va­vo žy­mi pe­da­go­gė, TV pro­gra­mos „Vai­kų pie­ši­nių pa­sau­ly­je“ ve­dė­ja – Ai­ru­tė Sap­ra­na­vičienė. Tai buvo entuziastinga, įdomi asmenybė, kuri mane ir mano būsimą vyrą Vaclovą Jasą mokė įvairių karpymo meno bei grafikos subtilumų ir paslapčių.

Dėl įvai­rių gy­ve­ni­mo pe­ri­pe­ti­jų vy­ras gra­fi­ką tu­rė­jo pa­mes­ti, o man pa­vy­ko at­virkš­čiai – iš­to­bu­li­nau kar­py­mo įgū­džius šio­je gra­fi­kos sri­ty­je.

Di­de­lę įta­ką ma­no pa­si­rin­ki­mui kar­py­ti tu­rė­jo to­kios ryš­kios as­me­ny­bės, kar­py­to­jų kar­py­to­jos, žy­mios meist­rės Ju­li­ja Da­ni­liaus­kie­nė ir Ni­jo­lė Ju­rė­nie­nė.

O kal­bant apie ma­no pro­fe­si­ją, aš esu pe­da­go­gė, o spe­cia­ly­bė – dar­bų ar­ba tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja.

 

– Šian­dien Jūs esa­te ser­ti­fi­kuo­ta kar­pi­nių ama­ti­nin­kė, Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė.

– Tau­to­dai­lės na­re esu nuo 1985-ųjų, jau ei­na 36-ti me­tai.

Sa­ko­ma, sten­kis da­ry­ti taip, kad ho­bis gy­ve­ni­me pa­tap­tų dar­bu ir bū­si lai­min­giau­sias žmo­gus. Ko ge­ro, man taip at­si­ti­ko.

Į Drus­ki­nin­kų „At­gi­mi­mo“ mo­kyk­lą at­va­žia­vau dirb­ti su pa­sky­ri­mu 1988-ai­siais. Čia dir­bu iki da­bar.

Dar­bų pa­mo­ko­se daž­nai pa­lie­čiu kar­py­mo me­no te­mą. Bet ma­no pa­se­kė­jai – trum­pa­lai­kiai kar­py­to­jai. Šiais lai­kais vai­kai no­ri grei­to efek­to ir re­zul­ta­to, o šis kar­pant taip grei­tai ne­at­ei­na. Pir­miau­sia rei­kia tu­rė­ti min­čių, su­kur­ti es­ki­zą, po to iš­kar­py­ti ir pri­kli­juo­ti.

 

– Šį dar­bą pra­dė­ti vie­nų žir­klių ir po­pie­riaus ne­už­ten­ka. Ko­kių dar įran­kių rei­kia kar­py­mo me­nui? Kar­py­to­jai juk tu­ri mo­kė­ti ir pieš­ti.

– Jei­gu no­ri šiuo­lai­kiš­kai ir pro­fe­sio­na­liai at­lik­ti kū­ry­bi­nį dar­bą, vie­nų žir­klučių tikrai nepakanka. Tam reikalingi įvairūs peiliukai, kalteliai. Ir piešti eskizus turi mokėti, juk be to neapsieisi.

 

– To­kį kruopš­tų kū­ry­bi­nį dar­bą tur­būt no­ri­si at­lik­ti su­si­kau­pus ty­lo­je. Jei dirb­da­ma su­klys­ta­te, kur de­da­te kar­pi­nį?

– La­bai svar­bus kar­pi­nio kli­ja­vi­mas ant po­pie­riaus lakš­to. Bu­vo at­ve­jų, kai iš­kir­pus di­de­lio for­ma­to kar­pi­nį rei­kė­da­vo iš­mes­ti į šiukš­lia­dė­žę, mat su­si­kli­juo­da­vo ir ne­įma­no­ma bū­da­vo at­plėš­ti, su­lip­da­vo be­kli­juo­jant.

Tai­gi, kar­tais di­de­lis iš­šū­kis – es­te­tiš­kai kar­pi­nį pri­kli­juo­ti ant bal­to po­pie­riaus la­po.

 

Per­fra­zuo­jant liau­dies dai­ną, ar iš ba­los tas gra­žu­mas jū­sų kar­pi­nių? Ko­kį įdo­miau­sią už­sa­ky­mą esa­te at­li­ku­si?

– Pir­mo­ji ma­no kar­pi­nių pa­ro­dė­lė bu­vo su­reng­ta tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus re­vo­liu­ci­jos mu­zie­ju­je. Pa­tei­kiau ke­le­tą kar­pi­nių, vie­ną iš jų la­bai pui­kiai pri­si­me­nu. Pa­gal Kos­to Ku­bi­lins­ko ei­lė­raš­čių kny­ge­lę „Ga­nau ga­nau žą­se­les po ža­li­ą­sias lan­ke­les“ iš­kar­piau kar­pi­nį iš ryš­kiai ža­lios spal­vos po­pie­riaus. Ta­da, ma­no aki­mis žiū­rint, man bu­vo di­de­lis pa­sie­ki­mas ir gar­bė su­da­ly­vau­ti su ki­tais kar­py­mo asais to­kio­je gar­sio­je to me­to pa­ro­do­je.

 

– Ar Jū­sų kar­pi­niai at­spin­di tik liau­diš­ką te­ma­ti­ką, jos raš­tus, ar jų te­mos va­ri­juo­ja ir link gra­fi­kos? Ką la­biau­siai pa­tin­ka kar­py­ti?

– Man pa­tin­ka kar­py­ti kla­si­ki­nius kar­pi­nius liau­diš­ka te­ma­ti­ka. Dau­gu­mos ma­no kar­pi­nių cen­tri­nė fi­gū­ra – žmo­gus.

 

– Kaip iš­kar­py­ti si­met­ri­nį pie­ši­nį – maž­daug aiš­ku, o kaip kar­po­mas asi­met­riš­kas?

– Man si­met­riš­kus kar­pi­nius iš­kar­py­ti iš tie­sų yra leng­viau, o asi­met­riš­kai kar­py­ti ryž­ta­si ne vi­si kar­py­to­jai.

Po­pie­rių rei­kia lanks­ty­ti įvai­riais ra­ku­sais, tai apa­čią už­lenk­ti, tai vir­šų ar įstri­žai, vėl at­lenk­ti ir to­liau kar­py­ti. Pa­sun­kė­ja vi­sas pro­ce­sas ir lai­ko pri­rei­kia dau­giau.

 

– Spal­vo­tus kar­pi­nius mėgs­ta­te? Ko­kias spal­vas daž­niau­siai ren­ka­tės?

– Šiuo me­tu kar­pau spal­vo­tus di­de­lio for­ma­to kar­pi­nius. Tai at­ra­di­mas ir man pačiai, nes to nebuvau dariusi ligi šiol.

Mėgs­ta­mos spal­vos ne­tu­riu, gal nuo vai­kys­tės pa­tin­ka ža­lia. Juk, kaip mi­nė­jau, ir pir­mo­je gy­ve­ni­mo pa­ro­do­je pa­tei­kiau kar­pi­nių iš ža­lios spal­vos po­pie­riaus.

 

– Ar sun­kus už­sa­ky­mas bu­vo iš­kar­py­ti kar­pi­nių pa­sa­kų kny­gai „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“?

Dzū­ki­jos tau­to­dai­lės sky­riaus pir­mi­nin­kės Mo­des­tos Ta­ra­saus­kie­nės te­le­fo­no skam­bu­tis ir pa­siū­ly­mas, gal­būt pa­ra­gi­ni­mas iliust­ruo­ti kar­pi­niais pa­sa­kų kny­ge­lę man bu­vo kaip sau­lės spin­du­lys niū­rią die­ną. Toks pa­siū­ly­mas pa­si­tai­ko kar­tą, jis ne­pa­si­kar­to­ja.

Pa­gal­vo­ju­si aki­mir­ką, su­ti­kau ir iki šiol ne­pa­si­gai­lė­jau. Te­ko pa­pra­kai­tuo­ti, pa­plu­šė­ti prie es­ki­zų su­kū­ri­mo, dar­bų fo­to­gra­fa­vi­mo. Kaip sa­ko­ma, vie­nas lau­ke – ne ka­rys. Dir­bo vi­sa ko­man­da – pro­jek­to mo­de­ra­to­rė ir va­do­vė Mo­des­ta Ta­ra­saus­kie­nė, pa­sa­kų au­to­rė Ie­va Ane­laus­kai­tė-Mo­tie­jaus­kė, di­zai­ne­rė Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė, fo­to­gra­fas Al­vy­das Lu­ko­še­vi­čius, et­no­mu­zi­ko­lo­gė Da­lia Moc­ke­vi­čie­nė.

Iš­ties pui­kus re­zul­ta­tas – iš­leis­ta vai­kams dzū­kiš­ka tar­me pa­ra­šy­ta pa­sa­kų kny­ge­lė „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“.

 

– Ar Jū­sų pačios namus puošia karpiniai? O vaikys­tėje mo­čiutės uogienių lenty­nėles ar dabino karpinių ser­vetėlės? Apskritai, kur šian­dien pri­taikomi karpiniai?

– Sa­vo kar­pi­nių, be abe­jo, tu­riu, bet ne ant sie­nos. Tie­sa, tu­riu vie­ną pa­ka­bin­tą kar­pi­nį, jis – mū­sų duk­ros Ra­sos vai­kys­tės ban­dy­mas.

O at­sa­ky­da­ma į kla­si­ki­nį klau­si­mą, kur šian­dien pri­tai­ko­mi kar­pi­niai, ga­liu at­sa­ky­ti pa­pras­tai – kar­py­mas man pa­de­da gy­ven­ti.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.