An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus til­tas, su­jun­gęs abie­jų kran­tų Aly­tų

I da­lis

Ko­dėl mies­tas kū­rė­si abie­juo­se kran­tuo­se, rei­kė­tų pa­sa­ko­ti il­gai ir iš­sa­miai. Jei­gu la­bai trum­pai ir be krū­vos da­tų – po Žal­gi­rio mū­šio Aly­taus pi­lia­kal­nis ne­ten­ka gy­ny­bi­nės reikš­mės, čia įsi­kū­ru­si gy­ven­vie­tė pra­de­da plės­tis. Kū­rė­si ama­ti­nin­kai, pre­ky­bi­nin­kai.

Pa­pil­do­mas im­pul­sas Aly­taus plėt­rai ta­po dva­ro įstei­gi­mas. Ti­kė­ti­na, tai įvy­ko XV am­žiaus vi­du­ry­je. Dva­ro so­dy­ba bu­vo pa­sta­ty­ta kai­ria­me Ne­mu­no kran­te, to­kiu bū­du pra­de­da­mi ap­gy­ven­din­ti abu upės kran­tai. Dva­ras tam­pa šios te­ri­to­ri­jos įsi­sa­vi­ni­mo cen­tru.

De­ši­niak­ran­tis Aly­tus, il­gai ne­už­lei­dęs tei­sės bū­ti svar­bes­ni­ą­ja mies­to da­li­mi, XIX am­žiaus pa­bai­go­je tu­rė­jo pri­pa­žin­ti ga­lu­ti­nai ne­te­kęs sa­vų po­zi­ci­jų. Tai lė­mė ca­ri­nės Ru­si­jos, ku­ri tuo me­tu bu­vo už­gro­bu­si da­bar­ti­nės Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją, spren­di­mas stip­rin­ti va­ka­ri­nes sa­vo sie­nas.

Aly­tus bu­vo pa­skelb­tas III kla­sės tvir­to­ve. Pa­grin­di­nės sta­ty­bos vy­ko kai­ria­me kran­te. Re­konst­ruo­ti ar nau­jai nu­ties­ti plen­tai. Aly­tu­je ir apy­lin­kė­se pa­sta­ty­ti 3 til­tai. Ge­le­žin­ke­liu Aly­tus su­jung­tas su Su­val­kais ir Vil­niu­mi. Ka­rei­vi­nės (ar­ti­le­ri­jos, pon­to­no ir Sa­ra­to­vo) pa­sta­ty­tos pa­gal su­da­ry­tą ke­tu­rių for­tų tvir­to­vės pla­ną. Tie­sa, šie for­tai ne­bu­vo mū­ri­niai, jie bu­vo su­pil­ti iš že­mių, tvir­tin­ti ak­me­ni­mis ir rąs­tais.

Pir­ma­sis for­tas, ku­rį su­da­rė dvi da­lys, pra­dė­tas sta­ty­ti 1887 me­tais. Jis iš­li­ko iki mū­sų die­nų (ant­ro­ji da­lis ne­iš­li­ku­si), ki­ti for­tai su­nai­kin­ti ar­ba men­kai iš­li­kę (IV for­tas). Tai vie­nin­te­liai III kla­sės ca­ri­nės gy­ny­bi­nės tvir­to­vės li­ku­čiai Lie­tu­vo­je (iš vi­so bu­vo pa­sta­ty­tos tik dvi ca­ri­nės tvir­to­vės: I kla­sės Kau­ne ir III kla­sės Aly­tu­je).

Tvir­to­vės sta­ty­bos mies­tui iš­ėjo į nau­dą: iš­au­go gy­ven­to­jų skai­čius, plė­tė­si pre­ky­ba, gy­ve­na­mų­jų na­mų sta­ty­ba, kū­rė­si ne­di­de­lės pra­mo­nės įmo­nės.

Tai liu­di­ja ir žy­mios suo­mių ra­šy­to­jos Mai­la Tal­vio ap­si­lan­ky­mo įspū­džiai to me­to Aly­tu­je: „Mū­sų Aly­tus, pur­vi­niau­sias mies­tas, da­bar žy­miai pa­si­tai­sė, – ėmė pa­sa­ko­ti mū­sų ve­žė­jas, – po to, kai čia įsi­kū­rė ka­rei­viai.“

Vi­so­je šio­je įvy­kių su­maiš­ty­je 1909 me­tais pir­mą kar­tą Aly­tu­je pa­čia­me mies­te per Ne­mu­ną bu­vo pa­sta­ty­tas til­tas. Jis bu­vo me­di­nis, 187 met­rų il­gio ir 4 met­rų aukš­čio.

Sta­ty­bos pra­si­dė­jo nuo vai­duok­lių ir žū­čių

Is­to­ri­ją, kad sta­tant til­tą rei­kė­jo nu­griau­ti na­mą, ku­ria­me vai­de­no­si, o sta­ty­bų me­tu žu­vo dar­bi­nin­kai, sa­vo kny­go­je „Aly­tus“ pa­pa­sa­ko­jo Ta­das Na­vic­kas: „Sta­ty­da­mi šį til­tą, ru­sai tu­rė­jo ry­ti­nia­me kran­te nu­kas­ti kal­vą, ant ku­rios sto­vė­jo vie­naukš­tis, bet di­de­lis ir gra­žus pa­sta­tas. Nie­kas ne­ži­no­jo, kam jis pri­klau­sė, bet spė­lio­jo, kad kaž­ko­kiam aukš­tam ru­sų pa­rei­gū­nui, nors sa­vi­nin­kas ja­me ne­gy­ve­no. Mat bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, kad pa­sta­te vai­de­na­si, tad jis sto­vė­jo tuš­čias. Vė­liau ja­me pa­si­ko­rė kaž­koks aly­tiš­kis. Sta­tant til­tą, ru­sai tą pa­sta­tą nu­grio­vė, nu­ka­sė tą kal­vą ir pra­ve­dė gat­vę iki nau­jai sta­to­mo til­to. Til­to sta­ty­bos me­tu pa­sken­do 2 ar 3 ru­sų dar­bi­nin­kai.“

Pa­te­ko į Lie­tu­vos is­to­ri­ją

Ca­ri­nė Ru­si­ja, ne­ma­žai in­ves­ta­vu­si į Aly­taus tvir­to­vę, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu jį pa­li­ko be mū­šio, su­sprog­din­da­ma til­tus. Tai nu­ti­ko 1915 me­tais. Mies­tą už­ėmę vo­kie­čiai ėmė­si til­to at­sta­ty­mo dar­bų. Pir­miau­sia pa­sta­tė pon­to­ni­nį til­tą, po to – ėmė­si rim­tų at­sta­ty­mo dar­bų.

Vyks­tant ne­pri­klau­so­my­bės ko­voms ant šio til­to 1919 me­tais va­sa­rio 13 die­ną bu­vo nu­šau­tas pir­ma­sis ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų ka­ri­nin­kas An­ta­nas Juo­za­pa­vi­čius. Tos die­nos įvy­kius po ke­le­rių me­tų sa­va­no­ris Juo­zas Ar­dzi­jaus­kas laik­raš­ty­je „Ka­rys“ pri­si­mi­nė taip: „Tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad kar. Juo­za­pa­vi­čius, no­rė­da­mas dar iš­gel­bė­ti nors da­lį pul­ko tur­to, grį­žo nuo baž­ny­čios į san­dė­lius, ku­rie bu­vo Sa­ra­to­vo ka­rei­vi­nė­se. Ta­čiau jau bu­vo per vė­lu, nes bol­še­vi­kų bū­riai jau bu­vo pa­pli­tę po mies­tą ir jam be­grįž­tant į Su­val­kų pu­sę ant til­to bu­vo nu­kau­tas. Dvi prie­šo kul­kos bu­vo per­ėju­sios per krū­ti­nę. Tai įvy­ko 1919 m. va­sa­rio m. 13 d. 8–9 val. ry­to.“

Pul­ko ka­rį, pa­te­ku­sį į bol­še­vi­kų ne­lais­vę ir vė­liau spau­do­je pa­si­va­di­nu­sį Do­na­tu, su­krė­tė pa­ma­ty­tas žu­vu­sio ka­ri­nin­ko A.Juo­za­pa­vi­čiaus vaiz­das: „Jis gu­li čia pat mal­kų san­dė­lyj, – pa­sa­kė man apie žu­vu­sį ka­ri­nin­ką Juo­za­pa­vi­čių. Sar­gy­bi­nio pra­šiau leis­ti pa­žiū­rė­ti. Ne­no­rė­jau ti­kė­ti, kad kar. Juo­za­pa­vi­čiaus jau ne­bė­ra gy­vų­jų tar­pe. Sar­gy­bi­nis ne­si­prie­ši­no, iš­ve­dė ma­ne ir at­ve­dė į mal­kų san­dė­liu­ką. Ten gu­lė­jo ant mal­kų mū­sų va­das. Vie­na kul­ka bu­vo pa­tai­kiu­si į šo­ną, o ant­ro­ji aukš­čiau krū­ti­nės į kak­lą. Jis bu­vo ba­sas. Ba­tus prie­šai nu­a­vė. Mi­li­nė bu­vo krau­jais per­si­sun­ku­si. Daug per­gy­ve­nau prie va­do la­vo­no. Ne­ži­no­jau li­ku­sių­jų drau­gų li­ki­mo, ir bai­si min­tis de­gi­no ma­ne. Ar vi­sas mū­sų pra­dė­tas dar­bas jau su­griu­vo.“

Po de­šimt­me­čio bu­vęs A.Juo­za­pa­vi­čiaus ad­ju­tan­tas, vė­liau – ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas, vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras Ju­lius Čap­li­kas pa­sa­ko­jo: „jis žu­vo ant til­to Aly­tu­je nuo ran­kos su­ki­lu­sių vie­ti­nių bol­še­vi­kų. Aš bu­vau jo ad­ju­tan­tu ir ne­žu­vau tik to­dėl, kad ne­tu­rė­jau jo­ja­mo ar­klio. Jis iš­jo­jo prie­kin pa­si­žiū­rė­ti, kas te­nai anks­ti ry­tą Aly­taus mies­te­ly­je šau­do; tuo me­tu ir bu­vo už­klup­tas iš kam­po ir nu­kau­tas. Pul­ko šta­bas, pa­ma­tęs, kad pro mies­te­lį ne­pra­eis, ėjo le­du per Ne­mu­ną, bet, reik pa­sa­ky­ti, kad le­das bu­vo sil­pnas ir be to, vie­tos bol­še­vi­kai šau­dė nuo til­to į bė­gan­čius per le­dą.“

Gud­ru­mu ir ky­šiais bu­vo iš­pirk­tas A.Juo­za­pa­vi­čiaus kū­nas. Bol­še­vi­kai ruo­šė­si jį pa­kiš­ti po le­du, kad nie­kas nie­ka­da ne­su­ras­tų. Kol mies­tas pri­klau­sė prie­šui, ka­ri­nin­kas pa­lai­do­tas lai­ki­nai. Iš­va­da­vus mies­tą, ap­ri­mus mū­šiams, ba­lan­džio 28 die­ną A.Juo­za­pa­vi­čius iš­kil­min­gai per­lai­do­tas Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je. Ka­pas su ori­gi­na­liu pa­min­klu iš­li­kęs iki mū­sų die­nų.

Til­tas, pa­ger­biant A.Juo­za­pa­vi­čiaus at­mi­ni­mą, bu­vo pa­va­din­tas jo var­du, o 1925 me­tų va­sa­rą dzū­kų pa­va­sa­ri­nin­kų re­gio­ni­nio kon­gre­so da­ly­viai ant til­to pri­ka­lė pa­min­kli­nę at­mi­ni­mo len­tą.

Nuo­lat re­mon­tuo­ja­mas

Me­tams bė­gant me­di­nis til­tas pra­dė­jo kel­ti vis dau­giau pro­ble­mų dėl sa­vo sau­gu­mo. La­bai daž­nai juo bu­vo ri­bo­ja­mas eis­mas, už­da­ro­mas re­mon­to dar­bams. Vie­nam trans­por­tui lei­džia­ma va­žiuo­ti, ki­tam – ne. Nu­sta­to­ma, ko­kį svo­rį ga­li­ma vež­ti, o ko­kio ne.

Mies­te val­džios juo­kais tei­rau­ta­si, ar ve­ži­me per til­tą ga­li­ma vež­ti uoš­vie­nę ar ši jau yra virš­svo­ris ir tu­ri ei­ti pas­kui ve­ži­mą. Bu­vo ir to­kių at­ve­jų, kad net pės­tie­siems ei­ti re­mon­tuo­ja­mu til­tu ga­li­ma bu­vo tik tam tik­ro­mis va­lan­do­mis.

Dėl nuo­la­ti­nių til­to re­mon­to dar­bų Aly­tu­je vie­nu me­tu bu­vo net trys au­to­bu­sų sto­tys: dvi Ant­ra­ja­me Aly­tu­je ir vie­na – Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, nes au­to­bu­sai, va­žia­vę iš Birš­to­no, ne­ga­lė­jo va­žiuo­ti til­tu. Dėl re­mon­to... Suk­ti ra­tą per Ka­niū­kų til­tą, tai dar pa­pil­do­mi 15 ki­lo­met­rų. Kaž­kas net klau­sė, ar yra dar ki­tas toks mies­tas Lie­tu­vo­je su tiek daug au­to­bu­sų sto­čių.

Ne­ap­si­ken­tę mies­tie­čiai nuo­lat kreip­da­vo­si į val­džios at­sto­vus, kad šie įver­tin­tų su­si­klos­čiu­sią si­tu­a­ci­ją ir skir­tų fi­nan­sa­vi­mą nau­jam til­tui sta­ty­ti. Ga­liau­siai 1936 me­tais bu­vo pra­dė­ta nau­jo­jo til­to sta­ty­ba. Ta­čiau tai jau ki­tos sa­vai­tės pa­sa­ko­ji­mas.

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė