Antanas Jonas Minkevičius, 26-asis Alytaus miesto garbės pilietis: „Tik sąžiningas verslas gali atnešti laimę” (2)
Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“ ilgametis direktorius ir dabartinis konsultantas Antanas Jonas Minkevičius tapo 26-uoju Alytaus miesto garbės piliečiu. Šis garbingas titulas Alytaus statybų aristokratui suteiktas už ypatingus miesto statybų nuopelnus, meno, kultūros ir sporto rėmimą, aktyvią visuomeninę veiklą. Prašymą A.J.Minkevičiui suteikti Alytaus miesto garbės piliečio vardą pasirašė 250 alytiškių. Savo nuomonę slaptu balsavimu tarybos posėdžio metu išreiškė ir politikai, už jo kandidatūrą balsavo 14 tarybos narių.
„Kai 1965 metais atvažiavau į Alytų, jame gyveno tik apie 16 tūkstančių gyventojų. Vėliau pastatėme tiek daug daugiabučių, kad juose sutilpo 80 tūkstančių žmonių. Aišku, išaugo ir gamyklų, ugdymo ir mokslo, gydymo įstaigų, pramogų sektoriaus pastatų. Nors Dzūkija yra smėlėtas regionas, jo sostinėje, Alytuje, statant teko braidyti ir po pelkės, molį ir daug guminių batų sunešioti“, – prisimindamas tai šypsosi ponas Antanas.
Aldona ir Antanas Jonas Minkevičiai užaugino dukrą Iloną ir sūnų Vytarą. Abu vaikai baigė medicinos studijas, bet sūnus persikvalifikavo ir pasekė tėvo pėdomis. Dukra dirba gydytoja Alytuje, o sūnus – statybininku Kaune.
Statybininko kelią pasirinko ir vienas iš keturių anūkų: Tomas Vailionis, jis pakeitė senelį bendrovės „Grinduva“ vadovo pareigose.
Alytaus miesto garbės pilietį Antaną Joną MINKEVIČIŲ kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Pone Antanai, Alytaus miesto garbės piliečio vardo suteikimas Jums turbūt nebuvo netikėtas, juk tiek daug metų atiduota šiam miestui? Ir ne bet kaip atiduota, o labai sąžiningu darbu. Paatviraukite, šiek tiek neramiai šventinės ceremonijos laukiate, ar jau esate tiek pripratęs prie įvertinimų, kad jaudulio nebelieka. Juk vien vadovaujant „Grinduvai“ per 24 metus 15 kartų buvote nominuoti kaip sėkmingiausiai dirbanti maža įmonė. Trumpai apžvelkite darbingiausius metus.
– Menu, kaip 1964 metų gruodžio 22 dieną apsigyniau diplominį darbą „Alytaus medvilnės kombinato audimo cecho statyba pagal tinklinio planavimo metodą“. Tokio statybos metodo mokiausi Kijeve, Ukrainoje, nes Lietuvos statybose taip dar nebuvo dirbama.
Žinojau, kad Alytus bus audringai statomas ir taps Pietų Lietuvos regiono centru.
Jau 1965 metų sausį atvykau su statybininko-inžinieriaus diplomu į Alytų, kuris, palyginus su dabartiniu miestu, buvo mažas miestelis, turėjo vos 16 tūkstančių gyventojų.
Tuo metu statybų kranų mieste nesimatė, Vyriausybė dar tik kūrė grandiozinius plėtros planus.
Statybos valdybos vadovybė man paskyrė vidurinės mokyklos statybą Dauguose. Ir taip sėsdavau kasryt ant sportinio dviračio ir kaskart jo pėdalus myniau ta pačia kryptimi – į Daugus.
Taip prasidėjo mano statybininko kelias, kurio ilgis šiandien siekia jau 57-erius metus. Dirbau vis keičiantis statusui, buvau meistras, darbų vykdytojas, profsąjungos komiteto pirmininkas, valdybos vyriausiasis inžinierius, inžinierius, 17 metų Statybos tresto vyriausiasis inžinierius, tiek pat metų Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“ direktorius, vėliau konsultantas.
32 metus išdirbau stambioje organizacijoje – Alytaus statybos treste, kur dirbančiųjų su subrangovais buvo virš trijų tūkstančių.
Pasikeitus statybos politikai įkūriau mažą su užsienio kapitalu įmonę „Grinduva“, nes jaučiau, kad dar turiu pakankamai jėgos, tuomet buvau 57-erių, prisidėti prie Alytaus vystymosi. O šiandien jau suėjo 24 metai, kai gyvuoja „Grinduva“, maža įmonė „ant ratų“, 15 kartų nominuota kaip sėkmingai dirbanti maža įmonė Lietuvoje.
Buvau dalyvis ir liudininkas laikmečio, kai Alytus išaugo nuo 16 iki 80 tūkstančių gyventojų. Per tą intensyvų darbą sau nepasistačiau net gyvenamojo namo, tiesiog nedavė sklypo, o ir laiko nebuvo sau, savo poreikiams.
Taip, mano darbas buvo įvertintas įvairiais apdovanojimais, bet štai paskutinis – Alytaus miesto garbės piliečio vardas – man yra brangiausias.
Ačiū Alytaus žmonėms, kurie balsuodami palaikė mano kandidatūrą. Dirbant būta įvairių metų bei užsakymų, bet šiandien jaučiuosi kaip toje dainoje – „rodos, ir vargo nebuvo...“
– Pakalbėkime apie sąžiningumą, kurio visuomet siekėte dirbdamas ir Statybos treste“, ir „Grinduvoje“. Koks tas sąžiningas darbas ir gyvenimas pagal Antaną Minkevičių?
– Per savo netrumpą gyvenimą nedalyvavau jokioje politikoje, mano siekis buvo sąžiningas darbas.
Nedalyvavęs jokiuose privatizavimo apiplėšimuose, leidžiu paskutinius gyvenimo metus tėviškėje ant Dusios ežero kranto ir retkarčiais pažvelgiu į rytų pusę, kur gyvena mieli alytiškiai, kur gražiomis gatvėmis, pastatais pasipuošęs Alytus, prie kurio augimo teko dalelyte darbų prisidėti ir man.
Žinoma, skaudu, kad Alytus per paskutinius trisdešimt metų sumažėjo iki 50 tūkstančių gyventojų, bet aš tikiu, kad mano statytas miestas augs, grįš jaunimas iš užsienio, renovuos mano statytus pastatus ir jų bei mano miestas taps dar gražesnis, kuriame gera ir saugu bus gyventi.
– Esate tas vadovas, kuris nėra linkęs pamokslauti. Kaip manote, kodėl šalia Jūsų žmonės nebuvo linkę dirbti ir elgtis bet kaip? Esu dar vieną išskirtinį Jūsų bruožą pastebėjusi, tai – dėmesingumas. Kaip pats vertinate dėmesingumą?
– Mano patarimas įmonių vadovams buvo ir būtų toks: kad gera būtų darbuotojams įmonėje dirbti, reikia jiems už darbą mokėti viską, ką uždirba, mylėti juos kaip savo vaikus, apsaugoti juos nuo blogio, mokyti, kaip sparčiai ir kokybiškai dirbti, neapgaudinėti jų.
Jei gera įmonėje bus darbuotojams, gerai bus ir įmonei. Vadovas privalo būti dėmesingas darbuotojui ir jo šeimai.
– Turite pasekėjų: ir sūnus, ir anūkas seka Jūsų pėdomis. Jus tai džiugina ar ir kažkiek kelia nerimo, juk statybininko duona nėra tokia lengva?
– Statybininko duona sunkiai valgoma, bet sunkumai žmogų užgrūdina.
Mano sūnus matė tėvo nelengvą statybininko darbą, baigė Medicinos akademiją, bet po kiek laiko persikvalifikavo į statybininkus. Anūkas norėjo būti teisininku, bet kaip tu teisi kitus, jei pats nematęs tikro gyvenimo? Persigalvojo, baigė universitetą ir gavo statybininko magistro laipsnį ir jau septynerius metus sėkmingai vadovauja „Grinduvai“.
Statybininko darbas nelengvas, tačiau nuo jo niekas nemirė, miršta nuo blogų polinkių – rūkymo, alkoholio, narkotikų, nuo persivalgymo, nuo tingėjimo.
Bet mūsų ligoms gydyti yra išsimokslinusių, nuostabių gydytojų.
– Turite anūkų ir proanūkių. Kaip bendraujate su jais? Ar tai daugiau žmonos Aldonos džiaugsmas, o Jūs vis dar gyvenate mintimis apie darbą? Su žmona Aldona, regis, buvote klasiokai. Tai kiekgi metų esate kartu?
– Žmogui labai svarbu gyvenimo pastovumas. Mes su žmona klasiokai, gyvename jau 58-erius metus.
Sulaukėme keturių anūkų, keturių proanūkių. Dažnai mus aplanko vaikai, anūkai su proanūkiais. Ir man atrodo, kad jie nejaučia nuoskaudos, jog didelį dėmesį skyriau darbui.
– Gyvenate, kaip jau minėjote, kaime, ant Dusios ežero, tiksliau – Dzūkijos jūros, kranto, čia, kur stovėjo Jūsų tėvų namai. Kokie šiandieniniai Jūsų rytmečiai? Juk šiandien turite daugiau laisvalaikio, negu jo būta anksčiau. Kaip jį leidžiate?
– Pasirūpinau, kad senatvėje nereikėtų liūdėti. Esu bitininkas, turiu sodą, daržą, tvenkinį, net gandrų, vilkinį kiemsargį – draugą, rytais ir vakarais klausausi paukščių serenadų.
Tik blogai, kad smarkiai auga žolė, kuri užgožia visą grožį.
– Dėl ko šiandien Jums, kaip sakoma, širdį suskausta? Kas mūsuose vyksta ne taip, kaip turėtų būti?
– Kartais draugai klausia, ar tau, Antanai, nieko neskauda? Aišku, suskausta, bet tuomet supranti, kad esi gyvas, jauti skausmą.
Senatvėje reikia judėti, mažiau žiūrėti į televizoriaus ekraną, iš kurio sklinda tiek daug informacijos apie įvairias negeroves. Man geriau gyventi prisiminimais.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Būti Alytaus Garbės piliečiu…
Komentaras
Būti Alytaus Garbės piliečiu tai miesto istorija.Tokie žmonės nusipelnę pagarbos.
Antanas - nuostabus žmogus,…
Komentaras
Antanas - nuostabus žmogus, šviesulys, puikus tėvas, senelis, prosenelis, kolega. Ilgų gyvenimo metų ir puikios sveikatos!