An­ta­nas Jo­nas Min­ke­vi­čius, 26-asis Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­tis: „Tik są­ži­nin­gas ver­slas ga­li at­neš­ti lai­mę” (2)

Antanas Jonas Minkevičius su žmona Aldona kalėdiniame labdaros vakare. Zitos Stankevičienės nuotr.
Antanas Jonas Minkevičius su žmona Aldona kalėdiniame labdaros vakare. Zitos Stankevičienės nuotr.
„O kal­bant aiš­kiau – kad ge­ra bū­tų dar­buo­to­jams įmo­nė­je dirb­ti, rei­kia jiems už dar­bą mo­kė­ti vis­ką, ką už­dir­ba, my­lė­ti juos kaip sa­vo vai­kus, ap­sau­go­ti juos nuo blo­gio, mo­ky­ti, kaip spar­čiai ir ko­ky­biš­kai dirb­ti, ne­ap­gau­di­nė­ti jų.“ An­ta­nas Jo­nas Min­ke­vi­čius

Lie­tu­vos ir Če­ki­jos UAB „Grin­du­va“ il­ga­me­tis di­rek­to­rius ir da­bar­ti­nis kon­sul­tan­tas An­ta­nas Jo­nas Min­ke­vi­čius ta­po 26-uo­ju Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čiu. Šis gar­bin­gas ti­tu­las Aly­taus sta­ty­bų aris­tok­ra­tui su­teik­tas už ypa­tin­gus mies­to sta­ty­bų nuo­pel­nus, me­no, kul­tū­ros ir spor­to rė­mi­mą, ak­ty­vią vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Pra­šy­mą A.J.Min­ke­vi­čiui su­teik­ti Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­dą pa­si­ra­šė 250 aly­tiš­kių. Sa­vo nuo­mo­nę slap­tu bal­sa­vi­mu ta­ry­bos po­sė­džio me­tu iš­reiš­kė ir po­li­ti­kai, už jo kan­di­da­tū­rą bal­sa­vo 14 ta­ry­bos na­rių.

„Kai 1965 me­tais at­va­žia­vau į Aly­tų, ja­me gy­ve­no tik apie 16 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Vė­liau pa­sta­tė­me tiek daug dau­gia­bu­čių, kad juo­se su­til­po 80 tūks­tan­čių žmo­nių. Aiš­ku, iš­au­go ir ga­myk­lų, ug­dy­mo ir moks­lo, gy­dy­mo įstai­gų, pra­mo­gų sek­to­riaus pa­sta­tų. Nors Dzū­ki­ja yra smė­lė­tas re­gio­nas, jo sos­ti­nė­je, Aly­tu­je, sta­tant te­ko brai­dy­ti ir po pel­kės, mo­lį ir daug gu­mi­nių ba­tų su­ne­šio­ti“, – pri­si­min­da­mas tai šyp­so­si po­nas An­ta­nas.

Al­do­na ir An­ta­nas Jo­nas Min­ke­vi­čiai už­au­gi­no duk­rą Ilo­ną ir sū­nų Vy­ta­rą. Abu vai­kai bai­gė me­di­ci­nos stu­di­jas, bet sū­nus per­si­kva­li­fi­ka­vo ir pa­se­kė tė­vo pė­do­mis. Duk­ra dir­ba gy­dy­to­ja Aly­tu­je, o sū­nus – sta­ty­bi­nin­ku Kau­ne.

Sta­ty­bi­nin­ko ke­lią pa­si­rin­ko ir vie­nas iš ke­tu­rių anū­kų: To­mas Vai­lio­nis, jis pa­kei­tė se­ne­lį ben­dro­vės „Grin­du­va“ va­do­vo pa­rei­go­se.

Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­tį An­ta­ną Jo­ną MIN­KE­VI­ČIŲ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Po­ne An­ta­nai, Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­do su­tei­ki­mas Jums tur­būt ne­bu­vo ne­ti­kė­tas, juk tiek daug me­tų ati­duo­ta šiam mies­tui? Ir ne bet kaip ati­duo­ta, o la­bai są­ži­nin­gu dar­bu. Pa­at­vi­rau­ki­te, šiek tiek ne­ra­miai šven­ti­nės ce­re­mo­ni­jos lau­kia­te, ar jau esa­te tiek pri­pra­tęs prie įver­ti­ni­mų, kad jau­du­lio ne­be­lie­ka. Juk vien va­do­vau­jant „Grin­du­vai“ per 24 me­tus 15 kar­tų bu­vo­te no­mi­nuo­ti kaip sėk­min­giau­siai dir­ban­ti ma­ža įmo­nė. Trum­pai ap­žvel­ki­te dar­bin­giau­sius me­tus.

– Me­nu, kaip 1964 me­tų gruo­džio 22 die­ną ap­si­gy­niau di­plo­mi­nį dar­bą „Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to au­di­mo ce­cho sta­ty­ba pa­gal tin­kli­nio pla­na­vi­mo me­to­dą“. To­kio sta­ty­bos me­to­do mo­kiau­si Ki­je­ve, Uk­rai­no­je, nes Lie­tu­vos sta­ty­bo­se taip dar ne­bu­vo dir­ba­ma.

Ži­no­jau, kad Aly­tus bus aud­rin­gai sta­to­mas ir taps Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­no cen­tru.

Jau 1965 me­tų sau­sį at­vy­kau su sta­ty­bi­nin­ko-in­ži­nie­riaus di­plo­mu į Aly­tų, ku­ris, pa­ly­gi­nus su da­bar­ti­niu mies­tu, bu­vo ma­žas mies­te­lis, tu­rė­jo vos 16 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų.

Tuo me­tu sta­ty­bų kra­nų mies­te ne­si­ma­tė, Vy­riau­sy­bė dar tik kū­rė gran­dio­zi­nius plėt­ros pla­nus.

Sta­ty­bos val­dy­bos va­do­vy­bė man pa­sky­rė vi­du­ri­nės mo­kyk­los sta­ty­bą Dau­guo­se. Ir taip sės­da­vau kas­ryt ant spor­ti­nio dvi­ra­čio ir kas­kart jo pė­da­lus my­niau ta pa­čia kryp­ti­mi – į Dau­gus.

Taip pra­si­dė­jo ma­no sta­ty­bi­nin­ko ke­lias, ku­rio il­gis šian­dien sie­kia jau 57-erius me­tus. Dir­bau vis kei­čian­tis sta­tu­sui, bu­vau meist­ras, dar­bų vyk­dy­to­jas, prof­są­jun­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas, val­dy­bos vy­riau­sia­sis in­ži­nie­rius, in­ži­nie­rius, 17 me­tų Sta­ty­bos tres­to vy­riau­sia­sis in­ži­nie­rius, tiek pat me­tų Lie­tu­vos ir Če­ki­jos UAB „Grin­du­va“ di­rek­to­rius, vė­liau kon­sul­tan­tas.

32 me­tus iš­dir­bau stam­bio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je – Aly­taus sta­ty­bos tres­te, kur dir­ban­čių­jų su su­bran­go­vais bu­vo virš tri­jų tūks­tan­čių.

Pa­si­kei­tus sta­ty­bos po­li­ti­kai įkū­riau ma­žą su už­sie­nio ka­pi­ta­lu įmo­nę „Grin­du­va“, nes jau­čiau, kad dar tu­riu pa­kan­ka­mai jė­gos, tuo­met bu­vau 57-erių, pri­si­dė­ti prie Aly­taus vys­ty­mo­si. O šian­dien jau su­ėjo 24 me­tai, kai gy­vuo­ja „Grin­du­va“, ma­ža įmo­nė „ant ra­tų“, 15 kar­tų no­mi­nuo­ta kaip sėk­min­gai dir­ban­ti ma­ža įmo­nė Lie­tu­vo­je.

Bu­vau da­ly­vis ir liu­di­nin­kas laik­me­čio, kai Aly­tus iš­au­go nuo 16 iki 80 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Per tą in­ten­sy­vų dar­bą sau nepa­si­sta­čiau net gy­ve­na­mo­jo na­mo, tie­siog ne­da­vė skly­po, o ir lai­ko ne­bu­vo sau, sa­vo po­rei­kiams.

Taip, ma­no dar­bas bu­vo įver­tin­tas įvai­riais ap­do­va­no­ji­mais, bet štai pas­ku­ti­nis – Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das – man yra bran­giau­sias.

Ačiū Aly­taus žmo­nėms, ku­rie bal­suo­da­mi pa­lai­kė ma­no kan­di­da­tū­rą. Dir­bant bū­ta įvai­rių me­tų bei už­sa­ky­mų, bet šian­dien jau­čiuo­si kaip to­je dai­no­je – „ro­dos, ir var­go ne­bu­vo...“

– Pa­kal­bė­ki­me apie są­ži­nin­gu­mą, ku­rio vi­suo­met sie­kė­te dirb­da­mas ir Sta­ty­bos tres­te“, ir „Grin­du­vo­je“. Koks tas są­ži­nin­gas dar­bas ir gy­ve­ni­mas pa­gal An­ta­ną Min­ke­vi­čių?

– Per sa­vo ne­trum­pą gy­ve­ni­mą ne­da­ly­va­vau jo­kio­je po­li­ti­ko­je, ma­no sie­kis bu­vo są­ži­nin­gas dar­bas.

Ne­da­ly­va­vęs jo­kiuo­se pri­va­ti­za­vi­mo api­plė­ši­muo­se, lei­džiu pas­ku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus tė­viš­kė­je ant Du­sios eže­ro kran­to ir ret­kar­čiais pa­žvel­giu į ry­tų pu­sę, kur gy­ve­na mie­li aly­tiš­kiai, kur gra­žio­mis gat­vė­mis, pa­sta­tais pa­si­puo­šęs Aly­tus, prie ku­rio au­gi­mo te­ko da­le­ly­te dar­bų pri­si­dė­ti ir man.

Ži­no­ma, skau­du, kad Aly­tus per pas­ku­ti­nius tris­de­šimt me­tų su­ma­žė­jo iki 50 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, bet aš ti­kiu, kad ma­no sta­ty­tas mies­tas augs, grįš jau­ni­mas iš už­sie­nio, re­no­vuos ma­no sta­ty­tus pa­sta­tus ir jų bei ma­no mies­tas taps dar gra­žes­nis, ku­ria­me ge­ra ir sau­gu bus gy­ven­ti.

– Esa­te tas va­do­vas, ku­ris nė­ra lin­kęs pa­moks­lau­ti. Kaip ma­no­te, ko­dėl ša­lia Jū­sų žmo­nės ne­bu­vo lin­kę dirb­ti ir elg­tis bet kaip? Esu dar vie­ną iš­skir­ti­nį Jū­sų bruo­žą pa­ste­bė­ju­si, tai – dė­me­sin­gu­mas. Kaip pats ver­ti­na­te dė­me­sin­gu­mą?

– Ma­no pa­ta­ri­mas įmo­nių va­do­vams bu­vo ir bū­tų toks: kad ge­ra bū­tų dar­buo­to­jams įmo­nė­je dirb­ti, rei­kia jiems už dar­bą mo­kė­ti vis­ką, ką už­dir­ba, my­lė­ti juos kaip sa­vo vai­kus, ap­sau­go­ti juos nuo blo­gio, mo­ky­ti, kaip spar­čiai ir ko­ky­biš­kai dirb­ti, ne­ap­gau­di­nė­ti jų.

Jei ge­ra įmo­nė­je bus dar­buo­to­jams, ge­rai bus ir įmo­nei. Va­do­vas pri­va­lo bū­ti dė­me­sin­gas dar­buo­to­jui ir jo šei­mai.

– Tu­ri­te pa­se­kė­jų: ir sū­nus, ir anū­kas se­ka Jū­sų pė­do­mis. Jus tai džiu­gi­na ar ir kaž­kiek ke­lia ne­ri­mo, juk sta­ty­bi­nin­ko duo­na nė­ra to­kia leng­va?

– Sta­ty­bi­nin­ko duo­na sun­kiai val­go­ma, bet sun­ku­mai žmo­gų už­grū­di­na.

Ma­no sū­nus ma­tė tė­vo ne­leng­vą sta­ty­bi­nin­ko dar­bą, bai­gė Me­di­ci­nos aka­de­mi­ją, bet po kiek lai­ko per­si­kva­li­fi­ka­vo į sta­ty­bi­nin­kus. Anū­kas no­rė­jo bū­ti tei­si­nin­ku, bet kaip tu tei­si ki­tus, jei pats ne­ma­tęs tik­ro gy­ve­ni­mo? Per­si­gal­vo­jo, bai­gė uni­ver­si­te­tą ir ga­vo sta­ty­bi­nin­ko ma­gist­ro laips­nį ir jau sep­ty­ne­rius me­tus sėk­min­gai va­do­vau­ja „Grin­du­vai“.

Sta­ty­bi­nin­ko dar­bas ne­leng­vas, ta­čiau nuo jo nie­kas ne­mi­rė, mirš­ta nuo blo­gų po­lin­kių – rū­ky­mo, al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­kų, nuo per­si­val­gy­mo, nuo tin­gė­ji­mo.

Bet mū­sų li­goms gy­dy­ti yra iš­si­moks­li­nu­sių, nuo­sta­bių gy­dy­to­jų.

– Tu­ri­te anū­kų ir pro­anū­kių. Kaip ben­drau­ja­te su jais? Ar tai dau­giau žmo­nos Al­do­nos džiaugs­mas, o Jūs vis dar gy­ve­na­te min­ti­mis apie dar­bą? Su žmo­na Al­do­na, re­gis, bu­vo­te kla­sio­kai. Tai kiek­gi me­tų esa­te kar­tu?

– Žmo­gui la­bai svar­bu gy­ve­ni­mo pa­sto­vu­mas. Mes su žmo­na kla­sio­kai, gy­ve­na­me jau 58-erius me­tus.

Su­lau­kė­me ke­tu­rių anū­kų, ke­tu­rių pro­anū­kių. Daž­nai mus ap­lan­ko vai­kai, anū­kai su pro­anū­kiais. Ir man at­ro­do, kad jie ne­jau­čia nuos­kau­dos, jog di­de­lį dė­me­sį sky­riau dar­bui.

– Gy­ve­na­te, kaip jau mi­nė­jo­te, kai­me, ant Du­sios eže­ro, tiks­liau – Dzū­ki­jos jū­ros, kran­to, čia, kur sto­vė­jo Jū­sų tė­vų na­mai. Ko­kie šian­die­ni­niai Jū­sų ryt­me­čiai? Juk šian­dien tu­ri­te dau­giau lais­va­lai­kio, ne­gu jo bū­ta anks­čiau. Kaip jį lei­džia­te?

– Pa­si­rū­pi­nau, kad se­nat­vė­je ne­rei­kė­tų liū­dė­ti. Esu bi­ti­nin­kas, tu­riu so­dą, dar­žą, tven­ki­nį, net gan­drų, vil­ki­nį kiem­sar­gį – drau­gą, ry­tais ir va­ka­rais klau­sau­si paukš­čių se­re­na­dų.

Tik blo­gai, kad smar­kiai au­ga žo­lė, ku­ri už­go­žia vi­są gro­žį.

– Dėl ko šian­dien Jums, kaip sa­ko­ma, šir­dį su­skaus­ta? Kas mū­suo­se vyks­ta ne taip, kaip tu­rė­tų bū­ti?

– Kar­tais drau­gai klau­sia, ar tau, An­ta­nai, nie­ko ne­skau­da? Aiš­ku, su­skaus­ta, bet tuo­met su­pran­ti, kad esi gy­vas, jau­ti skaus­mą.

Se­nat­vė­je rei­kia ju­dė­ti, ma­žiau žiū­rė­ti į te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ną, iš ku­rio sklin­da tiek daug in­for­ma­ci­jos apie įvai­rias ne­ge­ro­ves. Man ge­riau gy­ven­ti pri­si­mi­ni­mais.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.