Jau­niau­sia ap­do­va­no­ta mo­ky­to­ja iš­au­šus pir­ma­die­nio ry­tui die­nų iki sa­vait­ga­lio ne­skai­čiuo­ja

Saulė Pinkevičienė
2018 Spalis 10
Lina Tamošaitytė.
Lina Tamošaitytė su savo auklėtiniais.                                                          Asmeninė nuotr.
Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gė Li­na Ta­mo­šai­ty­tė – vie­na iš sep­ty­nių mo­ky­to­jų, ku­riems už kū­ry­biš­ką dar­bą ir ge­ro­sios pa­tir­ties sklai­dą skir­tos Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės Tarp­tau­ti­nės mo­ky­to­jų die­nos pre­mi­jos ir sim­bo­li­nės plunks­nos. „Esu jau­niau­sia iš ap­do­va­no­tų pe­da­go­gių, rug­sė­ju man pra­si­dė­jo penk­tie­ji me­tai „Vo­lun­gė­lė­je“. Įver­ti­ni­mas įpa­rei­go­ja ir pa­tvir­ti­na, kad esu ten, kur ir tu­riu bū­ti. Man, jau­nam pe­da­go­gui, sto­vė­ti tarp ki­tų nu­si­pel­niu­sių, jau vien aukš­tes­nę ka­te­go­ri­ją tu­rin­čių mo­ky­to­jų, tik­rai yra gar­bė ir gy­ve­ni­mo do­va­na“, – sa­ko L.Ta­mo­šai­ty­tė.

– Kaip su­pra­to­te, kad mo­ky­to­jo dar­bas yra tik­rai Jū­sų, o ne sve­ti­mos ro­gės? Gal­būt įta­kos tu­rė­jo gy­ve­ni­me su­tik­ti mo­ky­to­jai?  

–Gi­miau ir au­gau Aly­taus ra­jo­ne, Pa­ne­mu­nin­kų kai­me, vi­sai ša­lia vie­no ver­tin­giau­sių ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Eu­ro­po­je – Pu­nios ši­lo, ku­rį iš tri­jų pu­sių juo­sia 19 km il­gio Ne­mu­no kil­pa. Pra­di­nę mo­kyk­lą lan­kiau ta­me pa­čia­me kai­me, o ma­no pir­mo­ji mo­ky­to­ja bu­vo Jo­a­na De­reš­ke­vi­čie­nė. Ją ga­lė­čiau pa­va­din­ti Mo­ky­to­ja iš di­džio­sios rai­dės. Di­džiuo­juo­si, kad ji ma­ne ne tik mo­kė, bet ir sa­vo el­ge­siu, tei­sin­gu pa­vyz­džiu, as­me­ni­nė­mis sa­vy­bė­mis nu­ro­dė man gy­ve­ni­mo ke­lią. Ma­ne ža­vė­jo mo­ky­to­jos lai­ky­se­na, kal­bė­ji­mo ma­nie­ros, ge­ru­mas ir nuo­šir­du­mas, sa­vo pa­vyz­džiu ji ska­ti­no siek­ti sva­jo­nių bei kel­ti sau tiks­lus, o vė­liau vis pa­gal­vo­da­vau, kad vi­sai no­rė­čiau ir pa­ti sto­vė­ti prie len­tos su mo­ky­to­jos laz­de­le ir kaž­ką pa­sa­ko­ti vai­kams. Pa­me­nu, jog di­džiau­sia gar­bė bū­da­vo, kai mo­ky­to­ja leis­da­vo ra­šy­ti krei­da ant len­tos! Mo­kyk­li­niais me­tais, per ku­riuos su­ti­kau ne­ma­žai man tei­gia­mą įta­ką da­riu­sių mo­ky­to­jų, į ku­riuos no­rė­tų­si ly­giuo­tis,  ta vai­kys­tės sva­jo­nė tik stip­rė­jo, ir pa­ma­žu su­pra­tau, kad ne­tu­rė­čiau nuo jos bėg­ti. To­dėl įsto­jau į Kau­no ko­le­gi­ją ir bai­giau Iki­mo­kyk­li­nį ug­dy­mą, Šiau­lių uni­ver­si­te­te – Pra­di­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­kos stu­di­jų pro­gra­mą, pas­kui iš­kart čia įsto­jau ir bai­giau Švie­ti­mo ko­ky­bės va­dy­bos ma­gist­ro stu­di­jų pro­gra­mą. Mo­ky­tis man vi­sa­da la­bai pa­ti­ko ir se­kė­si. Stu­di­jų me­tais at­lik­tos prak­ti­kos pa­dė­jo su­pras­ti, kad tik­rai „vai­ruo­ju sa­vo pa­čios, o ne sve­ti­mą, ve­ži­mą“.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te Aly­tų (ar gal mies­tas Jus?) – juk po stu­di­jų dau­ge­lis no­ri lik­ti did­mies­čiuo­se, o Jūs, kiek su­pra­tau, pa­si­rin­ko­te ne tik mū­sų mies­tą, bet ir kon­kre­čią įstai­gą – „Vo­lun­gė­lę“?

– Stu­di­jos di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se su­tei­kė ga­li­my­bę juos pa­žin­ti, ta­čiau ten gy­ven­ti ir dirb­ti ne­no­rė­čiau. Gal­būt to­dėl dar stu­di­jų me­tais steng­da­vau­si kaip ga­li­ma daž­niau su­grįž­ti na­mo. Kad ir kaip ten be­bū­tų gra­žu, bet gra­žiau­sia ir mie­liau­sia man – gim­ta­ja­me kraš­te. Aly­tu­je man net žmo­nės, at­ro­do, pa­pras­tes­ni, dau­giau šyp­so­si. Ar­ti­mes­ni jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Už­au­gu­si nuo­sta­bios gam­tos kam­pe­ly­je, ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ga­lė­čiau gy­ven­ti kaž­kur ki­tur.

„Vo­lun­gė­lės“ at­ra­di­mas man taip pat ypa­tin­gas. Ma­no ma­gist­ro dar­bo te­ma bu­vo „Iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gų edu­ka­ci­nių pa­slau­gų ko­ky­bės ver­ti­ni­mo ten­den­ci­jos“, to­dėl lan­kiau­si Aly­taus mies­to dar­že­liuo­se, do­mė­jau­si ten­den­ci­jo­mis. Ap­si­lan­ky­mas šia­me lop­še­ly­je-dar­že­ly­je man ypač įstri­go, sau min­ty­se pa­sa­kiau: „Jei­gu ka­da nors dirb­siu auk­lė­to­ja, dirb­siu bū­tent „Vo­lun­gė­lė­je“. Pas­kui nu­ne­šiau gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą, bet ta­da ne­bu­vo lais­vos vie­tos, po ku­rio lai­ko pa­skam­bi­no di­rek­to­rė Auš­ra Plyt­nin­kai­tė, pa­klau­sė, ar kaž­kur įsi­dar­bi­nau. O aš jai ir sa­kau: „Nie­kur dau­giau nė­jau.“ Džiau­giuo­si, kad dir­bu įstai­go­je, kur va­do­vai ska­ti­na bei la­bai pa­lai­ko jau­nus žmo­nes, ku­rių pas mus vis dau­gė­ja ir ben­druo­me­nė stip­rė­ja.

– Ko­kie šian­dien yra ma­žie­ji prieš­mo­kyk­li­nu­kai, ar juos pa­kei­tė mū­sų iš­ma­nu­sis am­žius? Ar daž­nai ten­ka at­im­ti mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, o gal jie dar skai­to pa­sa­kas?

– Prieš­mo­kyk­li­niai me­tai – la­bai svar­bus vai­ko gy­ve­ni­mo eta­pas. Šiuo­lai­ki­niai ma­žie­ji prieš­mo­kyk­li­nu­kai – ak­ty­vūs, smal­sūs, jiems vis­kas įdo­mu, jie vis­ką no­ri iš­ban­dy­ti „čia ir da­bar“. To­dėl pe­da­go­go už­da­vi­nys – su­da­ry­ti są­ly­gas na­tū­ra­liai vai­ko bran­dai, leis­ti ty­ri­nė­ti ir at­ras­ti. Juk vi­si no­ri­me, kad mū­sų vai­kas bū­tų pats kū­ry­bin­giau­sias, ga­biau­sias, vis­ką iš­ma­ny­tų, to­dėl la­bai svar­bu pa­dė­ti so­cia­li­za­ci­jos, tin­ka­mo ben­dra­vi­mo pa­ma­tus dar iki­mo­kyk­li­nia­me am­žiu­je. Mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų vai­kai į dar­že­lį tik­rai ne­at­si­ne­ša, bet ne­ga­li­ma su­kon­tro­liuo­ti jų veik­los už įstai­gos ri­bų, už tai at­sa­ko­my­bę pri­si­i­ma tė­vai. Iki­mo­kyk­li­nis am­žius – ne tas lai­kas, kai vai­kui rei­kia leis­ti pa­si­ner­ti į vir­tu­a­lų­jį pa­sau­lį. Vai­kai mie­lai lin­kę skai­ty­ti ir klau­sy­ti pa­sa­kų, ana­li­zuo­ti vei­kė­jų po­el­gius, o mo­ky­to­jas jiems yra drau­gas, pa­ta­rė­jas, ku­ris vi­sad bū­na ša­lia, pa­tapš­no­ja per pe­tį, kad pa­ska­tin­tų ei­ti pir­myn ir su­da­ro ga­li­my­bę pa­čiam pri­im­ti spren­di­mus. La­bai ge­rai, kai pe­da­go­gas į kai ku­rias si­tu­a­ci­jas su­ge­ba pa­žvelg­ti su hu­mo­ru – vai­kams pa­tin­ka, tai ku­ria ypa­tin­gą ry­šį.

– Kaip jau­čia­tės bū­da­ma mo­ky­to­ja, ko pa­si­gen­da­te sa­vo dar­be?

– Bū­ti mo­ky­to­ju yra di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Šian­dien ne­la­bai įsi­vaiz­duo­ju, ko­kį ki­tą dar­bą dar ga­lė­čiau dirb­ti. Ka­dan­gi pa­ti ne­lan­kiau dar­že­lio, to­dėl kar­tais juo­kau­ju, kad aš per gy­ve­ni­mą jo­kio­je įstai­go­je ne­si­mo­kiau tik pir­mus še­še­rius me­tus. Nors da­bar mo­kau ki­tus, bet kar­tu mo­kau­si iš vai­kų ir pa­ti. Ben­drau­da­ma su vai­kais pir­miau­sia sie­kiu jiems bū­ti drau­gė, man ge­ra ma­ty­ti be­si­šyp­san­čius ir lai­min­gus vai­kų vei­dus. Sma­gu ma­ty­ti nuo­šir­džias emo­ci­jas, kai jie at­ran­da kaž­ką nau­jo, kai jiems pa­si­se­ka. Mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja tu­ri sa­vų trū­ku­mų – tai ir at­ly­gi­ni­mų te­ma, ir, kar­tais, ne­su­si­kal­bė­ji­mas, ta­čiau vis­ką at­per­ka, kai dirb­ti tie­siog įdo­mu, kai iš­au­šus pir­ma­die­nio ry­tui ne­skai­čiuo­ji li­ku­sių die­nų iki sa­vait­ga­lio.

– Ko­kių tri­jų sa­vy­bių bū­ti­nai rei­kia šiuo­lai­ki­niam prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gui?

– Ma­no nuo­mo­ne, pe­da­go­gas tu­ri bū­ti mo­ty­vuo­tas, „iš­ma­nus“, im­lus – ženg­ti ko­ja ko­jon su nau­jo­mis ten­den­ci­jo­mis ir ne­bi­jo­ti da­ry­ti „ki­taip“, ne­bi­jo­ti pri­im­ti iš­šū­kių.

– Kas Jū­sų dar­be yra sun­kiau­sia ir kas džiaugs­min­giau­sia?

– La­biau­siai man pa­tin­ka, kad dar­be mes tu­ri­me tei­sę lais­vai veik­ti, įgy­ven­din­ti sa­vo idė­jas, reikš­ti min­tis, teik­ti siū­ly­mus, į ku­riuos bū­na at­si­žvelg­ta, o į nuo­mo­nę vi­sad įsi­klau­so­ma. Džiu­gi­na tai, kad ne­rei­kia įsi­ki­bus lai­ky­tis jo­kių kli­šių, ku­rios prieš kaž­kiek lai­ko bu­vo su­kur­tos ir pri­vers­ti­nai tu­rė­jo bū­ti vyk­do­mos. Kai ma­tau, kad ma­no įdė­tos pa­stan­gos su­grįž­ta, kai re­giu vai­ko šyp­se­ną ir vil­ties ku­pi­ną žvilgs­nį, tai su­tei­kia džiaugs­mo. Ma­nau, jog vie­nas di­džiau­sių šiuo­lai­ki­nio pe­da­go­go iš­šū­kių yra dar­nių san­ty­kių pa­lai­ky­mas. Siū­lau ne­tau­py­ti ge­rų žo­džių, o daž­niau kal­bė­tis, pa­ste­bė­ti ir pa­drą­sin­ti ki­tą, pri­tar­ti jo su­ma­ny­mams, di­džiuo­tis ki­to pa­sie­ki­mais, dau­giau pa­si­ti­kė­ti vie­niems ki­tais ir la­biau šyp­so­tis. Jei­gu no­ri­me, kad vai­kai už­aug­tų do­ri ir sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tys as­me­nys, mes vi­si tu­ri­me ei­ti vie­na kryp­ti­mi.

– Ko­kiu mo­to va­do­vau­ja­tės dar­be ir gy­ve­ni­me? 

Sten­giuo­si ne­si­va­do­vau­ti vie­na kon­kre­čia tai­syk­le. Gy­ve­ni­me man pa­tin­ka da­ry­ti ge­ra, mėgs­tu nu­ste­bin­ti ir ma­ty­ti ap­lin­ki­nius lai­min­gus. Jei­gu imuo­si dar­bo, tu­riu lik­ti juo pa­ten­kin­ta, nes ki­taip ne­ran­du ra­my­bės. 

– Kaip ma­no­te, ką tu­rė­tu­me da­ry­ti, kad į Aly­taus mo­kyk­las at­va­žiuo­tų dirb­ti ir ne­pa­bėg­tų jau­ni mo­ky­to­jai? Kas juos mo­ty­vuo­tų?

Tai pla­tus klau­si­mas. Pir­miau­sia reik­tų pa­si­džiaug­ti jau vien ryž­tu tai da­ry­ti, kas šian­dien yra ne­leng­va už­duo­tis. Ne­reik­tų sė­dė­ti ir ti­kė­tis, kad jau­ni­mas su­grįš į gim­tą­jį Aly­tų po stu­di­jų. Ma­nau, pir­miau­sia rei­kė­tų kal­bė­tis su moks­lei­viais, ku­rie no­rė­tų pa­si­rink­ti mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją ir grįž­tų at­gal į Aly­tų, už­im­tų sa­vo mo­ky­to­jų, ku­rie at­ei­ty iš­eis į pen­si­ją, vie­tas. Nes, kaip be­bū­tų, pri­pa­žin­ki­me, jog mo­ky­to­jai sens­ta, mo­kyk­los tu­ri at­si­nau­jin­ti. Svar­bu, jog ne­nu­tik­tų taip, kad po ku­rio lai­ko tie­siog ne­tu­rė­si­me, kas dirbs mo­ky­mo įstai­go­se. Dar mo­kyk­los suo­le rei­kia su­teik­ti ga­li­my­bę iš­girs­ti mo­ty­vuo­jan­čių is­to­ri­jų ir sėk­min­gų pa­vyz­džių, kaip ga­li­ma pla­nuo­ti sa­vo pro­fe­si­nį ke­lią. Ir pa­čių mo­ki­nių pa­klaus­ti, ko jiems trūks­ta, kad no­rė­tų grįž­ti ir dirb­ti mo­ky­to­jais. Svar­bi di­des­nė mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos re­kla­ma. Tai il­ga­lai­kis pro­ce­sas ir į jį ak­ty­viau tu­rė­tų įsi­trauk­ti pa­čios sa­vi­val­dy­bės ar ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos. La­bai svar­bu, kad mo­ky­to­jas tu­rė­tų kuo ge­res­nes są­ly­gas dirb­ti jau­kio­je ap­lin­ko­je, bū­tų ap­rū­pin­tas rei­kia­mo­mis mo­ky­mo prie­mo­nė­mis, ga­lė­tų dirb­ti kū­ry­biš­kai. Be ma­te­ria­li­nio ska­ti­ni­mo, svar­bus ir žmo­giš­ka­sis rū­pes­tis dėl jau­no mo­ky­to­jo ge­ro­vės, ku­ris ro­do, kad jis yra lau­kia­mas ir ver­ti­na­mas. Ma­nau, jog mo­ky­to­jas tu­ri ne­bi­jo­ti klys­ti, o va­do­vas tą leis­tų. Pra­de­dan­čia­jam mo­ky­to­jui svar­bus va­do­vo pa­si­ti­kė­ji­mas bei rei­ka­lin­ga ko­le­gų, su­kau­pu­sių dau­giau pa­tir­ties, pa­gal­ba. No­ri­si ti­kė­ti, kad jau­nas žmo­gus pe­da­go­go ke­lią pa­si­rin­ko ne to­dėl, kad dau­giau nie­kur ne­pa­te­ko, bet to­dėl, kad jam svar­bi šian­die­nė švie­ti­mo si­tu­a­ci­ja ir rū­pi vi­sų at­ei­tis.

– Tar­ki­te ke­lis žo­džius apie pa­tį Aly­tų – ar Jums pa­tin­ka gy­ven­ti šia­me mies­te?

– Ža­viuo­si be­si­kei­čian­čiu, vis gra­žė­jan­čiu mies­tu. Svar­bu no­rė­ti dirb­ti, nes juk ge­ro­vę ar gro­žį ku­ria­me mes pa­tys. Ne­re­tai akis už­kliū­va už re­no­vuo­ja­mų pa­sta­tų, iš­puo­se­lė­tų gė­ly­nų, o kar­tais pa­ste­biu tie­siog gam­to­je, kur nors ant suo­liu­ko be­si­šne­ku­čiuo­jan­čius žmo­nes. No­ri­si ti­kė­ti, kad jie lai­min­gi, kad jie ti­ki mies­to at­ei­ti­mi.

La­bai mėgs­tu pa­si­vaikš­čio­ji­mus gam­to­je. Ka­dan­gi miš­kas vi­sai čia pat, tu­rė­da­ma lai­ko lei­džiuo­si į jį gry­bau­ti, uo­gau­ti ar­ba tie­siog pa­si­klau­sy­ti ty­los. Mėgs­tu pa­žin­ti dar ne­at­ras­tas vie­tas. Kar­tais įkve­pia pa­pras­tas puo­de­lis ar­ba­tos, iš­ger­tas gam­to­je. Ver­ti­nu lai­ką, pra­leis­tą su kny­ga.

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.