Jauniausia apdovanota mokytoja išaušus pirmadienio rytui dienų iki savaitgalio neskaičiuoja (0)
– Kaip supratote, kad mokytojo darbas yra tikrai Jūsų, o ne svetimos rogės? Galbūt įtakos turėjo gyvenime sutikti mokytojai?
–Gimiau ir augau Alytaus rajone, Panemuninkų kaime, visai šalia vieno vertingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – Punios šilo, kurį iš trijų pusių juosia 19 km ilgio Nemuno kilpa. Pradinę mokyklą lankiau tame pačiame kaime, o mano pirmoji mokytoja buvo Joana Dereškevičienė. Ją galėčiau pavadinti Mokytoja iš didžiosios raidės. Didžiuojuosi, kad ji mane ne tik mokė, bet ir savo elgesiu, teisingu pavyzdžiu, asmeninėmis savybėmis nurodė man gyvenimo kelią. Mane žavėjo mokytojos laikysena, kalbėjimo manieros, gerumas ir nuoširdumas, savo pavyzdžiu ji skatino siekti svajonių bei kelti sau tikslus, o vėliau vis pagalvodavau, kad visai norėčiau ir pati stovėti prie lentos su mokytojos lazdele ir kažką pasakoti vaikams. Pamenu, jog didžiausia garbė būdavo, kai mokytoja leisdavo rašyti kreida ant lentos! Mokykliniais metais, per kuriuos sutikau nemažai man teigiamą įtaką dariusių mokytojų, į kuriuos norėtųsi lygiuotis, ta vaikystės svajonė tik stiprėjo, ir pamažu supratau, kad neturėčiau nuo jos bėgti. Todėl įstojau į Kauno kolegiją ir baigiau Ikimokyklinį ugdymą, Šiaulių universitete – Pradinio ugdymo pedagogikos studijų programą, paskui iškart čia įstojau ir baigiau Švietimo kokybės vadybos magistro studijų programą. Mokytis man visada labai patiko ir sekėsi. Studijų metais atliktos praktikos padėjo suprasti, kad tikrai „vairuoju savo pačios, o ne svetimą, vežimą“.
– Kodėl pasirinkote Alytų (ar gal miestas Jus?) – juk po studijų daugelis nori likti didmiesčiuose, o Jūs, kiek supratau, pasirinkote ne tik mūsų miestą, bet ir konkrečią įstaigą – „Volungėlę“?
– Studijos didžiuosiuose miestuose suteikė galimybę juos pažinti, tačiau ten gyventi ir dirbti nenorėčiau. Galbūt todėl dar studijų metais stengdavausi kaip galima dažniau sugrįžti namo. Kad ir kaip ten bebūtų gražu, bet gražiausia ir mieliausia man – gimtajame krašte. Alytuje man net žmonės, atrodo, paprastesni, daugiau šypsosi. Artimesni jų tarpusavio santykiai. Užaugusi nuostabios gamtos kampelyje, neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi kažkur kitur.
„Volungėlės“ atradimas man taip pat ypatingas. Mano magistro darbo tema buvo „Ikimokyklinio ugdymo įstaigų edukacinių paslaugų kokybės vertinimo tendencijos“, todėl lankiausi Alytaus miesto darželiuose, domėjausi tendencijomis. Apsilankymas šiame lopšelyje-darželyje man ypač įstrigo, sau mintyse pasakiau: „Jeigu kada nors dirbsiu auklėtoja, dirbsiu būtent „Volungėlėje“. Paskui nunešiau gyvenimo aprašymą, bet tada nebuvo laisvos vietos, po kurio laiko paskambino direktorė Aušra Plytninkaitė, paklausė, ar kažkur įsidarbinau. O aš jai ir sakau: „Niekur daugiau nėjau.“ Džiaugiuosi, kad dirbu įstaigoje, kur vadovai skatina bei labai palaiko jaunus žmones, kurių pas mus vis daugėja ir bendruomenė stiprėja.
– Kokie šiandien yra mažieji priešmokyklinukai, ar juos pakeitė mūsų išmanusis amžius? Ar dažnai tenka atimti mobiliuosius telefonus, o gal jie dar skaito pasakas?
– Priešmokykliniai metai – labai svarbus vaiko gyvenimo etapas. Šiuolaikiniai mažieji priešmokyklinukai – aktyvūs, smalsūs, jiems viskas įdomu, jie viską nori išbandyti „čia ir dabar“. Todėl pedagogo uždavinys – sudaryti sąlygas natūraliai vaiko brandai, leisti tyrinėti ir atrasti. Juk visi norime, kad mūsų vaikas būtų pats kūrybingiausias, gabiausias, viską išmanytų, todėl labai svarbu padėti socializacijos, tinkamo bendravimo pamatus dar ikimokykliniame amžiuje. Mobiliųjų telefonų vaikai į darželį tikrai neatsineša, bet negalima sukontroliuoti jų veiklos už įstaigos ribų, už tai atsakomybę prisiima tėvai. Ikimokyklinis amžius – ne tas laikas, kai vaikui reikia leisti pasinerti į virtualųjį pasaulį. Vaikai mielai linkę skaityti ir klausyti pasakų, analizuoti veikėjų poelgius, o mokytojas jiems yra draugas, patarėjas, kuris visad būna šalia, patapšnoja per petį, kad paskatintų eiti pirmyn ir sudaro galimybę pačiam priimti sprendimus. Labai gerai, kai pedagogas į kai kurias situacijas sugeba pažvelgti su humoru – vaikams patinka, tai kuria ypatingą ryšį.
– Kaip jaučiatės būdama mokytoja, ko pasigendate savo darbe?
– Būti mokytoju yra didelė atsakomybė. Šiandien nelabai įsivaizduoju, kokį kitą darbą dar galėčiau dirbti. Kadangi pati nelankiau darželio, todėl kartais juokauju, kad aš per gyvenimą jokioje įstaigoje nesimokiau tik pirmus šešerius metus. Nors dabar mokau kitus, bet kartu mokausi iš vaikų ir pati. Bendraudama su vaikais pirmiausia siekiu jiems būti draugė, man gera matyti besišypsančius ir laimingus vaikų veidus. Smagu matyti nuoširdžias emocijas, kai jie atranda kažką naujo, kai jiems pasiseka. Mokytojo profesija turi savų trūkumų – tai ir atlyginimų tema, ir, kartais, nesusikalbėjimas, tačiau viską atperka, kai dirbti tiesiog įdomu, kai išaušus pirmadienio rytui neskaičiuoji likusių dienų iki savaitgalio.
– Kokių trijų savybių būtinai reikia šiuolaikiniam priešmokyklinio ugdymo pedagogui?
– Mano nuomone, pedagogas turi būti motyvuotas, „išmanus“, imlus – žengti koja kojon su naujomis tendencijomis ir nebijoti daryti „kitaip“, nebijoti priimti iššūkių.
– Kas Jūsų darbe yra sunkiausia ir kas džiaugsmingiausia?
– Labiausiai man patinka, kad darbe mes turime teisę laisvai veikti, įgyvendinti savo idėjas, reikšti mintis, teikti siūlymus, į kuriuos būna atsižvelgta, o į nuomonę visad įsiklausoma. Džiugina tai, kad nereikia įsikibus laikytis jokių klišių, kurios prieš kažkiek laiko buvo sukurtos ir priverstinai turėjo būti vykdomos. Kai matau, kad mano įdėtos pastangos sugrįžta, kai regiu vaiko šypseną ir vilties kupiną žvilgsnį, tai suteikia džiaugsmo. Manau, jog vienas didžiausių šiuolaikinio pedagogo iššūkių yra darnių santykių palaikymas. Siūlau netaupyti gerų žodžių, o dažniau kalbėtis, pastebėti ir padrąsinti kitą, pritarti jo sumanymams, didžiuotis kito pasiekimais, daugiau pasitikėti vieniems kitais ir labiau šypsotis. Jeigu norime, kad vaikai užaugtų dori ir savimi pasitikintys asmenys, mes visi turime eiti viena kryptimi.
– Kokiu moto vadovaujatės darbe ir gyvenime?
Stengiuosi nesivadovauti viena konkrečia taisykle. Gyvenime man patinka daryti gera, mėgstu nustebinti ir matyti aplinkinius laimingus. Jeigu imuosi darbo, turiu likti juo patenkinta, nes kitaip nerandu ramybės.
– Kaip manote, ką turėtume daryti, kad į Alytaus mokyklas atvažiuotų dirbti ir nepabėgtų jauni mokytojai? Kas juos motyvuotų?
Tai platus klausimas. Pirmiausia reiktų pasidžiaugti jau vien ryžtu tai daryti, kas šiandien yra nelengva užduotis. Nereiktų sėdėti ir tikėtis, kad jaunimas sugrįš į gimtąjį Alytų po studijų. Manau, pirmiausia reikėtų kalbėtis su moksleiviais, kurie norėtų pasirinkti mokytojo profesiją ir grįžtų atgal į Alytų, užimtų savo mokytojų, kurie ateity išeis į pensiją, vietas. Nes, kaip bebūtų, pripažinkime, jog mokytojai sensta, mokyklos turi atsinaujinti. Svarbu, jog nenutiktų taip, kad po kurio laiko tiesiog neturėsime, kas dirbs mokymo įstaigose. Dar mokyklos suole reikia suteikti galimybę išgirsti motyvuojančių istorijų ir sėkmingų pavyzdžių, kaip galima planuoti savo profesinį kelią. Ir pačių mokinių paklausti, ko jiems trūksta, kad norėtų grįžti ir dirbti mokytojais. Svarbi didesnė mokytojo profesijos reklama. Tai ilgalaikis procesas ir į jį aktyviau turėtų įsitraukti pačios savivaldybės ar nevyriausybinės organizacijos. Labai svarbu, kad mokytojas turėtų kuo geresnes sąlygas dirbti jaukioje aplinkoje, būtų aprūpintas reikiamomis mokymo priemonėmis, galėtų dirbti kūrybiškai. Be materialinio skatinimo, svarbus ir žmogiškasis rūpestis dėl jauno mokytojo gerovės, kuris rodo, kad jis yra laukiamas ir vertinamas. Manau, jog mokytojas turi nebijoti klysti, o vadovas tą leistų. Pradedančiajam mokytojui svarbus vadovo pasitikėjimas bei reikalinga kolegų, sukaupusių daugiau patirties, pagalba. Norisi tikėti, kad jaunas žmogus pedagogo kelią pasirinko ne todėl, kad daugiau niekur nepateko, bet todėl, kad jam svarbi šiandienė švietimo situacija ir rūpi visų ateitis.
– Tarkite kelis žodžius apie patį Alytų – ar Jums patinka gyventi šiame mieste?
– Žaviuosi besikeičiančiu, vis gražėjančiu miestu. Svarbu norėti dirbti, nes juk gerovę ar grožį kuriame mes patys. Neretai akis užkliūva už renovuojamų pastatų, išpuoselėtų gėlynų, o kartais pastebiu tiesiog gamtoje, kur nors ant suoliuko besišnekučiuojančius žmones. Norisi tikėti, kad jie laimingi, kad jie tiki miesto ateitimi.
Labai mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje. Kadangi miškas visai čia pat, turėdama laiko leidžiuosi į jį grybauti, uogauti arba tiesiog pasiklausyti tylos. Mėgstu pažinti dar neatrastas vietas. Kartais įkvepia paprastas puodelis arbatos, išgertas gamtoje. Vertinu laiką, praleistą su knyga.
Komentarai
Palikite savo komentarą