Emocinį ryšį su tėvyne kuria žmogiškai papasakota istorija (0)
Kur ta tėvynė?
„Jei mokyklose matematikos egzaminas privalomas, o istorija yra pasirenkamas dalykas, tai kaip abiturientams liks laiko ir noro ateiti į panašias diskusijas?“ – retoriškai klausia istorijos mokytojas Eugenijus Guntulionis. „Jaunosios kartos „nupilietinimas“ – taip šį reiškinį įvardijo A.Ažubalis, pakvietęs susimąstyti, kodėl apklausos liudija, jog Lietuva yra tarp tų Europos Sąjungos šalių, kurių gyventojų emocinis ryšys su tėvyne – vienas silpniausių.
Tačiau ar Lietuvos dekomunizacija šiandien galėtų ne tik padėti išsivalyti nuo praeities demonų, bet ir keisti visuomenę – pajusti artimesnį ryšį su Lietuva? O net jei ir taip, tai kaip valytis nuo praeities, skatinti kritinį požiūrį į istoriją ir dabartį, kad tai telktų, o ne skaldytų visuomenę?
Tiek diskusijos sumanytojai, tiek į ją susirinkę alytiškiai pripažino, kad kol kas šie klausimai lieka atviri.
„Svetur tėvynės nesurasi“, – Johanną Wolfgangą von Goethę cituoja vokalo mokytoja Birutė Eišmontienė, kurios vadovaujamas mišrus vokalinis ansamblis „Kregždutės“ koncertavo susirinkusiesiems.
Prisitaikėlių nemato kaip tragiškų figūrų
A.Ažubalis lygino Lietuvą ir Estiją. „Kaip mes atsiliekame nuo estų“, – dažnai padūsauja lietuviai ir nurodo dvi priežastis. Viena – Estijoje, skirtingai nei Lietuvoje, įvyko antikomunistinis apsivalymas (liustracija), kita – estai mažiau kariauja tarpusavy ir daugiau dėmesio skiria permainoms.
Ar tikrai Estijoje antikomunistinis apsivalymas buvo kitoks nei Lietuvoje?
„Tam tikra prasme taip. Kai Estija atkūrė nepriklausomybę, paskutinis šios šalies komunistų partijos vadovas Arnoldas Riutelis paleido partiją, o lietuviškas A.Riutelio atitikmuo Lietuvoje Algirdas Mykolas Brazauskas ją išsaugojo, pakeisdamas Lietuvos komunistų partijos pavadinimą. Todėl Lietuvos komunistinė nomenklatūra, skirtingai nuo Estijos, visą pagrindinį reformų dešimtmetį išsaugojo savo įtaką ir 1992 metais triuškinamai grįžo į valdžią“, – sako dar vienas diskusijos dalyvis Dalius Stancikas, pastebintis, kad Estija paleido kompartiją, kurios pusė narių buvo rusai. Lietuvoje kitataučių buvo vos 20 procentų, taigi liko erdvės kautis su komunistais.
„Skirtingai nei pokariu, šautuvo į smilkinį niekas nerėmė – vyko savanoriškas prisitaikymas vardan sėkmingos karjeros ar socialinės gerovės, skundžiant struktūroms artimą savo ar kitokius nemoralius dalykus darant. „Buvo tokie laikai“, – man tai neatrodo tinkamas pasiteisinimas, o kolaborantų nevertinčiau kaip tragiškų figūrų“, – pastebi A.Ažubalis.
Panašu į Stokholmo sindromą?
Kaip vieną realių ir dabar galimų žengti žingsnių dekomunizacijos link A.Ažubalis ir L.Kasčiūnas įvardija viešųjų erdvių valymą nuo praeitį ženklinančių objektų. Įstatymo rengėjai skaičiuoja, kad tokių visoje Lietuvoje galėtų būti apie 150–160. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti.
„Kodėl šie paminklai liko? Man tai panašu į Stokholmo sindromą, kai šalia aukos stovi budelis. Ar toks tautos nusiteikimas neatrodo kiek šizofreniškas? Kol kas nė viena politinė jėga neturi pakankamai valios atsakyti į šį klausimą“, – pastebi A.Ažubalis.
Iniciatyvos autoriai norėtų, kad paminklų vertinimus atliktų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, sudarytų tokių objektų sąrašą. Jį tvirtintų, nustatytų tvarką, kaip juos pakeisti ar pašalinti, Vyriausybė. Genocido tyrimo centras mano, kad tą informaciją turi surinkti vietos valdžia, seniūnai, Kultūros paveldo departamento teritoriniai skyriai.
Tiesa, daug paminklų dar yra kapavietėse, o jas saugo Ženevos konvencija.
L.Kasčiūnas pasidžiaugė, kad prieš savaitę Alytaus rajone nebeliko kario skulptūros.
Įstatymo rengėjai siūlo išvalyti visas viešąsias erdves – aikštes, skverus, pastatus, kad neliktų nieko, primenančio asmenis, prieškariu prisidėjusius prie sovietų režimo įtvirtinimo Lietuvoje 1940-ųjų vasarą. Tarp jų rašytojai Antanas Venclova, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Kazys Boruta. Jų vardais iki šiol vadinamos gatvės, mokyklos, aikštėse tebestovi paminklai. Šiuo metu dažniausiai minimos poetės Salomėjos Nėries ir rašytojo Petro Cvirkos pavardės. Parlamentaras L.Kasčiūnas mano, kad 1940 metais Stalino saulę parvežusiam P.Cvirkai Vilniuje tikrai ne vieta – šis paminklas statytas jam ne už nuopelnus lietuvių literatūrai.
Pasigedo paminklo Dainavos apygardos partizanams
Minint Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, D.Stancikas kviečia prisiminti dokumentą, kuriuo pasauliui 1949-ųjų vasario 16 dieną ne tik paskelbta apie ginkluotą partizaninį pasipriešinimą prieš okupaciją, bet ir pasakyta, kad Komunistų partija yra nelegali ir nusikaltusi lietuvių tautai.
Visos Lietuvos partizanų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracija buvo rasta išlikusiame KGB archyve 1990 metais kovo 11 dieną atkūrus nepriklausomybę. Dar vienas jos egzempliorius aptiktas iškastame partizanų archyve. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė nepriklausomybės.
Diskusijos metu kalbėta ne tik apie sovietinius paminklus, kuriuos siūloma nugriauti. Pasigesta, pavyzdžiui, paminklo Dainavos apygardos partizanams Alytuje. Vėl linksniuojamas Dzūkijos sostinės vardas kaip miesto, kuris nesugeba įamžinti vienintelės tokio paminklo neturinčios apygardos. Galima būtų priminti, kad vieta paminklui buvo parinkta, tačiau Pirmojo Alytaus bendruomenė pateikė peticiją ir surinko parašus ne tik prieš konkretų sumanymą, bet ir prieš tokią iniciatyvą apskritai. Pirmojo Alytaus istorinėje aikštėje jie norėtų matyti miesto istorijos ženklus. Paminklui Dainavos apygardos partizanams buvo siūloma ieškoti kitos vietos, kokia ji bus parinkta – iki šiol neaišku.
Diskusijos dalyviai paminklą norėtų matyti centrinėje miesto dalyje, jie piktinosi ir tuo, kad naujam pėsčiųjų ir dviratininkų tiltui nebuvo suteiktas partizano vardas.
Bėgti iš Lietuvos – mada
Pradėjus kalbėti apie istorinių įvykių ir asmenybių įprasminimą, diskusijos pabaigoje dar kartą sugrįžta prie visuomenės santykio su istorija temos. Kalbėta apie tai, kad mokykloje labai trūksta pilietiškai aktyvių mokytojų. „Mokytojo profesija Lietuvoje šiandien turbūt yra pati svarbiausia, nes bėgti iš savo šalies pas mus tapo madinga, 80 procentų mokinių sako, kad nori pabėgti, o kodėl net nelabai ir susimąsto. Ir nors istorija kaip mokslas asmenybę ugdo kur kas geriau nei matematika, bet ji nebėra privaloma, – gal laikas keisti tokią tvarką? Kita šios problemos pusė yra tai, kad net savo istorijos, ypač jos partizaninio pasipriešinimo laikotarpio, nebesugebame jaunimui papasakoti kitaip kaip datų kratinio. Emocinis ryšys su tėvynės praeitimi ir dabartimi atsiras tada, kai apie istoriją išmoksime pasakoti žmogiškai“, – sako D.Stancikas.
Komentarai
Palikite savo komentarą