Al­vy­do Uni­kaus­ko kny­ga „Klaus­ki­te dak­ta­ro”: apie su­dė­tin­gus da­ly­kus – leng­vai, pa­pras­tai, su hu­mo­ru

Jū­ra­tė KI­LIU­LIE­NĖ
Komentarai (0)
2018 Gruodis 13
 Kny­ga „Klaus­ki­te dak­ta­ro“
„Klaus­ki­te dak­ta­ro“ – kny­ga apie tai, kaip pa­tys ga­li­me veik­ti sa­vo svei­ka­tą, ge­rin­ti ją ne vais­tais, o tie­siog šiek tiek ko­re­guo­da­mi el­ge­sį.
Ste­buk­lin­gų tab­le­čių ne­bū­na, sa­vo svei­ka­ta tu­ri­me rū­pin­tis pa­tys. Be­ne ži­no­miau­sias dak­ta­ras Lie­tu­vo­je Al­vy­das Uni­kaus­kas mums nuo­lat aiš­ki­na, koks yra ke­lias į svei­ką ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą. Es­mi­niai da­ly­kai, pa­dė­sian­tys nuo jo ne­nu­kryp­ti, iš­dės­ty­ti ir jo kny­go­je „Klaus­ki­te dak­ta­ro“, ku­ri ką tik pa­sie­kė pre­ky­bos vie­tas. Kas tai – svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do va­do­vė­lis, įtrau­kian­tis pa­sa­ko­ji­mas ar veid­ro­dis, ku­ria­me dau­ge­lis at­pa­žins sa­ve? In­tri­guo­ti mo­kan­tis dak­ta­ras pa­si­rin­ko itin pa­trauk­lų pa­sa­ko­ji­mo sti­lių. Bet di­džiau­sia kny­gos in­tri­ga – dak­ta­ro po­žiū­ris į mū­sų svei­ka­tą. Po­žiū­ris, ne­pa­tai­kau­jan­tis vy­rau­jan­čiai nuo­mo­nei, iš­sklai­dan­tis mi­tus, pa­rem­tas svei­ka nuo­vo­ka ir me­di­ci­nos ži­nio­mis. 

Kny­ga „Klaus­ki­te dak­ta­ro“ pra­dė­jo sa­vo ke­lią dar ne­pa­si­ro­džiu­si – dau­ge­ly­je šei­mų ji ta­po lau­kia­miau­sia Ka­lė­dų do­va­na. Toks su­si­do­mė­ji­mas, ma­tyt, ro­do, kad žmo­nės pra­dė­jo rū­pin­tis tuo, kas bran­giau­sia, – sa­vo svei­ka­ta. Jus tai džiu­gi­na?

Ne­drįs­čiau sa­ky­ti, kad lau­kia­miau­sia, bet ver­tin­ti ne man. O svei­ka­ta vi­sais lai­kais žmo­nėms rū­pė­jo. Ta­čiau dau­gy­bę me­tų trū­ko in­for­ma­ci­jos tiek me­di­kams, tiek jų pa­cien­tams, kad su­si­dė­lio­tų daug­maž aiš­ki dė­lio­nė. Da­bar jau ar­tė­ja­me prie me­to, kai į dau­ge­lį klau­si­mų, su­si­ju­sių su gy­ve­ni­mo bū­du, bus at­sa­ky­ta. Ma­ne džiu­gi­na, kad po­žiū­ris kei­čia­si, kad jau ne­abe­jo­ja­ma es­mi­ne gy­ve­ni­mo bū­do įta­ka mū­sų svei­ka­tai. Žmo­nės vis daž­niau pa­ti­ki, kad mū­sų or­ga­niz­mas kai ku­riais at­ve­jais ga­li sveik­ti pats. Tik svar­bu jam ne­truk­dy­ti.

Dau­ge­lis lau­kia iš dak­ta­rų ste­buk­lin­gos pi­liu­lės – iš­ger­siu ir vis­kas bus ge­rai. Bet žiū­ro­vai per dau­giau nei pen­ke­rius lai­dos „Klaus­ki­te dak­ta­ro“ me­tus įsi­ti­ki­no, kad dak­ta­ras Uni­kaus­kas to­kių re­cep­tų ne­iš­ra­šo. Kaip ta­da bū­ti svei­kam?

Per pas­ta­ruo­sius 40–50 me­tų žmo­nės iš tie­sų įpra­to ma­ny­ti, kad pa­grin­di­niai mū­sų svei­ka­tos ser­gė­to­jai yra vais­tai. Vais­tai, vais­tai, vais­tai... Ypač ke­lia ne­ri­mą ten­den­ci­ja, ku­rią ste­biu jau ke­le­tą me­tų, – bet ko­kį vais­tą pa­teik­ti kaip ste­buk­lin­gą. Nė­ra nė vie­no ste­buk­lin­go vais­to! Na, gal iš­sky­rus iš­im­tis, kai kal­ba­me apie itin re­tas li­gas, ne­su­si­ju­sias su gy­ve­ni­mo bū­du.

Iš tik­rų­jų vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų el­ge­sio kiek­vie­ną die­ną. Ką mes val­go­me, net­gi kaip val­go­me, ko­kios mū­sų min­tys ir kur jos sklan­do, kai sė­di­me prie sta­lo? Ar mes ju­da­me ir kiek ju­da­me, kaip mie­ga­me? Kaip in­ten­sy­viai pa­smer­kia­me sa­ve stre­si­nėms si­tu­a­ci­joms? Ko­kie san­ty­kiai šei­mo­je, koks po­žiū­ris vie­no į ki­tą? Ir pi­liu­lės, ku­ri su­tvar­ky­tų mū­sų kas­die­nę elg­se­ną, nė­ra. Tuo tu­ri­me pa­si­rū­pin­ti pa­tys.

Kai kam gal­būt at­ro­do, kad gy­ve­ni­mo bū­do reikš­mė per­ver­ti­na­ma. Kaip pa­aiš­kin­tu­mė­te, kad toks po­žiū­ris nė­ra tik trum­pa­lai­kė ma­da?

Esa­me įsi­ti­ki­nę, kad da­bar­ti­niais lai­kais žmo­nių vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė yra il­giau­sia. Sun­ku tą už­gin­čy­ti. Egip­to, se­no­vės Grai­ki­jos, net­gi se­no­vės Ro­mos lai­kais vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė ne­bu­vo il­ga. Tuo me­tu dau­giau­sia bu­vo mirš­ta­ma nuo trau­mų. Vi­du­ram­žiais pa­grin­di­nė mir­ties prie­žas­tis bu­vo in­fek­ci­jos, to­dėl vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė taip pat bu­vo trum­pa. Da­bar, kai su trau­mo­mis, iš­sky­rus ka­ro me­tą, ir in­fek­ci­jo­mis daug­maž esa­me su­si­tvar­kę, vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė daug il­ges­nė.

Bet ne­se­niai at­lik­ti Vik­to­ri­jos lai­kų An­gli­jos gy­ven­to­jų ty­ri­mai at­sklei­dė la­bai įdo­mių da­ly­kų. Žmo­nės, ku­rie iš­veng­da­vo trau­mų ir in­fek­ci­jų, gy­ven­da­vo il­gai. Ma­ža to, iš­lik­da­vo svei­ki il­giau ne­gu dau­ge­lis žmo­nių da­bar. Ma­to­me, kad dau­gu­ma se­nų­jų lai­kų įžy­mių žmo­nių gy­ve­no la­bai il­gai, bent jau 80 me­tų. Tai­gi jei mes tvar­kin­gai mai­tin­si­mės, pa­kan­ka­mai mie­go­si­me ir ju­dė­si­me, tu­rė­si­me daug ga­li­my­bių su­lauk­ti svei­kos se­nat­vės. Ne šiaip se­nat­vės, bet svei­kos se­nat­vės.

Ką tu­ri ži­no­ti kiek­vie­nas žmo­gus, kad kuo il­giau iš­lik­tų svei­kas. Apie tai, kaip skel­bia pa­an­traš­tė, ir yra kny­ga. Jei pa­pra­šy­čiau jos es­mę nu­sa­ky­ti tri­mis pa­ta­ri­mais, ko­kie jie bū­tų?

Siū­lau ke­tu­ris – mi­ty­ba, ge­ras mie­gas, ju­dė­ji­mas ir ben­dra­vi­mas. Mie­go, ju­dė­ji­mo ir ben­dra­vi­mo reikš­mė lyg ir sa­vai­me su­pran­ta­ma, bet mi­ty­bos moks­lo kon­tro­ver­siš­ku­mas vis dar ke­lia daug pro­ble­mų. Nors švie­sa tu­ne­lio ga­le jau ma­to­ma. Kad ga­lė­tų tin­ka­mai funk­cio­nuo­ti, kū­nui rei­kia tin­ka­mų sta­ty­bi­nių me­džia­gų at­si­nau­jin­ti, o jos gau­na­mos tik iš tin­ka­mo mais­to. Iš ne­tin­ka­mo mais­to mes gau­na­me ža­lin­gų me­džia­gų. Vis­kas la­bai pa­pras­ta.

Kai ku­rie su mi­ty­ba su­si­ję da­ly­kai kny­go­je aiš­ki­na­mi vi­siš­kai ki­taip, nei esa­me įpra­tę apie juos gal­vo­ti. Teks pa­mirš­ti vis­ką, ką iki šiol ži­no­jo­me? Pa­vyz­džiui, tei­gia­te: val­gy­ki­te rie­ba­lus – bū­si­te svei­kas ir liek­nas. Ar tik­rai tai įma­no­ma?

Svar­biau yra nu­sto­ti val­gy­ti ne­tin­ka­mą mais­tą. Mū­sų lai­do­se, taip pat ir kny­go­je aš la­bai daug kal­bu apie pa­pras­tuo­sius an­glia­van­de­nius, apie blo­guo­sius an­glia­van­de­nius, apie cuk­rų. Tai ne­tin­ka­mas mais­tas.

Jei­gu yra jaut­rus in­su­li­nui, žmo­gui ne tik ne­bū­ti­na at­si­sa­ky­ti ge­rų­jų an­glia­van­de­nių. Juos val­gy­ti to­kiais at­ve­jais nau­din­ga. Žmo­gus ga­li var­to­ti ge­ruo­sius an­glia­van­de­nius ir pui­kiai jaus­tis, bū­ti liek­nas, ne­tu­rė­ti jo­kių pro­ble­mų nei dėl svei­ka­tos, nei dėl svo­rio.

Bet kai pri­ei­na­mas liep­to ga­las, kai ku­riems žmo­nėms iš tie­sų pa­tar­ti­na vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti an­glia­van­de­nių. Juos rei­kia pa­keis­ti kuo nors ki­tu. Ir štai ta­da vie­toj an­glia­van­de­nių kaip pa­grin­di­nį ener­gi­jos šal­ti­nį ga­li­ma pa­siū­ly­ti svei­kuo­sius rie­ba­lus. Ne var­to­ti juos vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mo, o tik tam tik­rą tarps­nį, kol pa­ga­liau at­eis die­na, kai vėl bus ga­li­ma per­ei­ti prie įpras­tos mi­ty­bos, jau įtrau­kiant ge­ruo­sius an­glia­van­de­nius, bet jo­kiu bū­du ne cuk­rų.

Mi­ty­bos te­ma, kaip mi­nė­jau, – vie­na kon­tro­ver­siš­kiau­sių me­di­ci­no­je. At­lie­ka­ma dau­gy­bė šios sri­ties ty­ri­mų. Nag­ri­nė­ja­mi tie pa­tys da­ly­kai, bet vie­ni re­zul­ta­tai tei­gia vie­na, ki­ti – vi­sai ką ki­ta. Ir štai mes tu­ri­me dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos, ku­ri prieš­ta­rau­ja vie­na ki­tai. Ta­da tie­siog ten­ka rem­tis svei­ka nuo­vo­ka – per­gal­vo­ti ir at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar tai pa­aiš­ki­na­ma fi­zio­lo­gi­niu ir evo­liu­ci­niu po­žiū­riu. Tuos tvir­ti­ni­mus, ku­rie vi­siš­kai ati­trū­kę nuo re­a­ly­bės, la­bai sun­ku su­vok­ti, jų ne­si­no­ri pri­im­ti. Ki­ti da­ly­kai iš pir­mo žvilgs­nio gal­būt at­ro­do keis­tai, bet iš­kart ma­tai, kad čia nė­ra jo­kio prieš­ta­ra­vi­mo nei fi­zio­lo­gi­niu, nei evo­liu­ci­niu po­žiū­riu.

Jūs pa­tei­kia­te dau­ge­liui ne­ti­kė­tą po­žiū­rį į van­de­nį. Ar tik­rai ga­li­me sau pa­kenk­ti kas­dien iš­ger­da­mi po du tris lit­rus van­dens kaip siū­lo­ma?

Be­są­ly­giš­kai esu už tai, kad van­dens ger­ti rei­kia. Ki­tas klau­si­mas – kiek? Du lit­rus? Tris lit­rus? Nie­kas iš tik­rų­jų ne­ži­no, kiek van­dens mums rei­kės kon­kre­čią die­ną. Ir ta pa­ti svei­ka nuo­vo­ka ta­da sa­ko, kad pa­grin­di­nis da­ly­kas, ku­riuo rei­kia rem­tis, yra troš­ku­lio jaus­mas. Jei­gu mes vi­siš­kai ne­jau­čia­me troš­ku­lio ar­ba stai­ga pra­dė­jo­me laks­ty­ti į tu­a­le­tą šla­pin­tis, aš la­bai abe­jo­čiau, ar mums iš tik­rų­jų rei­kia ger­ti van­dens. Per di­de­lis kie­kis van­dens tam­pa tok­siš­kas.

Esu skai­tęs tvir­ti­ni­mų, kad 90 ki­log­ra­mų sve­rian­čiam žmo­gui rei­kia iš­ger­ti net ke­tu­ris lit­rus! Tai jau ri­zi­ka ap­si­nuo­dy­ti van­de­niu, nes to­kiais at­ve­jais ma­žė­ja elek­tro­li­tų kie­kis krau­jy­je. Mes ri­zi­kuo­ja­me sa­vo svei­ka­ta vien to­dėl, kad be sai­ko ge­ria­me van­de­nį. Vie­nin­te­lis kri­te­ri­jus yra troš­ku­lys.

Kny­go­je skai­ty­to­jas ras pa­svars­ty­mų ir apie nuo­la­ti­nį van­dens gė­ri­mą ma­žais gurkš­ne­liais. To­kie ra­gi­ni­mai ne vi­sa­da pa­grįs­ti.

Kny­go­je pa­tei­kia­te ne vie­ną šar­žuo­tą is­to­ri­ją. Jas sma­gu skai­ty­ti, bet ar tik­rai su­si­du­ria­te su pa­cien­tais, taip ne­si­rū­pi­nan­čiais sa­vo svei­ka­ta, ne­si­do­min­čiais svei­ka gy­ven­se­na?

Be abe­jo. Jų, de­ja, yra la­bai daug. Bū­na, pra­de­di kal­bė­tis su li­go­niu ir ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, ko­kiais keis­tais da­ly­kais jis įti­kė­jęs. Val­go, ką no­ri, kas jam ska­nu, daug ir be sai­ko. Žmo­nės net ne­su­si­mąs­to, kad mi­ty­ba ga­li kenk­ti svei­ka­tai. O kai ku­rie gal­vo­ja taip: ne­svar­bu, aš bent jau ma­lo­nu­mą pa­tir­siu, pas­kui nu­ei­siu pas gy­dy­to­ją, jis man iš­ra­šys tab­le­tę ir bus ge­rai. Pra­ei­na daug me­tų, kol jam pa­aiš­kė­ja, kad ne vis­kas taip pa­pras­ta.

Džiu­gu tik, kad to­kių pa­cien­tų kaip ma­no he­ro­jai Jad­vy­ga ar Zig­mas po tru­pu­tį ma­žė­ja.

Iki šiol esa­te skel­bęs moks­li­nes pub­li­ka­ci­jas, o da­bar – įtai­gia kal­ba pa­ra­šy­ta, pla­čia­jam skai­ty­to­jų ra­tui skir­ta kny­ga. Kaip Jums, įpra­tu­siam prie aka­de­mi­nio sti­liaus, pa­si­da­vė šis žan­ras?

Tai ne­bu­vo sun­ku. Šis sti­lius su­si­for­ma­vo lai­dų „Klaus­ki­te dak­ta­ro“ me­tu, ku­rias ve­du jau šeš­tą se­zo­ną. Ir ne tik jų. Pa­ti pra­džia bu­vo pa­skai­tos stu­den­tams, kai rei­kė­da­vo su­dė­tin­gus da­ly­kus pa­aiš­kin­ti su­pran­ta­mai ir įtai­giai. Te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams dau­ge­lį da­ly­kų tu­riu dar la­biau su­pap­ras­tin­ti. Čia svar­bu ne tik ko­kia in­for­ma­ci­ja pa­tei­kia­ma, bet ir kaip pa­tei­kia­ma.

Man pa­tin­ka apie su­dė­tin­gus da­ly­kus kal­bė­ti pa­pras­tai, kar­tais su hu­mo­ru, kar­tais pa­si­tel­kus gro­tes­ką.

Tu­ri­te daug įsi­pa­rei­go­ji­mų – gy­dy­to­jo prak­ti­ka li­go­ni­nė­je, dar­bas su stu­den­tais, ga­lų ga­le lai­da „Klaus­ki­te dak­ta­ro“. Kaip ra­do­te lai­ko dar ir kny­gai?

Dau­gu­ma reiš­ki­nių gy­ve­ni­me – tai laz­da, tu­rin­ti du ga­lus. Kal­bant apie lai­ką, apie ener­gi­jos są­nau­das, kny­ga jų su­val­gė la­bai daug. Bet yra ir švie­sio­ji pu­sė. Ra­šy­mas tei­kė man ir di­džiu­lį ma­lo­nu­mą. Da­lį sky­rių pa­ra­šiau atos­to­gų me­tu nuo­ša­lio­je so­dy­bo­je, at­si­ri­bo­jęs nuo kas­die­nių dar­bų. Ta­čiau bu­vo ir la­bai įtemp­tų die­nų.

Kaip ži­nią apie bū­si­mą kny­gą su­ti­ko Jū­sų ar­ti­mie­ji, žmo­na Ma­ri­na? Gal­būt, pa­ti bū­da­ma me­di­kė, ji pa­dė­jo pa­ta­ri­mais ar ta­po pir­mą­ja kny­gos skai­ty­to­ja?

Pir­mas žmo­nos klau­si­mas bu­vo – ar pa­ve­ši? Nes iš tie­sų ir tie­sio­gi­nis dar­bas, ir ruo­ši­ma­sis lai­doms at­ima la­bai daug lai­ko ir jė­gų. Tuo me­tu, kai pra­dė­jau ra­šy­ti, ne­tu­rė­jau jo­kio su­pra­ti­mo, kiek jų pri­reiks. Vė­liau su­pra­tau, kad tai la­bai daug lai­ko „su­val­gan­tis“ dar­bas. Bet pra­dė­jus ke­lio at­gal jau ne­bu­vo. Tie­siog rei­kė­jo baig­ti dar­bą.

Pa­ra­šęs kai ku­riuos sky­rius, pa­pra­šy­da­vau žmo­nos pa­skai­ty­ti. Man bu­vo svar­bu, kaip ji tai įver­tins. Ir, tu­riu pa­sa­ky­ti, jos kri­ti­nis žvilgs­nis man pa­dė­jo.

Ku­rį kny­gos sky­rių ra­šė­te su di­džiau­siu įkvė­pi­mu? Leis­ki­te at­spė­ti – apie vy­ro ir žmo­nos san­ty­kius? Dau­ge­liui skai­ty­to­jų jis tur­būt bus ne­ti­kė­čiau­sias.

San­ty­kiai šei­mo­je ma­ne do­mi­no dau­gy­bę me­tų. Vi­sa­da no­rė­jau su­pras­ti, kas vis dėl­to įvyks­ta, kad du žmo­nės su­si­ti­kę įsi­my­li, su­si­tuo­kia ir vis­kas bū­na nuo­sta­bu, bet po ku­rio lai­ko san­ty­kiai virs­ta ko­vos lau­ku. Kaip vis­kas taip ap­si­ver­čia? Ko­dėl ne­su­si­kal­ba vy­ras ir mo­te­ris? La­bai daug apie tai skai­čiau, ir pa­ma­žu su­si­dė­lio­jo tam tik­ra mo­zai­ka. Pa­aiš­kė­jo, kad vis­ką ga­li­ma pa­aiš­kin­ti ga­na pa­pras­tai, že­miš­kai ir daž­nai čia yra tiek liūd­no­ji, tiek links­mo­ji pu­sės.

Iš tie­sų šį sky­rių ra­šy­ti bu­vo la­bai sma­gu. Ma­nau, skai­ty­to­jams bus nau­din­ga šiek tiek ki­tu kam­pu pa­žvelg­ti į dau­ge­liui rū­pi­mus klau­si­mus. Kai ku­rie tei­gi­niai jiems tik­rai bus la­bai ne­ti­kė­ti.

Bet ką tai tu­ri ben­dro su mū­sų krau­jo­spūdžiu, virš­ki­ni­mo ar ant­svo­rio pro­ble­mo­mis? Juk san­ty­kiai – ne me­di­ci­nos sri­tis?

Nie­ko pa­na­šaus. Blo­gi san­ty­kiai šei­mo­je daž­nai tam­pa pa­grin­di­ne mū­sų li­gų prie­žas­ti­mi. Nuo­la­ti­nis, kas­dien pa­ti­ria­mas stre­sas anks­čiau ar vė­liau pa­gul­do į li­gos pa­ta­lą. Yra la­bai daug šei­mų, vir­tu­sių nuo­la­ti­nio ka­ro lau­ku. Žmo­nės jo­se ken­čia, jau­čia­si ne­lai­min­gi, tam­pa li­go­niais. Iš anks­to ži­nant, kas lau­kia san­tuo­ko­je, dau­ge­lio nesu­si­pra­ti­mų bū­tų ga­li­ma iš­veng­ti. Kaip rei­kia mo­ky­tis no­rint tap­ti bet ku­rios pro­fe­si­jos spe­cia­lis­tu, ly­giai taip pat rei­kia mo­ky­tis su­tuok­ti­nio pro­fe­si­jos. Ge­riau­sia, kad tai pra­si­dė­tų mo­kyk­lo­je. Mo­ki­niai iš­mo­ko­mi si­nu­sų, tan­gen­tų, Pi­ta­go­ro te­ore­mos, bet bai­gę mo­kyk­lą ne­tu­ri su­pra­ti­mo, kas jų lau­kia san­tuo­ko­je. To­kiu at­ve­ju kal­bos apie šei­mą, kaip apie pa­grin­di­nę vi­suo­me­nės ląs­te­lę, pra­ran­da pras­mę.

Ma­tau dar vie­ną kny­gos pri­va­lu­mą. Nie­kas pa­ga­liau ne­be­lai­kys Jū­sų Ru­sų dra­mos te­at­ro ak­to­riu­mi. Ir... bū­si­te dar gar­ses­nis.

Bū­ti gar­siam ar dar gar­ses­niam man ne­la­bai pa­tin­ka. At­virkš­čiai.

At­si­me­nu, kai man bu­vo pa­siū­ly­ta ves­ti me­di­ci­ni­nę lai­dą te­le­vi­zi­jo­je, su­ti­kau ga­na leng­vai. Jau ta­da bu­vau su­kau­pęs daug in­for­ma­ci­jos, ku­ri ne vi­sa­da su­ta­po su ap­lin­kui sklei­džia­mais tei­gi­niais. No­ras tuo da­ly­tis ir bu­vo pa­grin­di­nis po­stū­mis. Bet aš net ne­įta­riau, koks bus vi­so ši­to ša­lu­ti­nis po­vei­kis. La­bai grei­tai pra­ra­dau gy­ve­ni­mą in­kog­ni­to. Da­bar jau ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai vie­na di­džiau­sių ver­ty­bių, ku­rią žmo­gus ga­li tu­rė­ti.

O žmo­nės ma­ne lai­kys Ru­sų dra­mos te­at­ro ak­to­riu­mi ar gy­dy­to­ju – nė­ra jo­kio skir­tu­mo. Svar­bu, kad jie ma­ne iš­girs­tų.

Nau­ją ra­šik­lį au­to­gra­fams ra­šy­ti jau nu­si­pir­ko­te?

Da­bar tik­rai įsi­gy­siu. Ačiū, kad pri­mi­nė­te. 

* * *

Al­vy­das Uni­kaus­kas – te­ra­peu­tas, me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius. Uni­ver­si­te­te stu­den­tams dės­to vi­daus li­gų diag­nos­ti­kos kur­są, kon­sul­tuo­ja li­go­nius Kau­no kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je, šeš­tus me­tus ve­da po­pu­lia­rią te­le­vi­zi­jos lai­dą „Klaus­ki­te dak­ta­ro“.

„Klaus­ki­te dak­ta­ro“ – kny­ga apie tai, kaip pa­tys ga­li­me veik­ti sa­vo svei­ka­tą, ge­rin­ti ją ne vais­tais, o tie­siog šiek tiek ko­re­guo­da­mi el­ge­sį. Pir­miau­sia – mi­ty­bą, ku­rios reikš­mė svei­ka­tai di­džiau­sia. Po­žiū­rį į stre­są ar jo val­dy­mą, ju­dė­ji­mą ir mie­gą. Pa­grin­di­nis vais­tas esa­te jūs pats. To­dėl jums teks nu­spręs­ti: no­ri­te ką nors sa­vo gy­ve­ni­me keis­ti ar no­ri­te nie­ko ne­keis­ti ir ti­kė­tis ste­buk­lo.

Bet tu­ri­te su­pras­ti, kad ste­buk­lų ne­bū­na, nors bur­ti­nin­ku tap­ti jūs ga­li­te!“ – sa­ko be­ne po­pu­lia­riau­sias dak­ta­ras Lie­tu­vo­je. 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.