Sun­kią vai­kys­tę iš­gy­ve­nu­si aly­tiš­kė: „Iš klyst­ke­lių ma­ne iš­gel­bė­jo duk­ra”

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Komentarai (1)
2019 Gegužė 24
Kamilė
Sudėtinga ir nesaugi vaikystė buvo viena priežasčių, lėmusių alytiškės Kamilės kritimą į dugną, iš kurio pakilti ją paskatino po širdimi užsimezgusi gyvybė. Šiandien ji – puiki mama savo trejų metukų dukrytei, perspektyvų karjeros srityje aktyviai siekianti moteris, o jos istorija gali įkvėpti kitus.  Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.  
Tai daug skau­džių gy­ve­ni­mo smū­gių vai­kys­tė­je pa­ty­ru­sios jau­nos mo­ters is­to­ri­ja. Ne­sau­gi vai­kys­tė, kai te­ko pa­lik­ti mo­ti­nos na­mus, gy­ven­ti glo­bos na­muo­se, o vė­liau iš vie­nų žiau­riai smur­ta­vu­sių glo­bė­jų ran­kų ke­liau­ti į ki­tų, pa­aug­lys­tė­je pa­tir­tas sek­su­a­li­nis prie­ka­bia­vi­mas, dar­bas už­sie­ny­je, vė­liau iš­ban­dy­ti nar­ko­ti­kai... Ir ga­liau­siai – ne­ti­kė­ta, gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tu­si ži­nia, kad po šir­di­mi už­si­mez­gė nau­ja gy­vy­bė. Šian­dien Ka­mi­lės (var­das pa­keis­tas) gy­ve­ni­mas klos­to­si vi­sai ki­taip – ji gy­ve­na Aly­tu­je jau­kiai įreng­ta­me so­cia­li­nia­me būs­te, tu­ri pa­ti­ki­mą dar­bą vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je, jos lau­kia iš­tęs­ti­nės stu­di­jos aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, o svar­biau­sia – ša­lia au­ga svei­ka ir gra­ži tre­jų me­tu­kų duk­ry­tė. „Jei­gu ne ji, tur­būt te­be­bū­čiau kaž­kur klyst­ke­ly­je“, – sa­kė 26-erių ma­ma, ku­riai, kai la­biau­siai rei­kė­jo, pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė ir vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai.

Glo­bė­jai su­ren­gė eg­ze­ku­ci­ją

Ka­mi­lė bu­vo vie­na iš tų vai­kų, ku­rie ne­ži­no­jo, ką reiš­kia sau­gi, gra­ži ir ne­rū­pes­tin­ga vai­kys­tė. Pir­muo­sius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus ji au­go su tau­re­lę pa­ki­lo­ti mėgs­tan­čia ma­ma, kol kar­tą į jų na­mus at­va­žia­vo vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai ir ją iš­si­ve­žė.

„Vis­ką pri­si­me­nu pui­kiai, nors bu­vau dar vi­sai ma­žy­tė – vos ke­lių me­tu­kų mer­gai­tė, tu­rė­ju­si pra­dė­ti lan­ky­ti pir­mą kla­sę. Į na­mus Aly­taus ra­jo­ne at­va­žia­vo vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai, pa­ė­mė ma­ne ir nu­ve­žė į vai­kų na­mus. Pa­me­nu, man ten la­bai pa­ti­ko, bu­vo daug vai­kų, nie­kas ne­tvar­ky­ta, bu­vo taip sma­gu“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mo­te­ris.

Kiek vė­liau ją iš glo­bos na­mų glo­bo­ti pa­si­ė­mė mo­te­ris, pas ku­rią au­go 4,5 me­tų. Šį lai­ko­tar­pį Ka­mi­lė pri­si­me­na su siau­bu aky­se, nes te­ko daug iš­ken­tė­ti. Pas glo­bė­ją iš anks­čiau gy­ve­no dar vie­na jau­nes­nė glo­bo­ti­nė.

„Ji mus abi la­bai muš­da­vo, o ypač ma­ne, nes ką pri­si­dirb­da­vo jau­nes­nio­ji, at­si­im­da­vau aš. Baus­mės bū­da­vo žiau­rios. Kai at­va­žiuo­da­vo vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai, mums bū­da­vo pri­gra­sin­ta apie tai nie­ko ne­sa­ky­ti ir tvir­tin­ti, kad čia gy­ven­ti ge­rai“, – keliolikos metų senumo įvykius pa­sa­ko­jo jau­na mo­te­ris.

Su moks­lais jai se­kė­si su­dė­tin­gai. Kaip ti­ki­no pa­ti Ka­mi­lė, jai trū­ko su­si­kau­pi­mo, bu­vo la­bai ak­ty­vi, daug me­luo­da­vo, dėl sa­vo el­ge­sio gau­da­vo pa­sta­bų.

Ji su siau­bu pri­si­me­na tą die­ną, kai grį­žo iš mo­kyk­los ir glo­bė­ja iš auk­lė­to­jos su­ži­no­jo apie gau­tą dve­je­tą. „Nuo kai­mo mo­kyk­los par­ei­ti rei­kė­da­vo apie 2 ki­lo­met­rus. Aš jau ti­kė­jau­si, kas ma­nęs lauks grį­žus, tad kol ėjau na­mo, su­mąs­čiau už­maz­gy­ti pal­to raiš­te­lius, kad ne­ga­lė­tų ma­nęs taip pa­pras­tai ir grei­tai iš­reng­ti tam, kad pri­lup­tų. Glo­bė­ja pa­si­ti­ko grįž­tan­čią ir iš kar­to ėmė plūsti, ne­pra­šė jo­kio pa­aiš­ki­ni­mo, ko­dėl ga­vau dve­je­tą. Ji ma­ne čiu­po ir pra­dė­jo tal­žy­ti žars­tek­liu. Glo­bė­jos vy­ras už­li­po man ant nu­ga­ros, ėmiau rėk­ti, kad dūs­tu. Ga­liau­siai man pri­trū­ko oro, iš­se­ko jė­gos, ne­ga­lė­jau prie­šin­tis ir jau­čiau, kaip pra­ras­di­nė­jau są­mo­nę, o glo­bė­ja vis tiek to­liau tal­žė. Man ki­šo pirš­tus į bur­ną, dras­kė. To­kia eg­ze­ku­ci­ja tę­sė­si ke­lias va­lan­das, gu­lė­jau ant že­mės, jau net gal­vos ne­pa­kė­liau, ne­be­įsten­giau dau­giau kal­bė­ti, dra­bu­žiai bu­vo kru­vi­ni, ta­čiau jie ne­si­lio­vė. Jau­nes­nei glo­bo­ti­nei lie­pė vi­sa tai ste­bė­ti, kad pa­si­mo­ky­tų ir ži­no­tų, jog ir jai tai ga­li grės­ti. Pa­si­bai­gus eg­ze­ku­ci­jai, man dar lie­pė sto­tis ir ei­ti ruoš­ti pa­mo­kas“, – žiau­riais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ka­mi­lė.

Ji pa­sa­ko­jo, kad prieš mie­gą glo­bė­ja kū­ną iš­te­pė kaž­ko­kiu kre­mu, su­gir­dė be­ne pu­sę bu­te­liu­ko va­le­ri­jo­no, kad nu­rim­tų, ir pri­gra­si­no mo­kyk­lo­je nie­kam ne­ro­dy­ti krau­jos­ru­vų, nes jei kas nors pa­ma­tys, tai per Ka­lė­das ne­gaus do­va­nų ir ne­gy­vens jos na­muo­se. Ta­čiau mo­ky­to­jai pa­ste­bė­jo pa­si­kei­tu­sį Ka­mi­lės el­ge­sį, apa­tiš­ku­mą, ne­no­rą ką nors da­ry­ti ir nu­ve­dė ją pas mo­kyk­los di­rek­to­rę.

Bi­jo­jo pa­pa­sa­ko­ti mo­kyk­lo­je

„La­bai bi­jo­jau pra­si­tar­ti, kas at­si­ti­ko, ir ty­lė­jau kaip že­mė, nes bi­jo­jau, kad vėl pri­muš. Di­rek­to­rė lie­pė nu­si­reng­ti gol­fą, o aš ne­su­ti­kau ir pra­dė­jau verk­ti. Ta­da vis tiek ma­ne nu­ren­gė ir pa­ma­tė žaiz­do­mis ir krau­jos­ru­vo­mis nu­sė­tą kū­ną. Auk­lė­to­ja iš kar­to pra­dė­jo verk­ti, iš­kvie­tė vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tus, at­vy­ko po­li­ci­ja. Aš dar prie­ši­nau­si, sa­kiau, kad ne­no­riu nie­kur va­žiuo­ti, kad čia nie­ko ne­bu­vo, kad ne­rei­kia, nes ma­ne vėl pri­muš. Ma­ne iš­ve­žė į li­go­ni­nę, pas­kui į vai­kų na­mus. Man da­rė eks­per­ti­zę, nu­sta­tė dau­gy­bę smū­gių į įvai­rias kū­no vie­tas. Glo­bė­jos vy­ras po vi­so to bu­vo at­va­žia­vęs ma­nęs ap­lan­ky­ti, bet la­bai jo bi­jo­jau. Jis prie ma­nęs prie­ka­biau­da­vo, bu­vau jau pa­aug­lė, o ei­da­vo su ma­ni­mi į vo­nią ir mau­dy­da­vo, lįs­da­vo prie ma­nęs. Tuo me­tu ne­su­pra­tau, kad tai ne­nor­ma­lu. Jis at­ve­žė man dra­bu­žių, sal­du­my­nų. Vi­suo­se su­si­ti­ki­muo­se su glo­bė­jais da­ly­va­vo spe­cia­lis­tai, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, o ma­ne glo­bo­ju­sią mo­te­rį pa­ma­čiau tik pa­si­bai­gus teis­mams“, – at­vi­ra­vo jau­na mo­te­ris.

Be ki­tų glo­bė­jams skir­tų baus­mių, Ka­mi­lei bu­vo pri­teis­ta at­ly­gin­ti ir mo­ra­li­nę ža­lą, ta­čiau, pa­sak pa­šne­ko­vės, ta­da jai ne­rū­pė­jo jo­kie pi­ni­gai ir at­ly­gi­ni­mai, nes pa­da­ry­ta ža­la lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui.

„Da­bar aš jau su­au­gu­si. Ži­nau, kur jie gy­ve­na. Gal­būt no­rė­tų­si nu­va­žiuo­ti pas juos ir daug ką pa­sa­ky­ti“, – tei­gė aly­tiš­kė.

Už­sie­ny­je nu­kri­to į dug­ną

Ku­rį lai­ką pra­lei­du­si glo­bos na­muo­se, Ka­mi­lė vėl pa­te­ko į ki­tų glo­bė­jų ran­kas. Pri­si­pa­ži­no la­bai bi­jo­ju­si ir jų, kad is­to­ri­ja ne­pa­si­kar­to­tų, ta­čiau šie la­bai at­sar­giai sten­gė­si įgy­ti glo­bo­ti­nės pa­si­ti­kė­ji­mą, ją pa­svei­kin­da­vo per gim­ta­die­nį, ki­tas pro­gas, par­si­vež­da­vo į sa­vo na­mus sa­vait­ga­liais, per šven­tes ar atos­to­gas.

Ka­mi­lė pa­sa­ko­jo, kad nau­jie­ji glo­bė­jai ją la­bai le­pi­no ir rū­pi­no­si, iš­mo­kė ne­me­luo­ti. Su­lau­ku­si sep­ty­nio­li­kos, mer­gi­na per­si­kė­lė mo­ky­tis į Kau­no pro­fe­si­nę mo­kyk­lą, ji tar­si nu­trū­ko nuo gran­di­nės ir pa­ju­to lais­vę, lyg bū­tų iš­si­lais­vi­nu­si nuo glo­bė­jų kon­tro­lės.

Vė­liau ry­šiai su glo­bė­jais nu­trū­ko, kai mer­gi­na iš­vy­ko į Ai­ri­ją. „Gy­ven­da­ma ten, nu­kri­tau į dug­ną. Gy­ve­nau lais­vą gy­ve­ni­mą, pa­ban­džiau nar­ko­ti­kų, ša­lia bu­vo to­kie pat drau­gai, įvai­rios kom­pa­ni­jos. Kai su­ži­no­jau, kad lau­kiuo­si, su­pra­tau, kad tu­riu su­sto­ti ir su­im­ti sa­ve į ran­kas. Ma­ny­je už­si­mez­gu­si gy­vy­bė bu­vo iš­si­gel­bė­ji­mas nuo dug­no, į ku­rį gar­mė­jau vi­su grei­čiu. Ma­ne ra­gi­no su­sto­ti ir ma­no drau­gas, vai­ko tė­vas. Grį­žau gy­ven­ti į Lie­tu­vą pas ma­mą, čia pa­gim­džiau ir sa­vo vai­ką“, – pa­sa­ko­jo Ka­mi­lė. 

Ta­da ji gy­ve­no mo­ti­nos būs­te, o pa­ti gim­dy­to­ja iki šiol gy­ve­na sa­vo vy­ro na­muo­se. Ka­mi­lė ta­da tu­rė­jo ir fi­nan­si­nių sun­ku­mų, nes ne­gau­da­vo jo­kių pa­ja­mų, o su mer­gy­tės tė­vu ku­rį lai­ką ry­šiai bu­vo nu­trū­kę. Da­bar jie vėl ben­drau­ja, jis ne­se­niai grį­žo iš už­sie­nio gy­ven­ti Lietuvoje.

Sva­jo­jo apie ra­my­bę ir sa­vo kam­pą

Kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė, gy­ve­nant mo­ti­nos būs­te, ją pra­dė­jo er­zin­ti nuo­la­ti­nis gim­dy­to­jos ki­ši­ma­sis į gy­ve­ni­mą, o Ka­mi­lei no­rė­jo­si ra­my­bės. Mo­ti­na vis lan­ky­da­vo­si pas duk­rą ne­blai­vi, bute or­ga­ni­zuo­da­vo links­my­bes. Jai bu­vo ne­svar­bu, kad ten au­ga ir ma­žy­lė.

Kar­tą ne­ap­si­ken­tu­si mo­ti­nos gir­ta­vi­mų, su vos tri­jų sa­vai­čių duk­re­le Ka­mi­lė nu­spren­dė iš­ei­ti per­nak­vo­ti pas drau­gę, kur sa­vo ma­žy­lei ga­lė­jo už­tik­rin­ti sau­gią ap­lin­ką. Ta­čiau vi­siš­kai gir­ta mo­ti­na, ne­no­rė­da­ma iš­leis­ti, pa­skam­bi­no pa­gal­bos te­le­fo­nu ir pra­ne­šė ne­va jos po­gim­dy­vi­ne dep­re­si­ja ser­gan­ti duk­ra kė­si­na­si iš­šok­ti pro lan­gą. Su­va­žia­vo tar­ny­bos, te­ko aiš­kin­tis pa­rei­gū­nams, kad nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vo. Ga­liau­siai ji su kū­di­kiu bu­vo pa­ly­dė­ta iki drau­gės na­mų.

Ka­mi­lė iki šiol pa­lai­ko ry­šius su sa­vo mo­ti­na, ku­ri vė­liau su­si­lau­kė dar vie­nos duk­ros. Da­bar se­suo jau pa­aug­lė. Jau­na mo­te­ris sa­vo gim­dy­to­jos klau­sė, ko­dėl ne­si­sten­gė su­sig­rą­žin­ti sa­vo at­im­tos duk­ros, ta­čiau su­lau­kė at­sa­ky­mo, kad ir jai ta­da bu­vo sun­ku, ta­čiau dėl to­kios su­si­klos­čiu­sios si­tu­a­ci­jos nie­ka­da ne­at­gai­la­vo.

„Ji yra toks žmo­gus, ku­ris nie­ka­da ne­pri­pa­žins kly­dęs. Net man pa­te­kus į glo­bos na­mus, lan­ky­da­vo la­bai re­tai. Nuos­kau­dą jau­čiu iki šiol, nes vi­suo­met dėl vis­ko kal­tę su­ver­čia man. Ne­pai­sant to, kad ji ma­ne au­gi­no trum­pai, nuo­lat ki­ša­si į ma­no gy­ve­ni­mą, ban­do kon­tro­liuo­ti, aiš­kin­ti, kaip tu­riu gy­ven­ti. Ta­čiau sa­ko­ma, kad rei­kia at­leis­ti ir san­ty­kiai pa­ge­rės“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

Pa­klaus­ta apie sa­vo pa­čios tė­vą, Ka­mi­lė tvir­ti­no ne­ži­nan­ti, kur jis ir ar iš vi­so dar yra gy­vas.

Aly­tiš­kė pa­me­na, kad tas lai­ko­tar­pis, kai gy­ve­no mo­ti­nos būs­te, bu­vo la­bai sun­kus. Ji tik sva­jo­jo apie ra­mų sa­vo pa­čios kam­pą. Po tų įvy­kių, kai ne­blai­vi mo­ti­na iš­kvie­tė tar­ny­bas, Ka­mi­lė iš­si­kraus­tė iš mo­ti­nos būs­to, pa­gal­bos krei­pė­si į spe­cia­lis­tus, kad pa­dė­tų su­si­ras­ti gy­ve­na­mą vie­tą. Ga­liau­siai su­ti­ko ap­si­gy­ven­ti Kri­zių cen­tre, nes bi­jo­jo, kad ne­at­im­tų duk­ros.

„Pri­ėmiau vi­są man siū­lo­mą pa­gal­bą ir pa­ti jos ak­ty­viai ieš­ko­jau, ko ne­ži­no­da­vau, klaus­da­vau, do­mė­jau­si ir vi­suo­met sa­vo pro­ble­mas iš­si­spręs­da­vau. Man daug pa­dė­jo ir ap­lin­ki­niai žmo­nės, nes ma­tė, kaip sten­giuo­si. Už­si­re­gist­ra­vau į ei­lę, kad gau­čiau so­cia­li­nį būs­tą. Ga­lė­jau pa­si­rink­ti iš de­šim­ties va­rian­tų, bet kai pa­ma­čiau vie­ną jų, su­pra­tau, kad ne­no­riu jo­kio ki­to. Jis – toks jau­kus, su­re­mon­tuo­tas“, – džiū­ga­vo mo­te­ris.

No­ri įkvėp­ti ki­tus

Jai pa­vy­ko su­si­tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, duk­rą pra­dė­jo ves­ti į dar­že­lį, o ta­da ėmė gal­vo­ti apie dar­bą. Pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je bai­gė siu­vė­jos spe­cia­ly­bę, o vė­liau pa­gal ją įsi­dar­bi­no. Šiuo me­tu aly­tiš­kė dir­ba vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je. Nuo ru­dens jos lau­kia ki­no­lo­gi­jos stu­di­jos Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te. Šiuo me­tu ji lan­ko vai­ra­vi­mo kur­sus.

„Da­bar­ti­nis ma­no dar­bas taip pat ver­čia pa­si­temp­ti, į gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti la­bai rim­tai ir at­sa­kin­gai. Ta­čiau ne­ap­si­ri­bo­ju tik tuo, ką jau pa­sie­kiau. No­ri­si ei­ti to­liau, ne­no­riu bū­ti tik vi­du­ti­ny­bė“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Ka­mi­lė ap­si­lan­ko ir Kri­zių cen­tre, nes no­ri ten gy­ve­nan­čioms mo­te­rims pa­dė­ti, mo­ty­vuo­ti, kad tik­rai ga­li­ma su­si­tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, joms ati­duo­da iš­aug­tus duk­ros dra­bu­žius: „Tik rei­kia vi­so to no­rė­ti ir ne­nu­leis­ti ran­kų, kreip­tis pa­gal­bos ir ben­dra­dar­biau­ti su spe­cia­lis­tais. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad jei­gu žmo­gus ne­tu­ri sti­mu­lo steng­tis, tai ga­li su­kvies­ti kad ir vi­sus spe­cia­lis­tus, ta­čiau re­zul­ta­tų ne­bus. Aš ti­kiu, kad ma­no is­to­ri­ja kaž­ką ga­li įkvėp­ti keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ge­ra lin­kme.“

 

   Sudėtinga ir nesaugi vaikystė buvo viena priežasčių, lėmusių alytiškės Kamilės kritimą į dugną, iš kurio pakilti ją paskatino po širdimi užsimezgusi gyvybė. Šiandien ji – puiki mama savo trejų metukų dukrytei, perspektyvų karjeros srityje aktyviai siekianti moteris, o jos istorija gali įkvėpti kitus.  Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

 

    Komentaras

    Geras ir geranoriškas straipsnis. Kiekvienas herojės gyvenimą įverinsim pagal savo patirtį. Tik suklupęs, gali paskyti kiek pastangų reikia atsitiesti. Neteiskim kito, nežinodami, kaip spaudia jo klumpės...

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.