Su­si­pa­žin­ki­me: į gim­to­jo Aly­taus gim­ta­die­nį ant­rus me­tus kvie­čia ma­ma Eve­li­na su duk­ry­te Gus­te

Re­a­ly­bei spar­čiai tam­pant vir­tu­a­ly­be, kai po ran­ka vi­suo­met fo­to­apa­ra­tas mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne, spaus­din­ta nuo­trau­ka įgau­na nau­jų ver­čių. Jas pa­jus­ti ga­li­ma var­tant so­li­džius tė­vų ar se­ne­lių fo­tal­bu­mus, ku­rio­se nuo­trau­kos sau­go ypa­tin­gą nuo­tai­ką. Be­ne to­dėl, kad iš ka­me­ros tu­rė­jo iš­skris­ti paukš­čiu­kas, ir vai­kai jo kan­triai lauk­da­vo? Šiuo­lai­ki­nės šei­mos sa­vo is­to­ri­ją taip pat įam­ži­na, kvie­čia ma­din­gus pro­fe­sio­na­lius fo­to­gra­fus, bet kar­tais nu­tin­ka ir ne­ti­kė­tų da­ly­kų. „Tie­siog pa­gal­vo­jau, kad pas­kui gai­lė­siuo­si, jei ne­pa­si­nau­do­siu šia pro­ga“, – sa­ko aly­tiš­kė E.Ma­ti­još­kie­nė, pra­ėju­sių me­tų pa­va­sa­rį feis­bu­ke pa­ma­čiu­si iš­skir­ti­nį kvie­ti­mą – pro­jek­to „Aly­tus Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė’ 2022“ kū­rė­jai ieš­ko­jo fo­to­se­si­jai… nėš­tu­kių.

Eve­li­na fo­to­se­si­jo­je sėk­min­gai su­da­ly­va­vo. Įdo­mus su­ta­pi­mas: jos nuo­trau­ka re­kla­mos sten­duo­se at­si­ra­do ge­gu­žės 10 die­ną, kai gi­mė duk­ry­tė Gus­tė. Šie­met ma­žo­ji drau­ge su ma­ma jau pa­ti po­za­vo nau­jai nuo­trau­kai – abi ta­po Aly­taus mies­to šven­tės „Augc, žy­dėc ir my­lėc“ vei­dais. Taip Ma­ti­još­kų šei­mos al­bu­me at­si­ra­do dar vie­na se­ri­ja nuo­trau­kų, o Eve­li­na iš­ban­dė sa­ve nau­ja­me am­plua.

Ma­kia­žas, dra­bu­žiai, va­lan­dą trun­kan­ti fo­to­se­si­ja – fo­to­mo­de­lio pa­tir­tis aly­tiš­kei bu­vo vi­siš­kai nau­ja ir įdo­mi. Fo­to­se­si­jas ski­ria me­tai lai­ko, pir­mą kar­tą ją fo­to­gra­fa­vo In­ga Bal­siuk, an­trą – Lukas Mar­čiu­­laitis ir Agnė Grigaliūnaitė. Bet es­mi­nė per­mai­na ta, kad per tą lai­ką aly­tiš­kė ta­po ma­ma ir da­bar į fo­to­se­si­ją jau at­ėjo su sa­vo ma­žą­ja. Tie­sa, kol Si­mo­na Pra­spa­liaus­kie­nė pa­si­rū­pi­no Eve­li­nos ma­kia­žu, Gus­tę pri­žiū­rė­jo mo­čiu­tė.

„Pir­ma­jai fo­to­se­si­jai ma­no sti­lių kū­rė Ka­ro­li­na Vai­čiu­lė, bu­vo la­bai sma­gu, nes su­si­bū­rė ne­ma­ža ko­man­da, drau­ge ir tor­tą val­gė­me, ir šne­ku­čia­vo­mės, juo­lab ir aš jau bu­vau pa­si­il­gu­si pra­mo­gų, nėš­tu­mo pa­bai­ga ne­bu­vo leng­va“, – pri­si­me­na Eve­li­na.

Su­lau­ku­si šie­met kvie­ti­mo dar kar­tą nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti mies­to die­nų re­kla­mi­niam pla­ka­tui, ji sa­ko ap­si­džiau­gu­si, nes pa­ti min­tis pa­si­ro­dė la­bai įdo­mi. Mo­te­ris dė­vi tą pa­tį ro­ži­nės spal­vos švar­ką, jos ap­ran­go­je ir in­ter­je­re pa­nau­do­ti mies­to žen­klo spal­vų ak­cen­tai, kaip ir pir­mo­je fo­to­se­si­jo­je. Taip ban­do­mas at­kreip­ti dė­me­sys, kad nuo­trau­ko­je – ta pa­ti ma­ma, bet jau­na aly­tiš­kių šei­ma jau yra su­si­lau­ku­si duk­ry­tės. „Bent jau kol kas ne­tu­ri­me jo­kių min­čių pa­bėg­ti iš Aly­taus. Abu su vy­ru esa­me gi­mę čia, už­au­gę. Aly­tiš­kiai yra ir ma­no tė­vai, ir se­ne­liai, Aly­tu­je gy­ve­na bro­lis. Be­je, bro­lio ir se­sės (ji įsi­kū­rė Kau­ne) šei­mos šią va­sa­rą taip pat lau­kia pa­gau­sė­ji­mo“, – sa­ko Eve­li­na.

Šiuo me­tu vai­ko prie­žiū­ros atos­to­go­se esan­ti Eve­li­na dir­ba VšĮ Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je, ben­drų­jų rei­ka­lų sky­riaus vyr. spe­cia­lis­te. Ji yra bai­gu­si tei­sės ba­ka­lau­ro ir dar­bo tei­sės ma­gist­ro stu­di­jas. Jos vy­ras Mar­ty­nas – pro­fe­sio­na­lią kar­je­rą bai­gęs fut­bo­li­nin­kas. Šiuo me­tu jis tre­ni­ruo­ja var­ti­nin­kus, o taip pat yra IT spe­cia­lis­tas vie­no­je Aly­taus įmo­nė­je. Kol kas šei­ma re­čiau ap­si­lan­ko fut­bo­lo var­žy­bo­se, nes Gus­tei ten per daug triukš­mo, bet jau ne­tru­kus pla­nuo­ja vėl už­suk­ti į Aly­taus sta­dio­ną, kai žais „Dai­na­va“. M.Ma­ti­još­ka – il­ga­me­tis šio klu­bo var­ti­nin­kas.

Eve­li­na sa­ko, kad per­nai, nors Gus­tei bu­vo vos mė­nuo, šei­ma vis dėl­to ap­si­lan­kė mies­to šven­tė­je – tie­sa, tik die­ną, o šie­met jau la­bai no­rė­tų ir va­ka­ri­nį kon­cer­tą Dai­nų slė­ny­je ap­lan­ky­ti.

„Aly­tus yra mū­sų mies­tas, man jis – kaž­kas to­kio. Dar­bą ga­liu pa­siek­ti vos per 15 mi­nu­čių pės­čio­mis, ne­rei­kia nė au­to­mo­bi­lio. Jau iš­si­rin­ko­me dar­že­lį, ku­rį lan­kys Gus­tė, jis – ša­lia na­mų. Su­per­inis mies­tas, ne­no­rė­čiau keis­ti jo į jo­kį ki­tą, nei Vil­nių, nei Kau­ną. Mums vis­ko čia už­ten­ka, tu­ri­me re­a­lius lū­kes­čius“, – sa­ko E.Ma­ti­još­kie­nė.

Ir dar pa­bai­gai klau­siu: ar ją daž­nai at­pa­žįs­ta žmo­nės, pa­ma­tę mies­to šven­tę re­kla­muo­jan­čias nuo­trau­kas? Eve­li­na sa­ko, kad tik­rai ne. Ir pri­du­ria, kad tas gal ir ne­blo­gai – ji ne­si­jau­čia la­bai vie­šu žmo­gu­mi, at­sa­kin­gai ver­ti­na, kas feis­bu­kui, o kas – pri­va­tu.