Ja­po­ni­jo­je stu­di­juo­jan­tis im­ty­ni­nin­kas Ro­kas Ne­nar­ta­vi­čius: „Man kar­tais dar sun­ku ko­vo­ti su sa­vi­mi”

Ša­rū­nas DVA­REC­KAS
2018 Rugsėjis 18
Rokas Nenartavičius
Rokas Nenartavičius (kairėje) treniruojasi kartu su japonų atletais. Akimirka iš Japonijoje vykusių varžybų. Asmeninė nuotr.
Ro­kui Ne­nar­ta­vi­čiui tik dvi­de­šimt dve­ji, o jis yra vie­nas iš ne­dau­ge­lio aukš­tos kla­sės jau­no­sios kar­tos dziu­do at­le­tų. Šią va­sa­rą jis pa­si­džiau­gė trum­po­mis atos­to­go­mis Lie­tu­vo­je. Iš­kart po jų iš­vy­ko į sto­vyk­lą Gru­zi­jo­je, o iš ten griš  at­gal į ry­tie­tiš­ką gy­ve­ni­mo rit­mą: vai­ki­nas tre­ni­ruo­ja­si ir stu­di­juo­ja dziu­do kul­tū­rą Ja­po­ni­jo­je. Pa­šne­ko­vo už­si­brėž­tas tiks­las – at­sto­vau­ti sa­vo ša­liai olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se.

– Ro­kai, kaip Ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do dziu­do im­ty­nės?

– Is­to­ri­ja yra ga­nė­ti­nai įdo­mi. Dziu­do im­ty­nės ne­bu­vo pir­mo­ji spor­to ša­ka, at­si­ra­du­si ma­no gy­ve­ni­me. Iš pra­džių lan­kiau plau­ki­mo pa­mo­kas, bet ga­liau­siai bu­vo pra­dė­ti bu­vu­sių Aly­taus spor­to rū­mų  ba­sei­no at­nau­ji­ni­mo dar­bai. Jei ge­rai pa­me­nu, tai tru­ko ke­le­rius me­tus.

Ma­no tė­tis vi­sa­da no­rė­jo, kad bū­čiau im­ty­ni­nin­kas, dvi­ko­vų spor­ti­nin­kas, to­dėl ga­na il­gai už­si­ė­miau ka­ra­tė ko­vos me­nais, ta­čiau ne­bu­vo­me pa­ten­kin­ti, nes ne­bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma daug šių ko­vos me­nų var­žy­bų. No­rė­jo­si kaž­kur la­biau at­si­skleis­ti, pa­si­ro­dy­ti.

Pus­se­se­rė tuo me­tu spor­ta­vo dziu­do ko­vos me­nus, ir aš ste­bė­da­vau, kad bū­tent ji daž­nai va­žiuo­ja į var­žy­bas, to­dėl la­bai no­rė­jau bū­ti toks kaip ji. Kai bu­vau ket­vir­to­je kla­sė­je, nu­ė­jo­me į pir­mą tre­ni­ruo­tę. Ma­nau, kad tą aki­mir­ką ir su­pra­tau, jog čia pa­si­lik­siu il­gam.

Sa­ky­čiau, jog pir­mo­ji tre­ni­ruo­tė ne­bu­vo per­ne­lyg ypa­tin­ga – vis­kas bu­vo tai­ko­ma žai­di­mo for­ma, kad įtrauk­tų ir su­do­min­tų vai­ką. (Šyp­so­si.) 

– Spor­ti­nin­kai daž­nai tu­ri tre­ne­rių su­kur­tą die­nos re­ži­mą, ku­rio pri­va­lo lai­ky­tis. Kaip pa­vyks­ta va­do­vau­tis die­no­tvarke?

– Kol gy­ve­nau Lie­tu­vo­je, tai su re­ži­mo lai­ky­mu­si bu­vo ga­na sun­ku: vis gal­vo­da­vau, iš kur gau­ti pi­ni­gų, kaip at­si­skai­ty­ti aka­de­mi­nius dar­bus uni­ver­si­te­te, kaip tre­ne­rio su­kur­to pla­no lai­ky­tis ir vi­sa tai su­de­rin­ti. La­bai daug įvai­rių ap­mąs­ty­mų.

Iš­va­žia­vus gy­ven­ti į Ja­po­ni­ją vis­kas ap­si­ver­čia aukš­tyn ko­jom, tu­ri die­no­tvarkę, ku­rios pri­va­lai lai­ky­tis kas­dien: anks­ti ry­te yra bė­gi­mas, skir­tas ge­rin­ti iš­tver­mę (apie 8 ki­lo­met­rai), šiek tiek vė­liau pa­skai­tos, ta­da dziu­do tre­ni­ruo­tė, trun­kan­ti apie tris va­lan­das.

Vis­kas la­bai ge­rai su­dė­lio­ta – tu­ri lai­ko tiek pa­val­gy­ti, tiek tre­ni­ruo­tėms bei stu­di­joms. To­kiu re­ži­mu ir su­kie­si, lais­va­lai­kio nė­ra daug. Da­bar Ja­po­ni­jo­je gy­ve­nau ke­tu­ris mė­ne­sius, to­dėl vi­są šį lai­ką kiek­vie­ną ry­tą tu­rė­jau lai­ky­tis nu­sta­ty­tos die­no­tvarkės.

– Tik­riau­siai ne kar­tą bu­vo min­čių vis­ką mes­ti ir im­tis ki­tos spor­ti­nės veik­los. Kaip tvar­ky­da­vai­si su šio­mis min­ti­mis, kad ga­liau­siai vis­gi iš­li­kai dziu­do sri­ty­je?

– To­kių si­tu­a­ci­jų bū­da­vo. Ir ga­na ne­ma­žai. Bet toks ma­no cha­rak­te­ris – pa­sė­džiu vie­nas, pa­bū­nu su sa­vi­mi, nu­si­ra­mi­nu ir at­gal grįž­tu.

Ne­ma­nau, kad čia vien tik stu­di­jų Ja­po­ni­jo­je nuo­pel­nas. Toks esu, gal nuo ma­žens taip da­ry­da­vau, to­dėl ir ne­nu­sto­da­vau ju­dė­ti to­lyn. Vie­ni žmo­nės grei­tai pri­ima spren­di­mus, per­ne­lyg ne­gal­vo­da­mi, ne­re­tai pa­ro­do pyk­tį, o aš il­giau pa­gal­vo­ju, sten­giuo­si su­ras­ti to­kias min­tis su­kė­lu­sią prie­žas­tį, ga­liau­siai – spren­di­mo bū­dą.

– Ko­kia Ta­vo iš­vy­ki­mo į Ja­po­ni­ją is­to­ri­ja, ar tai stu­di­jų mai­nai, ar dėl spor­to pa­sie­ki­mų ga­vai ga­li­my­bę to­bu­lė­ti ki­to­je ša­ly­je?

– Esu dė­kin­gas sa­vo drau­gės ma­mai, kad ji su­ra­do šią pro­gra­mą, kur kvie­čia­mi no­rin­tie­ji spor­tuo­ti ir stu­di­juo­ti dziu­do Ja­po­ni­jo­je. Aiš­ku, ne­ma­žai rei­ka­la­vi­mų, bet kar­tu su drau­ge pa­ban­dėm už­pil­dy­ti pa­raiš­ką, ti­kė­da­mie­si, kad pa­pras­čiau­siai pa­ban­dy­si­me su­da­ly­vau­ti at­ran­ko­je.

Mes kar­tu stu­di­juo­ja­me Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te, su­ži­no­ję apie pa­tvir­tin­tą ga­li­my­bę iš­vyk­ti, su­stab­dė­me stu­di­jas ir šiuos me­tus pra­lei­do­me to­bu­lė­da­mi Ja­po­ni­jo­je.

– Pa­mi­nė­jai, jog Ja­po­ni­jo­je ne tik tre­ni­ruo­jie­si dziu­do sri­ty­je, bet ir mo­kai­si. Ką stu­di­juo­ji ten?

– Aš iš­vy­kau mo­ky­tis į Ja­po­ni­ją me­tams į In­ter­na­tio­nal Bu­do Uni­ver­si­ty. Stu­di­juo­ju dziu­do stu­di­jų pro­gra­mą. Tai­gi ne tik spor­tuo­ja­me, bet ir mo­ko­mės dziu­do kul­tū­ros bei ja­po­nų kal­bos.

Įdo­miau­sia, kad jie ne­la­bai kal­ba an­gliš­kai, tad ma­no ja­po­nų kal­bos pra­džia­moks­lis ir bu­vo ja­po­nų kal­ba. Ma­nau, kad da­bar pa­to­bu­lė­jau ir ga­lė­čiau su­si­kal­bė­ti, pa­klaus­ti pa­pras­čiau­sių da­ly­kų. (Juo­kia­si.)

Ja­po­ni­jo­je aš gy­ve­nu Kat­su­ros mies­te­ly­je, jis net­gi Ja­po­ni­jos mas­tu yra la­bai ma­žas. Šia­me mies­te­ly­je gy­ve­na apie dvi­de­šimt tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Dvi­ra­čiu nuo ma­no ben­dra­bu­čio ga­li per pen­kias mi­nu­tes nu­va­žiuo­ti iki van­de­ny­no.

– Ar gy­ve­ni­mo są­ly­gos ben­dra­bu­ty­je la­bai ski­ria­si nuo tų, ku­rias tu­rė­jai Lie­tu­vo­je, stu­di­juo­da­mas Kau­ne?

– Tai iš­vis ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai: ga­vau te­le­vi­zo­rių, šal­dy­tu­vus, at­ski­rą vo­nios kam­ba­rį, net kam­ba­rys daug di­des­nis nei Kau­ne. Ne­re­a­lios są­ly­gos, net kal­bant apie gy­ve­ni­mo są­ly­gas ben­dra­bu­čiuo­se.

Yra ben­dra vir­tu­vė, bet at­mo­sfe­ra vi­sai ki­to­kia. Bet ir­gi – jei mes gau­tu­me to­kį ben­dra­bu­tį, tai kaip jis at­ro­dy­tų po me­tų? Daž­nai gal­vo­ja­me, kad jei daik­tas yra sve­ti­mas, tai jo ne­rei­kia sau­go­ti. Jei čia tru­pu­tį ir įbrė­šiu, nie­ko ne­at­si­tiks. Sa­vo daik­tus sau­go­me la­biau nei ki­tų. 

Ne tik ja­po­nai tau­so­ja sve­ti­mą tur­tą, su ma­ni­mi kar­tu mo­ko­si ir olan­dų, tur­kų, ru­sų, net­gi ma­da­gas­ka­rie­tė kar­tu su mu­mis gy­ve­na. Tai ir tau­so­ja­me, nes ži­no­me, jei uni­ver­si­te­tas nu­pir­ko, tai tu­rė­si­me tuos pa­čius daik­tus nau­do­ti vi­sus me­tus.

 – Per vi­sus šiuos me­tus pa­vy­ko pel­ny­ti di­de­lių ti­tu­lų ir ap­do­va­no­ji­mų, pa­siek­ti aukš­tą kva­li­fi­ka­ci­ją. Ku­ri per­ga­lė Tau bu­vo di­džiau­sia?

– Ne­iš­skir­čiau nė vie­nos – kiek­vie­na per­ga­lė man as­me­niš­kai la­bai svar­bi. Aš į kiek­vie­ną per­ga­lę žiū­riu kaip į dar di­des­nę mo­ty­va­ci­ją ko­vai su sa­vi­mi, sie­kiant dar ge­res­nio re­zul­ta­to.

Bet jei rim­tai rei­kė­tų iš­rink­ti – Eu­ro­pos ka­de­tų čem­pio­na­tas prieš ket­ve­rius me­tus, kai pel­niau an­trą vie­tą. Tai bu­vo vie­nas rim­čiau­sių pa­sie­ki­mų ma­no kar­je­ro­je.

– Ti­kie­si sa­ve pa­ma­ty­ti olim­pia­do­je at­sto­vau­jan­tį Lie­tu­vai?

– Toks ir bu­vo tiks­las prieš iš­vyks­tant – ati­tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti olim­pia­dai. Tai be­ne vie­na rim­čiau­sių prie­žas­čių, ko­dėl iš­va­žia­vau vie­ne­riems me­tams stu­di­juo­ti į Ja­po­ni­ją, ir spė­ju, kad pa­si­lik­siu ten dar tru­pu­tį il­giau. (Šyp­so­si.)

– Pas­ta­ruo­sius me­tus pra­lei­dai Ja­po­ni­jo­je, tre­ni­ruo­da­ma­sis su tos ša­lies dziu­do im­ty­nių tre­ne­riais, ben­drau­da­mas su ki­tais at­le­tais iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. Kaip ski­ria­si lie­tu­vių ir ja­po­nų po­žiū­ris į šią spor­to ša­ką?

– Ja­po­ni­jo­je dziu­do im­ty­nės yra la­biau ver­ti­na­mos dėl dva­si­nio ry­šio tarp ko­vo­to­jų: tu nuo­lat esi mo­ko­mas pri­im­ti pra­lai­mė­ji­mą, iš­lai­ky­ti pa­gar­bą sa­vo prie­ši­nin­kui. Ja­po­ni­jos spor­ti­nin­kai daug la­biau at­si­žvel­gia į Bu­dos mo­ky­mą, šis ko­vos me­nas mo­ko tu­rė­ti tvir­tą psi­cho­lo­gi­nį pa­grin­dą.

Kaip yra įpras­tai – tre­ne­riui yra ro­do­ma di­džiau­sia pa­gar­ba, jo mo­ki­niai vi­sa­da ją ati­duo­da nu­si­lenk­da­mi. Tas pats ir po ko­vos – pa­gar­biai ver­ti­na­ma prie­ši­nin­ko per­ga­lė. Lie­tu­vo­je daž­nai ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad ko­vo­to­jai ne­mo­ka pra­lai­mė­ti – puo­la į ag­re­si­ją, pra­virks­ta. Ja­po­nų at­le­tai mo­ka ne­pa­ro­dy­ti ne­igia­mų emo­ci­jų.

– Te­ko ben­drau­ti ne tik su ja­po­nų spor­ti­nin­kais, bet ir vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Ar tu­ri jie pa­na­šu­mų su lie­tu­viais?  

– Pa­sa­ky­siu pa­pras­tai – ja­po­nai daug ma­lo­nes­ni. Te­ko bū­ti tiek Tai­va­ne, tiek Ja­po­ni­jo­je, azi­jie­čiai su ma­ni­mi bu­vo la­bai drau­giš­ki. Pa­vyz­džiui, at­ei­ni į pa­pras­čiau­sią par­duo­tu­vę, ta­ve pa­si­tin­ka ja­po­nas, tau nu­si­len­kia ir vi­sa­da pa­sa­ko „svei­ki at­vy­kę“. Lie­tu­vo­je par­duo­tu­vė­se daž­nai nei pa­pras­čiau­sio pa­si­svei­ki­ni­mo ne­iš­girs­tu.

Ne­se­niai ap­si­pir­ki­nė­jau pre­ky­bos cen­tre ir pa­si­svei­ki­nau su ka­si­nin­ke – vis­kas, ko iš jos su­lau­kiau, tai krei­vas žvilgs­nis ir jo­kio at­sa­ko. Bu­vo la­bai keis­ta. (Juo­kia­si.)

– Sa­vo kar­je­rą pra­dė­jai Aly­tu­je, da­bar grį­žai iš Ja­po­ni­jos, ša­lies, ku­rio­je gi­mė dziu­do spor­to ša­ka. Ko­kių emo­ci­jų tau vis dar ke­lia gim­ta­sis mies­tas, tre­ne­riai, su ku­riais dir­bai, tre­ni­ruo­tės, ku­rio­se pra­leis­da­vai, spė­ju, di­de­lę da­lį lai­ko?

– Ši­ta tre­ni­ruo­čių sa­lė man vi­sa­da liks na­mais, čia įgi­jau vi­sus įgū­džius, kar­tu su tre­ne­riu lie­jo­me pra­kai­tą. Kai bu­vau ma­žas, tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo Spor­to rū­muo­se, vė­liau tik per­si­kė­lė į Spor­to mo­kyk­lą. Bet čia ir­gi jau­čiuo­si kaip na­mie: at­mo­sfe­ra to­kia pa­ti kaip ir anks­čiau, tre­ne­ris sa­vas, net drau­gai tie pa­tys iš­li­ko.

Kaip tik šian­dien bu­vau tre­ni­ruo­tė­je, tai kar­tu ir se­sę pa­kvie­čiau pa­spor­tuo­ti. La­bai ge­ra su­grįž­ti. (Šyp­so­si.)

Ma­no tre­ne­riui Aly­tu­je Ze­niui Ven­ce­vi­čiui la­bai pa­tin­ka ja­po­nai, nau­do­ja jų tech­ni­ką. Net­gi šian­dien ma­nęs pra­šė ves­ti kuo ja­po­niš­kes­nę tre­ni­ruo­tę. Ro­džiau vi­sam klu­bui, kaip da­ry­ti ap­ši­li­mą, pa­pa­sa­ko­jau dau­giau te­ori­nių da­ly­kų apie ten vyks­tan­čias ko­vas.

Mū­siš­kiai da­bar akis iš­plė­tę klau­so­si ir no­riai mo­ko­si. Juo­lab, kad da­li­nuo­si pa­tir­ti­mi iš Ja­po­ni­jos, jau­niems at­le­tams tai tar­si šven­ta ša­lis. Pra­šo pa­ro­dy­ti ko­kį nors tech­ni­nį ju­de­sį, ko­vos ele­men­tą.

– Gal­vo­ji pa­si­lik­ti gy­ven­ti Ja­po­ni­jo­je?

– Na, iš tie­sų pas­ta­ruo­ju me­tu pra­dė­jau gal­vo­ti apie ga­li­my­bes pa­si­lik­ti il­ges­niam lai­kui. Aiš­ku, bū­tų įdo­mu pa­si­rink­ti nau­jas stu­di­jas ir pa­si­lik­ti dar ket­ve­riems me­tams.

Ži­no­ma, la­bai no­rė­čiau pa­baig­ti ir stu­di­jas Lie­tu­vo­je, nes esu bai­gęs 2,5 kur­so, tai ne tiek daug ir li­ko. Po šių me­tų bus ma­ty­ti, kaip da­ry­siu to­liau.

– Ko­kius pa­grin­di­nius skir­tu­mus įžvelg­tum, ly­gin­da­mas Lie­tu­vos ir Ja­po­ni­jos spor­to ba­zę?

– Vis­ką mes tu­ri­me, ta­čiau si­tu­a­ci­ja tam­pa kom­pli­kuo­ta, kai pra­de­da­me kal­bė­ti apie fi­nan­sa­vi­mą. Aš ma­tau kiek­vie­ną kar­tą, kai tre­ne­ris bū­na už­si­ver­tęs po­pie­riais, su­si­rū­pi­nęs tre­ni­ruo­čių me­tu, ben­drau­ja su rė­mė­jais, part­ne­riais, kad pa­si­sek­tų suor­ga­ni­zuo­ti ko­ky­biš­kas var­žy­bas. Yra pri­vers­tas gal­vo­ti ne apie tre­ni­ruo­čių ko­ky­bę, tech­ni­ką, kaip ge­riau pa­si­ruoš­ti ar­tė­jan­čioms ko­voms, bet rū­pin­tis vi­sais fi­nan­si­niais klau­si­mais. Mū­sų Lie­tu­vos tre­ne­riai yra tik­rai aukš­to ly­gio, ta­čiau pa­pil­do­mi dar­bai trik­do ne tik jų, bet ir mū­sų dar­bą.

Dar vie­na pro­ble­ma, sa­ky­čiau, net­gi to­kio pat dy­džio – esu ga­nė­ti­nai aukš­to ly­gio spor­ti­nin­kas ir man Aly­tu­je nė­ra ga­li­my­bės spor­tuo­ti, nes trūks­ta to­kios pat kla­sės ko­vo­to­jų. Juk dziu­do yra dvi­ko­vų spor­tas, ir joms vyk­ti bei ruoš­tis yra rei­ka­lin­gi du žmo­nės. Tam, kad tre­ni­ruo­čių me­tu part­ne­ris su­kur­tų įvai­rias ko­vos me­tu su­si­da­ran­čias si­tu­a­ci­jas.

Ja­po­ni­jo­je mes ren­gia­me apie dvi­de­šimt ko­vų su skir­tin­gais part­ne­riais, o štai Lie­tu­vo­je su­ren­gia­me vos pen­kias. Jei no­ri­me dau­giau – tu­ri­me ko­vo­ti su tais pa­čiais ko­vo­to­jais po ke­lis kar­tus. Tai di­de­lė pro­ble­ma, nes kas­kart no­ri­si iš­mok­ti nau­jų da­ly­kų, o ko­vo­da­mas su tais pa­čiais at­le­tais per­pran­ti jų tech­ni­ką.

– Tai lie­tu­vių at­le­tai yra daž­nai per­ka­mi ki­tų dziu­do klu­bų?

– Lie­tu­vo­je daž­niau per­ka ne at­le­tus, o tre­ne­rius. Už pa­do­rų at­ly­gi­ni­mą jie gau­na ge­res­nes są­ly­gas dirb­ti tiek JAV, tiek ki­to­se vals­ty­bė­se. To­kių pa­siū­ly­mų yra ne­ma­žai. Tre­ne­riai gau­na ne tik ge­rus at­ly­gi­ni­mus, bet ir dar­bo vi­zas.

Man kar­tais at­ro­do, kad Lie­tu­vo­je jie dir­ba tik iš idė­jos. Vi­sai kaip mo­ky­to­jai – sten­gia­si, ruo­šia­si, ati­duo­da vi­sas sa­vo jė­gas mo­ki­niams, o at­ly­gis – juo­kin­gas.

– Kas Tau yra di­džiau­sia šios spor­to ša­kos per­ga­lė?

– Kiek­vie­ną die­ną vyks­tan­ti ko­va su sa­vi­mi – tai yra sun­kiau­sia šio spor­to da­lis. Ir jei tau pa­vyks­ta įveik­ti sa­ve – esi vie­nu laip­te­liu aukš­čiau. Kiek­vie­ną die­ną yra sun­ku nu­ga­lė­ti sa­ve, – at­si­kel­ti ir bėg­ti kro­są, ei­ti lai­ku mie­go­ti, svei­kai mai­tin­tis. Ir tai yra nuo­la­ti­nė ko­va, ku­ri nie­ka­da ne­si­bai­gia, kad ir ko­kios aukš­tos kla­sės spor­ti­nin­kas esi.

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.