So­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo nor­mų Med­vil­nės kom­bi­na­to fo­to­gra­fams nie­kas ne­tai­kė, bet ir iro­niš­ko žvilgs­nio į re­a­ly­bę ne­to­le­ra­vo

Ob­jek­ty­vios tik da­tos

Med­vil­nės kom­bi­na­te dir­bu­sių aly­tiš­kių fo­to­gra­fų žvilgs­nis į juos su­pu­sią re­a­ly­bę – ob­jek­ty­vus ar sub­jek­ty­vus, kiek jis at­spin­dė­jo jų pa­čių po­žiū­rį? Fo­to­me­ni­nin­kas Vy­tau­tas Sta­nio­nis pa­ste­bi, kad toks klau­si­mas jam ne kar­tą gir­dė­tas: „Ob­jek­ty­vios tie­sos nė­ra, nes vis­kas pa­sau­ly­je sub­jek­ty­vu, net vals­ty­bių is­to­ri­jas ga­li­ma per­ra­šy­ti, o juo­lab sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Kaip ob­jek­ty­viai ją pa­ra­šy­si, su vi­so­mis nuo­dė­mė­mis? Aš ne­pa­jėg­čiau to pa­da­ry­ti, nes per su­dė­tin­ga, ne­bū­siu ob­jek­ty­vus. To­kiu po­žiū­riu Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ją bent kiek ob­jek­ty­viai ga­li­ma ver­tin­ti ne­bent kaip da­tas.“

Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te fo­to­gra­fu V.Sta­nio­nis pra­dė­jo dirb­ti 1970 me­tų gruo­džio 24-ąją, per Kū­čias, ži­no­ma, ta­da tai bu­vo įpras­ta dar­bo die­na, o ne šven­ta­die­nis. 1979 me­tų pa­va­sa­rį jo ko­le­ge ta­po Z.Stan­ke­vi­čie­nė, jai tai bu­vo pir­mo­ji dar­bo­vie­tė ir sva­jo­nės fo­to­gra­fuo­ti pro­fe­sio­na­liai iš­si­pil­dy­mas.

„Iki šiol pri­si­me­nu sa­vo pir­mą­ją dar­bi­nę už­duo­tį ir nuo­trau­kas, ku­rias ta­da pa­da­riau. Tu­rė­jau nu­fo­tog­ra­fuo­ti so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo nu­ga­lė­to­jus dar­bo vie­to­je, ga­vau są­ra­šiu­ką dar­buo­to­jų, ku­rių ieš­ko­ti te­ko ei­ti į ga­my­bą. Tu­rė­jau bai­mės, įspū­dis bu­vo di­džiu­lis – mil­ži­niš­ki ce­chai, ne­įpras­tas triukš­mas, toks, kad vos ga­lė­jai iš­girs­ti pa­var­dę fo­to­gra­fuo­ja­mo žmo­gaus. Fo­to­gra­fi­jos bu­vo spaus­di­na­mos ir kom­bi­na­to laik­raš­ty­je „Teks­ti­li­nin­kas“, jo re­dak­to­re tuo­met dir­bo Ja­ni­na Ki­ze­vi­čie­nė, taip pat – skel­bia­mos gar­bės len­to­je“, – pa­sa­ko­ja Zi­ta.

Fo­to­gra­fuo­ti te­ko ir nak­ti­mis

Pa­klaus­tas, ar Med­vil­nės kom­bi­na­to fo­to­gra­fai tu­rė­jo ko­kių įdo­mes­nių už­duo­čių nei so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo pir­mū­nų por­tre­tai, V.Sta­nio­nis šyp­te­li, kad ad­mi­nist­ra­ci­jos gim­ta­die­nių va­ka­rė­lių fo­to­gra­fuo­ti tik­rai ne­te­ko: „Ži­no­ma, gra­žią ver­pė­ją vi­sa­da bu­vo įdo­miau fo­to­gra­fuo­ti nei ga­myk­los di­rek­to­rių, bet dau­giau­sia tai bu­vo Med­vil­nės kom­bi­na­to dar­buo­to­jų lais­va­lai­kis, są­skry­džiai, šven­tės – vi­sur da­ly­va­vau su fo­to­apa­ra­tu.“

Nors kom­bi­na­te dir­bu­siems fo­to­gra­fams dar­bo nor­mos, skir­tin­gai nei ver­pi­me ar au­di­me, ne­bu­vo nu­sta­ty­tos, jie ži­no­jo, kad pri­va­lo lai­ku at­si­dur­ti rei­kia­mo­je vie­to­je. „Fo­to­gra­fuo­ji, kas liep­ta, ei­ni per ce­chus ir la­bai grei­tai su­pran­ti, kad nė­ra lai­ko žiop­li­nė­ti – vie­na au­dė­ja ar ver­pė­ja po 20 stak­lių ap­tar­nau­da­vo, o tu tu­ri spė­ti ją tin­ka­mai nu­fo­tog­ra­fuo­ti dir­ban­čią. Dis­ku­si­jų su so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo nu­ga­lė­to­ja to­kiam kon­ve­je­ry­je ne­už­meg­si, me­nų nei­eš­ko­si, tie­siog da­rai dar­bą, rei­ka­lau­jan­tį grei­tos orien­ta­ci­jos. Pa­da­rei kad­rą, pliu­su­ką už­si­dė­jai ir ei­ni ki­tos ieš­ko­ti pa­var­dės. Pa­dė­da­vo pui­kios meist­rės, be jų pa­gal­bos var­giai bū­tu­me iš­si­ver­tę, fo­to­gra­fuo­ti te­ko ir nak­ti­mis, nes kom­bi­na­tas dir­bo tri­mis pa­mai­no­mis“, – pa­sa­ko­ja Z.Stan­ke­vi­čie­nė.

Dar­bas kve­pė­jo pro­pa­gan­da

Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te daž­nai lan­kė­si aukš­tos par­ti­nės de­le­ga­ci­jos ne tik iš Vil­niaus, bet ir iš Mask­vos. Kom­bi­na­to fo­to­gra­fams te­ko įam­žin­ti jų su­ti­ki­mą prie ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to, ap­žiū­rint ce­chus. Iš to lai­ko pri­si­mi­ni­mų – dar drėg­ni ta­ke­liai ga­my­bo­je, nes ką tik per pa­tal­pas, į ku­rias at­ei­na sve­čių de­le­ga­ci­ja, pra­bė­go va­ly­to­ja su še­pe­čiu. Ga­myk­lo­je bu­vo gau­su pro­pa­gan­di­nės atri­bu­tikos – kū­jis ir pjau­tu­vas, LTSR her­bas, ta­čiau, kaip pri­si­me­na Z.Stan­ke­vi­čie­nė, fo­to­gra­fuo­jant ne­bu­vo pri­myg­ti­nio rei­ka­la­vi­mo, kad bū­ti­nai ta atri­bu­tika tilp­tų į kad­rą kiek­vie­no­je nuo­trau­ko­je.

Med­vil­nės kom­bi­na­to dar­buo­to­jai iki šiol pri­si­me­na is­to­ri­ją, nu­ti­ku­sią, kai ga­myk­lo­je lan­kė­si aukš­tas par­ti­nis šu­las Pet­ras Griš­ke­vi­čius. Prieš tai sa­vai­tę lai­ko bu­vo tik­ri­na­mi vi­si dar­buo­to­jai, taip pat ir fo­to­gra­fai, ku­riems tu­rė­jo bū­ti iš­duo­ti spe­cia­lūs lei­di­mai. Po iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo po­nai nu­si­lei­do į pir­tį, o pir­tis... pra­dė­jo rūk­ti. Per ke­lias mi­nu­tes sve­čių ne­li­ko nė pėd­sa­ko. Su­pran­ta­ma, fo­to­ar­chy­vuo­se to­kių is­to­ri­jų nė užuo­mi­nos ne­ras­tum.

„Bet ku­riuo at­ve­ju, mū­sų dar­bas kve­pė­jo pro­pa­gan­da. Mums bu­vo mo­ka­mi at­ly­gi­ni­mai už nuo­trau­kas, bet jo­se ne­tu­rė­jo bū­ti kri­tiš­kai žiū­ri­ma į ap­lin­ką, pa­vyz­džiui, gir­tas koks nu­fo­tog­ra­fuo­tas“, – sa­ko V.Sta­nio­nis.

Jo pa­ste­bė­ji­mu, kai lai­kai pra­dė­jo keis­tis, tos nuo­tai­kų per­mai­nos at­si­spin­dė­jo ir jo pa­ties fo­to­gra­fi­jo­se: „1984 me­tų nuo­trau­kuo­se – fo­to­gra­fuo­ju šven­ti­nę de­monst­ra­ci­ją, bet ne taip įpras­tai, šven­tiš­kai. Jau no­rė­jo­si iro­ni­zuo­ti, ab­sur­das ma­tė­si pli­ka aki­mi, šai­pė­mės iš sis­te­mos. Ji griu­vo, pu­vo aky­se, bet dar kan­džio­jo­si. Au­go ne­pa­si­ten­ki­ni­mas at­ly­gi­ni­mais, val­džia ir vi­su kuo. Ar­tė­jo Gor­bio lai­kai.“

Įspė­ji­mą ga­vo su fo­to­apa­ra­tu įsi­ko­ręs į ka­mi­ną

Z.Stan­ke­vi­čie­nė pa­ste­bi ir tam tik­rą san­ty­kio su fo­to­gra­fi­ja as­pek­tą. Ga­my­bo­je jai te­ko fo­to­gra­fuo­ti daug jau­nų mer­gi­nų, mo­te­rų, bet nie­ka­da ne­te­ko iš­girs­ti „ne­fo­tog­ra­fuok šian­dien, nes aš ne­pa­si­ruo­šu­si, be ma­kia­žo“: „Tas net į gal­vą ne­šau­da­vo, o to­kia­me triukš­me pra­šy­ti po­zuo­ti ne­la­bai ir bu­vo ga­li­my­bių. Vi­sai ki­toks po­žiū­ris į fo­to­gra­fi­ją, su la­bai ele­men­ta­riais rei­ka­la­vi­mais, kad ma­ty­tų­si žmo­gaus por­tre­tas ir dar­bo vie­ta.“

„Vi­sa­da sten­gė­mės, kad nuo­trau­ko­se bū­tų gra­žus vaiz­das, bet nie­kas ne­nu­ro­di­nė­jo, kaip tu­ri bū­ti, ne­bent kar­tą esu ga­vęs per­spė­ji­mą, kai fo­to­gra­fi­niais tiks­lais... įsi­ko­riau į aukš­tą ka­mi­ną ša­lia Med­vil­nės kom­bi­na­to. Be lei­di­mo to da­ry­ti ne­bu­vo ga­li­ma“, – pri­si­me­na V.Sta­nio­nis.

Skir­tin­gu lai­ku, bet abu Med­vil­nės kom­bi­na­te dir­bę fo­to­gra­fai Z.Stan­ke­vi­čie­nė ir V.Sta­nio­nis vė­liau iš jo iš­ėjo dirb­ti į da­bar­ti­nes „Aly­taus nau­jie­nas“, ta­čiau kū­ry­bi­ne pras­me dar pa­dė­jo la­bai sa­vi­tus taš­kus sa­vo san­ty­ky­je su Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ja. V.Sta­nio­nis prieš de­šimt­me­tį su­kū­rė nuo­trau­kų cik­lą apie Med­vil­nės kom­bi­na­to griū­tį, o Z.Stan­ke­vi­čie­nė įam­ži­no pa­dan­gų gais­rą, įvy­ku­sį ta­me pa­čia­me pa­sta­te jau be­veik prieš tre­jus me­tus. Ši jos nuo­trau­ka ta­po vie­nu ge­riau­sių Lie­tu­vos spau­dos fo­to­gra­fi­jos kad­rų 2020 me­tais. Šią nuo­trau­ką, taip pat fo­to­ar­chy­vus iš kom­bi­na­to kles­tė­ji­mo lai­kų, kaip ir kon­cep­tu­a­lų Vy­tau­to žvilgs­nį pro fo­to­ob­jek­ty­vą į lai­ką ir Med­vil­nės kom­bi­na­to liūd­ną baig­tį, Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je dar ga­li­ma pa­ma­ty­ti iki rug­sė­jo.