Šimtas trečią kartą minime Vasario 16-ąją – tėvynė Lietuva tikroje ir virtualioje realybėje

– Va­sa­rio 16-oji – pir­mo­ji tau­ti­nė šven­tė, ku­rią mi­nė­si­me vir­tu­a­liai. Ar su­ma­ny­ti, kaip švęs­ti šią da­tą Aly­tu­je, bu­vo di­de­lis iš­šū­kis?

– Už tau­ti­nių šven­čių or­ga­ni­za­vi­mą mū­sų mies­te jau ne vie­nus me­tus yra at­sa­kin­gas Aly­taus kul­tū­ros cen­tras, kaip ja­me dir­ban­čiam re­ži­sie­riui man te­ko or­ga­ni­zuo­ti ne­ma­žai to­kių mi­nė­ji­mų. Ži­no­ma, kai dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų ren­gi­nys ga­li vyk­ti tik vir­tu­a­liai, vi­si mes, dir­ban­tys cen­tre, siū­lo­me tam tin­ka­mas ini­cia­ty­vas, o pas­kui jas įgy­ven­di­na­me. Tai, ką pa­siū­lė­me Va­sa­rio 16-ajai, kaip man at­ro­do, yra tik­rai vy­kę ir svei­kin­ti­ni su­ma­ny­mai, ak­ci­jos, bet gal­vo­čiau, kad ša­lia to la­bai svar­bu bū­tų iš­lai­ky­ti ir tam tik­rą gy­vą ri­tu­a­lą, kad da­ta ne­pa­lik­tų sa­vo­tiš­kos tuš­tu­mos jaus­mo ben­druo­me­nei. Tai ga­lė­tų bū­ti nu­fil­muo­tas vė­lia­vos pa­kė­li­mas cen­tri­nė­je aikš­tė­je, me­ro svei­ki­ni­mo žo­dis mies­to pi­lie­čiams ir pa­na­šiai. Kol kas aš ne­ma­čiau, ar tai bū­tų nu­ma­ty­ta Aly­tu­je šven­tės pro­gra­mo­je, bet gal­būt tai bus tran­sliuo­ja­ma per sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nius tin­klus?

Su­pran­ta­ma, kad to­kia pa­tir­tis, kai ten­ka mi­nė­ti tau­ti­nę šven­tę vir­tu­a­liai, mums vi­siems yra la­bai nau­ja. Prieš me­tus tiek Va­sa­rio 16-ąją, tiek Ko­vo 11-ąją dar mi­nė­jo­me gy­vai. Va­sa­rą ri­bo­ji­mų bu­vo ma­žiau, tai­gi rug­pjū­čio 23-iąją, Juo­do­jo kas­pi­no die­ną, taip pat mi­nė­jo­me tra­di­ci­nė­je vie­to­je, prie Bal­ti­jos ke­lio ąžuo­liu­ko. Tie­sa, tuo­met pa­ste­bė­jau pats sau, kad žmo­nių ne­bu­vo la­bai gau­su, bet gal­būt to­dėl, kad dau­ge­lis iš­vy­ko į Lais­vės ke­lią Lie­tu­va–Bal­ta­ru­si­ja.

Kal­bant apie nau­jas pa­tir­tis, de­ja, aki­vaiz­du, kad jos tu­rės tę­si­nį – ma­nau, jog šie­met vir­tu­a­liai teks mi­nė­ti ir Ko­vo 11-ąją...

– Ko­kių pa­mąs­ty­mų ke­lia kas­die­ny­be tam­pan­tis vir­tu­a­lus for­ma­tas?

– Kiek­vie­na si­tu­a­ci­ja tu­ri sa­vų pliu­sų ir mi­nu­sų. Kal­bant apie pa­tį vir­tu­a­lu­mą, tai prie jo žmo­nės tam tik­ra pras­me jau bu­vo įpra­tę, nes vi­sos vals­ty­bės šven­tes, vyks­tan­čios Vil­niu­je, se­niai tran­sliuo­ja­mos per te­le­vi­zi­ją. Žmo­nės mie­lai žiū­ri, jau­čia­si įvy­kių da­ly­viais, ir tai nie­ko ne­ste­bi­na. Ta­čiau ša­lia to tu­rė­jo­me ga­li­my­bę at­ei­ti į ren­gi­nį Aly­tu­je, pa­jus­ti šven­tės nuo­tai­ką ir ben­drys­tę gy­vai. Mi­nė­ji­mas truk­da­vo vos va­lan­dą, pas­kui žmo­nės lan­ky­da­vo pa­ro­das, kon­cer­tus te­at­re, mu­zie­ju­je ar bib­lio­te­ko­je, Ko­vo 11-ąją dar pa­ben­drau­da­vo su ka­riš­kais. Ypač vy­res­nės kar­tos žmo­nėms tau­ti­nė­se šven­tė­se bu­vo svar­bus so­cia­li­nės ben­drys­tės po­jū­tis, ku­rio da­bar jie ne­te­ko. Iš ki­tos pu­sės, aš vis pri­si­me­nu to­kį ge­rą is­to­ri­nį pa­vyz­dį, šis epi­zo­das yra pa­nau­do­tas ir fil­me „Mo­ky­to­jas Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas“. 1943 me­tais, po to, kai bu­vo iš­vy­ti ru­sai ir čia šei­mi­nin­ka­vo na­ciai, Va­sa­rio 16-ąją A.Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą jo kla­sė pa­si­ti­ko at­si­sto­ju­si ir su pri­seg­to­mis prie krū­ti­nės tau­ti­nė­mis šir­de­lė­mis. Va­na­gas pa­sa­kė ačiū, bet pri­dū­rė, kad no­rė­tų pa­lin­kė­ti, jog tri­spal­vė bū­tų šir­dy­se, o ne iš­ori­nė­je for­mo­je. Ti­kiuo­si, kad žmo­nės da­bar tu­ri ga­li­my­bių pa­skai­ty­ti dau­giau is­to­ri­nių kny­gų, su­si­pa­žin­ti su fak­tais, no­rė­tų­si, kad žmo­nės gi­lin­tų­si į tu­ri­nį, o ne vien­kar­ti­niai mi­nė­ji­mai bū­tų es­mi­nis ak­cen­tas. Ki­ta pro­ble­ma ta, kad nie­kas ne­sa­me ga­ran­tuo­tas, kiek lai­ko vi­si ri­bo­ji­mai ga­li tęs­tis. Kai ku­rios prog­no­zės yra net la­bai liūd­nos, kad tai ga­li truk­ti ir ket­ve­rius ar pen­ke­rius me­tus.

– Ir kas ta­da?

– Ryš­kės pro­ble­mos, apie ku­rias kol kas la­bai gar­siai dar ne­kal­ba­ma. Vi­sos ini­cia­ty­vos da­bar ke­lia­mos į ek­ra­ną ir man as­me­niš­kai at­ro­do ga­na vie­no­dos, nes ren­gi­nius, kad jie bū­tų pa­vei­kūs, rei­kė­tų kur­ti kaip ki­no fil­mą, o ne fil­muo­ti vie­na ka­me­ra ar te­le­fo­nu. To­kiu fil­mo prin­ci­pu su­kur­ta pro­duk­ci­ja (ren­gi­nys) gal ir tu­rė­tų po­vei­kį. Bet kul­tū­ros įstai­gos ne­tu­ri to­kios tech­ni­kos, spe­cia­lis­tų, mon­ta­ži­nių. Tai, kas da­bar ro­do­ma ir ką ma­čiau, yra tik kuk­lios ren­gi­nių rep­re­zen­ta­ci­jos, bet to­kia da­bar­ties re­a­ly­bė. Vals­ty­bė bus pri­vers­ta in­ves­tuo­ti į sa­vo or­ga­ni­za­ci­jų tech­ni­nę ba­zę ir spe­cia­lis­tus, jei­gu no­rės skleis­tis kaip ša­lies šei­mi­nin­kė su jai rei­ka­lin­ga ide­o­lo­gi­ja. Ki­taip vals­ty­bės ne­eg­zis­tuo­ja.

– Ar­vy­dai, koks pa­ties as­me­ni­nis san­ty­kis su si­tu­a­ci­ja?

– Kar­tą pa­ga­vau sa­ve gal­vo­jan­tį: o kas jei­gu tai ne lai­ki­na re­a­ly­bė, bet ji bus pa­sto­vi ir il­ga­lai­kė? Gal tai net at­ei­ties vi­suo­me­nės fu­tu­ris­ti­nė vi­zi­ja? Pa­si­da­rė bau­go­ko­ka, nes ne­su ek­ra­no žmo­gus ir mėgs­tu gy­vą ben­dra­vi­mą su žmo­nė­mis. Ek­ra­nas man yra ne­tik­ra re­a­ly­bė. Ne­ži­nau, kaip ki­tiems, bet man sun­ku su tuo ap­si­pras­ti. Bet, ma­tyt, su tuo reik­tų su­si­tai­ky­ti ir gal­vo­ti, kaip veik­ti ir pa­veik­ti ste­bin­čią ek­ra­nus pub­li­ką.

Žmo­nių at­sky­ri­mas, su­sve­ti­mė­ji­mas, bū­ti­ny­bė lai­ky­tis dis­tan­ci­jos žmo­nes va­ro į tam tik­rą dep­re­si­ją ir, grįž­tant prie te­mos, aš ne­ži­nau, ar šven­tės po­jū­tis, ku­rį no­ri­ma su­kur­ti vir­tu­a­liai, ap­skri­tai dar yra įma­no­mas. At­sig­rę­žęs į vi­sai ne­se­ną pra­ei­tį, pra­de­di su­pras­ti, kad vi­suo­ti­nos vi­di­nės šven­tės ma­ni­fes­ta­ci­jos mums gal ir at­ro­dė kiek pa­bo­du­sios, bet bu­vo tik­rai la­bai gra­žios. Pri­si­me­nu ke­lių šim­tų žmo­nių ei­se­nas nuo Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios, su vė­lia­vo­mis, iki Lais­vės an­ge­lo, o da­bar taip tuš­čia gat­vė­se, to­kia ny­ku­ma. Si­tu­a­ci­ja ke­lia to­kio keis­to ne­ri­mo jaus­mą, nes žmo­gui juk la­bai svar­būs gy­vi po­jū­čiai, o da­bar yra ne­ten­ka­ma tam tik­ros kū­no ir dva­sios da­lies ir tai tik­rai ne­pa­di­di­na pi­lie­čių ge­ro­sios dva­sios ar svei­ka­tos.

– Ką tu­rė­tu­me da­ry­ti?

– Op­ti­mis­tiš­kai ver­ti­nant, su­skal­dy­mo ir drau­di­mų, ku­rie, aiš­ku, yra pri­vers­ti­niai (bent tuo no­ri­me ti­kė­ti), kon­teks­te, mums rei­kia pa­lin­kė­ti vie­ni ki­tiems švęs­ti Va­sa­rio 16-ąją, bet ki­taip. Juk nie­kas ne­drau­džia vaikš­čio­ti, tai ko­dėl nepra­si­ei­ti pės­čių­jų ta­ku, ap­si­gau­bus vė­lia­va ar pri­si­se­gus tri­spal­vę? Link­te­lė­ti vie­nas ki­tam, pa­si­svei­kin­ti. Pa­ga­liau pra­ei­ti pro Lais­vės an­ge­lą, ku­rio aikš­tė­je da­bar nu­va­ly­tas snie­gas, o prieš sa­vai­tę dar bu­vo tik „ri­tu­a­li­nis ra­tas“...