Šimtas trečią kartą minime Vasario 16-ąją – tėvynė Lietuva tikroje ir virtualioje realybėje (5)

Saulė Pinkevičienė
Kinderis
Arvydas Kinderis: „At­sig­rę­žęs į vi­sai ne­se­ną pra­ei­tį, pra­de­di su­pras­ti, kad vi­suo­ti­nos vi­di­nės šven­tės ma­ni­fes­ta­ci­jos mums gal ir at­ro­dė kiek pa­bo­du­sios, bet bu­vo tik­rai la­bai gra­žios.“
2021 me­tų va­sa­rio 16 die­na į is­to­ri­ją įeis kaip pir­mo­ji to­kia – pa­mi­nė­ta vir­tu­a­lio­je erd­vė­je dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų. Kas tai – ga­li­my­bė at­ras­ti nau­ją san­ty­kį su is­to­ri­nė­mis da­to­mis ir jų mi­nė­ji­mu, iš­pro­vo­kuo­ta „tė­vy­nės kom­piu­te­rio ek­ra­ne“, ar... pa­leng­vė­ji­mo ato­dū­sis, nes val­diš­kų mi­tin­gų nie­kas ir ne­pa­si­ges? Apie tau­ti­nes šven­tes vir­tu­a­lio­je erd­vė­je kal­ba­mės su Aly­taus kul­tū­ros cen­tre dir­ban­čiu te­at­ro ir ki­no re­ži­sie­riu­mi Ar­vy­du Kin­de­riu.

– Va­sa­rio 16-oji – pir­mo­ji tau­ti­nė šven­tė, ku­rią mi­nė­si­me vir­tu­a­liai. Ar su­ma­ny­ti, kaip švęs­ti šią da­tą Aly­tu­je, bu­vo di­de­lis iš­šū­kis?

– Už tau­ti­nių šven­čių or­ga­ni­za­vi­mą mū­sų mies­te jau ne vie­nus me­tus yra at­sa­kin­gas Aly­taus kul­tū­ros cen­tras, kaip ja­me dir­ban­čiam re­ži­sie­riui man te­ko or­ga­ni­zuo­ti ne­ma­žai to­kių mi­nė­ji­mų. Ži­no­ma, kai dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų ren­gi­nys ga­li vyk­ti tik vir­tu­a­liai, vi­si mes, dir­ban­tys cen­tre, siū­lo­me tam tin­ka­mas ini­cia­ty­vas, o pas­kui jas įgy­ven­di­na­me. Tai, ką pa­siū­lė­me Va­sa­rio 16-ajai, kaip man at­ro­do, yra tik­rai vy­kę ir svei­kin­ti­ni su­ma­ny­mai, ak­ci­jos, bet gal­vo­čiau, kad ša­lia to la­bai svar­bu bū­tų iš­lai­ky­ti ir tam tik­rą gy­vą ri­tu­a­lą, kad da­ta ne­pa­lik­tų sa­vo­tiš­kos tuš­tu­mos jaus­mo ben­druo­me­nei. Tai ga­lė­tų bū­ti nu­fil­muo­tas vė­lia­vos pa­kė­li­mas cen­tri­nė­je aikš­tė­je, me­ro svei­ki­ni­mo žo­dis mies­to pi­lie­čiams ir pa­na­šiai. Kol kas aš ne­ma­čiau, ar tai bū­tų nu­ma­ty­ta Aly­tu­je šven­tės pro­gra­mo­je, bet gal­būt tai bus tran­sliuo­ja­ma per sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nius tin­klus?

Su­pran­ta­ma, kad to­kia pa­tir­tis, kai ten­ka mi­nė­ti tau­ti­nę šven­tę vir­tu­a­liai, mums vi­siems yra la­bai nau­ja. Prieš me­tus tiek Va­sa­rio 16-ąją, tiek Ko­vo 11-ąją dar mi­nė­jo­me gy­vai. Va­sa­rą ri­bo­ji­mų bu­vo ma­žiau, tai­gi rug­pjū­čio 23-iąją, Juo­do­jo kas­pi­no die­ną, taip pat mi­nė­jo­me tra­di­ci­nė­je vie­to­je, prie Bal­ti­jos ke­lio ąžuo­liu­ko. Tie­sa, tuo­met pa­ste­bė­jau pats sau, kad žmo­nių ne­bu­vo la­bai gau­su, bet gal­būt to­dėl, kad dau­ge­lis iš­vy­ko į Lais­vės ke­lią Lie­tu­va–Bal­ta­ru­si­ja.

Kal­bant apie nau­jas pa­tir­tis, de­ja, aki­vaiz­du, kad jos tu­rės tę­si­nį – ma­nau, jog šie­met vir­tu­a­liai teks mi­nė­ti ir Ko­vo 11-ąją...

– Ko­kių pa­mąs­ty­mų ke­lia kas­die­ny­be tam­pan­tis vir­tu­a­lus for­ma­tas?

– Kiek­vie­na si­tu­a­ci­ja tu­ri sa­vų pliu­sų ir mi­nu­sų. Kal­bant apie pa­tį vir­tu­a­lu­mą, tai prie jo žmo­nės tam tik­ra pras­me jau bu­vo įpra­tę, nes vi­sos vals­ty­bės šven­tes, vyks­tan­čios Vil­niu­je, se­niai tran­sliuo­ja­mos per te­le­vi­zi­ją. Žmo­nės mie­lai žiū­ri, jau­čia­si įvy­kių da­ly­viais, ir tai nie­ko ne­ste­bi­na. Ta­čiau ša­lia to tu­rė­jo­me ga­li­my­bę at­ei­ti į ren­gi­nį Aly­tu­je, pa­jus­ti šven­tės nuo­tai­ką ir ben­drys­tę gy­vai. Mi­nė­ji­mas truk­da­vo vos va­lan­dą, pas­kui žmo­nės lan­ky­da­vo pa­ro­das, kon­cer­tus te­at­re, mu­zie­ju­je ar bib­lio­te­ko­je, Ko­vo 11-ąją dar pa­ben­drau­da­vo su ka­riš­kais. Ypač vy­res­nės kar­tos žmo­nėms tau­ti­nė­se šven­tė­se bu­vo svar­bus so­cia­li­nės ben­drys­tės po­jū­tis, ku­rio da­bar jie ne­te­ko. Iš ki­tos pu­sės, aš vis pri­si­me­nu to­kį ge­rą is­to­ri­nį pa­vyz­dį, šis epi­zo­das yra pa­nau­do­tas ir fil­me „Mo­ky­to­jas Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas“. 1943 me­tais, po to, kai bu­vo iš­vy­ti ru­sai ir čia šei­mi­nin­ka­vo na­ciai, Va­sa­rio 16-ąją A.Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą jo kla­sė pa­si­ti­ko at­si­sto­ju­si ir su pri­seg­to­mis prie krū­ti­nės tau­ti­nė­mis šir­de­lė­mis. Va­na­gas pa­sa­kė ačiū, bet pri­dū­rė, kad no­rė­tų pa­lin­kė­ti, jog tri­spal­vė bū­tų šir­dy­se, o ne iš­ori­nė­je for­mo­je. Ti­kiuo­si, kad žmo­nės da­bar tu­ri ga­li­my­bių pa­skai­ty­ti dau­giau is­to­ri­nių kny­gų, su­si­pa­žin­ti su fak­tais, no­rė­tų­si, kad žmo­nės gi­lin­tų­si į tu­ri­nį, o ne vien­kar­ti­niai mi­nė­ji­mai bū­tų es­mi­nis ak­cen­tas. Ki­ta pro­ble­ma ta, kad nie­kas ne­sa­me ga­ran­tuo­tas, kiek lai­ko vi­si ri­bo­ji­mai ga­li tęs­tis. Kai ku­rios prog­no­zės yra net la­bai liūd­nos, kad tai ga­li truk­ti ir ket­ve­rius ar pen­ke­rius me­tus.

– Ir kas ta­da?

– Ryš­kės pro­ble­mos, apie ku­rias kol kas la­bai gar­siai dar ne­kal­ba­ma. Vi­sos ini­cia­ty­vos da­bar ke­lia­mos į ek­ra­ną ir man as­me­niš­kai at­ro­do ga­na vie­no­dos, nes ren­gi­nius, kad jie bū­tų pa­vei­kūs, rei­kė­tų kur­ti kaip ki­no fil­mą, o ne fil­muo­ti vie­na ka­me­ra ar te­le­fo­nu. To­kiu fil­mo prin­ci­pu su­kur­ta pro­duk­ci­ja (ren­gi­nys) gal ir tu­rė­tų po­vei­kį. Bet kul­tū­ros įstai­gos ne­tu­ri to­kios tech­ni­kos, spe­cia­lis­tų, mon­ta­ži­nių. Tai, kas da­bar ro­do­ma ir ką ma­čiau, yra tik kuk­lios ren­gi­nių rep­re­zen­ta­ci­jos, bet to­kia da­bar­ties re­a­ly­bė. Vals­ty­bė bus pri­vers­ta in­ves­tuo­ti į sa­vo or­ga­ni­za­ci­jų tech­ni­nę ba­zę ir spe­cia­lis­tus, jei­gu no­rės skleis­tis kaip ša­lies šei­mi­nin­kė su jai rei­ka­lin­ga ide­o­lo­gi­ja. Ki­taip vals­ty­bės ne­eg­zis­tuo­ja.

– Ar­vy­dai, koks pa­ties as­me­ni­nis san­ty­kis su si­tu­a­ci­ja?

– Kar­tą pa­ga­vau sa­ve gal­vo­jan­tį: o kas jei­gu tai ne lai­ki­na re­a­ly­bė, bet ji bus pa­sto­vi ir il­ga­lai­kė? Gal tai net at­ei­ties vi­suo­me­nės fu­tu­ris­ti­nė vi­zi­ja? Pa­si­da­rė bau­go­ko­ka, nes ne­su ek­ra­no žmo­gus ir mėgs­tu gy­vą ben­dra­vi­mą su žmo­nė­mis. Ek­ra­nas man yra ne­tik­ra re­a­ly­bė. Ne­ži­nau, kaip ki­tiems, bet man sun­ku su tuo ap­si­pras­ti. Bet, ma­tyt, su tuo reik­tų su­si­tai­ky­ti ir gal­vo­ti, kaip veik­ti ir pa­veik­ti ste­bin­čią ek­ra­nus pub­li­ką.

Žmo­nių at­sky­ri­mas, su­sve­ti­mė­ji­mas, bū­ti­ny­bė lai­ky­tis dis­tan­ci­jos žmo­nes va­ro į tam tik­rą dep­re­si­ją ir, grįž­tant prie te­mos, aš ne­ži­nau, ar šven­tės po­jū­tis, ku­rį no­ri­ma su­kur­ti vir­tu­a­liai, ap­skri­tai dar yra įma­no­mas. At­sig­rę­žęs į vi­sai ne­se­ną pra­ei­tį, pra­de­di su­pras­ti, kad vi­suo­ti­nos vi­di­nės šven­tės ma­ni­fes­ta­ci­jos mums gal ir at­ro­dė kiek pa­bo­du­sios, bet bu­vo tik­rai la­bai gra­žios. Pri­si­me­nu ke­lių šim­tų žmo­nių ei­se­nas nuo Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios, su vė­lia­vo­mis, iki Lais­vės an­ge­lo, o da­bar taip tuš­čia gat­vė­se, to­kia ny­ku­ma. Si­tu­a­ci­ja ke­lia to­kio keis­to ne­ri­mo jaus­mą, nes žmo­gui juk la­bai svar­būs gy­vi po­jū­čiai, o da­bar yra ne­ten­ka­ma tam tik­ros kū­no ir dva­sios da­lies ir tai tik­rai ne­pa­di­di­na pi­lie­čių ge­ro­sios dva­sios ar svei­ka­tos.

– Ką tu­rė­tu­me da­ry­ti?

– Op­ti­mis­tiš­kai ver­ti­nant, su­skal­dy­mo ir drau­di­mų, ku­rie, aiš­ku, yra pri­vers­ti­niai (bent tuo no­ri­me ti­kė­ti), kon­teks­te, mums rei­kia pa­lin­kė­ti vie­ni ki­tiems švęs­ti Va­sa­rio 16-ąją, bet ki­taip. Juk nie­kas ne­drau­džia vaikš­čio­ti, tai ko­dėl nepra­si­ei­ti pės­čių­jų ta­ku, ap­si­gau­bus vė­lia­va ar pri­si­se­gus tri­spal­vę? Link­te­lė­ti vie­nas ki­tam, pa­si­svei­kin­ti. Pa­ga­liau pra­ei­ti pro Lais­vės an­ge­lą, ku­rio aikš­tė­je da­bar nu­va­ly­tas snie­gas, o prieš sa­vai­tę dar bu­vo tik „ri­tu­a­li­nis ra­tas“...

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Menu ,kažkada juokavom, kad negalime aplenkti Amerikos ,nes tie pamatys kad mūsų kelnės be dugno ir nuogas užpakalys matosi! O ką iš kažkiek likusio Alytaus galime dabar pasidžiaugti ir demonstruoti, Arvydai? Gal tik ant teisėtvarkos, kurios nėra, išsižergusius Alytaus merus ,"Išp...nusius m ūsų gerovę?

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.