Šimt­me­čiais ne­kin­tan­tis bi­čių pa­sau­lis (0)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Edita Patinskienė
Edita Patinskienė įsitikinusi, kad bitynuose turėtų dirbti bitininkai, kurie gerai pažįsta bites ir išmano jų gyvenimą.
„Svar­biau­sia, kad, dir­bant prie bi­čių, bū­tų ma­lo­nu, bet ne bai­su“, – taip no­rin­tiems įnik­ti į bi­ti­nin­kys­tę pa­ta­ria Edi­ta Pa­tins­kie­nė, su vy­ru šiuo me­tu pri­žiū­rin­ti 44 bi­te­lių šei­mas. Bi­ti­nin­kams at­šven­tus Pa­sau­li­nę bi­tės die­ną, daug bi­ti­nin­kys­tės ži­nių su­kau­pu­sią Edi­tą kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Kaip žie­mo­jo Jū­sų bi­te­lės? Ar anks­ti šie­met jos pa­bu­do?

– Kaip ir kas­met, mū­sų pri­žiū­ri­mos bi­te­lės per­žie­mo­jo ge­rai. Ne­abe­jo­ju, kad tai ma­no vy­ro Vaido tin­ka­mos prie­žiū­ros ir pui­kiai pri­tai­ky­tų ži­nių re­zul­ta­tas. Lai­kant bi­tes la­bai svar­bu tin­ka­mai jo­mis pa­si­rū­pin­ti ir pa­ruoš­ti žie­mai – ne tik pa­rū­pin­ti mais­to, bet ir pro­fi­lak­tiš­kai gy­dy­ti.

Šie­met bi­tės pa­bu­do ko­vo pra­džio­je, ta­čiau orai jų ne­le­pi­no, dar bu­vo ir snie­go.

– Kiek jų šei­mų su vy­ru pri­žiū­ri­te? Kiek me­tų Jū­sų gy­ve­ni­mas su­ka­si apie bi­tes?

– Mū­sų šei­mos bi­ty­ną su­da­ro 44 bi­čių šei­mos. Šią veik­lą puo­se­lė­ja­me jau pen­ke­rius me­tus.

– Tur­būt la­bai ne­pa­lan­kus joms šie­me­tis pa­va­sa­ris? Ka­da pla­nuo­ja­te pir­mą­jį ko­pi­nė­ji­mą?

– Dėl vė­les­nio gam­tos at­bu­di­mo šį pa­va­sa­rį me­du­ne­šis pras­tes­nis, nes bi­te­lės tie­siog ne­tu­rė­jo iš kur rink­ti nek­ta­ro. Me­daus žy­miai ma­žiau nei anks­tes­niais me­tais. Jei avi­ly­je ir yra pil­nų ko­rių me­daus, bet jis dar ne­su­bran­din­tas.

Tad me­daus ko­pi­nė­ji­mo dar teks luk­tert sa­vai­tę, o gal ir dvi.

– Bi­čių, kaip ir žmo­nių, bū­na ra­mių ir pik­tų. Ko­kios Jū­sų su vy­ru pri­žiū­ri­mos bi­tės?

– Dau­gu­ma mū­sų pri­žiū­ri­mų bi­čių šei­mų ra­mios, ta­čiau pa­si­tai­ko die­nų, kai bi­tės ge­lia. Dėl ko bi­tės kar­tais pyks­ta, le­mia daug fak­to­rių, pa­vyz­džiui, stai­ga pa­si­kei­tus orams, dėl er­zi­nan­čių bi­ti­nin­ko kva­pų ar­ba dėl to, kad jis pas bi­te­les at­ėjo ner­vin­gas, o gal tą die­ną šei­mi­nin­ko šir­dies rit­mas ne­ati­ti­ko gam­tos rit­mo.

Bi­te­lės la­bai jau­čia žmo­gaus bio­lau­ką. Sie­kiant sa­vo bi­ty­ne tu­rė­ti ra­mias bi­tes, pra­var­tu bi­čių šei­mo­je esan­čią miš­rū­nę bi­tę mo­ti­nė­lę (o tai ga­li lem­ti pik­tą bi­čių el­ge­sį) pa­keis­ti ki­tos ra­sės bi­čių mo­ti­nė­le. Mū­sų bi­ty­no šei­mo­se gy­ve­na Bak­fas­to ra­sės mo­ti­nė­lės, ku­rioms bū­din­gas ra­mes­nis el­ge­sys.

– Apie bi­tes yra la­bai daug pa­tar­lių: Bi­tės, sal­dų me­dų neš­da­mos, ir tai su­si­pyks­ta; Jei bi­tės įgel­ti ne­ga­lė­tų, tai ir me­daus ne­tu­rė­tų; Iš­ra­šė raš­te­lius, kaip bi­tės ko­re­lius... Bet vie­nos pa­tar­lės taip ir ne­su­pran­tu – Die­vas da­vė bi­tes, vel­nias – bi­ti­nin­ką. Kas tuo pa­sa­ko­ma?

– La­bai tei­sin­ga pa­tar­lė. Kaip ži­nia, bi­te­lės nuo se­nų lai­kų lai­ky­tos šven­to­mis, die­viš­ko­mis bū­ty­bė­mis, o jų tei­kia­mas me­dus – ne­že­miš­ku pro­duk­tu. Tai­gi, jau nuo se­no­vės ver­ti­na­mą me­dų žmo­nės la­bai pa­mė­go ir kaip mais­tą, ir kaip vais­tą.

Ve­da­mi no­ro pri­ko­pi­nė­ti kuo dau­giau me­daus, bi­ti­nin­kai iš bi­te­lių taip kruopš­čiai ir sun­kiai su­rink­tą me­dų, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, at­ima. Taip bi­te­lės lie­ka be mais­to. Ir var­gas toms bi­tėms, ku­rioms bi­ti­nin­kai, gal­būt dėl te­ori­nių ar prak­ti­nių ži­nių sto­kos, ne­su­ge­ba tin­ka­mai pa­rū­pin­ti mais­to žie­mai, vie­toj pa­im­to me­daus duo­da­ma cuk­raus si­ru­po.

Dėl to­kio žmo­gaus ap­lai­du­mo bi­tės mirš­ta. Tad bi­ty­nuo­se tu­rė­tų dirb­ti bi­ti­nin­kai, ku­rie ge­rai pa­žįs­ta bi­tes ir iš­ma­no jų gy­ve­ni­mą.

– Daug įdo­mių fak­tų ga­li­ma ras­ti apie bi­tes. Pa­vyz­džiui, kad avi­ly­je ga­li gy­ven­ti iki 60 tūks­tan­čių bi­čių dar­bi­nin­kių. Vi­sos jos yra mo­te­riš­kos ly­ties ir iš­gy­ve­na šil­tuo­ju me­tų lai­ku vos 6 sa­vai­tes, vi­są lai­ką skir­da­mos dar­bui. Tai kur vy­riš­ko­ji bi­čių ly­tis, ką ji vei­kia?

– Ne­se­niai te­ko ves­ti vai­kams edu­ka­ci­nį ren­gi­nį apie tra­di­ci­nę Lie­tu­vos gy­vu­li­nin­kys­tės ša­ką – bi­ti­nin­kys­tę. Vai­kai su­ži­no­jo, kad bi­tės, kaip ir mes žmo­nės, gy­ve­na šei­mo­mis, tad vai­kams do­min­tis, kas bi­čių šei­mo­je yra tė­tis, at­sa­kiau – tai tra­nas.

Bi­čių šei­mos na­rius su­da­ro bi­tės dar­bi­nin­kės, bi­tė mo­ti­nė­lė ir tra­nai. Tra­nų vie­nin­te­lis vaid­muo bi­čių šei­mo­je – ap­vai­sin­ti jau­ną bi­čių mo­ti­nė­lę. Po ap­vai­si­ni­mo tra­nas iš kar­to žūs­ta.

– Bi­čių mo­ti­nė­lė sve­ria apie 250 mg ir per pa­rą pa­de­da tiek kiau­ši­nė­lių, kiek ir pa­ti ji sve­ria. Kar­tais net iki 1500 kiau­ši­nė­lių. Tai tur­būt pro­duk­ty­viau­sias že­mės gy­vū­nas?

– Vi­sa­ver­tė bi­čių šei­ma yra tik tuo­met, kai tu­ri bi­čių mo­ti­nė­lę, ku­rios vaid­muo avi­ly­je gy­vy­biš­kai svar­bus. Ji yra at­sa­kin­ga už šei­mos rep­ro­duk­ci­ją. Per pa­rą pa­de­da nuo 1500 iki 2000 kiau­ši­nė­lių, iš ku­rių iš­si­ri­tu­sios nau­jos bi­te­lės pa­kei­čia pa­se­nu­sias bi­tes dar­bi­nin­kes.

Įdo­mu tai, kad per vi­są gy­ve­ni­mą bi­čių mo­ti­nė­lė yra ap­vai­si­na­ma tik vie­ną kar­tą ke­le­to tra­nų ir po na­tū­ra­laus su­si­po­ra­vi­mo sa­vo sper­mo­te­ko­je tu­ri tiek sper­ma­to­zoi­dų, kad už­ten­ka vi­sam gy­ve­ni­mui – tai yra apie 5–6 mi­li­jo­nams. Ka­žin ar dar ga­lė­tu­me su­ras­ti to­kį gam­tos su­tvė­ri­mą.

– Me­dų bi­tės, kaip ra­šo­ma ty­ri­nė­to­jų, ga­mi­na daug mi­li­jo­nų me­tų. Ir per tą vi­są lai­ką me­daus ga­mi­ni­mo pro­ce­sas ne­pa­si­kei­tė. Ar tai ne pa­sau­li­nio ma­to ste­buk­las?

– Bi­čių gy­ve­ni­mas, iš tie­sų, nuo­sta­bus ir pa­slap­tin­gas, ki­ti dar pa­sa­ky­tų – ste­buk­lin­gas. Vos pri­ėjus prie avi­lio su­pran­ti – di­din­ga.

Ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti bi­čių dar­bo ra­my­be ir har­mo­ni­ja. Ne­ga­li ne­ma­ty­ti griež­tai ir tiks­lin­gai su­tvar­ky­to, šimt­me­čiais ne­kin­tan­čio bi­čių pa­sau­lio.

Bi­čių šei­my­ni­niai san­ty­kiai, ne­įpras­ta liz­dų ar­chi­tek­tū­ra bei ko­rių san­da­ra jau se­niai su­lau­kė ne tik gam­ti­nin­kų, bet ir moks­li­nin­kų bei psi­cho­lo­gų dė­me­sio.

– O kaip il­gai me­daus ko­ky­bė ne­kin­ta? Kiek me­tų jį ga­li­ma lai­ky­ti ir juo gar­džiuo­tis?

– Kaip mi­nė­jau anks­čiau, dar me­daus ko­pi­nė­ji­mo teks pa­lauk­ti, nes ko­riuo­se esan­tis me­dus ne­su­bran­din­tas, tai yra iš me­daus ne­iš­ga­rin­ta drėg­mė.

Tik vi­siš­kai už­akiuo­tas ko­rys (ko­rio aku­tės už­lip­dy­tos plo­nu vaš­ko dang­te­liu) pa­ro­do, kad me­dus jau su­bren­dęs, ne­su­ges ir tin­ka­mas var­to­ti net ke­lis šim­tus me­tų.

Pas­ku­bė­jus iš­suk­ti ne­su­bran­din­tą me­dų, ti­kė­ti­na, kad toks me­dus pa­pras­čiau­siai pra­rūgs.

– Tai kas gi yra avi­lio šei­mi­nin­kė – bi­čių mo­ti­nė­lė ar bi­tu­tės dar­bi­nin­kės?

– Bi­tė, skir­tin­gai nei žmo­gus, ku­ris vie­nas ga­li gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti, ne­ga­li tik dau­gin­tis, vie­na pa­ti ne­ga­li nei dau­gin­tis, nei iš­gy­ven­ti.

Ne vie­na bi­tė, o vi­sa bi­čių šei­ma yra bio­lo­gi­nis vie­ne­tas. Tad ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti­nai teig­ti, kad bi­čių mo­ti­nė­lė ar bi­tės dar­bi­nin­kės yra avi­lio šei­mi­nin­kė. Ma­nau, jog vi­sų bi­čių vaid­muo bi­čių šei­mo­je vie­no­dai svar­bus.

Nors ana­li­zuo­jant žo­džio „šei­mi­nin­kė“ sam­pra­tą bei ži­nant, jog bi­tės dar­bi­nin­kės per sa­vo trum­pą gy­ve­ni­mą at­lie­ka daug mi­si­jų – pra­de­dant ko­rių aku­čių va­ly­mu iki bliz­ge­sio, avi­lio tvar­ky­mu iki ide­a­lios tvar­kos, nes bi­tės nek­ta­rą ne­ša tik į tvar­kin­gą avi­lį ir bai­giant nek­ta­ro rin­ki­mu, vie­tos in­ter­pre­ta­ci­jai, ar jos ir yra avi­lio šei­mi­nin­kės, vi­sa­da lie­ka.

Gal­būt tu­rin­tis dau­giau ži­nių ir ar­gu­men­tų bi­ti­nin­kas pa­teik­tų ir ki­to­kią nuo­mo­nę.

– Bet ne tik me­daus bi­te­lės Jums pri­ne­ša? Suk­ti me­dų tur­būt pats ma­lo­niau­sias dar­bas?

– Bi­ti­nin­kys­tė – ne tik įdo­mus, bet ir nau­din­gas svei­ka­tai už­si­ė­mi­mas. Daž­nas ži­no, jog pas bi­ti­nin­kus ga­li­ma ras­ti ne tik me­daus, bet ir bi­čių duo­ne­lės, bi­čių pie­ne­lio, pi­kio (pro­po­lio) bei vaš­ko.

O jei ku­ris su­si­gun­dys tal­ki­nin­kau­ti sal­džia­ja­me me­daus su­ki­me, tai pa­si­džiaugs ne tik na­tū­ra­lia me­daus ir pi­kio aro­ma­te­ra­pi­ja, bet ti­kė­ti­na, kad pa­tirs ir bi­čių nu­odų nau­dą, tu­riu ome­ny, ne­aler­giš­kus bi­čių įgė­li­mams žmo­nes.

– Be spe­cia­lios ap­ran­gos tur­būt į bi­ty­ną ne­ina­te?

– Bi­ti­nin­ka­vi­mas be spe­cia­lios ap­ran­gos bei bi­ti­nin­kys­tės in­ven­to­riaus ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas. At­ro­dy­tų, bi­tės sa­vo šei­mi­nin­ko tu­rė­tų ne­gel­ti, ta­čiau taip nė­ra. Jos, kad ir kaip bi­ti­nin­kas at­sa­kin­gai jo­mis rū­pin­tų­si, sa­vo šei­mi­nin­ko ne­pa­žįs­ta.

Il­gai­niui ga­li im­ti jį skir­ti pa­gal kva­pą ar net nuo­tai­ką, ta­čiau jei­gu pa­jus nuo bi­ti­nin­ko sklin­dan­tį kve­pa­lų, ben­zi­no ar al­ko­ho­lio er­zi­nan­tį kva­pą, ims pul­ti.

Tad ti­kė­tis, kad pa­ma­čiu­sios sa­vo šei­mi­nin­ką bi­te­lės „ap­si­džiaugs“ – bū­tų nai­vu. Kaip ir pas jas ei­ti be spe­cia­lios ap­ran­gos.

– Gal pa­ste­bė­jo­te, ko­kiuo­se žie­duo­se bi­tės ven­gia lan­ky­tis?

– Ste­bi­ma, jog bi­tės ne­lan­ko ie­vos žie­dų, taip pat ir rau­do­nų do­bi­lų žie­dų, nes ne­pa­sie­kia iš žie­do pa­im­ti nek­ta­ro.

Juo­kau­da­ma ga­lė­čiau at­sa­ky­ti, kad ne­si­lan­ko dar tuo­se žie­duo­se, ku­riuo­se nė­ra nek­ta­ro. Nors to­kių žie­dų ne­ži­nau.

– Ve­da­te edu­ka­ci­jas apie bi­tes ir jų pro­duk­tus. Ko jo­mis sie­kia­te? Ar bi­te­lių gy­ve­ni­mas do­mi­na ma­žy­lius, ar jiems rū­pi tik me­dus?

– Edu­ka­ci­jų apie bi­tes ir jų pro­duk­tus tiks­las – pa­gi­lin­ti vai­kų ži­nias apie vie­ną iš ūkio ša­kų – bi­ti­nin­kys­tę, ska­tin­ti ja do­mė­tis.

Džiu­gu, kad vai­kai do­mi­si vis­kuo, kas su­si­ję su bi­tė­mis. Ypač vai­kams pa­ti­ko edu­ka­ci­nio ren­gi­nio me­tu ste­bė­ti į jų dar­že­lio kie­mą „at­ke­lia­vu­sias“ bi­tu­tes, ieš­ko­ti bi­čių mo­ti­nė­lės, da­žais puoš­ti bi­čių na­me­lius – avi­lius.

Be­si­klau­sant vai­kų pa­tir­tų įspū­džių, su­pran­ti, jog juos do­mi­na ne tik me­dus, bet vi­sas pa­slap­tin­gas ir kar­tu nuo­sta­bus bi­čių gy­ve­ni­mas. Tai ne­iš­sen­kan­ti te­ma ne tik vai­kui, bet ir su­au­gu­siam.

– Lie­ja­te vaš­ko žva­kes. Tai ir­gi tur­būt mie­las už­si­ė­mi­mas? Ar šis ama­tas Jū­sų šei­mos pa­vel­dė­tas iš anks­tes­nių kar­tų?

– Vi­sos veik­los, su­si­ju­sios su bi­ti­nin­kys­te, – mie­las už­si­ė­mi­mas. Ma­no vy­rą Vaidą bi­ti­nin­kys­tės ama­tas ly­di nuo vai­kys­tės, mat bi­tes lai­kė jo se­ne­lis Augustas Laužonis.

Tad vy­ras ir yra mū­sų tu­ri­mo šei­mos bi­ty­no ini­cia­to­rius ir puo­se­lė­to­jas, kau­pęs ži­nias ir pa­tir­tį nuo vai­kys­tės. Aš mėgs­tu juo­kau­ti, jog esu tik bi­ti­nin­ko žmo­na.

Da­bar džiau­gia­mės sū­naus Ne­do pa­gal­ba bi­ty­ne ir ti­ki­mės, jog bi­tės taps ne­at­sie­ja­ma jo gy­ve­ni­mo da­li­mi.

– Nau­ja­ku­riai, įsi­tvir­ti­nę ato­kio­se so­dy­bo­se, daž­nai pa­sva­jo­ja ir apie bi­ty­nus. Kaip nu­spręs­ti, dar ne­pa­mė­gi­nus bi­ti­nin­kau­ti, ar tai tau tin­kan­ti veik­la? Ar su­ge­bė­siu jo­mis tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti? Te­ori­nių ži­nių da­bar ga­li­ma pri­sis­kai­ty­ti, bet kur gau­ti prak­ti­nių?

– Kaip ži­nia, prak­ti­ka sa­vai­me ne­at­si­ran­da, ją rei­kia įgy­ti. Žmo­nės, ku­rie vi­du­je jau­čia, kad bi­tės yra bū­tent tai, ko jiems rei­kia, bet bai­mi­na­si, kad pa­tys ne­su­ge­bės, ga­li kreip­tis pa­gal­bos į pa­ty­ru­sius bi­ti­nin­kus.

Pa­dė­da­mi at­lik­ti vie­nus ar ki­tus bi­ty­no dar­bus, prak­tiš­kai pri­si­lies prie šios veik­los ir ga­lės nu­spręs­ti, no­ri bi­ti­nin­kau­ti ar ne. Kad pa­tir­tų ma­žiau iš­lai­dų, bet įgau­tų dau­giau prak­ti­nių įgū­džių, ga­li­ma pra­dė­ti mo­ky­tis bi­ti­nin­kau­ti ir tu­rint vie­ną avi­lį.

Svar­biau­sia, kad, dir­bant prie bi­čių, bū­tų ma­lo­nu, bet ne bai­su.

– Kur Jūs ieš­ko­te nau­jų ži­nių?

– Tuo­met, kai ma­no vy­ras nu­spren­dė – no­riu tu­rė­ti bi­ty­ną, ne­be­rei­kė­jo dau­giau svars­ty­ti, ką jam pa­do­va­no­ti vie­no­kia ar ki­to­kia pro­ga. Tvir­tai ži­no­jau – kny­gos apie bi­ti­nin­kys­tę.

Esant nau­jų ži­nių po­rei­kiui, ieš­ko­me li­te­ra­tū­ros rū­pi­mu klau­si­mu, se­ka­me įvai­rias lai­das apie bi­ti­nin­kys­tę, kon­sul­tuo­ja­mės su bi­čiu­liais.

– Ar daug rei­kia įsi­gy­ti reik­me­nų avi­lių, bi­te­lių prie­žiū­rai, me­dui ko­pi­nė­ti, jam suk­ti? Ar tai bran­gus po­mė­gis?

– Yra sa­ko­ma, jog no­rint im­ti, rei­kia duo­ti. Be in­ves­ti­ci­jos bi­ty­no in­ven­to­riui dar rei­kia ir pa­tal­pų tam in­ven­to­riui lai­ky­ti, in­ven­to­riui ruoš­ti bei me­dui suk­ti.

Tai rei­ka­lau­ja ne­ma­žai iš­lai­dų, ta­čiau džiu­gi­na ir gau­na­ma grą­ža – dir­bant bi­ty­ne pail­si­ma nuo kas­die­ny­bė­je pa­ti­ria­mo sku­bė­ji­mo ir įtam­pos, iš­lai­ko­ma psi­cho­lo­gi­nė pu­siau­svy­ra ir, ži­no­ma, mė­gau­ja­ma­si bi­čių tei­kia­mas ver­tin­gais pro­duk­tais.

Tai ir dar­bas, ir lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­ma vie­na­me.

– Tei­sin­gai tur­būt pa­sa­ky­ta, kad vi­si tu­rė­tu­me ko pa­si­mo­ky­ti iš bi­čių?

– Iš tie­sų, bi­čių šei­mo­se vy­rau­jan­ti dar­na, har­mo­ni­ja, su­ta­ri­mas, darbš­tu­mas, tvar­kin­gu­mas, ge­bė­ji­mas vie­nu me­tu vi­soms kar­tu pri­im­ti spren­di­mus ga­li bū­ti pui­kus šei­my­ni­nis, so­cia­li­nis pa­vyz­dys žmo­gui.

Po­sa­kis „Pa­si­mo­kyk darbš­tu­mo iš bi­tės“ bu­vo jau ži­no­mas ir se­no­vės Grai­ki­jo­je.

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.