Šil­ko ke­liu at­vyks­ta ki­ti ka­ra­va­nai: Ka­zach­sta­nas – tarp ino­va­ci­jų ir tra­di­ci­jų

Aldona
Ly­de­rys­tės pro­ble­mos ap­ta­ria­mos su dr. Re­ne Kogl­bau­e­riu. Asmeninė nuotr.

Ka­zach­sta­nas – dau­gia­tau­tė ša­lis

Prieš pen­ke­rius me­tus už­si­mez­gu­si ma­no pa­žin­tis su Ka­zach­sta­nu bu­vo su­si­ju­si su šios ša­lies stu­den­tais, at­vy­ku­siais į Lie­tu­vą stu­di­juo­ti ma­gist­ran­tū­ro­je. Jiems tuo­me­čia­me Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te dės­čiau ko­ky­bi­nių ty­ri­mų me­to­do­lo­gi­ją, in­kliu­zi­nio (įtrau­kio­jo) ug­dy­mo pa­grin­dus.

Jau ta­da daug su­ži­no­jau apie ša­lies gy­ve­ni­mą, mo­ky­to­jų pro­ble­mas, po­li­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo did­vy­rių is­to­ri­jas. Man pa­sa­ko­jo, kad Ka­zach­sta­ne ypač di­de­lius tiks­lus sau ke­lia jau­ni žmo­nės, stu­den­tai. Pa­tys ga­biau­sie­ji jau nuo pa­aug­lys­tės mo­ko­si va­di­na­mo­sio­se „Na­zar­ba­je­vo in­te­lek­ti­nė­se mo­kyk­lo­se“, ku­rias re­mia pre­zi­den­tas Nur­sul­ta­nas Na­zar­ba­je­vas.

Vė­liau daž­niau­siai jie sto­ja į to pa­ties var­do uni­ver­si­te­tą As­ta­no­je, o bai­gę iš­vyks­ta stu­di­juo­ti ma­gist­ran­tū­ros į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę, ki­tas Eu­ro­pos ša­lis, Pie­tų Ko­rė­ją, Ki­ni­ją.

Ka­zach­sta­no Pre­zi­den­to sti­pen­di­jų fon­das „Bo­las­hak“ ski­ria sti­pen­di­jas jau­niems moks­li­nin­kams, stu­di­juo­jan­tiems už­sie­ny­je. Daug lė­šų ski­ria­ma ir tam, kad už­sie­nio švie­ti­mo eks­per­tai, moks­li­nin­kai at­vyk­tų į šią ša­lį ir pa­si­da­ly­tų ge­rą­ja pa­tir­ti­mi.

Ga­vu­si kvie­ti­mą pa­gal Ka­zach­sta­no švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos pro­gra­mą, ku­ria sie­kia­ma pri­trauk­ti dau­giau už­sie­nie­čių at­vyk­ti ir pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ti­mi švie­ti­mo ir moks­lo sri­ty­je, ke­lias sa­vai­tes pra­lei­dau šio­je kon­tras­tų ku­pi­no­je ša­ly­je. Lie­tu­vių dva­sia čia jau­čia­ma ne tik iš Jo­no Vait­kaus spe­cia­liai re­ži­suo­tų spek­tak­lių ir Al­ma­tos mies­to te­at­ra­lų bei mu­zi­kų at­si­lie­pi­mų apie juos (2014 me­tais J.Vait­kus M.Au­e­zo­vo var­do te­at­re pa­sta­tė spek­tak­lius „Stab­mel­džiai“ ir „Kor­ky­to už­kei­ki­mas“).

Al­ma­to­je vei­kia lie­tu­vių kul­tū­ros drau­gi­ja „Ai­das“, nuo Sta­li­no rep­re­si­jų ar so­vie­ti­nių lai­kų sta­ty­bų čia li­kę ne­ma­žai lie­tu­vių šei­mų. Ki­tus ir da­bar at­ve­da ver­slas ar nuo­ty­kių pa­ieš­kos, nes kai ku­rių ša­lių, tarp jų ir Lie­tu­vos, pi­lie­čiams, ke­ti­nan­tiems Ka­zach­sta­ne bū­ti iki 30 die­nų, vi­zos ne­rei­kia.

Ka­zach­sta­nas – dau­gia­tau­tė ša­lis, ja­me gy­ve­na uz­be­kai, ta­dži­kai, kir­gi­zai, ru­sai, et­ni­nės ma­žu­mos: ui­gū­rai, dun­ga­nai ir kt., ta­čiau daž­niau­siai gat­vė­je skam­ba ru­sų bei ka­za­chų kal­bos.

Nuo šių me­tų mo­kyk­lo­se, be dvie­jų pri­va­lo­mų (ru­sų ir ka­za­chų), įve­da­ma pri­va­lo­ma tre­čio­ji – an­glų kal­ba. Prieš po­rą me­tų yra iš­leis­tas ša­lies pre­zi­den­to įsa­kas dėl ka­za­chų kal­bos per­ėji­mo nuo ki­ri­li­cos į lo­ty­niš­kų raš­me­nų abė­cė­lę, nu­ma­ty­ti at­ski­ri šio per­ėji­mo eta­pai.

Pir­muo­ju eta­pu nu­ma­to­ma pa­keis­ti vi­sus vals­ty­bi­nius sim­bo­lius ir jų už­ra­šus lo­ty­niš­kais raš­me­ni­mis. Toks įsa­kas su­kė­lė ne­men­ką įtam­pą tarp ru­sa­kal­bių, nes jis, ta­ria­mai, su­ke­lia ne­pa­to­gu­mų tiems, ku­rie var­to­ja tik ki­ri­li­cą. Ma­no ma­ny­mu, yra ir tei­gia­ma šio pro­ce­so pu­sė – taip bus leng­viau mo­ky­tis an­glų kal­bos, ku­ri tam­pa pri­va­lo­ma, o ir...

Ka­zach­sta­nas pla­čiau at­si­ve­ria už­sie­niui

Tarp­tau­ti­nės švie­ti­mo eks­per­tų gru­pės, prie ku­rios pri­si­jun­giau  Ta­ra­zo mies­te, tiks­lai – kon­sul­tuo­ti, da­ly­tis, ben­dra­dar­biau­ti, skleis­ti ge­rą­ją pa­tir­tį švie­ti­mo ir moks­lo sri­ty­je. Drau­ge su Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Niu­kas­lio uni­ver­si­te­to Šiau­rės ly­de­rys­tės cen­tro di­rek­to­riu­mi asoc. prof. dr. Re­ne Kogl­bau­e­riu, dau­ge­lio švie­ti­mo ly­de­rys­tės pro­gra­mų bei pro­jek­tų au­to­riu­mi ap­lan­ky­tos ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­los, gim­na­zi­jos, tei­kia­mos kon­sul­ta­ci­jos Ta­ra­zo vals­ty­bi­nio pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to stu­di­jų pro­gra­mų ko­mi­te­tams, skai­to­mos pa­skai­tos stu­den­tams ir dar­buo­to­jams.

Ta­ra­zo mies­to sa­vi­val­dy­bė­je, Pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, mo­kyk­lo­se pri­sta­čiau Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los pa­tir­tį in­teg­ruo­jant mo­ki­nius, tu­rin­čius spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių, šiuo­lai­ki­nio mo­ky­to­jo kom­pe­ten­ci­jų ska­lę, tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo re­zul­ta­tus, jų me­tu su­kur­tus me­to­di­nius lei­di­nius.

Su mo­kyk­lų va­do­vais ap­ta­rė­me pa­aug­lių mo­ky­mo­si ir auk­lė­ji­mo pro­ble­mas, ku­rios čia, Ka­zach­sta­ne, spren­džia­mos ties­mu­kai: ar­ba pa­aug­lys lai­ko­si šei­mo­je griež­tai įdieg­tų tai­syk­lių (be­są­ly­giš­kai klau­so tė­vų, lai­ko­si tra­di­ci­jų, sten­gia­si uo­liai mo­ky­tis), ar­ba jis pa­ten­ka į Švie­ti­mo sky­riaus dar­buo­to­jų aki­ra­tį. To­kiu at­ve­ju sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jas drau­ge su mo­ky­to­jų gru­pe va­ka­rais iki vi­dur­nak­čio bu­di gat­vė­se, tik­ri­na ka­vi­nes ir ki­tas vie­šo­jo su­si­bū­ri­mo vie­tas ir, ap­ti­kę ne­pil­na­me­čių, pri­sta­to juos tė­vams.

Dr. Mat­tew Swe­ney iš Če­ki­jos, Pa­lac­kio uni­ver­si­te­to, IELTS (In­ter­na­tio­nal En­glish Lan­gu­a­ge Te­sting Sys­tem) tarp­tau­ti­nio an­glų kal­bos eg­za­mi­no tes­tų ver­tin­to­jas, pa­tei­kė daug ver­tin­gų pa­ta­ri­mų, kaip pa­si­reng­ti šiems te­stams, į ką svar­biau­sia rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį.

Dr. Tho­mas Got­frie­das iš Vo­kie­ti­jos skai­tė pa­skai­tas apie me­to­do CLILL (Con­tent and Lan­gu­a­ge In­teg­ra­ted Le­ar­ning) tai­ky­mą in­teg­ruo­tai mo­kant da­ly­ko ir už­sie­nio kal­bos. Gru­pė­je tarp at­vy­ku­sių­jų bu­vo moks­li­nin­kų ir dės­ty­to­jų iš JAV bei Pie­tų Ko­rė­jos.

Ta­ra­zo mies­to ir ap­skri­ties švie­ti­mo at­sto­vai, mo­kyk­lų va­do­vai, mo­ky­to­jai, mo­ki­niai ir jų tė­vai no­riai klau­sė­si ge­ro­sios pa­tir­ties pa­vyz­džių, ste­bė­jo­si lais­ve ir ga­li­my­be mo­ky­to­jui dirb­ti pa­gal sa­vo pro­gra­mą ir sa­vo pa­si­rink­tus va­do­vė­lius. Ta­čiau į akis kri­to vie­na – klau­si­nė­ti ar da­ly­tis sa­vo pa­tir­ti­mis jie ne­drįs­ta. Ta­ry­tum klaus­da­mas at­ro­dai kvai­les­nis. O at­ro­dy­ti kvai­les­niam ki­tų aki­vaiz­do­je čia nie­kas ne­no­ri, nes…

Ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė yra ly­gi įsta­ty­mui

At­si­ver­da­mas nau­jo­vėms, Ka­zach­sta­nas ne­no­ri at­si­svei­kin­ti su tra­di­ci­jo­mis, stip­riai ap­raiz­giu­sio­mis kai­mo ar mies­to šei­mų gy­ve­ni­mą. Nors ša­ly­je vy­rau­ja mu­sul­mo­niš­ka re­li­gi­ja, ta­čiau la­bai re­tai pa­ma­ty­si mo­te­rį, kruopš­čiai pri­si­den­gu­sią plau­kus ska­re­le. Vis dėl­to, ka­za­chų gy­ve­ni­me ryš­kios bui­ties tra­di­ci­jos.

Štai vie­nos ka­za­chės pa­sa­ko­ji­mas apie sa­vo sū­naus ves­tu­ves: „Kai ve­dė sū­nus, vis­kas bu­vo pa­gal tra­di­ci­jas. Mes vy­ko­me pas jau­no­sios tė­vus, pas­kui jie pas mus, ta­rė­mės, mo­kė­jo­me už nuo­ta­ką ka­ly­mą (apie 2 tūkst. eu­rų, pri­klau­so­mai nuo jau­ni­kio pa­ja­mų). Vyks­tant pas jau­ną­ją tu­rė­jo­me vež­ti de­vy­nis pin­tus krep­šius. Pir­ma­sis – vai­siai, pas­kui džio­vin­ti vai­siai, po to ne­ša­mas krep­šys, ku­ria­me su­dė­ta ka­va, ar­ba­ta, sau­sai­niai, py­ra­gai, ta­da sū­riai, dar vie­na pin­ti­nė – bū­ti­nai su gė­ri­mais, jų tu­ri bū­ti vi­sų rū­šių: vis­kis, kon­ja­kas, deg­ti­nė, vy­nas, šam­pa­nas ir t.t., to­liau – 9 rau­do­nu ak­so­mu puoš­tos dė­žu­tės su si­dab­ro dir­bi­niais, bū­ti­nai aus­ka­rai, ta­da – dra­bu­žiai (ša­liai, marš­ki­niai, pa­lai­di­nu­kės), pa­bai­go­je ne­ša­mas di­de­lis vel­ti­nio krep­šys, ku­ria­me tu­ri bū­ti ge­ri pal­tai su kai­li­nė­mis apy­kak­lė­mis (jie taip ir va­di­na­si „pal­tai su apy­kak­lė­mis“) nuo­ta­kos tė­vams. Lyg ir vis­kas... Ne, dar ki­li­mas. 2 x 3, bū­ti­nai šil­ki­nis. Po pa­žas­ti­mi ne­šie­si ir do­va­no­ji. O nuo­ta­kos pu­sės gi­mi­nai­čiai lau­kia, vi­si iš­si­ri­kia­vę žiū­ri kaip ki­ne, ste­bi, ką da­bar ne­ša, kaip at­ro­do...

Kai nuo­ta­ka at­vyks­ta į vy­ro na­mus, ji tu­ri tu­rė­ti daug sa­vo daik­tų, ne ma­žiau kaip pen­kis di­de­lius la­ga­mi­nus. At­si­ve­ža vi­są krai­tį – bui­ti­nė tech­ni­ka, jos se­zo­ni­niai dra­bu­žiai, ba­tai, bū­ti­nai au­di­nės kai­li­niai (da­bar su­pran­tu, ko­dėl vi­sos ka­za­chės dė­vi au­di­nės kai­li­nius). Vėl sė­di gi­mi­nės kaip spek­tak­lio ste­bė­to­jai. Ati­da­ro­mas kiek­vie­nas la­ga­mi­nas, daik­tai iš­krau­na­mi ant pa­ka­bų ir ko­men­tuo­ja­ma – „ru­de­ni­nis vil­no­nis kos­tiu­mė­lis“, „šil­ki­nė suk­ne­lė“ ir t.t. Ati­da­ry­ti la­ga­mi­ną pa­siū­lo­ma kam nors iš sė­din­čių ir ste­bin­čių gi­mi­nai­čių. Kiek­vie­ną la­ga­mi­ną ati­da­ro vis ki­tas gi­mi­nai­tis. O ati­da­rius – ant vir­šaus gu­li ska­re­lė ar koks nors daik­tas. Jis spe­cia­liai pa­ruoš­tas kaip do­va­na tam, ku­ris ati­da­rė la­ga­mi­ną ir „pri­sta­to“ daik­tų ko­lek­ci­ją.“

Nors šią is­to­ri­ją man pa­sa­ko­ja iš­si­la­vi­nu­si mo­te­ris, psi­cho­lo­gė, nors apie įvy­kius pa­sa­ko­ja su leng­va iro­ni­ja, ta­čiau ma­tau, kad tra­di­ci­jos jai svar­bu. Ves­tu­vė­se da­ly­vau­ja du–trys šim­tai sve­čių, o Šim­ken­te (pie­tuo­se) – apie 500–1000 žmo­nių. Jie at­ne­ša pi­ni­gų, do­va­no­ja auk­so, tad už mais­tą pa­kan­ka su­si­mo­kė­ti.

„Pa­ban­dyk pa­si­kvies­ti ma­žiau, – sa­ko Ai­giul. – Jei­gu ne­bus gi­mi­nai­čių, ben­dra­dar­bių, kai­my­nų, tai at­ro­dys, kad esi blo­gas žmo­gus. Pas mus, ka­za­chus, taip įpras­ta. Pas mus ves­tu­vės, krikš­ty­nos, gim­ta­die­niai vyks­ta nuo­lat, net­gi pir­ma­die­nį, ant­ra­die­nį, bet ku­rią die­ną“.

  Ka­zach­sta­no fol­klo­ras

Kaip ži­nia, fol­klo­ras – tai tau­tos gy­ve­ni­mo at­spin­dys me­ne. Ka­za­chų tau­ta su­si­for­ma­vo iš Cen­tri­nės Azi­jos kla­jok­lių tau­tų, iš jų at­ėjo re­li­gi­ja, pa­sau­lė­žiū­ra, o kla­jok­liš­kas gy­ve­ni­mo bū­das pa­dik­ta­vo dau­gy­bę kas­die­nių ri­tu­a­lų. Net­gi ar­ba­tos puo­de­liai pia­los, ne­di­de­li du­be­nė­liai yra be ran­ke­nų, kad bū­tų pa­to­giau jas su­dė­ti vie­ną ant ki­tos ir ne­šu­lį pa­krau­ti ant kup­ra­nu­ga­rio ar žir­go nu­ga­ros.

Už­kal­bė­ji­mo dai­nos – taip pat kla­jok­lių gy­ve­ni­mo at­spin­dys – juk vi­du­ry­je ste­pių ne­at­ra­si gy­dy­to­jo karš­čiuo­jan­čiam vai­kui ar ne­pa­kvie­si ve­te­ri­na­ro su­si­žei­du­siam gy­vu­liui. Rei­kė­jo pa­si­kliau­ti sa­vi­mi, gam­ta, aukš­tes­nio­sio­mis bū­ty­bė­mis. Pa­vyz­džiui, dai­no­je-už­kal­bė­ji­me sa­ko­ma: „Iš­eik, li­ga, iš­eik, ant ašt­rių pei­lio aš­me­nų, iš­eik ir ki­tas li­gas pa­si­imk.“

Dar­bo dai­nų, skir­tin­gai ne­gu Lie­tu­vo­je, be­veik ne­iš­li­kę. Kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čių kir­gi­zų mo­te­rys dai­nuo­da­vo vel­ti­nių vė­li­mo, avių mel­ži­mo dai­nas. Ka­za­chų dai­nos su­si­ju­sios su me­tų cik­lais, ka­len­do­riu­mi, ku­rio cik­las yra 12 me­tų.

Ka­za­chų le­gen­da by­lo­ja: gy­vū­nai iš­gir­do, jog pas juos at­ei­na Nau­jie­ji me­tai, to­dėl nu­spren­dė – kas pir­mas pa­ma­tys, to var­du me­tai bus pa­va­din­ti. Vi­si gy­vū­nai ėmė grūs­tis į prie­kį, o kup­ra­nu­ga­ris ne­sku­ba. Jis di­de­lis, vis tiek bus ma­to­miau­sias. Ta­čiau ma­ža pe­ly­tė bu­vo gud­res­nė. Ji ty­liai tu­pė­jo pa­si­slė­pu­si ant kup­ra­nu­ga­rio nu­ga­ros ir Nau­juo­sius me­tus pa­ma­tė pir­mo­ji. Kup­ra­nu­ga­rio var­du ne­bu­vo pa­va­din­ti me­tai, ta­čiau pri­gi­jo pa­tar­lė: „Pa­si­ti­kė­jęs tik sa­vo ūgiu, ga­li lik­ti be nie­ko.“

Apie Ka­zach­sta­no tra­di­ci­jas bū­tų ga­li­ma ra­šy­ti daug, jos to­kios ne­įpras­tos ir spal­vin­gos, kaip ste­pė pa­va­sa­rį – nu­sė­ta rau­do­nais aguo­nų gais­rais, mė­ly­nų ži­buok­lių plo­te­liais, nors ša­lia ne­au­ga nė vie­nas me­de­lis, ar Tian Ša­nio prie­kal­nė­se de­gan­ti gel­to­nų ir rau­do­nų tul­pių lieps­ne­lė­mis. Šian­dien tos spal­vos iš­ky­la tik ma­no vaiz­duo­tė­je, nes pro trau­ki­nio lan­gą ma­tė­si tik ap­snig­ti be­ri­biai ste­pių lau­kai su juo­duo­jan­čiais lais­vai po ją vaikš­tan­čių ar­klių, avių, kup­ra­nu­ga­rių si­lu­e­tais.

 Dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė

Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė,

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.