Iš­si­ne­ša­me ne tai, ką su­kau­pė­me, o tai, ką ati­da­vė­me (323)

Algirdas Jakulis
Jakulis
Algirdas Jakulis. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Kai po pa­va­sa­ri­nio pan­de­mi­nio ka­ran­ti­no ži­niask­lai­do­je ai­dė­jo dū­sa­vi­mai, gir­di, kaip sun­ku bu­vę iš­kęs­ti tuos du mė­ne­sius na­muo­se už­si­da­rius, kaip trū­kę ben­dra­vi­mo bei tie­sio­gi­nių kon­tak­tų su ar­ti­mai­siais ir drau­gais, kaip var­gi­nu­si kas­die­nė ru­ti­na bei veik­los sty­gius ir ap­skri­tai, kad bai­siai ka­muo­ta­si psi­cho­lo­giš­kai, žvel­giau į tai su at­lai­džia šyp­se­nė­le, min­tin­da­mas, kaip šia­me pa­sau­ly­je vis­kas re­lia­ty­vu.

Ne tik aš, bet ir di­džio­ji dau­gu­ma ma­no ko­le­gų, sė­din­čių ne­įga­lių­jų ve­ži­mė­liuo­se, ne­abe­jo­da­mi pa­sa­ky­tų, jog jei per me­tus tik du mė­ne­sius tek­tų to­kia­me ka­ran­ti­ne pra­tū­no­ti, bū­tu­me pa­tys lai­min­giau­si žmo­nės.

De­ja, mums toks kas­me­ti­nis „ka­ran­ti­nas“ me­tai iš me­tų trun­ka nuo rug­sė­jo vi­du­rio iki pu­sės ge­gu­žės. Ir ne vien to­dėl, kad to­kiems ra­tu­ki­nin­kams ru­dens ir žie­mos orai ne­pa­lan­kūs nei ju­dė­ji­mui lau­ke, nei svei­ka­tai, bet ir to­dėl, jog dau­ge­lis dar vis ne­tu­ri ga­li­my­bės sa­va­ran­kiš­kai iš­va­žiuo­ti į lau­ką, gy­ven­da­mi dau­gia­bu­čio pir­ma­ja­me aukš­te, net ne­kal­bant apie aukš­čiau esan­čius bu­tus.

Dau­ge­lį me­tų to­kios ga­li­my­bės ne­tu­rė­jau ir aš. Tek­da­vo kliau­tis ma­no va­di­na­muo­ju „lie­tu­viš­ku lif­tu“ – du stip­rūs vy­rai ant ran­kų ar­ba su ve­ži­mė­liu že­myn-aukš­tyn ta­ra­ba­ni­jan­tys ne­įga­lų­jį.

Esu ne­pa­pras­tai dė­kin­gas sa­vo na­mo, ypač sa­vo laip­ti­nės vy­rams, nie­kad ne­at­sa­kiu­siems pa­gal­bos ir il­gus me­tus var­gu­siems su ma­ni­mi. Ta­čiau vi­si juk tu­ri sa­vų rei­ka­lų, ypač sa­vait­ga­liais, ar­ba ry­te dar­bo die­no­mis, kai tie­siog ne­bū­da­vo ką pa­si­kvies­ti pa­gal­bon ir net gra­žiau­sias die­nas tek­da­vo pra­leis­ti spok­sant pro lan­gą, sau­lei že­me be­si­ri­ti­nė­jant. Štai kur tik­ras ka­ran­ti­nas!

Aki­vaiz­du, jog ma­no iš­vy­kos į lau­ką to­kiu bū­du bū­tų re­tė­ju­sios ir re­tė­ju­sios net va­sa­rą, nes kai­my­nų eks­plo­a­ta­ci­ja ne­ga­li bū­ti be­ga­li­nė – ži­nia, me­tams bė­gant, „lif­tas“ ne­jau­nė­ja, o „kro­vi­nys“ ne­leng­vė­ja.

Tie­sa, yra Būs­to pri­tai­ky­mo ne­įga­lie­siems pro­gra­ma, fi­nan­suo­ja­ma iš vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tų. Kas­met ta su­ma skir­tin­ga ir tų ke­lių de­šim­čių tūks­tan­čių eu­rų pa­kan­ka tik ke­liems ne­įga­lie­siems pa­dė­ti, to­dėl no­rin­čių­jų pa­ge­rin­ti sa­vo bui­ties ir bū­ties są­ly­gas su­si­da­ro il­go­ka ei­lė.

Ypač iš­raiš­kin­gas vie­nos aly­tiš­kės, il­gus me­tus ne­iš­ei­nant į lau­ką tū­no­ju­sios sa­vo bu­te ant­ra­ja­me aukš­te, at­ve­jis. Jos pra­šy­mas įreng­ti iš­ori­nį lif­tą prie bu­to bal­ko­no il­gai klai­džio­jo biu­ro­kratiniuose ko­ri­do­riuo­se, o kai jau bu­vo gau­ti vi­si lei­di­mai ir su­de­ri­ni­mai, mo­te­ris pa­si­mi­rė taip juo ir ne­pa­si­nau­do­ju­si.

Man pa­si­se­kė la­biau. Vi­sai at­si­tik­ti­nai vie­na­me por­ta­le per­skai­čiau, jog be­ne nuo 2019-ųjų ne­įga­lu­sis būs­to pri­tai­ky­mo dar­bus, įskai­tant kel­tu­vų (lif­tų) pir­ki­mą ir įren­gi­mą, ga­li or­ga­ni­zuo­ti sa­va­ran­kiš­kai, o kom­pen­sa­ci­jos iš mi­nė­tos pro­gra­mos lė­šų jis ga­li ti­kė­tis, kai bus įtrauk­tas į ei­na­mų­jų me­tų ei­lę šią vals­ty­bės pa­slau­gą gau­ti.

Su­pran­ta­ma, eu­riu­kų su­ma, rei­ka­lin­ga tu­rėk­li­niam kel­tu­vui įreng­ti, nė­ra men­ka ir to­li gra­žu ne kiek­vie­no ne­įga­lio­jo są­skai­to­je gu­li. Man gi vėl pa­si­se­kė – su­ži­no­ję pro­ble­mą, kaip ne kar­tą bu­vę, vėl pa­dė­jo iš­ti­ki­mi to­li­mų­jų jau­nys­tės stu­di­jų drau­gai.

To­liau vėl ly­dė­jo sėk­mė, nes tu­rė­jau lai­mės su­si­tik­ti su nuo­šir­džiais, sa­vo dar­bą ne „val­diš­kai“ dir­ban­čiais žmo­nė­mis. Ypač daug pa­dė­jo ge­ra­no­riš­ka, su­pra­tin­ga ir at­jau­ti Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja So­na­ta Asa­daus­kie­nė, ku­rios pra­šy­mu, net ka­ran­ti­no me­tu, sa­vi­val­dy­bės at­sa­kin­gi spe­cia­lis­tai at­ski­rai at­vy­ko įver­tin­ti būs­to pri­tai­ky­mo, t. y. kel­tu­vo įren­gi­mo, po­rei­kio bei tai, kiek ir ko­kius dar­bus rei­kia at­lik­ti, o pas­kui nuo­to­li­niu bū­du pri­ėmė spren­di­mą dėl jo bū­ti­ny­bės.

Ne­pa­pras­tai esu dė­kin­gas mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jams: Ar­chi­tek­tū­ros, ur­ba­nis­ti­kos ir že­mė­tvarkos sky­riaus vy­riau­sia­jam spe­cia­lis­tui Ma­riui Pa­lu­mic­kui, Sta­ty­bos sky­riaus vy­riau­sia­jam spe­cia­lis­tui Min­dau­gui Kun­dro­tui, to pa­ties sky­riaus vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Ža­ne­tai Sta­sio­nie­nei, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus vy­res­nia­jai spe­cia­lis­tei Ri­mai Ni­ča­jie­nei bei Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jos de­le­guo­tai at­sto­vei Ma­ry­tei Ber­na­ta­vi­čie­nei. Jų nie­ka­da ne­pa­va­din­čiau val­di­nin­kais – tai tik­rie­ji vals­ty­bės ir žmo­gaus tar­nau­to­jai.

Ga­vus sa­vi­val­dy­bė­je su­da­ry­tos Būs­to pri­tai­ky­mo ne­įga­lie­siems ko­mi­si­jos lei­di­mą, dar­bo ėmė­si vil­niš­kė UAB „Eu­ro­ga­ma“. Net ka­ran­ti­no su­var­žy­mams spau­džiant, ben­dro­vės di­rek­to­riui Al­gir­dui Ma­me­niš­kiui per tris sa­vai­tes pa­vy­ko Aust­ri­jos įmo­nė­je už­sa­ky­ti ir iš ten par­ga­ben­ti rei­kia­mą kel­tu­vą, du ben­dro­vės dar­buo­to­jai, ne­skai­čiuo­da­mi dar­bo va­lan­dų, jį su­mon­ta­vo per vie­ną die­ną, o vy­riau­sio­ji bu­hal­te­rė Ol­ga Gri­gor­je­va, nu­stū­mu­si vi­sus rei­ka­lus į ša­lį, sku­biai su­tvar­kė rei­kia­mą do­ku­men­ta­ci­ją. Štai jums ryš­kus žmo­nių ge­ru­mo, su­pra­tin­gu­mo ir pro­fe­sio­na­lu­mo pa­vyz­dys.

Dė­kin­gas esu ir DNSB „Vil­tis“ pir­mi­nin­kei Ja­ni­nai Ci­ka­nie­nei bei vi­siems jos na­riams, su­ti­ku­siems, kad to­kį kel­tu­vą laip­ti­nė­je ga­lė­čiau įsi­reng­ti. Ne­gai­lė­da­ma lai­ko, pir­mi­nin­kė su­rin­ko vi­sų gy­ven­to­jų su­ti­ki­mo pa­ra­šus, ta­čiau to pa­si­ro­dė ma­ža – te­ko su­šauk­ti vi­suo­ti­nį gy­ven­to­jų su­si­rin­ki­mą, kur ga­lio­ja prin­ci­pas – 50 proc. plius vie­nas bal­sas. Bet tai nė­ra taip pa­pras­ta, kaip ga­lė­tų at­ro­dy­ti, mat bal­suo­ti ga­li tik tik­rie­ji bu­tų sa­vi­nin­kai, o ne­ma­žai jų bu­tus yra iš­nuo­mo­ję.

Dar vie­nas so­viet­me­čiu dvel­kian­tis ab­sur­dė­lis: ben­dri­jai pri­klau­so du pen­kia­aukš­čiai na­mai, kel­tu­vą įsi­ren­gi­nė­ju už sa­vo lė­šas vie­no­je laip­ti­nė­je, tad ku­riems ga­lams tu­riu pra­šy­ti ki­to na­mo ir ki­tos laip­ti­nės gy­ven­to­jų su­ti­ki­mo, jei nei jie ma­nęs pa­žįs­ta, nei aš jų, o ir su ma­no kel­tu­vu jie ne­tu­ri nie­ko ben­dro?

Ge­rai, kai žmo­nės su­pra­tin­gi, to­dėl ne­nu­ti­ko kaip Vil­niu­je, kur laip­ti­nės gy­ven­to­jai ne­lei­do ne­įga­lia­jam įsi­reng­ti nuo­va­žos. Mat dėl to esą jų bu­tų ver­tė kri­sian­ti!!!

No­riu pa­brėž­ti, jog jei bū­čiau sto­jęs į ei­lę kel­tu­vą įreng­ti pa­gal mi­nė­tą pro­gra­mą, jo bū­čiau su­lau­kęs, ge­riau­siu at­ve­ju, ki­tų me­tų va­sa­ros ga­le, ir jei­gu ne ma­no pa­mi­nė­ti žmo­nės, dėl ka­ran­ti­no bei il­go for­ma­laus do­ku­men­tų tvar­ky­mo ke­lio, net sa­vo lė­šo­mis įreng­tą kel­tu­vą bū­čiau tu­rė­jęs tik šio rug­pjū­čio pa­bai­go­je.

Tik ge­ra ma­no pro­ble­mą spren­du­sių žmo­nių va­lia lė­mė, kad jį nau­do­ti ga­lė­jau jau ge­gu­žės vi­du­ry. Nuo ta­da į lau­ką iš­va­žiuo­ti ir na­mo su­grįž­ti ga­liu ka­da tik pa­no­rė­jęs, nuo nie­ko ne­pri­klau­sau, nie­ko ne­var­gi­nu.

To­dėl drą­siai sa­kau: vi­si čia pa­mi­nė­ti žmo­nės man pa­do­va­no­jo ty­rą orą, sau­lę, me­džių oši­mą, paukš­čių čiul­be­sį ir vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Už tai šir­din­gai jiems vie­šai dė­ko­ju, ti­kė­da­mas, kad ge­ri dar­bai Vi­sa­to­je ne­pa­si­me­ta, bet su­grįž­ta de­šim­te­rio­pai juos da­ran­tiems. Ki­ta ver­tus, juk ne vel­tui kaž­ku­ris iš šven­tų­jų yra sa­kęs: „Iš­ei­da­mi ana­pus, iš­si­ne­ša­me ne tai, ką su­kau­pė­me, o tik tai, ką ati­da­vė­me.“

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai