At­si­kra­tė pa­min­klo iš­mes­da­mi jį pri­va­čia­me miš­ke (0)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Miš­ko sa­vi­nin­kas Jo­nas šį pa­va­sa­rį ra­do to­kio­mis ka­pi­nių at­lie­ko­mis ir gru­zu už­terš­tą nuo­sa­vą miš­ką. Bet ak­ty­viai jam ėmus ieš­ko­ti pa­žei­dė­jo, pa­min­klo ga­ba­lai su mi­ru­sių­jų pa­var­dė­mis iš lau­žo krū­vos pa­slap­čio­mis din­go.
Miš­ko sa­vi­nin­kas Jo­nas šį pa­va­sa­rį ra­do to­kio­mis ka­pi­nių at­lie­ko­mis ir gru­zu už­terš­tą nuo­sa­vą miš­ką. Bet ak­ty­viai jam ėmus ieš­ko­ti pa­žei­dė­jo, pa­min­klo ga­ba­lai su mi­ru­sių­jų pa­var­dė­mis iš lau­žo krū­vos pa­slap­čio­mis din­go.
Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas Jo­nas (re­dak­ci­jai pa­var­dė ži­no­ma) Dzir­miš­kių miš­ke, nuo­sa­vos val­dos plo­te, prieš ke­lias sa­vai­tes ap­ti­ko ne­ma­žą krū­vą įvai­rių at­lie­kų. Ati­džiai jas ap­žiū­rė­jęs su­pra­to, kad tai iš ka­pi­nių at­vež­tos ce­men­to ir ak­mens mi­ši­nio ant­ka­pių nuo­lau­žos.

Ne­ma­žo­je at­lie­kų krū­vo­je Jo­nas ra­do ir ap­tru­pė­ju­sio pa­min­klo frag­men­tų. Juos su­rin­kus ta­po aiš­ku, kad jis sau­go­jo Onos ir Vin­co Štrei­mi­kių am­ži­ną­ją ra­my­bę. Raš­me­nys pa­min­kle by­lo­ja, kad Vin­cas mi­ręs 1961 me­tais, Ona šį pa­sau­lį pa­li­ko daug vė­liau, 1993 me­tais. Ti­kin­čiam miš­ko sa­vi­nin­kui toks ra­di­nys at­ro­dė ma­kab­riš­kai ir keis­tai.

Prie ke­lių, ve­dan­čių į ar­ti­miau­sias Mi­ros­la­vo ka­pi­nes, esan­čias maž­daug už pen­kių ki­lo­met­rų, daug krū­my­nų ir pu­šy­nų, ko­dėl pa­si­rink­tas ato­kus miš­kas? Ste­bi­na ir tai, kad čia vi­sa­da gy­ve­nu­siam Jo­nui, o ir jo pa­žįs­ta­miems se­niū­ni­jos gy­ven­to­jams, nė­ra te­kę gir­dė­ti čia bu­vus Štrei­mi­kių. Ir Mi­ros­la­vo abe­jo­se ka­pi­nė­se nė­ra ka­pa­vie­tės šios pa­var­dės žmo­nėms.

„Krei­piau­si į po­li­ci­ją, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus, Mi­ros­la­vo se­niū­ną, pats ieš­ko­jau Štrei­mi­kių pa­li­kuo­nių. Se­niū­nas siū­lė­si iš­vež­ti at­lie­kas iš ma­no miš­ko, bet aš at­si­sa­kiau šios pa­slau­gos. Man kaip ti­kin­čiam žmo­gui no­ri­si pa­gar­bos tiek mi­ru­siems, tiek kry­žiams ir pa­min­klams, sto­vė­ju­siems ant jų ka­po. Juk ne­ga­li­ma šven­tin­tų daik­tų iš­mė­ty­ti kur pa­no­rė­jus“, – įsi­ti­ki­nęs Jo­nas.

Mi­ros­la­vo se­niū­nas Jo­nas Sin­ke­vi­čius „Aly­taus nau­jie­noms“ kal­bė­jo, kad iš­si­aiš­ki­no, jog to­kia pa­var­de žmo­nių Mi­ros­la­ve ir ki­tuo­se se­niū­ni­jos kai­muo­se ne­gy­ve­no ir Mi­ros­la­vo ka­pi­nė­se nie­ka­da ne­bu­vo lai­do­ja­mi Štrei­mi­kiai.

Už se­nų ant­ka­pių ir pa­min­klų uti­li­za­vi­mą, pa­gal ka­pi­nių prie­žiū­ros tvar­ką, at­sa­kin­gi jų sa­vi­nin­kai – ka­pų pri­žiū­rė­to­jai. Se­niū­nas dar pa­ti­ki­no, kad, keis­da­mi se­nus be­to­ni­nius pa­min­klus ir ant­ka­pius, žmo­nės pa­tys tu­ri iš­si­vež­ti iš ka­pi­nių, už­kas­ti ar pa­nau­do­ti ki­toms reik­mėms. Kas ne­iš­si­ve­ža, pa­lie­ka ka­pi­nių pri­ei­go­se, jie ta­da su­ren­ka­mi, ieš­ko­ma, kas pa­si­im­tų ke­lių duo­bėms už­ly­gin­ti ar ki­tur pa­nau­do­ti.

Be­to­ni­nes at­lie­kas iš ka­pi­nių ga­li­ma nu­vež­ti į Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro Alo­vės gat­vė­je esan­čią stam­bia­ga­ba­ri­čių at­lie­kų aikš­te­lę, kur jos pri­ima­mos ne­mo­ka­mai.

Kal­bin­ti dva­si­nin­kai sa­kė, jog nie­ko švent­va­giš­ko, jei ne­rei­ka­lin­gi ant­ka­piai pa­nau­do­ja­mi kaip sta­ty­bi­nis lau­žas, bet toks jų iš­me­ti­mas miš­ke – pa­nie­ki­na šven­tin­tą daik­tą.

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai