Šešių vaikų mama Jadvyga: „Jei šiandien man būtų trisdešimt, auginčiau penkiolika vaikų“ (FOTO) (0)

Šešetuko vardai prasideda E
Eimantas, Erlandas, Elvinas, Einaras, Ernestas ir Emerita – tiek vaikų Dzūkijos sostinėje užaugino žemaitė nuo pajūrio. „Jie greitai man atsirasdavo. Pirmąjį gimdžiau būdama 22-ejų, dukrą, kuri atėjo šeštoji, – 38-erių. Iš ligoninės sugrįžusi apsivilkdavau 44 dydžio „miniakus“ ir darbuodavausi lyg niekur nieko. Jei šiandien man būtų 30 metų, aš auginčiau penkiolika vaikų. Tokios geros sąlygos jiems augti. O savus vaikus auginti nėra sunku, nes juos širdimi jauti. Jei naktį kuris krusteli, nors esi kitame kambaryje, skubi pažiūrėti, ar viskas gerai. Vienas iš sūnų gulėjo ligoninėje, naktį pajutau negerą jausmą, šauksmą, kad turiu lėkti ten. Ankstų rytą jau buvau šalia jo palatos, o gydytoja nustebusi klausia, kas man pasakė. Ką pasakė? Pasirodo, kad per greitai leidžiant vaistus sustojo mažylio širdelė. Būdavo, kad spaudžia dūšią, nerandi sau vietos, o vaikas nesako, kas negerai. Vėliau sužinai, kas buvo“, – apie savąjį šešetuką šiltai kalba mama.
Kodėl visiems vardus parinko iš E raidės? Pasirodo, meniškos sielos moteriai ji – grakščiausia ir smagiausiai rašosi. Jadvyga atvirai kalba, kad neįprasti vardai ir sumaišties įnešdavo, kol tikslų atsirinkdavo, tekdavo ištarti tik – E...
„Eimanto, mano užvadėlio, vardą nesunku buvo išrinkti, Erlando – vyras užsirašęs ant popierėlio kišenėje parsinešė. Gimus dukrai, ketinome Elena ar Eleonora pavadinti, bet mano mama perkalbėjo, sako, viena mergaitė ir bet kokiu vardu pavadinsit. Vardynas padėjo, priešpaskutinis vardas iš E raidės ir buvo Emerita. Patiko, juk trumpinti galima Ema, Erta, net Rita pavadinti“, – nuotaikingai dėsto pašnekovė.
Nelengvi gausiai šeimai buvo sovietiniai laikai. Maisto racionas nesiskyrė nuo daugelio šeimų – patiekalai iš miltų, bulvių, kruopų, pieno.
„Kai parduotuvėse atsirado savitarnos skyriai, nerimavau, kad vaikai nepradėtų vagiliauti. Juk pirmiausia kaltins gausias šeimas... Todėl stengdavausi rytais padalinti smulkių monetų, kad kažką nusipirktų, o namuose kiekvieno laukdavo saldainis, kad nekiltų pagundų kažkur šmirinėti“, – pasakoja gausios šeimos mama, visą laiką dirbusi ir valdišką darbą. Ilgiausiai – buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate. Pašnekovė mena, kad jai, kaip daugiavaikei, kombinato direktorius Sigitas Karalevičius leisdavo megzti namuose, net mezgimo mašiną davė.
Svetimi pašaukė mamą
Paprašyta prisiminti, kokia buvo jos pačios jaunystė, Jadvyga kalbėjo: „Gimiau, kur dabar stovi Būtingės naftos terminalas, prie Lietuvos–Latvijos sienos. Pokariu tėtis rėmė partizanus, tad su mama buvo ištremti. Aš likau bevaikėje tėvo sesers šeimoje. Iki šiandien menu, kaip skausminga buvo rašyti mamai į Sibirą laiškus, kuriuos diktavo dėdienė, apie tai, kokia aš negera, neklausau, kaip jai sunku su manimi. Dažnai buvau mušama. Įžvalgūs kaimynai ėmė kamantinėti, ar mama man rašo laiškus, ar gražiai rašo? Atnešiau jiems parodyti mamos laišką ir tik vėliau supratau, kad jiems reikėjo adreso. „Kaip tu gali gyventi ten kažkur, auginti kitus vaikus, kai tavo pirmagimį baigia užmušti?“ – taip jie parašė mano mamai. Sulaukusi tokio laiško, mama su nauja šeima, kurioje augo berniukas ir mergytė, parvažiavo į Lietuvą. O aš nebėgu prie jos, stoviu suakmenėjusi. Man tėvelio sesers buvo įkalta, kad patėviai – baisūs žmonės.
Jadvyga prisimena neįsivaizdavusi kitokio gyvenimo. Jai atrodė normalu, kad neturi mokyklinės uniformos, kūno kultūros pamokoms reikalingos aprangos, drabužio, kuriuo pasipuošusi galėtų nueiti į netoliese vykstančius jaunimo šokius. Globėjai daug dirbo, buvo labai darbštūs, namą pasistatė, bet priglaustos mergaitės nemylėjo.
„Tuomet buvo madinga vyrams vykti į darbus šachtose. Sugrįžęs kraštietis pasigyrė, kad su mano tėčiu vienoje šachtoje dirbo, net pasiūlė jam laišką parašyti. Gavęs mano laišką, tėvas kaipmat parvyko. Jį pritrenkė mano gyvenimas“, – sunkius paauglystės metus mena Jadvyga.
Uošvis padėkojo, kad retą pavardę išplėtė
Kiekvieno žmogaus jaunystė savaip žavi. Jadvyga baigė režisūrą kultūros technikume, o diplominei praktikai buvo paskirta į Alytaus kultūros namus, kuriuose dirbo Domas Dabriška, Valentinas ir Janina Kirliai. „Mano būsimasis vyras buvo pirmas, kuris atėjo į Kirlienės kuriamą pirmąjį šalyje pramoginių šokių kolektyvą. Vakare jie repetuoja, o mus, praktikantes, nusiunčia pažiūrėti. Žiūriu į vieno vaikino mikliai šokančias kojas, pakeliu akis – labai graži nosis. Draugei ir sakau, aišku, juokais, kad šitas bus mano“, – draugystės su būsimu vyru Vytautu Minkeliu pradžią linksmai prisimena Jadvyga.
Bet Jadvygą grįžti traukė ir savas kraštas – Vydmantų šiltnamių ūkis turėjo puikius kultūros namus, viliojo vadovės pareigomis, įrengtu dviejų kambarių butu. Visgi Jadvyga liko Alytuje, gana prastoje buityje, mažyčiame namelyje.
„Vyro tėtis buvo siuvėjas. Kartą, kai jau auginome du sūnus, jis tarė: „Negaliu žiūrėti, kaip gyvenate.“ Užleido mums savo kambarį. Dar du sūnūs ten gimė. Gydytoja Lilija Bartininkienė per pažintis mums suveikė dviejų kambarių butą. Tą pačią dieną persikėlėme. Vėliau šalia vyro tėvų, gyvenusių Merkinės gatvėje, varganai, po truputį pasistatėme namus. Tėtukas mėgdavo pirkti tuometinius „Sportloto“ bilietus, jis mums padovanojo išloštuosius 5 tūkstančius rublių. Anyta savo venzliukus atrišo.
Taip ir...
Daugiau sužinokite skaitydami laikraščio „Alytaus naujienos“ 13995-ąjį numerį.
© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma
℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas*
* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis.
Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt
Komentarai
Palikite savo komentarą