Sėkminga kontrataka, kurią slėpė

Ukrainos kariams operacijos metu pavyko „nupjauti“ Rusijos kariškių per maždaug dvejus metus okupuotą maždaug 200  kvadratinių kilometrų ploto teritorijos iškyšulį, iš kurio okupantai grasė paskutinei didelei Slaviansko-Kramatorsko miestų aglomeracijai  Donecko srityje, kurios didžioji dalis yra Rusijos okupuota dar 2014–2022 m.

C. Molina'as tokios išvados priėjo, analizuodamas Rusijos karo aviacijos smūgius valdomomis bombomis (tiksliau – smūgių žymes dirvožemio paviršiuje). Pasak jo, rusų karo lėktuvai tokiu būdu kiek pavėluotai reagavo į ukrainiečių kontrpuolimą: bombardavo teritoriją, kuri prieš tai buvo rusų kariuomenės užimta. Analitiko informaciją netruko patvirtinti kai kurie rusų karo tinklaraštininkai.

Stebėtina tai, kad iki pat rugsėjo pradžios apie ukrainiečių karinę operaciją, išskyrus neįvardijamas užuominas, veik nieko nebuvo žinoma. O užuominų turinys – tik apie tai, kad ukrainiečiai prie Lymano veikia kažkaip sėkmingai lokaliu/taktiniu lygiu. Tačiau ir Ukrainos kariuomenės generalinis štabas, ir aktyviausi kariškiai-tinklaraštininkai šia tema tylėjo.

Lymano miestą rusų kariškiai bei jų remiami sukilėliai buvo užėmę dar 2014 metais, agresyvaus karo pradžioje.  Vėliau rusams jį pavyko užimti 2022 m. Tų pačių metų vasarą  kontrpuolimo operacijos metu ukrainiečiai jį atsiėmė. Tačiau per paskutinius pusantrų metų, aukodama tūkstančius savo karių gyvybių, Maskva vėl prie jo priartėjo.

C.Molin'as be to pabrėžė, kad kontrpuolimo pradžioje ir pabaigoje ukrainiečių pajėgos sėkmingai naudojo šarvuotąją techniką, nepaisant rusiškų  dronų-savižudžių atakų.

Ši, kad ir pakankamai lokali ukrainiečių sėkmė karo lauke, rodo keletą Ukrainos rėmėjams svarbių aspektų.

Viena vertus, nepaisant dėl gyvosios jėgos trūkumo keliamų problemų Ukrainos kariškiai geba sutelkti būtinas pajėgas ten, kur labiausiai reikia. Be to gali sėkmingai įgyvendinti keliamus uždavinius.

Tai griauną įprastą  Rusijos režimo propagandos naratyvą, esą net nesant skambių pergalių bei pasiekimų fronte, jų kariuomenė nenumaldomai juda tik pirmyn. Todėl anksčiau ar vėliau pasieks politinės vadovybės keliamus karo tikslus.

Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas atrodo apgailėtinas, nes viešai pasakoja įsivaizduojąs, esą jo kariškiai yra ne tik Lymane, bet kur kas giliau – kažkur Slaviansko prieigose ir tuoj tuoj  praneš jam apie galutinį Donbaso regiono užėmimą.

Sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas gali padėti  ir taikos tarpininkams. Tokiems, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jo derybininkai – Steve'as Wittkoffas ir Jaredas Kushneris – savaičių sandūroje aplankė Maskvą bei Kyjivą. Po jų misijos JAV lyderis su V. Putinu kalbėjosi telefonu, po kurio D. Trumpas pareiškė, esą Rusijos lyderis „nori pasiekti taikos susitarimą”. Rusų diplomatai tuo pat metu viešai tik pakartojo mantras apie tai, kad „Amerika galėtų nustoti Ukrainai tiekti ginklus”, „labiausiai pasiekti taiką trukdo europiečiai”. Ir išvis – „taika neįmanoma”, kol „nepašalintos pirminės karo priežastys”. Nors Maskva paprastai tų „pirminių priežasčių” netikslina, geresnę atmintį turintys analitikai prisimena Rusijos URM dar 2021 m. Vakarams skelbtą ultimatumą, kurio esmė – NATO privalo grįžti į 1991-ųjų ribas.

Vis dėlto kiekviena rusų nesėkmė karo lauke pamažu menkina jos įsivaizduojamą ir demonstruojamą galią.

Tai palanki žinia kasdien bombomis talžomai Ukrainos visuomenei, kuri žinių apie savo kariškių sėkmingus išpuolius jau neturėjo kelis metus. Ir galbūt – stipresnė viltis apie tai, kad bent kai kurių Rusijos okupuotų teritorijų susigrąžinimas nėra jau visiškai beviltiškas reikalas.

Vis dėlto nepriklausomose medijose sėkmingo kontrpuolimo tema nėra vyraujanti. Ukrainiečių žurnalistai labiau telkiasi skelbti žinias apie rusų smūgius, korupciją, komunalinių įmonių pasirengimą dar vienai karo žiemai.