Šeimos gydytojas, į na­mus iš­ei­nan­tis ta­da, kai lau­kia­ma­sis jau bū­na tuš­čias (4)

Damkus
Šei­mos gy­dy­to­jas An­ta­nas Dam­kus. Zitos Stankevičienės nuotr.
Se­no­vės grai­kų po­etai ir iš­min­čiai mė­go ra­šy­ti ele­gi­jas apie gy­ve­ni­mo grožį, apie kaž­kur eg­zis­tuo­jan­čias sa­las, ku­rio­se ver­da pil­nat­ve ir džiaugs­mu al­suo­jan­tys gy­ve­ni­mai. Šei­mos gy­dy­to­jas An­ta­nas Dam­kus (nuotr.), per tris­de­šimt dar­bo me­tų ati­da­vęs Mi­ros­la­vo ir ap­lin­ki­nių kai­mų žmo­nių svei­ka­ti­ni­mui, šian­dien tik pa­si­džiaug­ti ga­li, kad, iš­tuš­tė­jus am­bu­la­to­ri­jos lau­kia­ma­jam ar pa­si­bai­gus lan­ko­mų pa­cien­tų są­ra­šui, ga­li po­il­sio su­grįž­ti į tik­ro­jo gy­ve­ni­mo sa­lą, sa­vo vien­kie­mį. Gam­tos ap­sup­ty­je ki­taip įver­ti­na­mi troš­ki­mai, šir­dis tam­pa dar iš­min­tin­ges­nė ir la­biau my­lin­ti. Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­nos pro­ga šei­mos gy­dy­to­ją An­ta­ną Dam­kų kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ger­bia­ma­sis gy­dy­to­jau, ar Jums ba­lan­džio 27-oji yra kaž­kuo ypa­tin­ga?

– Vi­sus me­tus me­di­ci­nos dar­buo­to­jai gy­ve­na ir dir­ba apie ją vi­siš­kai ne­gal­vo­da­mi. Aš taip pat. Tik mū­sų vi­suo­me­nės ir va­do­vų pa­ro­dy­ta pa­gar­ba ir dė­kin­gu­mas už dar­bą ba­lan­džio 27-ąją pa­da­ro ypa­tin­gą.

 

– Jūs – šei­mos gy­dy­to­jas – cen­tri­nė fi­gū­ra me­di­ci­no­je. Kuo šei­mos gy­dy­to­jai ski­ria­si nuo bu­vu­sių vi­daus li­gų gy­dy­to­jų?

– Pir­miau­sia tuo, kad jiems pa­ti­kė­ta daug dau­giau funk­ci­jų. Šian­dien tik nuo pa­ties šei­mos gy­dy­to­jo pri­klau­so, ar jis dir­ba kaip anų lai­kų vi­daus li­gų gy­dy­to­jas, ar kaip tik­ras šiuo­lai­ki­nis šei­mos gy­dy­to­jas.

Mums, šei­mos gy­dy­to­jams, pa­lin­kė­čiau at­ei­ty­je tu­rė­ti daug daug ma­žiau „po­pie­riz­mo“, re­čiau su­si­dur­ti su biu­ro­kratinėmis pro­ble­mo­mis, tu­rė­ti dau­giau lai­ko ben­dra­vi­mui su pa­cien­tu.

 

– Ne­se­niai vie­nas aly­tiš­kis man kal­bė­jo: „Gy­ve­ni­me ne­keis­čiau dvie­jų da­ly­kų – pro­fe­si­jos ir šei­mos. Ar ga­li­te pa­tvir­tin­ti, kad ir Jums yra la­bai svar­bi Jū­sų pro­fe­si­ja ir šei­ma?

– Taip. Tai tur­būt ga­lė­tų pa­tvir­tin­ti dau­gu­ma žmo­nių.

 

– Sa­ky­ki­te, ar gi­mė­te, kaip sa­ko­ma, jau su me­di­ko ge­nu?

– Ne. Ma­no gi­mi­nė­je vy­ra­vo žem­dir­bių ge­nas. Tu­riu se­se­rį me­di­kę.

 

– Jūs pri­klau­so­te vy­res­nia­jai gy­dy­to­jų kar­tai, ku­ri su­da­ro dau­gu­mą Aly­taus ra­jo­no gy­dy­to­jų. Kaip at­si­ra­do­te Mi­ros­la­ve? Trum­pai pra­bė­ki­me tuo ke­liu nuo vai­kys­tės Kel­mė­je iki šian­die­nos Mi­ros­la­ve.

– „Bal­tai“ pa­vy­džiu da­bar­ti­niam me­di­kų jau­ni­mui. Jų vi­sur lau­kia su iš­kart di­de­lė­mis al­go­mis ir de­šim­ti­mis tūks­tan­čių eu­rų sie­kian­čio­mis vien­kar­ti­nė­mis iš­mo­ko­mis. Mū­sų ir­gi lau­kė, jau­nų vi­sais lai­kais ir vi­sur lau­kia. Ta­čiau di­de­lių al­gų nie­kas ne­siū­lė, gau­da­vo­me 90 rub­lių į ran­kas per mė­ne­sį. Ga­li­my­bės iš­vyk­ti dirb­ti į Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lis tuo­met ne­bu­vo jo­kios, net to­kios min­ties ne­kil­da­vo, to­dėl ne­mur­mė­da­mi vyk­da­vo­me į pa­sky­ri­mo vie­tą dar­buo­tis už tuos pa­čius 90 rub­lių.

Gi­miau Kel­mės ra­jo­no kai­me, au­gau ir vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau Skaud­vi­lės mies­te­ly­je (da­bar­ti­nis Tau­ra­gės ra­jo­nas), gy­dy­to­jo di­plo­mą ga­vau Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te. Po to 3 me­tai tar­ny­bos ka­ri­nia­me jū­rų lai­vy­ne, 8 me­tai Aly­taus li­go­ni­nė­je ir nuo 1990-ųjų jau virš 30 me­tų Mi­ros­la­ve.

 

– Ten­ka gir­dė­ti did­mies­čių me­di­kus kal­bant, kad trūks­ta pa­gar­bos me­di­kui ir jo pro­fe­si­jai. O ma­ža­me mies­te­ly­je, baž­nyt­kai­my­je kaip? Kas la­biau­siai džiu­gi­na gy­dy­to­jo dar­be?

– Vie­nam tos pa­gar­bos trūks­ta, ki­tam už­ten­ka. Tai la­bai sub­jek­ty­vus da­ly­kas. Aš dir­bu tiek Mi­ros­la­ve, tiek Aly­tu­je, to­dėl ga­liu pa­ly­gin­ti: ir ten, ir ten man žmo­nės pa­kan­ka­mai pa­gar­būs.

Pa­ste­bė­jau, kad tau­tie­čiai, su­grį­žę į Lie­tu­vą po ke­le­to me­tų, pra­gy­ven­tų emig­ra­ci­jo­je, pa­si­da­ro daug pa­gar­bes­ni. La­biau­siai džiu­gi­na pa­ge­rė­ju­si pa­cien­to svei­ka­ta ir dė­kin­gu­mo šyp­se­na jo vei­de.

 

– Dėl ne­iš­vys­ty­tos trans­por­to in­fra­struk­tū­ros bei ma­žes­nių gy­ven­to­jų pa­ja­mų, ne­men­kų ei­lių nė­ra taip grei­tai pri­ei­na­mi kai­mo žmo­gui su­dė­tin­ges­ni ty­ri­mai. Bet Jums pri­sie­i­na kar­tais pro­ble­mą spręs­ti čia ir da­bar. Pri­rei­kia ben­dra­dar­biau­ti, kon­sul­tuo­tis. Kaip tai pa­vyks­ta?

– Da­bar pan­de­mi­ja vis­ką su­jau­kė, kai­mo žmo­gui gau­ti aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos pa­slau­gas iš tik­ro ta­po su­dė­tin­giau.

Iki pan­de­mi­jos pro­ble­mų bu­vo ma­žiau. Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė tu­ri mo­der­nią apa­ra­tū­rą ir pa­ty­ru­sį per­so­na­lą, kas lei­džia pa­kan­ka­mai ge­rai iš­tir­ti pa­cien­tus, ne­svar­bu, ar jis mies­to, ar kai­mo žmo­gus.

Lie­tu­vo­je prak­tiš­kai kiek­vie­na šei­ma tu­ri au­to­mo­bi­lį. Vai­kai ar­ba anū­kai rei­kia ar ne­rei­kia pa­si­ry­žę nu­vež­ti sa­vo se­nus tė­vus pas ge­riau­sius pro­fe­so­rius.

Šei­mos gy­dy­to­jai daž­nai pa­ti­ria spau­di­mą iš­ra­šy­ti siun­ti­mą pas spe­cia­lis­tus be rei­kia­mų in­di­ka­ci­jų. Ten­ka daug aiš­kin­tis su gi­mi­nai­čiais. Aiš­ku, bū­na vie­ni­šų ar­ba aso­cia­lių as­me­nų, ta­čiau tuo rū­pi­na­si so­cia­li­nės rū­py­bos tar­ny­bos.

 

– Ar daug pa­cien­tų tu­ri­te? Ar vi­sus tą die­ną už­si­re­gist­ra­vu­sius pa­vyks­ta pri­im­ti?

– Tą die­ną už­si­re­gist­ra­vu­sius pa­cien­tus mes pri­va­lo­me pri­im­ti, kiek­vie­nas tu­ri jam pa­skir­tą lai­ką. Jei­gu be­si­re­gist­ruo­jan­čių­jų la­bai daug, jie įra­šo­mi ki­tai die­nai.

Pa­pras­tai gy­ve­ni­mas ko­re­guo­ja dar­bo­tvarkę ir ten­ka pri­im­ti va­di­na­muo­sius eks­tri­nius at­ve­jus: trau­muo­tus, karš­čiuo­jan­čius, su pil­vo ar šir­dies skaus­mais.

Kar­tais ten­ka trauk­ti įsi­siur­bu­sias er­kes, vai­kams iš au­sų ša­lin­ti įlin­du­sius vabz­džius ir t. t. Dar ir da­bar la­bai ryš­kiai at­si­me­nu at­ve­jį, kai at­ve­žė jau­ną mer­gi­ną be są­mo­nės ir pla­čiau­siais, į švie­są ne­re­a­guo­jan­čiais vyz­džiais dėl vie­nin­te­lio bi­tės įgė­li­mo. Lai­mei, ta­da ją pa­vy­ko iš­gel­bė­ti.

Tai­gi per die­ną ga­li bū­ti 20–30, o kai ku­riais pe­ri­odais ir dar dau­giau pa­cien­tų. Ži­no­ma, ta­da ne­be­gal­vo­ji, kad ma­no dar­bo va­lan­dos jau pa­si­bai­gė ir lai­kas na­mo. Tie­siog ži­nai – iš­ei­si ta­da, kai lau­kia­ma­sis bus tuš­čias.

 

– Ko­kio­mis svei­ka­tos pro­ble­mo­mis daž­niau­siai skun­džia­si kai­mo žmo­nės? Ar er­ki­nio en­ce­fa­li­to dar šie­met ne­diag­no­za­vo­te?

– Ne, šiais me­tais su er­ki­niu en­ce­fa­li­tu su­si­dur­ti ne­te­ko, nors anks­čiau tek­da­vo ne kar­tą.

Tie­siog ste­biuo­si, kad ma­no vai­kys­tės me­tais mes ne­ži­no­jo­me, kas per pa­da­ras yra er­kė, nors per die­nas siaus­da­vo­me miš­ke­liuo­se ir krū­my­nuo­se. O da­bar Lai­mo li­ga ir er­ki­nis en­ce­fa­li­tas di­de­lė pro­ble­ma.

Kai­mo žmo­nes dau­giau­sia var­gi­na są­na­rių, stu­bu­ro bei lė­ti­nės ne­in­fek­ci­nės li­gos.

 

– Ar daž­nai žmo­nės į Jus krei­pia­si po dar­bo va­lan­dų ar per šven­tes, po­il­sio die­nas, jei at­si­tin­ka ko­kia bė­da?

– Ma­no dar­bo kai­me pra­džio­je to­kių at­ve­jų bu­vo daug daž­niau, net nak­tį po ke­lis kar­tus kel­da­vo. Da­bar dau­gu­ma su­pran­ta, kad jei­gu no­ri iš­lai­ky­ti sa­vo gy­dy­to­ją gy­vą ir dar­bin­gą, rei­kia leis­ti jam pa­mie­go­ti.

Pa­me­nu at­ve­jį, kai vie­nas Mi­ros­la­vo se­ny­vas gy­ven­to­jas krei­pė­si į ma­ne sek­ma­die­nį. Tuo­met gy­ve­nau bu­te prie am­bu­la­to­ri­jos, tad at­si­du­sęs me­čiau vi­sus sa­vo rei­ka­lus ir ve­džiau­si pa­cien­tą į dar­bo ka­bi­ne­tą.

Ten am­bu­la­to­ri­jos ūk­ve­dys tai­sė du­rų spy­ną. Ma­no pa­cien­tas jį su­gė­di­no sa­ky­da­mas, kad jis da­ro nuo­dė­mę, dirb­da­mas sek­ma­die­nį. Ta­da jau man te­ko pa­cien­tui pa­aiš­kin­ti: tai­gi jūs da­rot dar di­des­nę nuo­dė­mę, vers­da­mas gy­dy­to­ją dirb­ti sek­ma­die­niais.

 

– Ar bū­na at­ve­jų, kai pa­cien­to vi­zi­to me­tu už­ten­ka žmo­gų vien tik iš­klau­sy­ti ir pa­drą­sin­ti, ne­pri­rei­kia nei ty­ri­mų, nei vais­tų.

– Bū­na, bet ne­daž­nai. Pa­cien­tai iš gy­dy­to­jo be­veik vi­sa­da ti­ki­si kon­kre­čių veiks­mų.

Ta­čiau iš­klau­sy­ti bū­ti­na vi­sais at­ve­jais, be šio fak­to­riaus jo­kie vais­tai ge­rai ne­veiks.

 

– Su me­di­ka­men­tų krep­šiu daž­nai ten­ka ke­liau­ti pas apy­lin­kės žmo­nes?

– Bū­da­vo, kad vi­są pus­die­nį ke­liau­da­vau iš vie­no kai­mo į ki­tą, lan­ky­da­mas li­go­nius. Da­bar kvie­čia­si kur kas re­čiau, bet su rim­tes­nė­mis pro­ble­mo­mis.

 

– Jūs su žmo­na Da­nu­te, gy­dy­to­ja kar­dio­lo­ge, daug dė­me­sio sky­rė­te ir ski­ria­te li­gų pro­fi­lak­ti­kai, švie­čia­ma­jai veik­lai. Da­bar pro­fi­lak­ti­nė sis­te­ma ne­pel­ny­tai nu­stum­ta į kam­pą. Bet Jūs iki da­bar esa­te iš tų gra­žių pa­vyz­džių, ku­rie lai­ko­si svei­kos gy­ven­se­nos prin­ci­pų. Kaip pa­vyks­ta? Ko­kius daž­niau­siai pa­ste­bi­te klai­din­gus žmo­nių įpro­čius? Kas šian­dien tu­rė­tų bū­ti ta „ste­buk­lin­ga pi­liu­lė“, ku­ri pa­keis­tų ne vie­nam pa­cien­tui me­di­ka­men­tus.

– Ne­sa­ky­čiau, kad li­gų pre­ven­ci­ja nu­stum­ta į kam­pą. Šei­mos gy­dy­to­jai vyk­do ir ga­na efek­ty­viai dau­gy­bę pro­fi­lak­ti­nių pro­gra­mų tiek vy­rams, tiek mo­te­rims.

Ki­tas da­ly­kas, kad vi­zi­to me­tu be­veik ne­lie­ka lai­ko iš­si­aiš­kin­ti, ką pa­cien­tas val­go, ko­kius at­stu­mus nu­ei­na ar dar­bus nu­dir­ba.

Dau­ge­lis ka­ran­ti­no me­tu „nu­my­nė ta­ke­lius“ iki šal­dy­tu­vo, pri­au­go daug ki­log­ra­mų. Kai ku­rie pa­cien­tai, ties­da­mi man sa­vo ran­ką krau­jo­spūdžio pa­ma­ta­vi­mui, pa­tys ste­bi­si: „Ma­no ran­ka ta­po plo­na kaip bo­ta­gas, ko­dėl, dak­ta­rė­li?“

O kai pa­klau­si apie ju­dė­ji­mą, dar­bus na­muo­se, vos ne su pa­si­di­džia­vi­mu at­sa­ko: ma­no svei­ka­ta to­kia blo­ga, kad aš tai jau vi­sai nie­ko ne­da­rau, tie­siog sė­džiu ir ga­na. Ta­da ten­ka aiš­kin­ti se­nas kaip pa­sau­lis tie­sas: or­ga­niz­mas su­kur­tas ju­dė­ji­mui iki gi­lios se­nat­vės, tik jis ap­sau­go nuo ne­rei­ka­lin­gų ki­log­ra­mų ir iš­lai­ko or­ga­niz­mą svei­ką mak­si­ma­liai il­gai.

Be jo nyks­ta rau­me­ny­nas, tru­pa ir lūž­ta kau­lai, kem­ša­si krau­ja­gys­lės. Tai ir bū­tų ta „ste­buk­lin­ga“ pi­liu­lė, daž­nai ga­lin­ti pa­keis­ti vi­sus vais­tus, bet nė vie­nas vais­tas ne­ga­li pa­keis­ti ju­dė­ji­mo.

 

– Ko­ro­na­vi­ru­sas ne­ap­len­kė ir Jū­sų am­bu­la­to­ri­jos. Mir­tis iš­si­ve­dė slau­gy­to­ją Da­lią Ge­gu­žie­nę. Kai tuo­met kal­bi­nau Jus, la­bai jaut­riai kal­bė­jo­te: „Vi­si kar­tu dir­bo­me, vi­si Da­lią ir iš­ly­dė­jo­me.“ Kaip svar­bu Jums su­ta­ri­mas?

– De­ja, CO­VID-19 pan­de­mi­ja dėl šios ne­tek­ties mums liks at­min­ty­je vi­sam gy­ve­ni­mui.

Ge­ras su­ta­ri­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu svar­bus kiek­vie­na­me ko­lek­ty­ve, o ma­ža­me tai tam­pa dar svar­biau. Tik ge­ra ko­man­da ga­li sėk­min­gai spręs­ti jai iš­kel­tus už­da­vi­nius. Ma­nau, kad bū­tent to­kią ko­man­dą mes tu­ri­me tiek Mi­ros­la­ve, tiek vi­so Aly­taus ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro mas­tu.

 

– My­li­te sa­vo dar­bą, jam ski­ria­te ypač daug lai­ko, bet da­ly­vau­ja­te ir po­li­ti­ko­je, ne pir­mą ka­den­ci­ją esa­te Aly­taus ra­jo­no ta­ry­bos na­rys. Tai lai­ko sau, šei­mai ne tiek daug ir lie­ka. Ko­kių po­mė­gių tu­ri­te?

– Šiuo me­tu mū­sų šei­mą su­da­ro tik žmo­na kar­dio­lo­gė Da­nu­tė ir aš. Ji­nai taip pat stip­riai už­si­ė­mu­si, tad su­si­tin­ka­me va­ka­rais.

Ta­čiau sa­vait­ga­liai pri­klau­so mums. Ta­da ir šei­ma pa­gau­sė­ja: ap­lan­ko duk­ros, anū­kai, na­mai stai­ga tam­pa triukš­min­gi. Abu mėgs­ta­me skai­ty­ti kny­gas, mu­zi­ką, nors kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo mėgs­ta­miau­sią. Die­nos krū­vį nui­ma kas­die­niai pa­si­vaikš­čio­ji­mai gam­to­je, sa­vait­ga­liais kar­tais ap­lan­ko­me di­džiuo­sius Dzū­ki­jos eže­rus – Du­sią, Me­te­lius ir Obe­li­ją, ply­tin­čius vi­sai ne­to­li.

O kas ga­li bū­ti ge­riau, kai kar­tu su anū­kė­mis su­lai­kę kva­pą tie­siog pro na­mų lan­gą ste­bi­me pa­va­sa­ri­nius zui­kių šo­kius, rupš­no­jan­čių žo­lę stir­nų bū­re­lį ar­ba skuo­džian­čią pro ša­lį ru­dą­ją. Ar­ba paukš­čių vir­ti­nes dan­gu­je, skren­dan­čias link mi­nė­tų eže­rų.

Mes sa­vo vien­kie­my­je tie­siog gy­ve­na­me gam­to­je, gal to­dėl ka­ran­ti­nas mums ne­bu­vo toks psi­cho­lo­giš­kai žu­dan­tis kaip mies­to gy­ven­to­jams. Gy­ve­ni­mas yra pui­kus, tik gal trum­po­kas.

– Rau­do­no­jo Kry­žiaus veik­lo­je vis dar su­ka­tės?

– Dar te­be­su Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus vy­riau­sio­sios val­dy­bos na­rys.

 

– Te­ko gir­dė­ti ir apie bū­si­mus am­bu­la­to­ri­jos vie­tos po­ky­čius. Ko­kie nu­ma­ty­ti?

– Šiuo me­tu vyks­ta nau­jo am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­to pro­jek­ta­vi­mo dar­bai. Sta­ty­ba tu­rė­tų pra­si­dė­ti ki­tais me­tais. Nau­ja am­bu­la­to­ri­ja sto­vės Mi­ros­la­vo mies­te­lio cen­tre, ša­lia Kul­tū­ros na­mų. Mums bus gar­bė dirb­ti ša­lia kul­tū­ros.

 

* * *

Šian­dien Lie­tu­vos me­di­kai jau sep­ty­nio­lik­tą kar­tą šven­čia sa­vo pro­fe­si­nę šven­tę. Oficialiai ji įteisinta 2004 metais tuometinio sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko iniciatyva.

Ba­lan­džio 27-oji pa­si­rink­ta to­dėl, kad 1918 m. ba­lan­džio 27 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bės ta­ry­ba su­da­rė Svei­ka­tos ko­mi­si­ją, ku­rios na­riais ta­po dak­ta­ras Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, in­ži­nie­rius pro­fe­so­rius Ste­po­nas Kai­rys ir ku­ni­gas Jus­ti­nas Stau­gai­tis...

Pra­dė­jo stip­rė­ti Lie­tu­vos vi­suo­me­nės svei­ka­ta. Bu­vo stei­gia­mos me­di­ci­nos įstai­gos, vyk­do­ma moks­li­nė veik­la, lei­džia­ma me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ra. Nuo 1920 m. pra­dė­ta ne­mo­ka­mai gy­dy­ti varg­šus ir vi­sus mo­ki­nius sa­vi­val­dy­bių bei ki­to­se li­go­ni­nė­se. Nuo 1921 m. pra­dė­tas ne­mo­ka­mas skie­pi­ji­mas nuo už­kre­čia­mų­jų li­gų. 1926 m. bu­vo pri­im­tas Li­go­nių ka­sų įsta­ty­mas, o 1938 m. pa­tvir­tin­ta me­di­ci­nos pa­gal­bos kai­me pro­gra­ma.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.