Savo gyvenimą aukštyn kojomis apvertęs alytiškis: „Viskas tik dėl mano sūnaus”

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Komentarai (2)
2019 Kovas 28
nuotrauka
Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Alytiškio Vilmanto (vardas pakeistas, 49 m.) istorija parodo, kad net ir puolusiam žmogui visada suteikiama galimybė atsitiesti, tačiau tam yra viena labai svarbi sąlyga – reikia noro įveikti užklupusias negandas. Būtent taip nutiko ir istorijos herojui, kuriam lūžio taškas buvo, kai jo mažiausioji atžala pateko į globėjų rankas. Šiandien jau greitai šešerių būsiantis vaikas vėl gyvena su savo tėčiu. Jis padarė viską, kad susigrąžintų sūnų. „Supratau, kad Žemėje nėra nieko brangesnio kaip vaikai. Jeigu nebūtų mano mažiausiojo, turbūt jau ir manęs nebūtų“, – sakė keturių vaikų tėvas, kurio gyvenimas buvo kupinas klystkelių ir nesėkmių.

Šir­dis ply­šo į ga­ba­lus

Bu­vo pra­ėju­sių me­tų lie­pos pa­bai­ga, kai so­do na­me­ly­je su drau­ge al­ko­ho­liu be­si­mė­gau­jan­tis vy­ras su­lau­kė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų vi­zi­to. Tuo me­tu pen­kia­me­tis ma­žy­lis žai­dė pas kai­my­nus su jų vai­kais. Spe­cia­lis­tų ver­dik­tas bu­vo vie­na­reikš­mis – ma­ža­me­tį ber­niu­ką pa­im­ti iš jam ne­sau­gios ap­lin­kos ir nu­vež­ti į glo­bos na­mus, kur juo bus tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ta. Vė­liau vai­kas per­duo­tas į lai­ki­nų glo­bė­jų ran­kas, kur jis pra­lei­do ke­le­tą mė­ne­sių.

Tai, kas tą die­ną dė­jo­si tė­vo gal­vo­je, kaip jis pats sa­kė, sun­ku žo­džiais ap­sa­ky­ti. „Ma­no šir­dis ply­šo į ga­ba­lus, ne­ži­no­jau, kur dė­tis ir ką da­ry­ti. Jau ki­tą die­ną, kai iš­si­blai­viau, ėjau ieš­ko­ti pa­gal­bos ir pri­sie­kiau sau, kad tai bu­vo pas­ku­ti­nė die­na, kai gė­riau. Šian­dien jau skai­čiuo­ju dau­giau kaip 7 mė­ne­sius blai­vy­bės“, – pa­sa­ko­jo Vil­man­tas.

Šei­mą su­kū­rė pa­tai­sos na­muo­se

Tam, kad is­to­ri­jo­je bū­tų dau­giau aiš­ku­mo, ver­ta su­grįž­ti į tą vy­riš­kio jau­nys­tės lai­ko­tar­pį, kai gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė. Jis už nu­si­kal­ti­mą pa­te­ko į įstai­gą, ku­rio­je at­lie­ka­mos baus­mės. Anuo­met jam te­bu­vo 18 me­tų ir gy­ven­ti at­si­sky­rus nuo pa­sau­lio te­ko be­veik še­še­rius me­tus.

Dar bū­da­mas pa­tai­sos na­muo­se, vy­ras su­kū­rė šei­mą. Su pir­mą­ja žmo­na su­si­pa­ži­no su­si­ra­ši­nė­da­mi laiš­kais, vė­liau su­si­ra­ši­nė­ji­mas per­au­go į mei­lę, bu­vo su­si­ti­ki­mų ir ga­liau­siai drau­gys­tę vai­ni­ka­vo san­tuo­ka. Mo­te­ris dar bent po­rą me­tų lau­kė sa­vo vy­ro su­grįž­tan­čio iš pa­tai­sos na­mų.

„Ka­lė­ji­me su­si­tuo­kė­me per ma­no gim­ta­die­nį, o per jos gim­ta­die­nį ėmė­me šliū­bą. Tai bu­vo ne­pla­nuo­tas su­ta­pi­mas“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si vy­ras.

Gy­ven­da­mas vie­na­me Lie­tu­vos ku­ror­tų, su pir­mą­ja žmo­na su­si­lau­kė dvie­jų at­ža­lų, nors pa­tir­ti to­kią lai­mę ne­bu­vo leng­va, nes šei­mą iki pir­ma­gi­mio ly­dė­jo net ke­tu­ri per­si­lei­di­mai. Šiuo me­tu vie­nam sū­nui grei­tai bus de­vy­nio­li­ka me­tų, o ki­tas tuoj su­lauks pil­na­me­tys­tės.

Pir­mo­ji san­tuo­ka iš­iro dėl al­ko­ho­lio

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad pir­mo­ji san­tuo­ka iš­iro, kai vai­kams te­bu­vo pen­ke­ri ir še­še­ri. Skir­tin­gais ke­liais su­tuok­ti­niai pa­su­ko bū­tent dėl nuo­lat kil­da­vu­sių bar­nių šei­mo­je. Vy­ras pri­pa­ži­no, kad jam pra­dė­jus dirb­ti ir pa­ju­tus tvir­tes­nį fi­nan­si­nį pa­ma­tą, neat­si­spy­rė pa­gun­dai iš­lenk­ti tau­re­lę su drau­gais. Tie­sa, žmo­na ir­gi ne­veng­da­vo vel­nio la­šų ir bū­da­vo die­nų, kai pa­li­ku­si vai­kus su tė­čiu, na­mo ne­grįž­da­vo net ke­le­tą die­nų.

Po sky­ry­bų Vil­man­tas grį­žo gy­ven­ti į Aly­tų pas sa­vo mo­ti­ną, vė­liau įsi­dar­bi­no miš­ko pjo­vė­ju. To­kį dar­bą dir­bo dve­jus me­tus. Jam tek­da­vo iš­vyk­ti į ko­man­di­ruo­tes, tad ir al­ko­ho­lio drau­gi­ja ta­da ne­bu­vo pa­ke­liui.

„Iš­vež­da­vo vi­sam mė­ne­siui į ki­tą Lie­tu­vos ga­lą, tad il­gai ne­ma­ty­da­vau sa­vo vai­kų. Bet kai grįž­da­vau, vi­suo­met juos ap­lan­ky­da­vau, at­vež­da­vau lauk­tu­vių“, – pa­sa­ko­ji­mą tę­sė vy­ras.

Ant­ro­ji žmo­na už­drau­dė ben­drau­ti su duk­ra

Dėl dar­bo gy­ven­da­mas ki­ta­me Lie­tu­vos ga­le – Kė­dai­niuo­se, jis su­si­pa­ži­no su jau­na mo­te­ri­mi ir po pu­sės me­tų drau­gys­tės nu­spren­dė ves­ti an­trą kar­tą. Dar po me­tų jiems gi­mė duk­ra, ku­ri šiuo me­tu yra try­li­ka­me­tė.

Ant­ro­ji Vil­man­to san­tuo­ka taip pat tru­ko ne­il­gai, kai mer­gai­tei bu­vo sep­ty­ne­ri, šei­ma iš­iro. Po sky­ry­bų ant­ro­ji bu­vu­si žmo­na duk­rai ne­lei­džia ben­drau­ti su tė­vu. Tie­sa, tu­rė­da­mas an­trą šei­mą, vy­ras kiek įma­ny­da­mas sten­gė­si ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, ne tik dir­bo pri­va­čio­je ben­dro­vė­je, bet ir už­si­i­mi­nė­jo in­di­vi­du­a­lia veik­la – au­gi­no gė­les ir jas iš­ve­žio­da­vo par­da­vė­jams. Dar ku­rį lai­ką dir­bo ir au­to­ser­vi­se, o vė­liau šį dar­bą pa­li­ko ir įsi­dar­bi­no vie­na­me pre­ky­bos cen­trų.

Net ir tu­rė­da­mas an­trą šei­mą, vy­ras sten­gė­si ne­ap­leis­ti sa­vo vai­kų iš pir­mo­sios san­tuo­kos, juos iš­lai­kė, lan­ky­da­vo ir ben­drau­da­vo, to­dėl na­tū­ra­lu, kad sten­gė­si kuo dau­giau už­dirb­ti.

Tie­sa, vie­na­me iš mi­nė­tų dar­bų, kur bu­vo pa­lan­ki ter­pė kom­pa­ni­joms, vėl pra­si­dė­jo links­my­bės ir iš­gė­ri­nė­ji­mai. „Bū­da­vo si­tu­a­ci­jų, kai grįž­da­vau na­mo ir tie­siog įvirs­da­vau pro du­ris. Ne­slėp­siu, ne kar­tą vai­ra­vau ne­blai­vus. Kai da­bar vi­sa tai pri­si­me­nu, ma­ne nu­kre­čia šiur­pas, nes kiek ga­lė­jo nu­tik­ti ne­lai­mių“, – at­vi­rai apie sa­vo klyst­ke­lius pa­sa­ko­jo vy­ras.

Lem­tin­ga pa­žin­tis – li­go­ni­nė­je

Po ant­ros san­tuo­kos žlu­gi­mo Vil­man­tas vėl su­grį­žo gy­ven­ti į Aly­tų pas sa­vo mo­ti­ną. Su­šlu­ba­vus svei­ka­tai, pa­gul­dy­tas į li­go­ni­nę Kau­ne, kur su­si­pa­ži­no su ket­vir­to­jo, ma­žiau­sio­jo, vai­ko mo­ti­na. Tuo me­tu ji taip pat gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, tu­rė­jo šir­dies drau­gą, su ku­riuo gy­ve­no.

Lem­tin­gos pa­žin­ties me­tu mo­te­ris Vil­man­tui pa­sa­ko­jo, kad tu­ri vie­ną vai­ką, ku­ris taip pat ta­da gu­lė­jo ki­to­je li­go­ni­nė­je, ta­čiau nu­ty­lė­jo fak­tą, kad iš vi­so tu­ri ke­tu­ris vai­kus, o trys iš jų yra at­im­ti.

„Ne­ži­nau, kuo ji taip trau­kė, bet man pa­ti­ko. Ben­dra­vi­mas už­si­mez­gė la­bai leng­vai, tu­rė­jo­me apie ką pa­si­kal­bė­ti. Li­go­ni­nė­je net kar­tu iš­lenk­da­vo­me tau­re­lę“, – ti­ki­no Vil­man­tas, o iš­ėjęs iš gy­dy­mo įstai­gos ir to­liau tę­sė ben­dra­vi­mą su mo­te­ri­mi iš li­go­ni­nės. Vė­liau jie nu­ta­rė kar­tu ap­si­gy­ven­ti, tad kar­tu grį­žo į Aly­tų ir ku­rį lai­ką vėl gy­ve­no pas Vil­man­to mo­ti­ną.

Kiek vė­liau po­ra su­si­ra­do ir iš­si­nuo­mo­jo vie­no kam­ba­rio bu­tą. Ga­liau­siai vy­riš­kio drau­gė pa­sto­jo. Ta­čiau jų lai­mę ap­kar­ti­no ne­ti­kė­tai mo­te­riai at­ėjęs laiš­kas, ku­ris pir­miau­sia pa­te­ko į jo ran­kas. Tai bu­vo šau­ki­mas į teis­mą dėl ki­tų tri­jų iš jos at­im­tų vai­kų.

Pri­tren­kė ži­nia, ku­rią slė­pė gy­ve­ni­mo drau­gė

„Ši ži­nia ma­ne pri­tren­kė, nes apie jo­kius ki­tus vai­kus ji man ne­pa­sa­ko­jo. Su­pra­tau, kad me­tus gy­ve­nu su mo­te­ri­mi, ku­rios vi­sai ne­pa­žįs­tu, ku­ri nuo ma­nęs nu­slė­pė to­kius svar­bius da­ly­kus. Ne­ži­nau, kas tuo me­tu man at­ro­dė bai­siau – kad ji nu­ty­lė­jo ar kad jos vai­kai at­im­ti. Man bu­vo šo­kas, la­bai su­si­py­ko­me ir nuo ta­da pra­dė­jau dar la­biau ger­ti“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Tie­sa, mo­te­ris jau lau­kė­si, o jos vie­nin­te­lis ne­at­im­tas vai­kas gy­ve­no kar­tu. Pas juos na­muo­se lan­kė­si so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. Nuo ta­da jie abu bu­vo įtrauk­ti į so­cia­li­nės ri­zi­kos as­me­nų są­ra­šus.

Vė­liau abiem part­ne­riams te­ko pa­lik­ti iš­si­nuo­mo­tą bu­tą, nes jo šei­mi­nin­kas būs­tą par­da­vė. Vi­si kar­tu per­si­kė­lė gy­ven­ti į vy­riš­kio mo­ti­nos so­dą, ku­ria­me sto­vi dvie­jų aukš­tų na­mas be van­den­tie­kio.

Vy­res­nė­lis Vil­man­to su­gy­ven­ti­nės sū­nus bu­vo pa­aug­lys ir jam bu­vo ne­sve­ti­mi gir­ta­vi­mai su ben­dra­am­žiais. Ne­ap­si­ken­tęs jo kre­čia­mų iš­dai­gų, vy­ras su­gy­ven­ti­nės pra­šė at­ža­lą tram­dy­ti, ta­čiau ši lie­pė ne­si­kiš­ti. „Kar­tą tarp ma­nęs ir jos sū­naus ki­lo di­de­lis kon­flik­tas. Iš­kė­liau ul­ti­ma­tu­mą, kad ar­ba jis te­gul bai­gia vi­sas tas ne­są­mo­nes, ar­ba te­gul kraus­to­si kur no­ri. Ji su­si­kro­vė daik­tus ir kar­tu su sa­vo sū­nu­mi bei mū­sų ben­dru vai­ku iš­si­kraus­tė, iš­si­nuo­mo­jo bu­tą. So­de gy­ve­nau vie­nas. Vi­są lai­ką ben­dra­vo­me, pas ma­ne bū­da­vo ir mū­sų sū­nus. Nuo ta­da, kai ji iš­si­kraus­tė, dėl mū­sų sū­naus prie­žiū­ros kil­da­vo pro­ble­mų, ji iš­gė­ri­nė­da­vo, su tri­me­čiu vai­ku kaž­kur nak­ti­mis pra­ding­da­vo ir ne­grįž­da­vo na­mo, kaž­kur val­kio­da­vo­si. Ne kar­tą jai kvie­čiau ir po­li­ci­ją“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Ga­lu­ti­nis taš­kas – mė­ly­nės ant sū­naus kū­no

Kar­tą, mau­dy­da­mas vai­ką, ant jo ko­jos tė­vas pa­ste­bė­jo dir­žo sag­ties for­mos mė­ly­nę. Dėl to, pa­sak jo, su­gy­ven­ti­nei iš­kel­ta by­la. Esą ji bu­vo vil­ki­na­ma maž­daug me­tus, ta­čiau tą­kart pri­trū­ko įro­dy­mų, kad bu­vo smur­tau­ta prieš vai­ką, nors ma­žy­lis tė­čiui sa­kė, kad jį dir­žu mu­šė ma­ma, o ši aiš­ki­no, kad sū­nų ap­dras­kė šuo.

Bu­vo ir dau­giau kar­tų, kai Vil­man­tas ant sa­vo sū­naus pa­ste­bė­da­vo krau­jos­ru­vų, o ma­žy­lis ti­ki­no, kad jį su­spar­dė da­bar­ti­nio mo­ti­nos gy­ve­ni­mo drau­go ma­ža­me­tis sū­nus. Po šių įvy­kių ma­žy­lio gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­sta­ty­ta pas tė­tį. Ir tai bu­vo mo­men­tas, nuo ku­rio vy­ras su­si­lai­ky­da­vo nuo svai­gi­ni­mo­si al­ko­ho­liu.

Su­lau­kė po­li­ci­jos ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų vi­zi­to

Lem­tin­ga bu­vo pra­ėju­sių me­tų lie­pos 29 die­na, kai pas vy­riš­kį į so­dą pa­vie­šė­ti at­vy­ko nau­jo­ji jo drau­gė, ku­ri at­si­ve­žė bu­te­lį svai­gio­jo gė­ri­mo. Ži­no­ma, vy­ras ne­at­si­sa­kė juo pa­si­mė­gau­ti ir... įkliu­vo.

Sū­nus ta­da žai­dė pas kai­my­nus su jų vai­kais. „Kaž­kas pa­skam­bi­no po­li­ci­jai ir pra­ne­šė, kad aš gir­tau­ju. Įta­riu, kad tai bu­vo ma­no sū­naus mo­ti­nos kerš­tas“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Tą die­ną į so­dy­bą at­vy­ko ne tik po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, bet ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai, mo­bi­li ko­man­da, ku­rie vai­ką iš­ve­žė į glo­bos na­mus, o vė­liau per­da­vė glo­bė­jams.

Jau ki­tą die­ną vy­riš­kis pats nu­vy­ko pas vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tus, už­si­re­gist­ra­vo lan­ky­ti „Mi­ne­so­tos pro­gra­mą“ – 28 die­nų psi­cho­lo­gi­nės so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mą. Jos me­tu vy­ras gy­dė­si al­ko­ho­liz­mą. Tai vie­na iš ke­lių iš­kel­tų są­ly­gų, no­rint iš glo­bė­jų su­sig­rą­žin­ti sū­nų. Ki­ti rei­ka­la­vi­mai bu­vo su­si­ję su sau­gių ir tin­ka­mų vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gų už­tik­ri­ni­mu.

„Ma­ne la­bai grei­tai pri­ėmė lan­ky­ti tą pro­gra­mą. Pir­mos die­nos ten bu­vo la­bai sun­kios, jau­čiau­si lyg pa­te­kęs į kos­mo­są. Die­no­tvarkės bū­da­vo la­bai tiks­liai su­pla­nuo­tos. Lan­kiau­si ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų drau­gi­jo­je, kiek­vie­ną die­ną tu­rė­da­vau ap­ra­šy­ti sa­vo jaus­mus, bū­se­ną. Ten die­nos bū­da­vo la­bai in­ten­sy­vios, už­im­tos, tad lai­ko gal­vo­ti apie al­ko­ho­lį pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo. Pir­mą sa­vai­tę iš vi­so aš net ne­ga­lė­jau nie­kur iš­ei­ti, nes mums tai­kė ka­ran­ti­ną. Ne­bu­vo nei te­le­vi­zo­riaus, nei ra­di­jo, o te­le­fo­ną į ran­kas pa­im­da­vau tik va­ka­rais“, – pa­sa­ko­jo Vil­man­tas.

Vy­riš­kiui daug pa­dė­jo ir „Vy­rų kri­zių cen­tro“ spe­cia­lis­tai, psi­cho­lo­gai. „Jie man bu­vo svar­bi at­ra­ma, ku­ri ne­lei­do nu­klys­ti į šo­ną. Jei­gu ne jie, dau­gy­bę kar­tų ga­lė­jau at­kris­ti ir vėl pra­dė­ti ger­ti. Vis pa­vyk­da­vo at­si­lai­ky­ti, ir da­bar tuo la­bai džiau­giuo­si“, – sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si pa­šne­ko­vas.

Pa­da­rė vis­ką, kad vai­kas bū­tų kar­tu

Nuo pra­ėju­sių me­tų spa­lio dar nė še­še­rių ne­tu­rin­tis ma­žy­lis gy­ve­na su tė­čiu. Vai­ko mo­ti­na šiuo me­tu dir­ba, tu­ri ki­tą gy­ve­ni­mo drau­gą. Ji ga­li su­si­tik­ti ir ben­drau­ti su sa­vo sū­nu­mi.

„Kai vai­ką su­sig­rą­ži­nau iš glo­bė­jų, jis bu­vo la­bai pa­si­kei­tęs, ta­po baikš­tes­nis, bi­jo po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, gal­būt to­dėl, kad vėl ne­bū­tų iš­vež­tas iš na­mų ir per­duo­tas sve­ti­mų žmo­nių glo­bon. Esu pa­ste­bė­jęs, kad jis tam­pa tie­siog pa­siu­tęs, kai grįž­ta na­mo po pra­leis­to lai­ko pas mo­ti­ną. Pra­de­da kal­bė­ti ne­są­mo­nes, tam­pa gru­bus“, – ti­ki­no vy­ras.

Ba­lan­dį vai­ko tė­vų lau­kia teis­mo po­sė­dis, ku­ria­me bus spren­džia­mi nuo­la­ti­nės ma­žy­lio gy­ve­na­mo­sios vie­tos ir iš­lai­ky­mo klau­si­mai.

„Ne­ga­liu nu­spė­ti, koks bus teis­mo spren­di­mas, ta­čiau pa­da­riau vis­ką, kad vai­kas ga­lė­tų gy­ven­ti su ma­ni­mi, su­re­mon­ta­vau ir jo kam­ba­rį, at­si­kra­čiau pri­klau­so­my­bių. Da­bar net rū­kau ma­žiau, sa­vai­tei už­ten­ka vie­no pa­ke­lio ci­ga­re­čių. O jo mo­ti­na ir to­liau tę­sia sa­vo ne­blai­vy­bės žyg­dar­bius, o bū­da­mas su ja sū­nus pa­ti­ria ne tik ne­pri­ežiū­rą, bet ir fi­zi­nį smur­tą. Tad apie ko­kią jos at­sa­ko­my­bę už vai­ką ga­li­ma kal­bė­ti? Vai­kas ir pats spe­cia­lis­tams sa­ko, kad no­ri gy­ven­ti su tė­tu­ku“, – dės­tė aly­tiš­kis.

No­rė­jo lip­ti į vir­šų švie­sio­mis aki­mis

Vil­man­tas iš vi­sų jė­gų sten­gia­si ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Nors jis tu­ri ne­įga­lu­mą ir šiuo me­tu ne­dir­ba, ta­čiau veik­los tu­ri – iš me­džio ga­mi­na sta­lus, suo­liu­kus, kė­des. Sodo name jis išmetė senuosius baldus ir pats sau susikonstravo naujų. Mo­ti­nos bu­te, kur da­bar gy­ve­na su vai­ku, sū­nui įren­gė ir su­re­mon­ta­vo kam­ba­rį. „No­rė­jau at­si­kra­ty­ti se­nų pri­si­mi­ni­mų apie sle­gian­čius įvy­kius, to­dėl tą pa­da­riau. No­rė­jau vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo ir lip­ti į vir­šų švie­sio­mis, o ne už­pil­to­mis aki­mis“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Jis pra­si­ta­rė be­si­ti­kin­tis, kad da­bar­ti­nė gy­ve­ni­mo drau­gė, su ku­ria kar­tu jau pu­sę me­tų, bus pas­ku­ti­nė. Vy­ras ne­gai­lė­jo jai gra­žių žo­džių, sa­ky­da­mas, kad daug jam pa­de­da ir vi­suo­met pa­lai­ko. „Abiem gy­ve­ni­me leng­viau, o ji ir­gi ne­ge­ria“, – ti­ki­no vy­ras.

Be­lie­ka jam pa­lin­kė­ti sėk­mės to­liau ka­bi­nan­tis į švie­sią at­ei­tį ir at­si­lai­ky­ti pa­gun­doms.

 

„Jis sta­čia gal­va nė­rė į tei­gia­mus gy­ve­ni­mo po­ky­čius“

 

Ri­ma Kun­dro­tie­nė, Vals­ty­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Aly­taus ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus Aly­taus mies­te vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė:

 „Man as­me­niš­kai su po­nu Vil­man­tu ben­drau­ti te­ko nuo 2017 me­tų ba­lan­džio. Iki tol su šiuo vy­riš­kiu ne­bu­vo­me su­si­dū­rę, tad apie jį ži­no­jo­me ne­daug. Ka­dan­gi jo ma­žiau­sio vai­ko mo­ti­na į Aly­tų at­si­kraus­tė gy­ven­ti iš ki­to Lie­tu­vos kraš­to, iki tol jai ir ki­tam jos vai­ke­liui teik­tas so­cia­li­nes pa­slau­gas pe­rė­mė­me mes. Ta­da spe­cia­lis­tai pra­dė­jo dirb­ti ir su Vilmantu. Aš as­me­niš­kai ne­pa­ste­bė­jau tiek daug ne­igia­mų vy­ro sa­vy­bių, tik tiek, kad iš­gė­ri­nė­da­vo. Ne­pai­sant to, jie ge­bė­jo pa­si­da­ly­ti at­sa­ko­my­bė­mis už vai­ką. Jis iš­ties la­bai rū­pi­no­si vai­ku, juo do­mė­jo­si.

Si­tu­a­ci­ja tarp vai­ko tė­vų pa­ašt­rė­jo, kai ant ma­žy­lio kū­no bu­vo pa­ste­bė­ta smur­to po­žy­mių. Ta­da spe­cia­lis­tai šei­mo­je lan­kė­si daž­niau.

Tas mo­men­tas, kai iš vy­riš­kio bu­vo pa­im­tas sū­nus ir ap­gy­ven­din­tas pas glo­bė­jus, jam bu­vo la­bai ryš­kus žen­klas, kad taip gy­ven­ti dau­giau ne­be­ga­li­ma. Vy­ras su­si­ė­mė, ge­ra­no­riš­kai pri­ėmė spe­cia­lis­tų pa­gal­bą, vyk­dė vi­sus rei­ka­la­vi­mus ir at­si­kra­tė sa­vo ydų. Pa­da­rė mil­ži­niš­ką po­ky­tį. Per ma­no dar­bo prak­ti­ką tu­rė­jau an­trą to­kį žmo­gų. Tai la­bai re­ti at­ve­jai. Jis sta­čia gal­va nė­rė į tei­gia­mus gy­ve­ni­mo po­ky­čius.

Kaip tė­tis yra la­bai rū­pes­tin­gas, smal­sus, net vai­ko ug­dy­mo įstai­go­je pa­si­siū­lė pa­dė­ti, kaž­ką su­konst­ruo­ti. Su­re­mon­ta­vo vai­ko kam­ba­rį, da­bar už­si­re­gist­ra­vo ei­lė­je lauk­ti so­cia­li­nio būs­to, in­ten­sy­viai ieš­ko­si dar­bo, gau­si­na sa­vo ži­nias in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je. Džiau­gia­mės, kad jis taip pa­si­kei­tė.

Ber­niu­kas vi­suo­met ben­drau­jan­tis, mie­las, įdo­mus, no­riai da­ly­vau­ja įvai­rio­se veik­lo­se, dai­nuo­ja, pa­sa­ko­ja. Jis la­bai drą­sus ir ko­mu­ni­ka­bi­lus.“

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.