Savaitgalį žuvusios pusseserės palaidotos viename Rumbonių kapinių kapelyje

Di­de­lė­je bė­do­je ži­nios kei­čia­si ne­nu­ma­ty­tai

Ne­leng­va bu­vo pir­ma­die­nio ry­tą su­si­siek­ti su Rum­bo­nių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo pra­si­dė­ji­mo varg­die­nių se­se­rų kon­gre­ga­ci­jos se­se­ri­mi So­na­ta Mar­čiu­lio­ny­te, bet kai pa­ga­liau pa­si­kal­bė­jo­me, ta­po kaž­kiek ra­miau ir leng­viau. Ra­mi­no se­sers So­na­tos žo­džiai, kad abi žu­vu­sios mer­gai­tės bus pa­šar­vo­tos Rum­bo­nių Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios pa­ra­pi­jos sa­lė­je ir kad abi am­ži­no­jo po­il­sio at­guls po vie­nu Rum­bo­nių pa­ra­pi­jos ka­pi­nių kau­bu­rė­liu.

Nors, pa­sak Pra­niū­nų kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės Ge­ral­dos Lan­ke­lie­nės, to­kio­je di­de­lė­je bė­do­je ži­nios kei­čia­si ne­nu­ma­ty­tai, tai vie­niems, tai ki­tiems pa­blo­gė­ja svei­ka­ta, bet bu­vo aiš­ku, kad aly­tiš­kių šei­ma jau ne­tu­rės jė­gų ir ga­li­my­bių lai­do­ti bran­gios duk­re­lės. Sun­kiau su­žeis­ti abu tė­vai gy­do­mi li­go­ni­nė­se, jų sū­ne­lis taip pat.

Rum­bo­nių se­se­rys, apaš­ta­lau­da­mos šia­me kraš­te, vi­sa­da at­si­lie­pia į vargs­tan­čių­jų po­rei­kius ir de­ri­na pa­ra­pi­jos, se­se­rų glo­bo­je gy­ve­nan­čių vai­kų ir se­ne­lių bei pa­čios ben­druo­me­nės po­rei­kius. Kar­tu su Pra­niū­nų ben­druo­me­ne, se­niū­nai­ti­ja be ma­žiau­sių dis­ku­si­jų im­ta­si rū­pes­čio ir ben­dros lem­ties aly­tiš­kės gi­mi­nai­tės iš­ly­dė­ji­mu iš šio gy­ve­ni­mo.

Rum­bo­nių se­se­rų gy­ve­ni­mas vi­suo­met su­ka­si tarp tų, ku­riems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, kiek­vie­ną die­ną se­se­rys su jais da­li­ja­si mal­da, ben­drys­te, duo­na ir dar­bu. Se­suo So­na­ta pa­sa­ko­ja, kad iki tra­giš­kos ne­lai­mės pra­niū­niš­kių šei­ma lan­kė baž­ny­čią, vi­sos ke­tu­rios jų duk­ros da­ly­vau­da­vo šven­ti­nė­se pro­ce­si­jo­se.

Se­suo Ra­mu­tė sa­kė, kad gal ir ne vis­kas šiai šei­mai pui­kiai se­kė­si, bet jie sten­gė­si dėl duk­rų. „Tė­tis, jei pa­ma­ty­da­vo žmo­gų, lau­kian­tį au­to­bu­so, vi­suo­met pa­si­siū­ly­da­vo pa­vė­žė­ti. Dė­ko­jant nuo­šir­džiai sa­ky­da­vo: „O kiek jūs mums esa­te pa­dė­ju­sios“, – me­na se­suo Ra­mu­tė.

„Man tai pa­žįs­ta­ma šei­ma, so­cia­liai rem­ti­na, bet su­tuok­ti­niai nors ir lė­tes­nio bū­do žmo­nės, jie sten­gė­si gy­ven­ti ge­riau, ben­drau­ti, nė­ra ap­si­lei­dę. Vi­soms sa­vo duk­roms sie­kė ge­res­nio gy­ve­ni­mo. Tai są­ži­nin­gi žmo­nės, pa­de­dan­tys ki­tiems bul­via­ka­sio ar ki­to­kiuo­se ūkio dar­buo­se. Vy­ras tu­rė­jo dar­bą mies­te, žmo­nai jo pa­ka­ko ir na­muo­se“, – tei­gė Pra­niū­nų se­niū­nai­tė Lai­ma Vai­tu­le­vi­čie­nė ir pri­dū­rė, kad vai­kai grei­tai au­ga, kei­čia­si, tad nė­ra tik­ra, ar ką tik at­švęs­tų Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo at­lai­dų Rum­bo­ny­se pro­ce­si­jo­je jos akims pa­ste­bė­jus dvi se­su­tes, ten bū­ta ir žu­vu­sio­sios. Vi­sa šei­ma bū­da­vo baž­ny­čio­je, iki ku­rios nuo jų na­mų tie­ses­niu ke­liu­ku – iki pus­an­tro ki­lo­met­ro.

Pra­niū­niš­kių šei­mą stip­riai rė­mė ne vie­na or­ga­ni­za­ci­ja

Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas Kęs­tu­tis Tu­my­nas pa­tvir­ti­no, kad skau­džiai nu­ken­tė­ju­si gau­si šei­ma ne­be pir­mus me­tus gy­ve­no so­cia­li­nia­me būs­te, dau­gia­bu­ty­je, al­ko­ho­liu šei­ma ne­pik­tnau­džia­vo. Kar­tais šei­mą ap­lan­ky­da­vo so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, stip­riai rė­mė ne vie­na or­ga­ni­za­ci­ja.

Tai ir Aly­taus mies­to Zon­ta klu­bo glo­bo­ja­ma šei­ma. Šio klu­bo pa­de­da­mi su­tuok­ti­niai vis tvir­čiau sto­jo­si ant ko­jų – pri­žiū­ri dar­žiu­ką, au­gi­na triu­šių, ož­kų.

Žmo­nės vis dar dis­ku­tuo­ja ir apie pa­čią ava­ri­ją, apie tai, kad ta­me, ro­dos, ga­na sau­gia­me ke­lio ruo­že, vis pa­si­tai­ko ke­lių eis­mo ne­lai­mių, bet apie to­kią skau­džią net dviem šei­moms nie­kas ir su­sap­nuo­ti ne­ga­lė­jo.

Sep­tyn­vie­ty­je „Re­nault“ au­to­mo­bi­ly­je iš Pra­niū­nų į Aly­tų nu­si­pirk­ti mais­to pro­duk­tų ir par­si­vež­ti į kai­mą gi­mi­nai­čių mies­tie­čių, vai­ruo­to­jo žmo­nos bro­lio šei­mos, va­žia­vo tri­se: tė­tis su dviem duk­ro­mis. Na­mo grį­ži­nė­jo jau aš­tuo­nie­se, tre­jų me­tų ma­žy­lis sė­dė­jo ant su­au­gu­sio­jo ke­lei­vio ke­lių.

Ga­vę ži­nią apie tra­ge­di­ją, į įvy­kio vie­tą sku­bė­jo me­di­kai, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ir ug­nia­ge­siai. Pri­spaus­tų žmo­nių iš au­to­mo­bi­lio nuo­lau­žų va­duo­ti ne­rei­kė­jo. Aly­taus ap­skri­ties po­li­ci­jos at­sto­vė Kris­ti­na Ja­nu­le­vi­čie­nė vie­šo­jo­je erd­vė­je in­for­ma­vo, kad 36 me­tų vy­ras, vai­ra­vęs au­to­mo­bi­lį, bu­vo blai­vus.

Jis tei­gė trum­pam nu­krei­pęs dė­me­sį nuo ke­lio va­žiuo­ja­mo­sios da­lies, tuo me­tu ne­su­val­dė au­to­mo­bi­lio, už­va­žia­vo ra­tu į kel­kraš­tį, o žvy­ruo­to­je da­ly­je pa­si­tai­kė san­ka­sa. Ne­val­do­mas ta­pęs au­to­mo­bi­lis nu­va­žia­vo nuo ke­lio ir ver­tė­si.

Vi­sų ke­lei­vių būk­lė sun­ki. Ma­žiau­siai nu­ken­tė­jo vai­ruo­to­jas, jam stip­riai su­muš­tas pe­tys.

Kaip vė­liau in­for­ma­vo Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tas, nuo ke­lio nu­va­žia­vo ir ap­vir­to „Re­nault“ au­to­mo­bi­lis. Žu­vo dvi „Re­nault Es­pa­ce“ ke­lei­vės – 2012 ir 2013 m. gi­mu­sios mer­gai­tės bei su­ža­lo­ti kar­tu va­žia­vę ke­lei­viai: mo­te­ris (gi­mu­si 1991 m.), vy­ras (gim. 1995 m.), vy­ras (gim. 1986 m.), mer­gai­tė (gi­mu­si 2015 m.) ir ber­niu­kas (gim. 2018 m.), ku­rie dėl įvai­rių su­ža­lo­ji­mų pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę, o au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas, su­tei­kus me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą, iš­leis­tas gy­dy­tis am­bu­la­to­riš­kai.

Pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas pa­gal LR BK 281 str. 5 d.

___________________________________________________________________________

Ištieskime pagalbos ranką skaudžioje netektyje

Vi­si trokš­ta­me gy­ven­ti gra­žiai, sma­giai, sėk­min­gai ir ne­ži­no­me, ka­da ga­li nu­tik­ti da­ly­kai, ku­rie pa­kei­čia gy­ve­ni­mą ir jis tam­pa sun­kiai pa­ke­lia­mas, sle­gia kiek­vie­na die­na ir tik la­bai ma­žais žings­ne­liais, ne­drą­siai ir baukš­čiai ei­na­ma vil­ties link, ban­do­ma at­si­ties­ti, vėl pa­ma­ty­ti žy­din­čią gė­lę, ar­ti­mo žmo­gaus akių spal­vą.

Liepos 6-ąją Rum­bo­nių pa­ra­pi­jos ka­pi­nių smė­lio šil­ko vys­tyk­lai ap­gau­bė šeš­ta­die­nį žu­vu­sių mer­gai­čių – pus­se­se­rių – kū­ne­lius. Vie­nai – de­vy­ne­ri, ki­tai še­še­ri... Die­vo an­ge­las te­pa­ly­di jas prie Die­vo.

Li­ko jų tė­vai, bro­liai, se­se­rys. Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip jau­čia­si ir ką iš­gy­ve­na šei­mos na­riai, gi­mi­nės, ša­lia gy­ve­nan­tys. Vie­nos mer­gai­tės tė­vai net ne­ga­lė­jo bū­ti sa­vo duk­ros lai­do­tu­vė­se, nes abu yra po ope­ra­ci­jų, gy­dant trau­mas pa­tir­tas ava­ri­jos me­tu.

Antradienį po pie­tų su­si­ti­kau su vie­na šių šei­mų gi­mi­nai­te Ra­mu­ne Gied­rai­te ir apie tai kal­bė­jo­mės. Ra­mu­nė kvie­čia ir pra­šo mus pa­dė­ti šioms šei­moms, ku­rios yra tvar­kin­gos, ta­čiau gy­ve­na la­bai kuk­liai, o ke­lias iki at­si­tie­si­mo po tra­ge­di­jos – il­gas, lė­tas ir rei­ka­lin­gas re­a­lių ma­te­ria­lių da­ly­kų. Ra­mu­nė pa­si­ren­gu­si iš­min­tin­gai pa­gel­bė­ti šioms šei­moms.

Kvie­čiu ir ra­gi­nu pa­ra­pi­jos, ir ne tik, ti­kin­čiuo­sius bei vi­sus ge­ros va­lios žmo­nes pa­gal ga­li­my­bes pa­au­ko­ti šioms šei­moms.

Rem­ki­me jų dva­sią sa­vo mal­do­mis, o prie re­a­laus kas­die­nio gy­ve­ni­mo pa­leng­vi­ni­mo pri­si­dė­ki­me pi­ni­gi­ne au­ka.

Są­skai­tos nu­me­ris: LT747300010168418272

Ga­vė­jas: Ra­mu­nė Gied­rai­tė

Pa­skir­tis: au­ka nu­ken­tė­ju­siems

Pra­šau kuo pla­čiau pa­si­da­ly­ti šia žinute ir ačiū vi­siems, ku­rie pa­rem­si­te šio­je si­tu­a­ci­jo­je at­si­dū­ru­sias šei­mas!

Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Ry­tis

Tel. 8 683 62 143.