Sa­va­no­rė Edi­ta Ba­bars­kai­tė: „Nak­ti­mis daž­nai ne­ga­liu ra­miai mie­go­ti dėl tų, ku­riems dar ne­su­teik­ta pa­gal­ba” (3)

Savanorė Edita Babarskaitė su namuose globojamomis katėmis.
Savanorė Edita Babarskaitė su namuose globojamomis katėmis.
Taip jau su­tvar­ky­tas šian­die­nos gy­vū­nų pa­sau­lis, kad ne vi­siems pa­vyks­ta tu­rė­ti rū­pes­tin­gus šei­mi­nin­kus, jau­kiuo­se na­muo­se gy­ven­ti so­čiai ir my­li­miems. Kaip be­ge­rė­tų žmo­nių bui­tis, ne­ma­žai ke­tur­ko­jų tam­pa be­glo­biai, ne­ma­žai jų pa­ti­ria be­šir­džių šei­mi­nin­kų smur­tą. Šian­dien daž­niau­si jų už­ta­rė­jai – sa­vo lai­ko ir pa­stan­gų ne­skai­čiuo­jan­tys sa­va­no­riai. Aly­tiš­kė Edi­ta Ba­bars­kai­tė jau de­vy­ne­rius me­tus rū­pi­na­si be­glo­biais gy­vū­nais: iki įsi­ku­riant „Ke­tur­ko­jo vil­čiai“, ji sa­va­no­ria­vo kaip pri­va­tus as­muo. Da­bar šio­je gy­vū­nų prie­glau­do­je Edi­ta rū­pi­na­si tik ka­tė­mis, ku­rių vie­nu me­tu yra bu­vę ir pus­an­tro šim­to. Sa­va­no­rys­tės te­ma E.Ba­bars­kai­tę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Tei­gia­ma, kad pir­mai­siais sa­va­no­riais lai­ko­mi An­gli­jos ūki­nin­kai, ku­rie XIX am­žiaus pra­džio­je vie­ni ki­tiems pa­dė­da­vo be jo­kio mo­kes­čio, nes ne­bu­vo ga­li­my­bių nei sa­vo lė­šo­mis kvies­tis dar­bi­nin­kų, nei pra­šy­ti vals­ty­bės pa­gal­bos. Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis pra­si­dė­jo Jū­sų sa­va­no­rys­tės ke­lias?

– 2012 me­tais pra­ra­dau sa­vo ka­ti­ną ir pra­dė­jau ieš­ko­ti skel­bi­muo­se pa­na­šaus. Ra­dau sve­tai­nę „Gy­vū­nų glo­ba“, kur bu­vo ne tik skel­bi­mai, bet ir or­ga­ni­za­ci­jų bei pri­va­čių glo­bė­jų nau­jie­nos, pa­gal­bos pra­šy­mai ir ki­ti pa­na­šūs da­ly­kai. Pra­dė­jau sek­ti jų pa­vyz­džiu.

– Jūs tie­siog de­ga­te sa­va­no­rys­tės idė­ja ir rū­pes­čiu be­na­miais ke­tur­ko­jais. Ati­duo­da­te ne­ma­žai lai­ko tiems, kam šei­mi­nin­kų rū­pes­čio pri­trū­ko, nu­si­bo­do ar tie­siog ta­po ne­ma­din­ga, jie be jo­kio gai­les­čio iš­me­tė gy­vū­nė­lį. Kaip jie at­si­ran­da prie­glau­do­je?

– Gy­vū­nai prie­glau­do­je ne­at­si­ran­da sa­vai­me. Ga­vę pra­ne­ši­mus apie val­ka­tau­jan­čius, pra­ra­du­sius šei­mi­nin­kus ar ne­pri­žiū­ri­mus gy­vū­nus, vyks­ta­me į vie­tą, gau­do­me ar pra­šo­me pra­ne­šė­jų pri­sta­ty­ti mums gy­vū­nus. Yra sa­va­no­rių, ku­rie mai­ti­na PSP ka­tes (tai lau­ki­nės ka­tės, ku­rių pri­jau­kin­ti fak­tiš­kai ne­įma­no­ma, jos sa­va­no­rių pri­žiū­ri­mos pa­gal prin­ci­pą „Pa­gauk–ste­ri­li­zuok–pa­leisk“ – A.K.) dau­ge­ly­je vie­tų.

– Sa­va­no­rys­tei at­si­da­vu­sių žmo­nių ran­kos su­ža­lo­tus, iš­ba­dė­ju­sius, nu­sil­pu­sius, iš­blau­su­sio­mis aki­mis iš­gy­do, iš­glos­to, tad žmo­nės ma­to jau šva­rius ir mie­lus gy­vū­nė­lius. Tur­būt tik jūs pa­tys jau­čia­te, kiek pa­stan­gų įdė­ta. Tad tei­gi­nys, kad sa­va­no­rių dar­bas sun­kus bei rei­ka­lin­gas, yra la­bai tiks­lus.

– Taip, tik žmo­nės il­giau „pa­vi­rę ši­tam ka­ti­le“ ga­li su­pras­ti, koks sun­kus ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai šis dar­bas.

– Ką Jums ten­ka nu­dirb­ti? Ko ge­ro, kar­tais ten­ka bū­ti ir gy­vu­lė­lio bal­su jam ieš­kant nau­jų na­mų?

– Dar­bų są­ra­šas il­gas. No­rint su­gau­ti lau­ki­nę ka­tę, kar­tais ten­ka su­gaiš­ti ke­le­tą die­nų. Sten­gia­mės su­kel­ti kuo ma­žiau stre­so. Ge­rai, jei ka­tė svei­ka. O jei ne.

Pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti, kaip gy­dy­ti ka­tę, ku­rios ne­ga­li net pa­lies­ti. Be to, stre­suo­jan­čios ka­tės ne­ga­la­vi­mus sun­ku pa­ste­bė­ti ir įvar­dy­ti, tai dar ap­sun­ki­na gy­dy­mą. Dau­gu­ma ka­čių (tiek jau­kios, tiek ne­pri­jau­kin­tos) pas mus pa­ten­ka ser­gan­čios. Net­gi iš na­mų pri­duo­tos ka­tės kar­tais bū­na ap­gai­lė­ti­nos būk­lės. O kur dar kas­die­nė prie­žiū­ra, pa­tal­pų va­ly­mas ir ki­ti dar­bai.

Be abe­jo, sten­gia­mės gy­vū­nams at­rink­ti tin­ka­mus na­mus, de­ja, tai ne vi­sa­da pa­vyks­ta. Pa­lai­ko­me ry­šį su šei­mi­nin­kais ir vos pa­ju­tę, kad jie ne­pa­ten­kin­ti ar gy­vū­nas ne­lai­min­gas, jį su­sig­rą­ži­na­me. Dau­gu­ma grą­ži­na be kon­flik­tų, bet pa­si­tai­ko vis­ko. Kar­tais žmo­nės per­ver­ti­na sa­vo ga­li­my­bes, kar­tais są­mo­nin­gai ne­pa­sa­ko tie­sos.

– Ar vi­suo­met ra­mia šir­di­mi ati­duo­da­te nau­jiems šei­mi­nin­kams jau spė­tą pa­mil­ti ke­tur­ko­jį?

– Vi­sa­da la­bai rū­pi, kaip gy­vū­nas jau­sis nau­juo­se na­muo­se. Ir tik­rai ne vi­si at­vy­kę gau­na gy­vū­ną.

– Žmo­nės ga­li bū­ti dė­kin­gi ir ne­la­bai pa­dė­ko­ti lin­kę. Ar jau­čia­te gy­vū­nų dė­kin­gu­mą? Gal kaž­kam pa­si­ro­dys, kad kvai­lo­kai pa­klau­siau, bet ge­rą sa­vi­jau­tą ke­tur­ko­jai mo­ka pa­ro­dy­ti, o Jūs, ma­nau, per tiek me­tų iš­mo­ko­te su­pras­tų jų kū­no kal­bą.

– To ne­rei­kia ti­kė­tis, nes bet ku­riuo at­ve­ju gy­vū­nas pa­ima­mas iš jam pa­žįs­ta­mos ap­lin­kos ir pa­tal­pi­na­mas „ben­dra­bu­ty­je“, ku­ris ne kiek­vie­nam pri­im­ti­nas. O jei dar gy­dy­mas rei­ka­lin­gas. Gy­vū­nas ne­ga­li su­pras­ti, kad vi­sa tai jo la­bui.

– Su ko­kiais iš­šū­kiais, kliū­ti­mis su­si­du­ria­ma sa­va­no­rys­tė­je? Ar pa­vyks­ta už­vė­rus ke­tur­ko­jų įstai­gos du­ris na­mo su­grįž­ti be min­čių apie ten pa­tir­tas emo­ci­jas?

– Vi­siems vargs­tan­tiems ne­ga­li­me pa­dė­ti dėl lai­ko ir ran­kų sto­kos, ir tai la­bai sle­gia. Iš­ėjus iš vie­nos prie­glau­dos, grįž­tu į ki­tą: na­muo­se glo­bo­ju 12 ka­čių. Dau­gu­ma chro­niš­ki li­go­niai, in­va­li­dai ir se­nu­kai. Nak­ti­mis daž­nai ne­ga­liu ra­miai mie­go­ti dėl tų, ku­riems dar ne­su­teik­ta pa­gal­ba. Tai­gi at­si­ri­bo­ti nors ir trum­pam nuo šios veik­los ne­pa­vyks­ta.

– Tai­gi sa­va­no­rys­tė nė­ra tuš­čias lai­ko švais­ty­mas, kaip kad ma­no kai ku­rie mū­sų vi­suo­me­nės na­riai. Kar­tais šir­dies ge­ru­mo ne­pa­kan­ka ke­tur­ko­jų žaiz­doms iš­gy­dy­ti. Kie­no pa­gal­bos šau­kia­tės?

– Šir­dies ge­ru­mo nie­kam ne­pa­kan­ka. Rei­kia at­sa­kin­gu­mo, darbš­tu­mo, ži­nių, pa­tir­ties, o la­biau­siai – no­ro pa­dė­ti. Dėl fi­zi­nių žaiz­dų, be abe­jo, krei­pia­mės į ve­te­ri­na­rus.

Sun­kiau su dva­si­nė­mis žaiz­do­mis. Tam rei­ka­lin­gas ypa­tin­gas žmo­nių su­pra­tin­gu­mas, tai­gi ieš­ko­me to­kiems gy­vū­nams kan­trių, at­jau­čian­čių šei­mi­nin­kų. Ne pas­ku­ti­nėj vie­toj ir fi­nan­si­nės pro­ble­mos. Ve­te­ri­na­ri­nės pa­slau­gos, ko­mu­na­li­niai mo­kes­čiai, mais­tas, krai­kas, va­ly­mo prie­mo­nės ir t. t. – vis­kas tu­ri pi­ni­gi­nę iš­raiš­ką.

Vals­ty­bė mū­sų veik­los ne­fi­nan­suo­ja ir ne­re­mia. Tu­ri­me tik fi­zi­nių as­me­nų mums skir­tus 1,2 proc. nuo pa­ja­mų mo­kes­čio ir ge­rų žmo­nių au­kas. Tai­gi daž­nai pra­šo­me pa­gal­bos.

– Iš sa­vo vai­kys­tės me­nu ka­ti­nė­lius, ku­rių so­dy­bo­je vi­suo­met bu­vo. Nie­kas jų ne­skriau­dė, pie­ne­lio įpil­da­vo­me, žu­vies gal­vą ar rie­bes­nį ga­ba­liu­ką nuo sa­vo sta­lo nu­mes­da­vo­me, bet jo­kių sau­sų mais­tų ne­bu­vo, kuo ka­tės mai­ti­no­si – ne­aiš­ku. Kai­my­nę, ku­ri sa­vo ka­ti­nė­liui spe­cia­liai žu­vies nu­pirk­da­vo, net iš jos aša­kas iš­rink­da­vo, vi­si va­di­no keis­tuo­le. Pa­laips­niui im­ta ki­taip žiū­rė­ti ir į ka­tes. Ar per Jū­sų sa­va­no­rys­tės me­tus la­bai pa­si­kei­tė žmo­nių po­žiū­ris į ke­tur­ko­jus?

– Žmo­nių po­žiū­rį pa­keis­ti sun­ku, ta­čiau po tru­pu­tį pro­ce­sas vyks­ta.

– Ir koks tas ka­ti­nų gy­ve­ni­mas prie­glau­do­je? Kaip jiems se­ka­si tar­pu­sa­vy­je su­gy­ven­ti?

– Mū­sų prie­glau­do­je ka­tėms su­teik­tos be­veik to­kios są­ly­gos, kaip ir na­muo­se. Pa­grin­di­nis skir­tu­mas nuo na­mų – ka­čių skai­čius. Pa­si­tai­ko do­mi­nuo­jan­čių gy­vū­nų, bet daž­niau­siai po ste­ri­li­za­ci­jos jie ap­rims­ta.

Tu­ri­me ga­li­my­bę skriau­di­ką ar­ba skriau­džia­mą­jį per­kel­ti į ki­tą pa­tal­pą ar­ba blo­giau­siu at­ve­jų pa­tal­pin­ti į nar­vą. Be to, anks­čiau ar vė­liau vi­si pa­do­va­no­ja­mi, tai­gi kon­flik­tai il­gai ne­už­si­tę­sia.

– Iš ko­kių vie­tų šian­dien dau­giau­sia at­ve­ža­ma be­na­mių gy­vū­nų? Ar daž­nai jiems ten­ka pa­tir­ti žmo­nių sa­diz­mą?

– Gy­vū­nai at­vyks­ta iš vi­sur: dau­gia­bu­čių kie­mų, įmo­nių te­ri­to­ri­jų, kai­mų, so­dų ben­dri­jų. Są­ra­še pir­mau­ja so­dų ben­dri­jos. Mū­sų nuo­mo­ne, sa­diz­mas yra per daž­nas. Maž­daug kas de­šim­tas pas mus pa­te­kęs gy­vū­nas tu­rė­jo kū­ne kul­kų, šra­tų. Tu­rė­jo­me iš­rau­tais na­gu­čiais, nu­plėš­ta da­lim snu­ku­čio, su­spar­dy­tų, ap­nuo­dy­tų ka­čių.

– Ir Jū­sų pa­ta­ri­mas tiems, ku­rie kar­tais pa­gal­vo­ja apie sa­va­no­rys­tę.

– Jei žmo­gus no­ri tik pa­si­pui­kuo­ti sa­va­no­ria­vi­mu, kaip mes sa­ko­me – no­ri me­da­lio, te­gul ge­riau tuo ne­už­si­i­ma. At­mes­ti­nis dar­bas kar­tais pa­da­ro dau­giau ža­los nei nau­dos.

Ele­men­ta­rių hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mai su­da­ro są­ly­gas per­neš­ti li­gas nuo ser­gan­čio gy­vū­no svei­kiems. Kaip jau mi­nė­jau, rei­kia at­sa­kin­gu­mo, darbš­tu­mo ir at­si­da­vi­mo ben­dram tiks­lui. Ži­nios ir pa­tir­tis įgy­ja­mos, rei­kia tik no­ro.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Eiciau,darbo nebijau,myliu sunis ir kates,bet....labai prisirisu prie gyvunu,o tai didele trauma,savo palaidojau ir suni ir katyte...iki siol nepamirstu.atrodo nuejusi i savanoryste is ten arba neiseiciau arba verkciau kasdiena juos palikdama...va todel ir negaliu but tik savanore...nesuprasit ..gal perdeta meile-nzn,bet taip jau yra...gal egoizmas ar saves gailejimas? nezinau...bet man nepakeliama vien tai ,kad kiekvieno gyvo padarelio akys zvelgs ir kiekvienas nores paglostuku ir t,t, ,bet visko nesuteiksi ir visiems,todel...Aciu ,kad Jus easate.

    Komentaras

    Žemai lenkiuosi prieš tokius žmones, kokia yra Edita bei visi kiti, kurie rūpinasi niekšingų žmonių paliktais gyvūnėliais. Nepraeikime pro šalį pamatę skriaudžiamą keturkojį. Mane domina dar ir tai, ar kas pasirūpina prie sodybų paliktais šunimis, dar pririštais, kurių savininkai šiaip gyvena mieste. Seniūnams tai nė motais, nors jie pirmieji tokius našlaičius turėtų pastebėti. Juk dažnas seniūnas – veterinaras.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.