Savanorė Edita Babarskaitė: „Naktimis dažnai negaliu ramiai miegoti dėl tų, kuriems dar nesuteikta pagalba” (4)
– Teigiama, kad pirmaisiais savanoriais laikomi Anglijos ūkininkai, kurie XIX amžiaus pradžioje vieni kitiems padėdavo be jokio mokesčio, nes nebuvo galimybių nei savo lėšomis kviestis darbininkų, nei prašyti valstybės pagalbos. Kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo Jūsų savanorystės kelias?
– 2012 metais praradau savo katiną ir pradėjau ieškoti skelbimuose panašaus. Radau svetainę „Gyvūnų globa“, kur buvo ne tik skelbimai, bet ir organizacijų bei privačių globėjų naujienos, pagalbos prašymai ir kiti panašūs dalykai. Pradėjau sekti jų pavyzdžiu.
– Jūs tiesiog degate savanorystės idėja ir rūpesčiu benamiais keturkojais. Atiduodate nemažai laiko tiems, kam šeimininkų rūpesčio pritrūko, nusibodo ar tiesiog tapo nemadinga, jie be jokio gailesčio išmetė gyvūnėlį. Kaip jie atsiranda prieglaudoje?
– Gyvūnai prieglaudoje neatsiranda savaime. Gavę pranešimus apie valkataujančius, praradusius šeimininkus ar neprižiūrimus gyvūnus, vykstame į vietą, gaudome ar prašome pranešėjų pristatyti mums gyvūnus. Yra savanorių, kurie maitina PSP kates (tai laukinės katės, kurių prijaukinti faktiškai neįmanoma, jos savanorių prižiūrimos pagal principą „Pagauk–sterilizuok–paleisk“ – A.K.) daugelyje vietų.
– Savanorystei atsidavusių žmonių rankos sužalotus, išbadėjusius, nusilpusius, išblaususiomis akimis išgydo, išglosto, tad žmonės mato jau švarius ir mielus gyvūnėlius. Turbūt tik jūs patys jaučiate, kiek pastangų įdėta. Tad teiginys, kad savanorių darbas sunkus bei reikalingas, yra labai tikslus.
– Taip, tik žmonės ilgiau „pavirę šitam katile“ gali suprasti, koks sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai šis darbas.
– Ką Jums tenka nudirbti? Ko gero, kartais tenka būti ir gyvulėlio balsu jam ieškant naujų namų?
– Darbų sąrašas ilgas. Norint sugauti laukinę katę, kartais tenka sugaišti keletą dienų. Stengiamės sukelti kuo mažiau streso. Gerai, jei katė sveika. O jei ne.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip gydyti katę, kurios negali net paliesti. Be to, stresuojančios katės negalavimus sunku pastebėti ir įvardyti, tai dar apsunkina gydymą. Dauguma kačių (tiek jaukios, tiek neprijaukintos) pas mus patenka sergančios. Netgi iš namų priduotos katės kartais būna apgailėtinos būklės. O kur dar kasdienė priežiūra, patalpų valymas ir kiti darbai.
Be abejo, stengiamės gyvūnams atrinkti tinkamus namus, deja, tai ne visada pavyksta. Palaikome ryšį su šeimininkais ir vos pajutę, kad jie nepatenkinti ar gyvūnas nelaimingas, jį susigrąžiname. Dauguma grąžina be konfliktų, bet pasitaiko visko. Kartais žmonės pervertina savo galimybes, kartais sąmoningai nepasako tiesos.
– Ar visuomet ramia širdimi atiduodate naujiems šeimininkams jau spėtą pamilti keturkojį?
– Visada labai rūpi, kaip gyvūnas jausis naujuose namuose. Ir tikrai ne visi atvykę gauna gyvūną.
– Žmonės gali būti dėkingi ir nelabai padėkoti linkę. Ar jaučiate gyvūnų dėkingumą? Gal kažkam pasirodys, kad kvailokai paklausiau, bet gerą savijautą keturkojai moka parodyti, o Jūs, manau, per tiek metų išmokote suprastų jų kūno kalbą.
– To nereikia tikėtis, nes bet kuriuo atveju gyvūnas paimamas iš jam pažįstamos aplinkos ir patalpinamas „bendrabutyje“, kuris ne kiekvienam priimtinas. O jei dar gydymas reikalingas. Gyvūnas negali suprasti, kad visa tai jo labui.
– Su kokiais iššūkiais, kliūtimis susiduriama savanorystėje? Ar pavyksta užvėrus keturkojų įstaigos duris namo sugrįžti be minčių apie ten patirtas emocijas?
– Visiems vargstantiems negalime padėti dėl laiko ir rankų stokos, ir tai labai slegia. Išėjus iš vienos prieglaudos, grįžtu į kitą: namuose globoju 12 kačių. Dauguma chroniški ligoniai, invalidai ir senukai. Naktimis dažnai negaliu ramiai miegoti dėl tų, kuriems dar nesuteikta pagalba. Taigi atsiriboti nors ir trumpam nuo šios veiklos nepavyksta.
– Taigi savanorystė nėra tuščias laiko švaistymas, kaip kad mano kai kurie mūsų visuomenės nariai. Kartais širdies gerumo nepakanka keturkojų žaizdoms išgydyti. Kieno pagalbos šaukiatės?
– Širdies gerumo niekam nepakanka. Reikia atsakingumo, darbštumo, žinių, patirties, o labiausiai – noro padėti. Dėl fizinių žaizdų, be abejo, kreipiamės į veterinarus.
Sunkiau su dvasinėmis žaizdomis. Tam reikalingas ypatingas žmonių supratingumas, taigi ieškome tokiems gyvūnams kantrių, atjaučiančių šeimininkų. Ne paskutinėj vietoj ir finansinės problemos. Veterinarinės paslaugos, komunaliniai mokesčiai, maistas, kraikas, valymo priemonės ir t. t. – viskas turi piniginę išraišką.
Valstybė mūsų veiklos nefinansuoja ir neremia. Turime tik fizinių asmenų mums skirtus 1,2 proc. nuo pajamų mokesčio ir gerų žmonių aukas. Taigi dažnai prašome pagalbos.
– Iš savo vaikystės menu katinėlius, kurių sodyboje visuomet buvo. Niekas jų neskriaudė, pienelio įpildavome, žuvies galvą ar riebesnį gabaliuką nuo savo stalo numesdavome, bet jokių sausų maistų nebuvo, kuo katės maitinosi – neaišku. Kaimynę, kuri savo katinėliui specialiai žuvies nupirkdavo, net iš jos ašakas išrinkdavo, visi vadino keistuole. Palaipsniui imta kitaip žiūrėti ir į kates. Ar per Jūsų savanorystės metus labai pasikeitė žmonių požiūris į keturkojus?
– Žmonių požiūrį pakeisti sunku, tačiau po truputį procesas vyksta.
– Ir koks tas katinų gyvenimas prieglaudoje? Kaip jiems sekasi tarpusavyje sugyventi?
– Mūsų prieglaudoje katėms suteiktos beveik tokios sąlygos, kaip ir namuose. Pagrindinis skirtumas nuo namų – kačių skaičius. Pasitaiko dominuojančių gyvūnų, bet dažniausiai po sterilizacijos jie aprimsta.
Turime galimybę skriaudiką arba skriaudžiamąjį perkelti į kitą patalpą arba blogiausiu atvejų patalpinti į narvą. Be to, anksčiau ar vėliau visi padovanojami, taigi konfliktai ilgai neužsitęsia.
– Iš kokių vietų šiandien daugiausia atvežama benamių gyvūnų? Ar dažnai jiems tenka patirti žmonių sadizmą?
– Gyvūnai atvyksta iš visur: daugiabučių kiemų, įmonių teritorijų, kaimų, sodų bendrijų. Sąraše pirmauja sodų bendrijos. Mūsų nuomone, sadizmas yra per dažnas. Maždaug kas dešimtas pas mus patekęs gyvūnas turėjo kūne kulkų, šratų. Turėjome išrautais nagučiais, nuplėšta dalim snukučio, suspardytų, apnuodytų kačių.
– Ir Jūsų patarimas tiems, kurie kartais pagalvoja apie savanorystę.
– Jei žmogus nori tik pasipuikuoti savanoriavimu, kaip mes sakome – nori medalio, tegul geriau tuo neužsiima. Atmestinis darbas kartais padaro daugiau žalos nei naudos.
Elementarių higienos reikalavimų pažeidimai sudaro sąlygas pernešti ligas nuo sergančio gyvūno sveikiems. Kaip jau minėjau, reikia atsakingumo, darbštumo ir atsidavimo bendram tikslui. Žinios ir patirtis įgyjamos, reikia tik noro.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Reikėtų labiau tikrinti…
Komentaras
Reikėtų labiau tikrinti veisėjus. Gal mažiau būtų išmestų gyvūnėlių. O šeip labai jums ačiū. Sėkmės jūsų sunkiame darbe.
Patalpų valymą reikia…
Komentaras
Patalpų valymą reikia palikti profesionalams, pvz. https://topclean.lt/
Eiciau,darbo nebijau,myliu…
Komentaras
Eiciau,darbo nebijau,myliu sunis ir kates,bet....labai prisirisu prie gyvunu,o tai didele trauma,savo palaidojau ir suni ir katyte...iki siol nepamirstu.atrodo nuejusi i savanoryste is ten arba neiseiciau arba verkciau kasdiena juos palikdama...va todel ir negaliu but tik savanore...nesuprasit ..gal perdeta meile-nzn,bet taip jau yra...gal egoizmas ar saves gailejimas? nezinau...bet man nepakeliama vien tai ,kad kiekvieno gyvo padarelio akys zvelgs ir kiekvienas nores paglostuku ir t,t, ,bet visko nesuteiksi ir visiems,todel...Aciu ,kad Jus easate.
Ačiū Jums už šį sunkų, bet…
Komentaras
Ačiū Jums už šį sunkų, bet labai reikalingą darbą. Kad daugiau tokių atsidavusių žmonių - tada ir gyvūnėlių gyvenimas būtų lengvesnis.