Re­ži­sie­rius Ki­ri­las Glu­ša­je­vas: „Ku­riam gy­ven­da­mi, o gy­ve­nam kur­da­mi”

– Pra­dė­ki­me nuo kiek abst­rak­taus klau­si­mo, nuo ko pra­si­de­da spek­tak­lis?

– Spek­tak­lio kū­ry­bi­nis pro­ce­sas pra­si­de­da nuo su­si­ti­ki­mo. Tai bū­na su­si­ti­ki­mas su žmo­nė­mis, jo me­tu at­si­ran­da ga­li­my­bė, im­pul­sas kaž­ką pa­da­ry­ti kar­tu. Kal­bant pla­čiau, ma­no pa­tir­ty­je daž­niau­siai yra to­kia ei­ga: yra gy­ve­na­mas kaž­koks gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis, iš­gy­ve­na­mi ir pa­ti­ria­mi tam tik­ri įvy­kiai ir jaus­mai. Vė­liau at­si­ran­da na­tū­ra­lus po­rei­kis tą pa­tir­tį, su­kaup­tą ba­ga­žą, dar kar­tą iš­gy­ven­ti, įfor­min­ti.

– Kaip pra­si­dė­jo spek­tak­lio „Bro­liai ir se­se­rys“ kū­ry­bi­nis pro­ce­sas Aly­taus mies­to te­at­re?

– Šis pro­ce­sas pra­si­dė­jo pa­kan­ka­mai se­niai, re­gis, 2011 ar 2012 me­tais, kai Mask­vo­je nu­ai­dė­jo bal­ta­ru­sių dra­ma­tur­go Dmit­ri­jaus Bo­gos­lav­skij pje­sė „Žmo­nių mei­lė“. Tuo me­tu ži­no­jau ir ki­tą jo pje­sę „Ty­lus tols­tan­čių žings­nių šla­mė­ji­mas“, ta­čiau dar ne­įsi­vaiz­da­vau, kur ir su kuo ją bū­tų ga­li­ma pa­sta­ty­ti.

Prieš po­rą me­tų su­si­ti­ko­me su Aly­taus mies­to te­at­ro di­rek­to­re Ine­sa Pil­ve­ly­te ir me­no va­do­ve An­dra Ka­va­liaus­kai­te. Kal­bė­jo­me apie pje­ses, spek­tak­lius, te­mas, ku­rios do­mi­na. Ga­liau­siai, su­pra­to­me, jog kal­ba­me apie tą pa­čią pje­sę, tik įvar­di­ja­me skir­tin­gus pa­va­di­ni­mus.

Po­kal­biai ir pla­na­vi­mas tru­ko ke­le­tą me­tų, o 2020-ųjų rug­pjū­tį Aly­taus mies­to te­at­ro or­ga­ni­zuo­to­je „Sce­nos me­no mo­kyk­lo­je“ ve­džiau im­pro­vi­za­ci­jos dirb­tu­ves, su­si­pa­ži­nau su tru­pe. Per ant­rą­jį ka­ran­ti­ną su ak­to­riais nuo­to­li­niu bū­du at­li­ko­me kū­ry­bi­nius ban­dy­mus, o šią va­sa­rą te­at­re tu­rė­jo­me 10 die­nų tru­ku­sias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves, ku­rios pa­vir­to vi­sa­ver­tė­mis re­pe­ti­ci­jo­mis. Ak­to­riai dir­bo su di­de­liu už­si­de­gi­mu, bu­vo daug kū­ry­bi­nių už­duo­čių, daug sa­va­ran­kiš­ko dar­bo. Tuo me­tu iš­si­kris­ta­li­za­vo spek­tak­lio ak­to­rių su­dė­tis ir taip at­ėjo­me iki taš­ko, ku­ria­me esa­me da­bar.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent šią pje­sę – D.Bo­gos­lav­skij „Ty­lus tols­tan­čių žings­nių šla­mė­ji­mas“?

– Iš­ties sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­dėl pa­si­ren­ki vie­ną ar­ba ki­tą pje­sę. Kai pra­de­di dar­bus, į ją žiū­ri vie­naip, vė­liau, jau dir­bant su me­džia­ga, kiek­vie­ną kar­tą pra­de­di ma­ty­ti ją ki­taip, skir­tin­gais kam­pais, pe­ri­odais. Tuo me­tu, kai ta me­džia­ga ma­ne pa­trau­kė, man bu­vo ar­ti­ma tė­vo ir sū­naus san­ty­kių po­zi­ci­ja. Ne­pai­sant to, kad at­sa­ky­mo į pa­grin­di­nį klau­si­mą „Tė­ti, ar tu ma­ne my­li?“ vei­kė­jas iš kar­to ne­su­lau­kia, bet švel­nu­mas tarp jų jun­ta­mas. Pa­trau­kė ir san­ty­kiai tarp se­se­rų ir bro­lio bei tarp tė­vo ir se­se­rų – pas­ta­rie­ji yra pa­kan­ka­mai ašt­rūs: iš vie­nos pu­sės pil­ni il­ge­sio, ki­ta ver­tus, ne­įma­no­mi, bet no­ri­mi. Daž­na pa­si­ro­dė ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to te­ma.

– Šiuo me­tu dir­ba­te su Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­riais, kaip se­ka­si, kaip vyks­ta dar­bas su tru­pe ar leng­vai ran­da­te ben­drą kal­bą? Su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria­te?

– Ben­drą kal­bą su ak­to­riais ra­do­me jau nuo pat pir­mo­jo mū­sų su­si­ti­ki­mo. Iš kar­to į akis kri­to tai, kad Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­riai yra at­vi­ri, spon­ta­niš­ki ir ini­cia­ty­vūs, jie la­bai nuo­šir­dūs sa­vo dar­be – gir­din­tys ir no­rin­tys iš­girs­ti. Mes pui­kiai su­ta­riam, re­pe­ti­ci­jo­se yra ma­lo­nu ir ge­ra dirb­ti.

Dar no­riu pa­sa­ky­ti, jog man la­bai pa­tin­ka Aly­taus at­mo­sfe­ra. Čia jau­čiuo­si ge­rai, o prieš kiek­vie­ną re­pe­ti­ci­ją jau­di­nuo­si ir iš­gy­ve­nu, kad pa­vyk­tų iš jos pa­si­im­ti mak­si­mu­mą. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad te­at­ras – ko­lek­ty­vi­nis, kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, ku­ria­me nė­ra at­si­tik­ti­nių žmo­nių, to­dėl no­rė­čiau pa­mi­nė­ti tuos žmo­nes, ku­rie neis į sce­ną, bet yra la­bai svar­būs kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se. Tai ma­no de­ši­nio­ji ran­ka, ža­vin­ga mo­te­ris ir pui­ki or­ga­ni­za­to­rė Al­ma Pur­vi­ny­tė, gar­so re­ži­sie­rius Jus­ti­nas Rau­do­nis ir jo ko­le­ga Ma­rius Franc­ke­vi­čius. Taip pat at­ski­ra pa­dė­ka Ben­drų­jų rei­ka­lų sky­riaus va­do­vui To­mui Kun­či­nui ir pa­sta­ty­mi­nės da­lies vy­rams, nes jie, net esant di­de­liam te­at­ro ap­kro­vi­mui, da­ro vis­ką, jog ak­to­riai gau­tų vi­sas ga­li­my­bes ir mak­si­ma­lų lai­ką pa­si­ruo­ši­mui.

– Kaip at­ro­do Jū­sų die­na, kol esa­te Aly­tu­je? Kiek trun­ka Jū­sų dar­bo die­na?

– Ke­liuo­si prieš re­pe­ti­ci­ją ir at­ei­nu į te­at­rą maž­daug va­lan­da anks­čiau. Tuo­met vi­są die­ną bū­nu te­at­re, bet bū­ti­nai tu­ri­me pie­tų per­trau­ką.

Man taip pat la­bai pa­tin­ka spor­tuo­ti Aly­taus sta­dio­ne, la­bai ge­ras sta­dio­nas. Ten dir­ba la­bai ma­lo­nios mo­te­rys. Su­pap­ras­ti­nus, tai ma­no Aly­taus ru­ti­na at­ro­do taip: re­pe­ti­ci­jos, ruo­ši­ma­sis joms, spor­tas ir skai­ty­mas. O ir ak­to­riai no­riai re­pe­tuo­ja.

– Jau už­si­mi­nė­te, kad šis spek­tak­lis yra apie šei­mos, tė­vo ir sū­naus, bro­lių ir se­se­rų tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Kuo ši te­ma Jums ar­ti­ma, ko­kie Jū­sų ir tė­vų san­ty­kiai?

– Taip jau su­si­klos­tė, jog ma­no vi­sų spek­tak­lių dė­me­sio cen­tre – ry­šiai tarp žmo­nių. Ry­šiai, ku­rie yra pa­žeis­ti, ne­tai­syk­lin­gi, ne­har­mo­nin­gi. „Bro­liai ir se­se­rys“ – ne pir­mas spek­tak­lis, ku­rį sta­tau apie šei­mos san­ty­kius. Yra sa­ko­ma, kad vi­si mes ki­lę iš vai­kys­tės, ly­giai taip pat vi­si mes ki­lę iš šei­mų. Gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis ro­do, kad ide­a­lių šei­mų ne­bū­na. Ide­a­lo nė­ra, bet daug kas jo no­rė­tų ir siek­da­mi to ide­a­lo kar­tais ne­ma­to, kaip pa­žei­džia ki­tus ša­lia esan­čius žmo­nes.

Il­gai­niui ir ma­no pa­ties san­ty­kiai su tė­vais la­bai kei­tė­si, tu­rė­jau įvai­riau­sių lai­ko­tar­pių. Šian­dien jie gra­žūs, ra­mūs, vi­si šei­mo­je ži­nom ir jau­čiam, kad vis­kas yra sa­vo vie­to­je. Tik­riau­siai, ge­ri, har­mo­nin­gi san­ty­kiai yra tie san­ty­kiai, ku­rie nuo­la­tos kei­čia­si, lei­džia mums kiek­vie­ną die­ną vis nau­jai pa­žvelg­ti į ar­ti­mą bei sa­ve pa­tį.

– Šia­me spek­tak­ly­je su­si­pi­na tiek re­a­lus gy­ve­ni­mas, tiek mis­ti­ka, pa­si­reiš­kia siur­re­a­liz­mo ele­men­tai. Ką tai su­tei­kia pa­sa­ko­ja­mai is­to­ri­jai? Kaip ją pa­pil­do?

– Spek­tak­ly­je yra ke­lios siu­že­ti­nės li­ni­jos. Vie­na jų – tai san­ty­kių tarp bro­lio ir se­se­rų li­ni­ja, ku­ri yra pa­kan­ka­mai daž­na ir aiš­ki – čia veiks­mas su­ka­si ap­link ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. Tu­rė­da­mi to­kius bui­ti­nius siu­že­tus, mes įgy­ja­me api­ben­drin­tą, su­pap­ras­tin­tą vaiz­dą ir aš ne­sa­ky­čiau, kad čia yra mis­ti­kos. Spek­tak­ly­je kal­ba­ma apie tai, ką sap­nuo­ja pa­grin­di­nis vei­kė­jas, bū­tent tai lei­džia pa­žvelg­ti į jį ir į mi­ru­sio tė­vo fi­gū­rą iš ki­tos pu­sės.

Ki­ta siu­že­ti­nė li­ni­ja – da­bar­tis. Tai pa­grin­di­nio vei­kė­jo ban­dy­mai iš­si­aiš­kin­ti san­ty­kius su sa­vo pra­ei­ti­mi ir ban­dy­mas su­pras­ti sa­ve. Šios li­ni­jos su­si­pi­na į vie­ną gra­žų ki­li­mą, vie­ną raš­tą, ku­rį ga­li­ma įvar­dy­ti vie­nu žo­džiu – žmo­gus. Mes esa­me įvai­rūs, ga­li­me ma­ty­ti sa­ve įvai­riau­siais ra­kur­sais ir tai da­ry­ti ne tik veid­ro­dy­je, bet ir at­pa­žin­ti sa­ve ki­tuo­se. Mes ga­li­me ben­drau­ti su sa­vi­mi ir ki­tais sap­nuo­se, po­kal­biuo­se, ga­li­me ben­drau­ti mal­do­je. Yra be­ga­lės bū­dų.

– Spek­tak­ly­je vaiz­duo­ja­mas kai­mo žmo­nių gy­ve­ni­mas, vi­siš­kai idi­liš­kas, kas­die­niš­kas, ar tai ga­li bū­ti at­pa­žįs­ta­ma ir ar­ti­ma mies­to žmo­gui?

– Jei­gu bū­si­me la­bai tiks­lūs – tai nė­ra kai­mo gy­ven­to­jai, jie nė­ra žem­dir­biai ar žmo­nės, ku­rie už­si­i­ma gy­vu­li­nin­kys­te. Čia la­biau tik­tų api­ben­dri­ni­mas, kad tai žmo­nės, ku­rie gy­ve­na ne mies­te. Is­to­ri­ja yra at­pa­žįs­ta­ma ir mies­tie­čiams, ir sos­ti­nės gy­ven­to­jams, ir pa­čių ma­žiau­sių kai­mų gy­ven­to­jams, nes spek­tak­ly­je kal­ba­me apie gy­ve­ni­mą šei­mo­je ir apie gy­ve­ni­mą su pa­čiu sa­vi­mi. Vi­sai ne­svar­bu, kur tu esi – ar sos­ti­nė­je, ar pro­vin­ci­jo­je, ar rū­muo­se, ar bač­ko­je, es­mė, kad vi­sur esi pats su sa­vi­mi ar­ba su sa­vo ar­ti­mai­siais, ku­rie yra ta­vo at­spin­dys. Dėl šios prie­žas­ties šis spek­tak­lis bus su­pran­ta­mas įvai­rių so­cia­li­nių sluoks­nių žmo­nėms. Juk vie­nat­vė ne­tu­ri ad­re­so, il­ge­sys ne­tu­ri kvad­ra­tū­ros, o san­tar­vei su ki­tais iš­me­ta­mų­jų du­jų kie­kis ar­ba ber­že­lių skai­čius už lan­go di­de­lės įta­kos ne­da­ro.

– Daž­nai žmo­nės yra lin­kę įas­me­nin­ti daik­tus, vie­tas, na­mus. Kaip ma­no­te, ko­dėl tai vyks­ta? Ko­dėl žmo­gus la­biau lin­kęs ver­tin­ti tai, ką tu­rė­jo, tik ta­da, kai pra­ran­da?

– Pra­ra­di­mas yra at­si­trau­ki­mas, o at­si­trau­kus ge­riau ma­to­si. Kaip ir ta­py­da­mas pa­veiks­lą, at­si­trau­kęs per at­stu­mą pra­de­di ge­riau ma­ty­ti spal­vų są­skam­bius. Taip yra ir su ru­ti­na – kai esi per daug ar­ti žmo­gaus, per daug ar­ti veik­los, daik­tų, tu jų ne­ma­tai. Kai juos pra­ran­di, nuo jų at­si­trau­ki, ta­da pra­de­di ma­ty­ti pil­ną jų gro­žį.

Įas­me­nin­ti, pri­si­riš­ti prie daik­tų žmo­nės lin­kę, nes tai su­tei­kia sau­gu­mo ir pa­sto­vu­mo iliu­zi­ją. Kaip ži­nia, jei­gu no­ri pa­sto­vu­mo, tu­ri iš­mok­ti nuo­la­tos keis­tis. Jei­gu no­ri iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą, tu­ri nuo­lat min­ti pe­da­lus. No­ras pri­si­riš­ti ky­la iš sau­gu­mo po­rei­kio. No­ri­si aiš­ku­mo, no­ri­si nu­spė­ja­mu­mo, nes jei­gu ga­liu nu­spė­ti, va­di­na­si, ga­liu pa­si­ruoš­ti, jei­gu ga­liu pa­si­ruoš­ti, va­di­na­si, esu sau­gus, o jei­gu esu sau­gus – esu gy­vas. Kar­tais daik­tai ar­ba tur­tas su­ku­ria šią pa­sto­vu­mo iliu­zi­ją, ta­čiau pa­sto­vaus nie­ko nė­ra. Pa­sto­vu­mas yra tai, kas nuo­lat kin­ta.

– Ko­kiam žiū­ro­vui skir­tas šis spek­tak­lis?

– Sa­ky­čiau, kad šio spek­tak­lio tiks­li­nė au­di­to­ri­ja yra žmo­nės, ku­rie nei­eš­ko te­at­ri­nio eks­pe­ri­men­to, nes čia jo ne­bus – tai tra­di­ci­nio, kon­ven­ci­nio te­at­ro spek­tak­lis, skir­tas žmo­nėms nuo maž­daug 25 me­tų am­žiaus. Žmo­nėms, ku­rie jau ban­do kur­ti sa­vo šei­mą, po tru­pu­tį pra­de­da im­ti gy­ve­ni­mą į sa­vo ran­kas. Jis tik­rai skir­tas tiems, ku­rie no­ri ge­riau su­pras­ti sa­ve ir sa­vo ar­ti­mą, no­ri tu­rė­ti ga­li­my­bę iš ša­lies pa­ste­bė­ti ir pa­ma­ty­ti, jog ne jiems vie­niems yra sun­ku, ne jiems vie­niems vie­ni­ša, il­gu, ir kad ne jie vie­ni sun­kiai dir­ba tam, jog leng­vai su­tar­tų su ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis.

– Ko­kią ži­nu­tę no­rė­tu­mė­te per­duo­ti au­di­to­ri­jai?

– Ne­no­rė­čiau kal­bė­ti apie kon­kre­čią ži­nu­tę. Spek­tak­lis vi­są lai­ką yra kū­ri­nys, ku­ris vei­kia dau­ge­liu ka­na­lų. Kar­tais pats rit­mas ga­li bū­ti daug iš­kal­bin­ges­nis ne­gu teks­tas. Kar­tais teks­tas ga­li reikš­ti dau­giau ne­gu trys va­lan­dos veiks­mo. Te­at­ras tuo ir yra stip­rus, kad mes vei­kia­me, ku­ria­me veiks­mą sce­no­je, o žiū­ro­vai kiek­vie­nas pa­gal sa­ve iš­si­ne­ša tai, ką ga­li iš­si­neš­ti. Rei­kė­tų pa­lik­ti at­vi­rą erd­vę žiū­ro­vams tap­ti spek­tak­lio ben­dra­au­to­riais.

– Ar sta­tant spek­tak­lį pa­sie­kia­mas taš­kas, kai jau at­ro­do, kad vis­kas pa­da­ry­ta ir ne­bė­ra ko pri­dė­ti?

– Aš vi­są lai­ką re­pe­tuo­ju spek­tak­lius po prem­je­ros tiek, kiek iš­ei­na. Pa­vyz­džiui, spek­tak­lio „Mo­ti­na“, ku­ris te­at­re ro­do­mas jau 10 me­tų, li­ki­mas su­si­klos­tė taip, jog daž­nai yra lais­vas va­ka­ras bū­tent ta­da, kai ro­do­mas spek­tak­lis, to­dėl mes nuo­lat re­pe­tuo­ja­me prieš spek­tak­lius. Yra ir ki­to­kių spek­tak­lių – pa­vyz­džiui, spek­tak­lis „Te­ra­pi­jos“, gy­vuo­jan­tis dau­giau nei 5 me­tus ir ak­ty­viai ro­do­mas, ta­čiau jo be­veik ne­re­pe­tuo­ja­me, bet la­bai ge­rų ak­to­rių dė­ka spek­tak­lis to­liau gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ma­nau, kad bū­ti­na nuo­lat to­bu­lė­ti ir kiek­vie­ną kar­tą pa­si­ruoš­ti vis nau­jam spek­tak­liui – nes kiek­vie­ną kar­tą ki­to­kie yra ak­to­riai, ki­to­kie žiū­ro­vai, ki­to­kia die­na. Svar­bu tai, jog kur­da­mi spek­tak­lius, re­a­laus gy­ve­ni­mo lai­ko ir mū­sų da­bar­ties są­skai­ta, su­ku­ria­me iliu­zi­ją. Kiek­vie­nas spek­tak­lio ro­dy­mas yra pir­mas ir pas­ku­ti­nis kar­tas, to­dėl vi­sa­da su ak­to­riais no­riu pa­si­ruoš­ti kaip įma­no­ma ge­riau tam, kad jie jaus­tų­si lais­vi ir bū­tų spek­tak­lio val­do­vais.

– Kas yra sun­kiau­sia re­ži­sie­riaus dar­be?

– Sun­kiau­sia yra tai, jog nors iš ša­lies at­ro­do, kad re­ži­sie­rius yra žmo­gus, nuo ku­rio pri­klau­so vi­si esan­tys te­at­re ir te­at­ri­nis pro­ce­sas, vis­gi re­ži­sie­rius yra la­biau­siai pri­klau­so­mas žmo­gus. Re­ži­sie­riaus dar­bas pri­klau­so nuo to, kaip yra or­ga­ni­zuo­ja­mos re­pe­ti­ci­jos, nuo to, ko­kie į re­pe­ti­ci­jas at­ei­na ak­to­riai, ko­kia at­mo­sfe­ra mies­te, ku­ria­me tuo me­tu dir­bi. Sun­ku ir tai, kad spek­tak­lio me­tu daž­niau­siai ne­ga­li da­ry­ti įta­kos tam, kas vyks­ta sce­no­je.

– Ką te­at­ro kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se ver­ti­na­te la­biau­siai?

– La­biau­siai ver­ti­nu ga­li­my­bę su­si­tik­ti ir pil­nai iš­gy­ven­ti tai, ką ga­li­me iš­gy­ven­ti, kad po to ne­tek­tų gai­lė­tis to, kas ne­įvy­ko. Te­at­re ir sce­no­je man lai­mė yra ne ta­da, kai ži­nai, jog bu­vo, o ta­da, kai ži­nai, jog YRA, to­dėl po spek­tak­lių ne­da­rau ap­ta­ri­mų, nes jo­kie žo­džiai ne­at­sto­ja to, kas bu­vo iš­gy­ven­ta. Ką da­ry­ti vie­toj to? Ruoš­tis nau­jam spek­tak­liui ir žiū­rė­ti, ką ja­me dar ga­li­ma su­kur­ti. Tuo­met kū­ry­ba yra gy­va, ta­da ku­ria­ma iliu­zi­ja tam­pa ver­ta gy­ve­ni­mo. Ku­riam gy­ven­da­mi, o gy­ve­nam kur­da­mi.

Te­at­ras tuo ir yra įdo­mus, kad – iš vie­nos pu­sės – jis gy­vuo­ja tūks­tant­me­čius ir jo vei­das yra pa­kan­ka­mai pa­na­šus, ne­pai­sant to, jog ga­li keis­tis vei­do iš­raiš­kos, bet tai vis tiek yra te­at­ras. Ki­ta ver­tus, tas vei­das nie­ka­da ne­bū­na vie­no­das.

– Mi­nė­jo­te, jog lais­vu lai­ku skai­to­te. Ko­kią li­te­ra­tū­rą ren­ka­tės, kai ruo­šia­tės re­pe­ti­ci­joms ir vyks­ta kū­ry­bi­nis pro­ce­sas?

– Aš vi­są lai­ką skai­tau ke­lias kny­gas vie­nu me­tu, bet daž­niau­siai tos kny­gos bū­na vie­nos te­mos ar vie­nos kryp­ties. Ruo­šian­tis re­pe­ti­ci­joms skai­tau pro­fe­si­nę li­te­ra­tū­rą, tai bū­na kny­gos, su­si­ju­sios su te­at­ru, pa­vyz­džiui, te­at­ro is­to­ri­ja ar te­at­ro te­ori­ja, te­at­ro prak­ti­kų ir te­ore­ti­kų dar­bai. Taip pat ren­kuo­si psi­cho­lo­gi­jos, psi­cho­te­ra­pi­jos kryp­ties kny­gas ir, ži­no­ma, gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą.

Kal­bė­jo­si Ry­te­nė MOR­KŪ­NAI­TĖ

Pro­jek­tas LT-RU-2-063 „Ku­ria­me til­tus: tu­riz­mo ir kul­tū­ros plėt­ra So­vet­sko ir Aly­taus re­gio­nuo­se“ fi­nan­suo­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos. Ben­dras pro­jek­to biu­dže­tas – 573 856,81 EUR, o pro­gra­mos fi­nan­sa­vi­mas su­da­ro 516,471.12 EUR. Aly­taus mies­to te­at­ro da­lis biu­dže­te – 267951,84 EUR, o pro­gra­mos fi­nan­suo­ja­ma da­lis Aly­taus mies­to te­at­rui – 241,156.65 EUR. Pro­jek­to truk­mė – 24 mė­ne­siai. Už pub­li­ka­ci­jos tu­ri­nį at­sa­ko tik Aly­taus mies­to te­at­ras ir ji ne­ga­li bū­ti lai­ko­ma at­spin­din­čia Eu­ro­pos Są­jun­gos po­žiū­rį.