Pu­ti­nų gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Dai­va Sa­ba­liaus­kie­nė: „Nie­ko keis­ti ne­no­rė­čiau...” ()

Dai­va Sa­ba­liaus­kie­nė
2017 m. Links­mai ir vil­tin­gai nu­si­tei­ku­si di­rek­to­rė Dai­va Sa­ba­liaus­kie­nė val­diš­ko­je kė­dė­je. Eg­lės Juo­džiu­ky­nie­nės nuotr.
Bai­gė­si su­dė­tin­gi 2020-ie­ji. Su­lau­kę šven­čių, įžen­gė­me į nau­jus me­tus. Mes, Pu­ti­nų gim­na­zi­jos jau­no­sios ko­res­pon­den­tės Vik­to­ri­ja Stan­ke­vi­čiū­tė, Me­da Ma­ta­čins­kai­tė, Me­da Za­pe­rec­kai­tė iš III a kla­sės ir ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo mo­ky­to­jas Vy­tau­tas Bi­gai­la, šven­ti­ne pro­ga pa­kal­bi­no­me Pu­ti­nų gim­na­zi­jos ger­bia­mą ir my­li­mą di­rek­to­rę Dai­vą Sa­ba­liaus­kie­nę.

– Kaip ma­no­te, kiek Jums pa­si­se­kė gy­ve­ni­me nu­ro­dant ska­lė­je nuo 1 iki 10? Pa­grįs­ki­te.

– Sa­vo sėk­mę gy­ve­ni­me įver­tin­čiau „9“. Dir­bu mėgs­ta­mą dar­bą, džiau­giuo­si sa­vo mo­ki­nių at­ra­di­mais ir sėk­mė­mis. Ga­liu nuo­šir­džiai di­džiuo­tis sa­vo ben­druo­me­ne ir jau ma­ty­ti va­dy­bi­nių idė­jų re­zul­ta­tus. As­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me esu my­lin­ti ir my­li­ma ma­ma, žmo­na, duk­ra ir se­sė.

 

– Ko­kios emo­ci­jos vy­ra­vo tuo­met, kai su­ži­no­jo­te, kad tap­si­te Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jos di­rek­to­re?

– Tai bu­vo pa­kan­ka­mai il­gas ke­lias nuo ap­si­spren­di­mo da­ly­vau­ti va­do­vo kon­kur­se, ne­ri­mas prieš lai­kant kom­pe­ten­ci­jų įver­ti­ni­mą ir kon­kur­so die­na, kai te­ko pri­sta­ty­ti per­spek­ty­vi­nes veik­las. Sma­gu, kad ben­druo­me­nė, su ku­ria kar­tu jau dau­giau kaip 26 me­tus, pa­lai­kė ir nuo­šir­džiai pa­svei­ki­no. Ne­ri­mo bu­vo daug – kai ku­rios sri­tys bu­vo ga­nė­ti­nai nau­jos, bet su ko­man­da įvei­kia­ma vis­kas.

 

– Jei ga­lė­tu­mė­te pa­keis­ti vie­ną da­ly­ką sa­vo gy­ve­ni­me, kas tai bū­tų? Ko­dėl?

– Nie­ko keis­ti ne­no­rė­čiau, nes ne­ži­nai, kaip vis­kas su­si­klos­tys kaž­kam pa­si­kei­tus. Ma­nau, kad kiek­vie­nas gy­ve­na­me to­kį gy­ve­ni­mą, ko­kį su­si­ku­ria­me pa­tys, ir už tai ne­ga­li­me kal­tin­ti jo­kių ap­lin­ky­bių.

 

– Kaip at­ro­do Jū­sų ei­li­nė die­na?

– Iki ka­ran­ti­no – ry­ti­nė elek­tro­ni­nio pa­što per­žiū­ra, už­duo­čių de­le­ga­vi­mas, pa­si­ta­ri­mai, ben­dra­vi­mas su mo­ki­niais, ko­le­go­mis, at­sa­ki­nė­ji­mas į te­le­fo­nų skam­bu­čius, die­nos do­ku­men­tų pa­si­ra­šy­mas, ben­dra­dar­bia­vi­mas su AMPC bu­hal­te­re, nau­jų įsta­ty­mų, po­tvar­kių, įsa­ky­mų ana­li­zė, die­nos re­flek­si­ja. Ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu – vis­kas tas pats – tik kom­piu­te­rio ar te­le­fo­no ek­ra­ne. La­bai pa­si­ilgs­tu gy­vo ben­dra­vi­mo su mo­ky­to­jais ir mo­ki­niais.

 

– Ką da­ro­te, kad ge­riau jaus­tu­mė­tės, kai Jums die­na blo­ga?

– Jei­gu dar bū­nu dar­be – tie­siog žiū­riu pro lan­gą – ga­liu pa­si­džiaug­ti be ga­lo gra­žia gim­na­zi­jos ap­lin­ka; jei tai ne­pa­de­da, ant­ras vais­tas – po­kal­bis su ko­le­go­mis, pa­si­da­li­ji­mas die­nos ne­ri­mu.

Na­muo­se pir­mo­ji ma­no te­ra­peu­tė – ka­ty­tė, o jau pas­kui – ra­mus pa­si­bu­vi­mas su šei­ma.

 

– Kaip tvar­ko­tės su pan­de­mi­jos si­tu­a­ci­ja, kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te ka­ran­ti­no me­tu?

– Pan­de­mi­jos me­tu la­bai daug veiks­mų te­rei­kia at­lik­ti pa­gal su­tar­tą al­go­rit­mą. Ma­nau, kad su­dė­tin­giau­sia pra­ra­dus gy­vą so­cia­li­nį kon­tak­tą – ne­jaus­ti nuo­tai­kų, pra­ras­ti ry­šį ypač su tais, ku­rių la­biau­siai rei­kia. Šian­dien, lan­ky­da­ma­si šven­ti­niuo­se Ug­dy­mo­si die­nos ren­gi­niuo­se vir­tu­a­lio­se ap­lin­ko­se, su­pra­tau, kad jo­kios pan­de­mi­jos mū­sų jaut­ru­mo, nuo­šir­du­mo, kū­ry­biš­ku­mo ir ben­druo­me­niš­ku­mo mū­sų gim­na­zi­jo­je ne­už­goš. At­si­pa­lai­da­vi­mui pui­kiai tin­ka ge­ra kny­ga, fil­mas ar tie­siog pa­si­vaikš­čio­ji­mas gry­na­me ore.

 

– Kaip ver­ti­na­te nuo­to­li­nio mo­ky­mo lai­ko­tar­pį?

– Tai be ga­lo di­de­lis iš­ban­dy­mas vi­sai pe­da­go­gi­nei ben­druo­me­nei, spe­cia­lis­tams, mo­ki­niams ir jų tė­vams. Vi­sos veik­los tu­ri bū­ti be ga­lo sin­chro­ni­zuo­tos ir vie­no­dai su­pran­ta­mos. Di­džiuo­juo­si mo­ky­to­jais, ku­rie ve­da pui­kias pa­mo­kas, or­ga­ni­zuo­ja po­pa­mo­ki­nę veik­lą, kon­kur­sus ir mo­ka pa­si­džiaug­ti pa­sie­ki­mais. La­bai sun­ku ver­tin­ti ko­ky­bi­nę nuo­to­li­nio mo­ky­mo iš­raiš­ką, nes dau­ge­lio prak­ti­nių veik­lų ne­ga­li­ma per­kel­ti į nuo­to­lį dėl tech­no­lo­gi­nių spren­di­nių sty­giaus. Džiau­giuo­si mo­ki­niais, su­si­tel­ku­siais pa­siek­ti mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų.

 

– Kas Jus įkve­pia dirb­ti gim­na­zi­jos di­rek­to­rės dar­bą?

– Įkve­pia ti­kė­ji­mas tuo, ką da­rau. La­bai svar­bus ko­le­gų pa­lai­ky­mas. Ne­slėp­siu, per 4 me­tus bu­vo aki­mir­kų, kai pa­gal­vo­jau: ką aš da­rau, ko­dėl pa­si­rin­kau šią po­zi­ci­ją. Bet tai pra­ei­na ap­svars­čius ben­druo­me­nės pa­sie­ki­mus, pa­skai­čius bu­vu­sių mo­ki­nių laiš­kus.

 

– Ką įdo­maus ga­li­te pa­sa­ky­ti iš ben­dra­vi­mo su gim­na­zi­jos mo­ki­niais?

– La­bai įdo­mūs bu­vo ry­ti­niai po­kal­biai su mo­ki­niais, ypač vė­luo­jan­čiais – la­bai sma­gu kiek­vie­nais me­tais iš­girs­ti vis ori­gi­na­les­nių pa­si­tei­si­ni­mų. La­bai ver­ti­nu po­kal­bius su mo­ki­nių ta­ry­bos na­riais, se­niū­nais. Ma­nau, kad mū­sų gim­na­zis­tai iš­si­ski­ria at­vi­ru­mu.

 

– Kaip Jums se­kė­si mo­kyk­lo­je?

– Bai­giau Aly­taus 4-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar­ti­nę Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­ją). Mo­kiau­si la­bai ge­rai. Esu dė­kin­ga ma­ne mo­kiu­siems mo­ky­to­jams ne tik už aka­de­mi­nes ži­nias, bet ir ga­li­my­bes at­ras­ti sa­ve.

 

– Ko­kią sa­vo ar drau­gų iš­krės­tą iš­dai­gą pri­si­me­na­te iš mo­kyk­los lai­kų?

– La­bai ge­rai pri­si­me­nu pran­cū­zų kal­bos pa­mo­kai už­duo­tą na­mų dar­bą – il­gą ei­lė­raš­tį, ku­rį ne vi­siems pa­vy­ko iš­mok­ti. Kla­sio­kas, sė­din­tis prie lan­go, su­ge­bė­jo per­ra­šy­to ei­lė­raš­čio teks­tą įdė­ti į dvi­vė­rio lan­go rė­mą ir, ka­dan­gi bu­vo la­bai karš­ta, jį pa­suk­ti taip, kad mo­ky­to­ja ne­ma­ty­tų, o jis la­bai leng­vai ga­lė­tų jį per­skai­ty­ti. Vi­si bu­vo­me tie­siog su­stin­gę bi­jo­da­mi, kad mo­ky­to­ja ne­pa­ma­ty­tų, bet iš­si­da­vė jis pats – jau baig­da­mas skai­ty­ti ei­lė­raš­tį pra­dė­jo juok­tis. Už in­ži­ne­ri­nį iš­ra­din­gu­mą mo­ky­to­ja įver­ti­no pui­kiai, bet ei­lė­raš­tį vis tik te­ko iš­mok­ti ki­tam kar­tui.

 

– Ką vei­kė­te bai­gu­si mo­kyk­lą?

– Bai­gu­si mo­kyk­lą iš kar­to įsto­jau į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, pa­si­rin­kau che­mi­jos ir tai­ko­mų­jų dar­bų spe­cia­ly­bę. Te­ko įveik­ti ne­ma­žą kon­kur­są, nes ši spe­cia­ly­bė tuo me­tu bu­vo itin po­pu­lia­ri. Bai­gu­si stu­di­jas grį­žau į Aly­tų ir pra­dė­jau dirb­ti tuo­me­ti­nė­je 6 vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

 

– Ko­kie Jū­sų po­mė­giai?

– Mėgs­tu skai­ty­ti, do­miuo­si au­ga­lais ir flo­ris­ti­niais dar­bais.

 

– Ko­kiam de­ser­tui ne­ga­li­te at­si­spir­ti?

– Ne­ga­liu at­si­spir­ti „Šim­ta­la­piui“. La­bai mėgs­tu šį py­ra­gą ir įvai­rias jo in­ter­pre­ta­ci­jas. Pa­ti jo kol kas ne­si­ryž­tu iš­si­kep­ti.

 

– Ar mėgs­ta­te ga­min­ti, su­kio­tis po vir­tu­vę?

– Baig­da­ma vi­du­ri­nę mo­kyk­lą la­bai sva­jo­jau tap­ti mais­to ga­mi­ni­mo tech­no­lo­ge. Net tu­riu vi­rė­jos III ka­te­go­ri­ją, nes tuo me­tu mo­kan­tis vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je tu­rė­jo­me ga­li­my­bę pa­žin­ti pa­si­rink­tą spe­cia­ly­bę jos mo­ky­da­mie­si per prak­ti­nes veik­las ir iš­lai­ky­da­mi kva­li­fi­ka­ci­nius eg­za­mi­nus. La­bai mė­gau ga­min­ti kon­di­te­ri­nius ga­mi­nius, iš­ban­dy­ti nau­jus re­cep­tus. Da­bar jau keis­tai at­ro­do, kad re­cep­tų ieš­ko­da­vo­me žur­na­luo­se, laik­raš­čiuo­se, kai šiuo me­tu į pa­ieš­kos lan­ge­lį su­ve­dus pa­tie­ka­lo pa­va­di­ni­mą ar mais­to pro­duk­tą tau „iš­me­ta“ šim­tus įvai­riau­sių re­cep­tų. Da­bar jau vir­tu­vė nė­ra pa­ti mėgs­ta­miau­sia na­mų vie­ta, bet eks­pe­ri­men­tuo­ti vis dar pa­tin­ka.

 

– Mi­nė­jo­te, kad tu­ri­te ka­ty­tę? O ki­tų au­gin­ti­nių dar yra?

– Na­muo­se au­gi­na­me ško­tų sta­čia­au­sę ka­ty­tę Lu­ną, kie­me gy­ve­na kiem­sar­giu­kė Či­ka ir va­sa­rą at­kly­du­si ka­ty­tė rai­niu­kė Ste­la.

 

– Ka­da pir­mą kar­tą įsi­my­lė­jo­te?

– Sun­ku ir pri­si­min­ti, bet tik­riau­siai tai bu­vo pra­di­nė­se kla­sė­se.

 

– Ko­kia gė­lė Jums la­biau­siai pa­tin­ka?

– Mėgs­ta­miau­sia gė­lė – bi­jū­nas. Jų spal­vin­gu­mas, kva­pų pa­le­tė ga­li už­bur­ti ir ne­mėgs­tan­čius šių gė­lių.

 

– Ką pa­sa­ky­tu­mė­te 2020-ie­siems, jei tai bū­tų žmo­gus?

– Ko ge­ro, pa­dė­ko­čiau už bu­vi­mą 365 die­nas kar­tu, už­duo­tas ir iš­mok­tas pa­mo­kas.

 

– Ko dar ne­pa­klau­sė­me, o no­ri­si apie tai pa­kal­bė­ti?

– No­riu pa­lin­kė­ti vi­siems svei­ka­tos – ji da­bar svar­biau­sia.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.