Pu­niš­kiai va­do­vau­ja­si se­no­lių pa­mo­ky­mu – pa­da­ryk me­tų pla­nus pa­va­sa­rį – ir ren­gia­si Oni­nėms (0)

Laimutė Žūsinienė. Zitos Stankevičienės nuotr.
Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Punios skyriaus meno vadovė, Punios kaimo visuomeninės organizacijos „Punios ainiai“ pirmininkė, etnografinio amsamblio „Levandra“ dainininkė Laimutė Žūsinienė. Zitos Stankevičienės nuotr.
Is­to­ri­nė­je Pu­nio­je gy­ve­na ir dir­ba daug šio kraš­to pat­rio­tų, is­to­ri­jos ži­no­vų. Lai­mu­tė Žū­si­nie­nė – vie­na iš jų. Bu­vu­si il­ga­me­tė pe­da­go­gė šiuo me­tu dir­ba Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Pu­nios sky­riaus me­no va­do­ve, yra Pu­nios kai­mo vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Pu­nios ai­niai“ pir­mi­nin­kė, et­no­gra­fi­nio an­sam­blio „Le­van­dra“ dai­ni­nin­kė. Apie ak­ty­viai kul­tū­rą sklei­du­sio mies­te­lio gy­ve­ni­mą ant­rus me­tus be­si­tę­sian­čia­me ka­ran­ti­ne su L.Žū­si­nie­ne kal­ba­si Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Nuo­tai­kos Jū­sų tur­būt kaip ir vi­sų – no­ri­si kuo grei­čiau su­grįž­ti į įpras­tą gy­ve­ni­mo rit­mą. Dėl ko la­biau­siai Jums šian­dien, kaip įpras­ta sa­ky­ti, gal­vą skau­da?

– Tik­rai no­ri­si gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą, dirb­ti nor­ma­lų, ne­nu­oto­li­nį dar­bą, be bai­mės su­si­tik­ti ir ben­drau­ti su kai­mo žmo­nė­mis, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, pa­dai­nuo­ti su et­no­gra­fi­niu ko­lek­ty­vu.

La­bai pa­si­il­gau sa­vo ar­ti­mų­jų, jau pus­me­tis ne­ma­tau sa­vo vai­kų, ne­ga­liu ap­lan­ky­ti ma­mos.

Trūks­ta pro­fe­sio­na­lių kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, o taip mėgs­tu te­at­rą, kla­si­ki­nę mu­zi­ką. La­biau­siai jau­di­na ir gąs­di­na ne­ži­no­my­bė, kaip bus to­liau, ir nuo­la­ti­nė ne­ga­ty­vi in­for­ma­ci­ja per vi­sas ži­niask­lai­dos prie­mo­nes.

 

– Ar daug Pu­nio­je nu­ma­ty­tų kul­tū­ri­nių ren­gi­nių nu­pluk­dė pan­de­mi­ja? Ko­kių su­si­ė­ji­mų žmo­nės la­biau­siai pa­si­il­go?

– Pas­ku­ti­nis di­de­lis ren­gi­nys Pu­nio­je bu­vo pra­ei­tos va­sa­ros tra­di­ci­nė šven­tė – Oni­nės, rug­sė­jį dar or­ga­ni­za­vo­me Bal­tų vie­ny­bės die­ną. Ne­įvy­ko Žem­dir­bio šven­tė, Ka­lė­dų eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tė, šaš­kių tur­ny­ras Lais­vės gy­nė­jų die­nai at­min­ti ir Sta­nis­lo­vo Ka­ma­raus­ko tau­rei lai­mė­ti, krep­ši­nio tur­ny­ras Va­sa­rio 16-ajai pa­mi­nė­ti, Už­ga­vė­nės, ka­pe­lų var­žy­tu­vės „Ant Ne­mu­no kran­to“.

Pu­nios jau­ni­mas pa­si­il­go spor­ti­nių už­si­ė­mi­mų. Se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nia­me pa­sta­te esan­čio­je spor­to sa­lė­je kas va­ka­rą rink­da­vo­si pa­žais­ti krep­ši­nį, tin­kli­nį, sta­lo te­ni­są.

Pu­nios mo­te­rys kar­tą per sa­vai­tę lan­ky­da­vo li­ni­ji­nių šo­kių pa­mo­kas, mankš­tas su ra­jo­no vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro spe­cia­lis­te.

 

– Tur­būt ne­ga­li­ma teig­ti, kad ant­rus me­tus be­si­tę­sian­tis ka­ran­ti­nas pa­li­ko pu­niš­kius vi­siš­kai be kul­tū­ros. Juk kaž­ko­kia veik­la vy­ko ne­tra­di­ci­niais bū­dais, pa­si­tel­kus šian­die­ni­nes tech­no­lo­gi­jas?

– Kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, taip ir Aly­taus ra­jo­ne, kul­tū­ros dar­buo­to­jai pri­si­tai­kė prie esa­mos pa­dė­ties, sten­gia­mės mi­ni­ma­liai or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nu­kus, juos fil­muo­ti ir skelb­ti vir­tu­a­lio­je ap­lin­ko­je.

Taip vy­ko ka­lė­di­nės eg­lu­tės įžie­bi­mas, Lais­vės gy­nė­jų die­nos, vals­ty­bi­nių šven­čių (Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios) mi­nė­ji­mai. Su ben­druo­me­nės na­riais, ko­le­go­mis iš ki­tų se­niū­ni­jų ben­drau­ja­me per „Zo­om“ ir „Te­ams“ pro­gra­mas.

 

– Jūs pa­ti, ar daug lai­ko pra­lei­džia­te in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je?

– Šiuo me­tu „drau­gau­ju“ su in­ter­ne­tu pa­kan­ka­mai daug: ruo­šiuo­si po­ka­ran­ti­ni­niams ren­gi­niams, da­ly­vau­ju mo­ky­muo­se, pa­si­ta­ri­muo­se.

 

– O gal vi­suo­ti­nė pan­de­mi­ja mums pa­dik­ta­vo ir kaž­ko­kią svar­bią ži­nu­tę?

– Ma­nau, kad kaž­kas iš aukš­čiau siun­čia ži­nu­tę vi­sai žmo­ni­jai, nes per daug su­ma­te­ria­lė­jo­me, ne­mo­ka­me džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, sku­ba­me gy­ven­ti, dėl pa­to­ges­nio gy­ve­ni­mo ar­do­me gam­tos dės­nius.

Juk Lie­tu­vo­je gy­ve­na­me kaip „Die­vo už­an­ty­je“, bet vis tiek skun­džia­mės, kaip vis­kas blo­gai. O ar tik­rai taip blo­gai?

 

– Mėgs­ta­te ke­liau­ti, ko­kius ke­lio­nių pla­nus su­grio­vė ka­ran­ti­nas?

– Ke­lio­nes la­bai mėgs­tu, ypač po­il­si­nes-pa­žin­ti­nes, ku­rio­se de­ri­na­ma kraš­to pa­ži­ni­mas su po­il­siu prie jū­ros. Pa­tin­ka ke­liau­ti ir Lie­tu­vo­je, ap­lan­ky­ti at­si­nau­ji­nu­sius dva­rus, pi­lia­kal­nius, pa­žin­ti­nius ta­kus, pa­jū­rį.

Bent kar­tą me­tuo­se or­ga­ni­zuo­ju ke­lio­nę Pu­nios ben­druo­me­nės na­riams.

Nors ap­lan­kiau ne­ma­žai sve­čių kraš­tų, ta­čiau ir da­bar ma­nau, kad mū­sų pa­jū­ris pats gra­žiau­sias. Pra­ei­tais me­tais ke­lia­vau tik po Lie­tu­vą, o da­bar dar nie­ko ne­pla­nuo­ju, ti­kiuo­si, prie Bal­ti­jos jū­ros pa­vyks pail­sė­ti.

 

– Šy­lant orams vis daž­nes­nės kal­bos apie pa­va­sa­ri­nę sė­ją. Esa­te la­biau dar­ži­nin­kė ar gė­li­nin­kė? Pa­si­da­ly­ki­te sa­vo žem­dir­biš­ku pa­ty­ri­mu.

– Esu iš tų žmo­nių, ku­rie la­biau­siai emo­ciš­kai pail­si pri­si­lie­tę prie že­mės –so­din­da­mi, ra­vė­da­mi ir t. t.

Esu la­biau dar­ži­nin­kė, nes vi­sas mū­sų šei­mai rei­ka­lin­gas gė­ry­bes mėgs­tu už­si­au­gin­ti pa­ti, ap­rū­pi­nu jo­mis vai­kus, kon­ser­vuo­ju žie­mai. Šiuo me­tu vi­sos na­mų pa­lan­gės ap­krau­tos lo­ve­liais su po­mi­do­rų, agur­kų, pa­pri­kų, bak­la­ža­nų dai­gais, ku­rie grei­tai ke­liaus į šilt­na­mį.

Pa­si­il­gau mie­lų šir­džiai pa­va­sa­ri­nių lau­ko dar­bų.

 

– Po stu­di­jų dir­bo­te Pu­nios mo­kyk­lo­je, vė­liau il­gai jai va­do­va­vo­te. Ar dar­bo mo­kyk­lo­je il­gi­tės?

Mo­kyk­lo­je dir­bau 35 me­tus, 21-erius di­rek­to­re, ir la­bai džiau­giuo­si, kad ap­lin­ky­bės pri­ver­tė ją pa­lik­ti.

Dar­bas mo­kyk­lo­je tu­ri sa­vo pliu­sų ir mi­nu­sų. Su vai­kais yra įdo­mu, šis dar­bas rei­ka­lau­ja nuo­lat to­bu­lė­ti, mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą, ta­čiau kar­tu ir la­bai sun­kus, psi­cho­lo­giš­kai įtemp­tas.

Ma­nau, kad pe­da­go­gus rei­kė­tų anks­čiau iš­leis­ti į už­tar­nau­tą po­il­sį. La­biau­siai il­giuo­si ko­le­gų, su ku­riais sie­jo il­ga­me­tė drau­gys­tė.

 

– Vai­kys­tė­je mo­kė­tės Liš­kia­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, tur­būt to­se apy­lin­kė­se ir gi­mė­te? Kaip čia at­si­ti­ko, kad vie­ną is­to­ri­nę vie­to­vę pa­kei­tė ki­ta is­to­ri­nė – Pu­nia? Ką reiš­kia gy­ven­ti Pu­nio­je?

– Iš tie­sų vi­sa­da su nos­tal­gi­ja pri­si­me­nu sa­vo mo­kyk­lą, ku­ri bu­vo įsi­kū­ru­si Liš­kia­vos do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­ly­no pa­sta­te, prie ne­pa­pras­tai gra­žios ba­ro­ki­nės baž­ny­čios, ant Ne­mu­no kran­to, ša­lia pi­lia­kal­nio.

Kai bai­giau tuo­me­ti­nį Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, Is­to­ri­jos fa­kul­te­tą, ga­vau pa­sky­ri­mą į Aly­taus ra­jo­ną. Iš ke­lių ra­jo­no mo­kyk­lų pa­si­rin­kau Pu­nią. Bu­vau gir­dė­ju­si apie šį kraš­tą, jo is­to­ri­ją, gam­tos gro­žį, no­rė­jau gy­ven­ti ir dirb­ti vie­to­vė­je, pri­me­nan­čio­je gim­tą­ją Liš­kia­vą.

Ir nė kiek ne­si­gai­liu. Pa­mi­lau Pu­nią, čia su­ti­kau nuo­sta­bių, švie­sių žmo­nių, su­kū­riau šei­mą, džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si čia gy­ve­nan­ti.

At­vyks­tan­tiems tu­ris­tams su ma­lo­nu­mu ve­du eks­kur­si­jas po pi­lia­kal­nį, su­pa­žin­di­nu su Pu­nios is­to­ri­ja, pa­kvie­čiu už­suk­ti į kraš­to­ty­ri­nę eks­po­zi­ci­ją „Pu­nia am­žių bė­gy­je“.

 

– Ko­kios bu­vo Jū­sų Ve­ly­kos? Tra­di­ci­nės ar dau­giau ka­ran­ti­ni­nės?

– Šios Ve­ly­kos, kaip ir per­nykš­tės, bu­vo ka­ran­ti­ni­nės.

Dau­žė­me mar­gu­čius su vy­ru, o pa­pras­tai per me­ti­nes šven­tes na­muo­se bū­da­vo šur­mu­lys, grį­žę iš baž­ny­čios prie ve­ly­ki­nio sta­lo su­sės­da­vo­me apie 10 žmo­nių, an­trą Ve­ly­kų die­ną lan­ky­da­vo­me tė­vus ir se­ne­lius.

 

– Jū­sų prog­no­zės – ar per Oni­nes su­si­tik­si­me Pu­nio­je?

– Oni­nių, švie­žios duo­ne­lės šven­tei, jau ruo­šia­mės. Jos nu­ma­ty­tos lie­pos 23 die­ną, jau pa­kvies­ti mu­zi­ki­niai at­li­kė­jai. La­bai ti­ki­mės, kad šven­tė įvyks.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.