„Pu­ne­lės” va­do­vas Gin­tau­tas Šmi­tas: „Vie­nas lau­ke ne ka­rys, ka­pe­la yra ko­lek­ty­vi­nis dar­bas ir mes vi­si kaip vie­nas kumš­tis”

– Kaip ir vi­si at­li­kė­jai, esa­te pri­vers­ti­nė­je pau­zė­je, ką vei­kia­te?

– Kaip ir vi­sus, taip ir mū­sų ko­lek­ty­vo veik­lą ši si­tu­a­ci­ja pa­ko­re­ga­vo. Ne­be­li­ko kon­cer­tų, pa­si­ro­dy­mų, ne­ga­li­me su­si­ei­ti ir re­pe­tuo­ti. Ta­čiau esa­me op­ti­mis­tai ir ne­nu­si­me­na­me, nes ma­no­me, kad vis­kas greit at­si­stos į sa­vo vė­žes.

Gal­vo­je ge­ne­ruo­ja­ma daug idė­jų, pla­nų: tai ir nau­jų kū­ri­nių ieš­ko­ji­mas bei jų aran­ža­vi­mas, o ir ban­dy­mas mo­ky­tis gro­ti nuo­to­li­niu bū­du.

– Ne­tu­rė­jau ga­li­my­bės pa­tik­rin­ti, bet esu gir­dė­ju­si, jog ryk­liai ne­tu­ri oro pūs­lės ar kaž­ko­kio ki­to pa­na­šaus or­ga­no, kaip ki­ti van­dens plau­ki­kai, dėl to vi­są lai­ką tu­ri plauk­ti. Kas Jus ska­ti­na tiek daug mu­zi­kuo­ti?

– Mu­zi­kuo­ti mus ska­ti­na mei­lė mū­sų gro­ja­mai liau­diš­kai mu­zi­kai, ne­iš­sen­kan­tis ko­lek­ty­vo na­rių en­tu­ziaz­mas ir mei­lė žmo­nėms, ku­rie mus my­li ir no­ri gir­dė­ti mū­sų at­lie­ka­mas me­lo­di­jas. Tai – pa­grin­di­nis va­rik­lis. Džiau­giuo­si, kad ko­lek­ty­vo mu­zi­kan­tai tą su­pran­ta ir no­riai gro­ja ka­pe­lo­je „Pu­ne­lė“.

Vie­nas lau­ke ne ka­rys, ka­pe­la yra ko­lek­ty­vi­nis dar­bas ir mes vi­si kaip vie­nas kumš­tis.

– „Ačiū Jums už lie­tu­viš­kas dai­nas“. Ar daž­nai tai iš­girs­ta­te?

– Mū­sų re­per­tu­a­re skam­ba liau­diš­kos ir kom­po­zi­to­rių dai­nos bei me­lo­di­jos. At­lie­ka­me Sta­sio Liup­ke­vi­čiaus, Re­mi­gi­jaus Po­de­rio, An­ta­no Mi­ka­laus­ko ir ki­tų kū­rė­jų kū­ri­nius. O dėl gra­žių pa­dė­kos žo­džių, tai jų daž­nai iš­girs­ta­me.

Su­lau­kia­me iš klau­sy­to­jų iš tie­sų daug skam­bu­čių su pa­dė­ko­mis, kad dai­nuo­ja­me liau­diš­ką re­per­tu­a­rą. Bet svar­biau­sia, kad me­lo­di­ja tu­ri bū­ti ir mū­sų šir­dis vir­pi­nan­ti.

– Ko­kio il­gio dai­nų py­nę jau ga­lė­tu­mė­te iš­pin­ti iš sa­vo dai­nų?

– Per tiek me­tų liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Pu­ne­lė“ su­py­nė ne­trum­pą dai­nų py­nę. Jei­gu taip at­vi­rai, tai net ne­skai­čia­vo­me, kiek tu­ri­me dai­nų sa­vo re­per­tu­a­re. Ta­čiau tik­rai ne­ma­žai. Ma­nau, kad tai yra na­tū­ra­lu, ne kiek­vie­nas ko­lek­ty­vas ga­li mu­zi­kuo­ti jau 34 me­tus.

– Kaip ma­no­te, kai žiū­ro­vai iš­girs­ta Jū­sų ka­pe­los var­dą, ko­kios dai­nos ti­ki­si?

– Ge­ras klau­si­mas. Bė­gant me­tams kei­tė­si mū­sų re­per­tu­a­ras ir žiū­ro­vas. Kiek­vie­nas klau­sy­to­jas, tik­riau­siai, tu­ri tik jo mėgs­ta­mą me­lo­di­ją. Bet iš aplo­dis­mentų ga­lė­jo­me spręs­ti, kad ku­rį lai­ką vie­na iš my­li­miau­sių žiū­ro­vų dai­nų bu­vo dai­na „Šim­ta­bal­sė“.

Pra­džio­je mū­sų kū­ry­bi­nės veik­los ji bu­vo kaip ir vi­zi­ti­nė ka­pe­los kor­te­lė. Šis kū­ri­nys kon­cer­tų me­tu skam­bė­da­vo vi­sa­da ne vie­ną kar­tą. Vė­liau jos vie­tą už­ėmė dai­na „Vai­kys­tės pir­ke­lė“, ją kei­tė dai­na „Pri­si­mi­ni­mai“.

Da­bar daž­niau­siai ga­li­me iš­girs­ti ir per LRT svei­ki­ni­mų kon­cer­tą at­lie­ka­mas dai­nas „Pa­ra­šyk“ ir „Me­tai“.

– Džiu­gi­na­te pui­kio­mis, ly­ri­nė­mis me­lo­di­jo­mis. Esa­te gar­si liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la vi­so­je Lie­tu­vo­je, jau nuo 2001 me­tų ma­to­ma res­pub­li­ki­nės te­le­vi­zi­jos lai­do­se. Kas pa­de­da iš­si­lai­ky­ti to­kia­me aukš­ta­me ly­gy­je? Pa­dė­kų iš vie­ti­nės val­džios su­lau­kia­te?

– Ly­ri­nės mū­sų me­lo­di­jos, ben­dras ko­lek­ty­vo su­si­klau­sy­mas, su­sig­ro­ji­mas ir ska­ti­na mus to­liau mu­zi­kuo­ti ir bū­ti ma­to­miems vi­siems. Aiš­ku, daug ką pa­kei­tė LRT lai­da „Duo­kim ga­ro“.

Tai, kad esa­me ma­to­mi, kvie­čia­mi kon­cer­tuo­ti vi­so­je res­pub­li­ko­je (net ir Len­ki­jo­je esa­me kon­cer­ta­vę), jau­čia­mės my­li­mi, mus ska­ti­na to­bu­lė­ti, mu­zi­kuo­ti kuo pro­fe­sio­na­liau.

Esa­me la­bai dė­kin­gi Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei už pa­lai­ky­mą ir su­pra­ti­mą. Pa­gal ga­li­my­bes, esa­me vis įvai­rio­mis for­mo­mis pa­ska­ti­na­mi.

– To­li sklin­da gan­das apie du Pu­nios ren­gi­nius – Oni­nes ir ka­pe­lų var­žy­tu­ves. O Jums, ar tai ly­gia­ver­tės šven­tės, joms jau ren­gia­tės?

– Tai tie­sa. Šie du ren­gi­niai Pu­nio­je po­pu­lia­riau­si. Oni­nės, aiš­ku, yra ma­siš­kes­nis mū­sų ren­gi­nys. La­bai džiau­gia­mės, kad ši šven­tė – tai emig­ran­tų, se­nų drau­gų ir bi­čiu­lių, tau­tie­čių iš vi­sos Lie­tu­vos su­grį­ži­mo šven­tė į sa­vo gim­ti­nę.

Kal­bant apie ka­pe­lų var­žy­tu­ves „Ant Ne­mu­no kran­to“, tai la­bai džiau­gia­mės šiuo mū­sų ren­gi­niu. Me­tai iš me­tų jis su­ren­ka vis dau­giau žiū­ro­vų. Mū­sų sa­lė jau ne­be­su­tal­pi­na vi­sų no­rin­čių­jų. Nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio su­lau­kia­me skam­bu­čių, ka­da gi vyks ka­pe­lų var­žy­tu­vės?

Šiais me­tais pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo mū­sų pla­nus. Vi­lia­mės, kad šven­tę suor­ga­ni­zuo­ti pa­vyks. Pa­kei­tė­me ren­gi­nio da­tą ir vi­sus pla­nuo­ja­me pa­kvies­ti Mo­ti­nos die­ną švęs­ti su liau­diš­ko­mis me­lo­di­jo­mis Pu­nio­je.

– Vie­nas mū­sų lei­di­nio skai­ty­to­jas kal­bė­jo, kad „Pu­ne­lės“ at­lie­ka­mus kū­ri­nius pa­mi­lo dėl tri­mi­tų. Jis tei­gė, kad re­ta­me liau­dies mu­zi­kos ko­lek­ty­ve jais gro­ja­ma. Kuo dar gro­ja­ma Jū­sų ka­pe­lo­je. Kiek pats mu­zi­kos in­stru­men­tų val­do­te?

– Ne­ga­liu iš­skir­ti nė vie­no mu­zi­kan­to iš ko­lek­ty­vo. Jie vi­si pui­kiai mu­zi­kuo­ja. Mes tik vi­si vie­na­me kumš­ty­je esa­me jė­ga.

Be abe­jo, mū­sų ka­pe­lai tri­mi­tai su­tei­kia daug gra­žaus skam­be­sio. Ir dar kar­tą pa­si­kar­to­siu, kad vie­nas lau­ke – ne ka­rys.

Aš pats gro­ju akor­de­o­nu, ar­mo­ni­ka, val­dau ir sin­te­za­to­rių.

– Mo­te­rų taip ir ne­įsi­lei­džia­te į vy­riš­ką at­li­kė­jų kom­pa­ni­ją, nors var­dą ka­pe­lai sky­rė­te mo­te­riš­ką. Ko­dėl „Pu­ne­lė“? Ar „Pu­ne­lės“ pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo nuo pir­mų­jų ka­pe­los die­nų?

– Mo­te­ris mes tik­rai la­bai my­li­me. Žmo­noms ir drau­gėms no­riu pa­dė­ko­ti už jų kan­try­bę, su­pra­tin­gu­mą, kai jas sa­vait­ga­ly­je pa­lie­ka­me vie­nas. Mo­te­rų mū­sų ko­lek­ty­ve nė­ra, bet tai ne­reiš­kia, kad jų ne­bus. Gal iš­auš ta die­na, ka­da iš­vy­si­me „Pu­ne­lės“ ko­lek­ty­ve ir mo­te­rų.

Mes tu­ri­me to­kią vi­siems jau ži­no­mą fra­zę – „mums mo­te­rų rei­kia, bet ko­lek­ty­ve ne“.

Ka­pe­los pa­va­di­ni­mas at­si­ra­do pa­čio­je su­si­kū­ri­mo pra­džio­je. Pro Pu­nią te­ka upe­lis Pu­ne­lė, ku­ri įte­ka į Ne­mu­ną. Tai, grei­čiau­sia, ir bu­vo vie­nas iš ar­gu­men­tų mū­sų pa­va­di­ni­mui. Ma­ny­čiau, vi­sa tai ir nu­lė­mė mū­sų ko­lek­ty­vo pa­va­di­ni­mą.

– Ko­vo 12 die­ną „Pu­ne­lė“ švęs, kaip jau įvar­di­jo­te, 34-uo­sius veik­los me­tus, tiek, kiek me­tų Jūs ir dir­ba­te Pu­nio­je. Ko­kio for­ma­to pla­nuo­ja­mas su­kak­ties pa­mi­nė­ji­mas?

– 34-eri gy­va­vi­mo me­tai kaip ko­lek­ty­vui yra ne­ma­žas lai­ko tar­pas. Ta­čiau mes šios su­kak­ties ne­mi­nė­si­me. Ar­tė­ja 35-erių me­tų ju­bi­lie­jus, dėl ku­rio jau ge­ne­ruo­ja­me idė­jas, vis­kas kaip ir su­dė­lio­ta.

Bus di­de­lis gra­žus ren­gi­nys PU­NIO­JE. Dėl ren­gi­nio for­ma­to dar tru­pu­tį vis­ko ne­at­sklei­si­me, bet, kaip ir mi­nė­jau, vis­kas ap­gal­vo­ta, su­dė­lio­ta. Pu­nio­je gy­ve­nu ir dir­bu ir­gi 34 me­tus, nuo 1987-ųjų.

– Ka­pe­lai – 34-eri, o koks jos at­li­kė­jų am­žius? Ar yra mu­zi­kan­tų, ku­rie „Pu­ne­lė­je“ nuo jos veik­los pra­džios?

– At­li­kė­jų am­žius nuo 19 iki 60 me­tų. Am­žiaus skir­tu­mas vi­siš­kai ne­svar­bu, nes mus vi­sus jun­gia dai­na, ben­dras mu­zi­kos su­pra­ti­mas. Jau­niau­sias iš mū­sų – būg­ni­nin­kas Ed­vi­nas Švi­pas.

Bė­gant me­tams, kei­tė­si ko­lek­ty­vo su­dė­tis. Nuo pat pra­džių ko­lek­ty­ve gro­ja kon­tra­bo­si­nin­kas Kęs­tas Kaš­ko­nas ir vo­ka­lis­tas Gin­tau­tas Vė­sa bei aš.

– Per tuos me­tus koks iš­leis­tų al­bu­mų krai­tis su­si­kau­pė?

– Per šiuos 34 me­tus iš­leis­ti 3 kom­pak­ti­niai dis­kai: „Ant Ne­mu­no kran­to“ – 2001 m., „Pri­si­mi­ni­mai“ – 2009 m., „Vai­kys­tės pir­ke­lė“ – 2014 m.

Šie­me­ti­niuo­se sa­vo pla­nuo­se tu­ri­me idė­ją, la­bai di­de­lį no­rą, – iš­leis­ti dar vie­ną kom­pak­ti­nę plokš­te­lę. Ti­ki­mės pa­ra­mos ir iš mū­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės bei mū­sų nuo­la­ti­nių rė­mė­jų.

Ma­nau, kad ki­tais me­tais, jei­gu vis­kas pa­vyks, tai ir pri­sta­ty­si­me nau­ją­jį pro­duk­tą. Su­dė­si­me pa­čias gra­žiau­sias ir nau­jau­sias „Pu­ne­lės“ dai­nas.

– Ar kar­tais pa­si­gin­či­ja­te dėl re­per­tu­a­ro?

– Bū­na vis­ko. Kar­tais pa­siū­lau vy­rams nau­ją kū­ri­nį, kai kam jis gal ir ne­pa­tin­ka, kaip sa­ko­ma, ne prie šir­dies. Bet su­ran­da­me kom­pro­mi­są, kar­tais pa­kei­čia­me ko­kį pra­gro­ji­mą, teks­tą tru­pu­tė­lį ir kū­ri­nys iš­ei­na vi­sai ne­blo­gas.

Aiš­ku, kai ku­rie iš jų taip ir ne­iš­vys­ta die­nos švie­sos.

– Kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti re­pe­ti­ci­jų lai­ką, juk yra ir dir­ban­čių jos na­rių? Pri­sta­ty­ki­te „Pu­ne­lės“ mu­zi­kan­tus.

– Re­pe­ti­ci­jos vyks­ta tik­tai va­ka­rais. Sten­gia­mės nors vie­ną kar­tą per sa­vai­tę su­si­tik­ti.

Su­pran­tu ka­pe­los vy­rus, po dar­bo die­nos dar va­ka­re re­pe­ti­ci­ja, gal kar­tais ir tin­gi­si, pa­var­gę. Bet dar ne­bu­vo taip, kad ne­ga­liu, ne­no­riu, ne­at­va­žiuo­siu. Tai žmo­nės, ku­rie my­li mu­zi­ką, ši­tą mu­zi­kos sti­lių ir, kaip sa­kė „Duo­kim ga­ro“ ve­dė­jas Sta­nis­lo­vas, „mu­zi­kuo­ja iš šir­dies“. Jie pil­ni en­tu­ziaz­mo. Ačiū JIEMS: Dai­niui Juo­za­pa­vi­čiui – tri­mi­tas, Al­gi­man­tui Juo­za­pa­vi­čiui – tri­mi­tas, Kęs­tui Kaš­ko­nui – kon­tra­bo­sas, Gin­tau­tui Vė­sai – vo­ka­las, Ri­kan­tui Žu­kui – akor­de­o­nas, Ed­vi­nui Švi­pui – mu­ša­mie­ji. Aš daž­niau­siai gro­ju akor­de­o­nu.

– O Jūs ko­kio sti­liaus mu­zi­kos dar mėgs­ta­te klau­sy­ti?

– Įvai­rių sti­lių mu­zi­ką klau­sau. Pats dar mu­zi­kuo­ju ne tik ka­pe­lo­je.

Ten­ka pa­gro­ti ves­tu­vė­se, ju­bi­lie­juo­se, o ten rei­kia įvai­rios mu­zi­kos. La­biau­siai prie šir­dies kan­tri sti­lius. Ten vis­kas gy­va, na­tū­ra­liai mie­la ir at­gai­va ma­no šir­džiai.