„Protas vertas tiek, kiek jis tarnauja meilei” (0)
Prie atversto sąsiuvinio su plunksnakočiu rankoje rymo pagyvenusi moteris, plaukus gobia balta skepetaitė, – Žemaitė. Gatve vaikštinėja ponios ilgais sijonais, skrybėlėtos ir vienplaukės, susijuosusios tautinėmis juostomis ir ryšinčios įvairiaspalves skareles...
Tokia buvo birželio 4-osios pavakarė Žemaitės gatvėje, kur, pakviesti Kurorto seniūnaitės Genovaitės Žiurinskienės, susirinko nemažas būrys Kurorto gyventojų – paminėti ir švęsti mūsų garbios rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės gimtadienio.
Yra ką švęsti ir iš ko pasimokyti šiandien. J.Žemaitė – viena iškiliausių ir labiausiai nusipelniusių Lietuvos moterų, išėjo kaip stovi iš savų namų, buvo „kampininkė“ tai vienur, tai kitur prisiglausdama...
Norint būti didžiu žmogumi nereikia statytis namo, kelis kartus pranokstančio kaimynų namus, kaip šiandien tenka susidurti Kurorto realybėje. Žmonės, turtingi išminties, didžiadvasiai, suprato ir supranta – reikia gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų...
Nemirtingi tampame ne turtais besipuikuodami, o dirbdami teisingus ir gerus darbus žmonėms, aukojimu, mecenavimu pagrįstais santykiais, o ne kaip pas mus įprasta: „ranka ranką plauna“, „aš tau – tu man“.
Mes, kurortiečiai, ir, tikėtina, visi alytiškiai, esame dėkingi tarpukario Lietuvos Alytaus miesto valdžiai už Kurorto statusą Alytaus mieste, už gamtos grožio puoselėjimą ir išsaugojimą, gatvių pavadinimus. Kurorto teritorijoje 9 gatvės pavadintos Lietuvos menui, kultūrai ir valstybingumui nusipelniusių žmonių vardais. Gal todėl dauguma Kurorto gyventojų savyje nešioja tą dvasios ramybę, vidinę eleganciją, su kuriais taip lengva ir paprasta įgyvendinti įvairiausius sumanymus.
O kad Žemaitės gatvės šventė įsimintų ir Žemaitės gimimo dieną prisimintų, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių, graži ir linksma ponia su vėduokle – Jadvyga Mainelienė – stabdė pravažiuojančius automobilius ar net autobusus ir nustebusiems vairuotojams bei keleiviams skelbė šią žinią, o seniūnaitė improvizavo Žemaitę – juos apdovanojo bijūno žiedais. Sukūrėme šventės atmosferą ne tik sau, bet ir gatve važiuojantiesiems.
Žemaitės gatvės gyventoja Ala Bagdonienė visus pakvietė į savo sodybos kiemą, kur pušų prieglobstyje šventė tęsėsi dar ilgai! Susirinkome iš įvairių Kurorto kampelių, kai kurie susitiko pirmą kartą, klegėjo, bendravo, susipažino, išsiskirstė kaip seni geri pažįstami...
Labai džiugu, kad nepavargstanti Kurorto seniūnaitijos fotometraštininkė Zita Stankevičienė suspėja fotografijose įamžinti Kurorto veiklą, ir taip mes galime apie save papasakoti. Kartu dėkojame „Alytaus naujienoms“ už bendradarbiavimą ir mūsų veiklos sklaidą. Mes sodiname kultūros daigą, kuris, tikime, išaugs ir prisidės prie „Alytus – kultūros sostinės 2022“.
Dėkojame aktyviausiems Kurorto seniūnaitijos ambasadoriams: Alai Bagdonienei, Agnei Jenčiūtei, Aušrai Kavaliauskienei, Jadvygai Mainelienei, Linai ir Stasiui Pilkioniams, Vidai Naruševičienei, Juozui Balčiūnui, Vilijai Sušinskienei ir kitiems.
Kurortiečiai įveikė susvetimėjimą ir nuobodulį, mezgasi bendrystės jausmas, bręsta nauji planai ir idėjos. Tikėkime, kad kurortiečių santykių tinklas tik plėsis ir stiprės ne tik šventėse, bet ir sprendžiant aktualias Kurorto seniūnaitijoje gyvenantiems bei visam miestui opias problemas.
O užbaigti norisi tokia prancūzų rašytojo Antoine de Saint-Exupéry citata: „Koks turi būti žmogus? Štai pagrindinis klausimas, nes tik dvasia apvaisina protą. Protas vertas tiek, kiek jis tarnauja meilei. Vien meilė valdo kūrėjo ranką. Vien meilė regi dar nepradėtus skulptūros kontūrus. Pergalė – meilės vaisius. Neregima meilės jėga išlaisvina žmogų. Tikroji meilė – tas santykių tinklas, kuris daro žmogų žmogumi.“
Komentarai
Palikite savo komentarą