Pro­jek­to „X fak­to­rius” fi­na­lis­tas Rim­vy­das Ma­tu­ky­nas-Ant­tu­ri: „Aly­tus au­gi­na darbš­čius ir ta­len­tin­gus žmo­nes”

Jus­ti­na Je­se­vi­čiū­tė
Komentarai (0)
2019 Vasaris 1
Ant­tu­ri
Rim­vy­das Ma­tu­ky­nas-Ant­tu­ri – aly­tiš­kis, žen­gian­tis į pro­jek­to „X fak­to­rius“ su­per­fi­na­lo sce­ną.                                                                        V.Čer­niaus­ko nuotr.
Mu­zi­ki­nis pro­jek­tas „X fak­to­rius“ yra mėgs­ta­mas aly­tiš­kių – ne vie­nas jų jau iš­ban­dė sa­vo jė­gas ir tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­ro­dy­ti de­šim­čių tūks­tan­čių lie­tu­vių te­le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se. Ta­čiau šeš­ta­sis pro­jek­to se­zo­nas įei­na į is­to­ri­ją – tai pir­mas kar­tas, kai aly­tiš­kis žengs į pro­jek­to su­per­fi­na­lo sce­ną. Šie­met tarp tri­jų ge­riau­sių­jų – iš­skir­ti­nio bal­so sa­vi­nin­kas Rim­vy­das Ma­tu­ky­nas, pro­jek­te pri­sis­ta­tan­tis Ant­tu­ri pseu­do­ni­mu.

Žo­dis „ant­tu­ri“, anot R.Ma­tu­ky­no, me­na se­ną lie­tu­viš­ką žo­dį, reiš­kian­tį „iš­lai­ko, iš­sau­go“. Šiuo žo­džiu pats at­li­kė­jas sau pri­me­na, jog muzika yra tai, kas jį išsaugo – padeda išlikti autentiškam, kad ir kaip gyvenimas ar muzikinis kelias pasisuktų. Taip pat ne­sun­ku pa­jaus­ti, kaip aly­tiš­kis sa­vy­je iš­lai­ko dzū­kiš­ką nuo­šir­du­mą ir at­vi­ru­mą – pro­jek­te vai­ki­nas at­vi­rai kal­ba apie po­ty­rius, emo­ci­jas ir ky­lan­čius iš­šū­kius.

Sva­jo­jo ne vie­ne­rius me­tus

Apie da­ly­va­vi­mą pro­jek­te Ant­tu­ri sva­jo­jo ne vie­ne­rius me­tus. Pa­šne­ko­vas pri­si­me­na, kad jau pir­mo­jo pro­jek­to se­zo­no me­tu ati­džiai ste­bė­da­vo pa­si­ro­dy­mus, juos ana­li­zuo­da­vo ir la­bai įsi­trauk­da­vo. Sa­vo da­ly­va­vi­mą pro­jek­te pri­si­me­na ir ne kar­tą sap­na­vęs.

Šie me­tai sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mui ta­po le­mia­mi – pa­ska­tin­tas drau­gų, R.Ma­tu­ky­nas nu­spren­dė, kad pri­va­lo iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas. „Sap­nai ir il­gi ap­mąs­ty­mai man pa­ro­dė, jog aš da­ly­vau­ti pro­jek­te no­riu, tik la­bai bi­jau. Bet no­ras il­gai bren­do, ir prieš už­si­re­gist­ruo­da­mas į pro­jek­tą su­pra­tau, kad ar­ba pa­ban­dy­siu da­bar, ar­ba nie­ka­da ir ne­su­da­ly­vau­siu. Tą­dien nu­spren­džiau, kad rei­kia vy­ti bai­mes ir ste­re­o­ti­pus ša­lin ir tie­siog pa­ban­dy­ti“, – lem­tin­gą spren­di­mą pri­si­me­na aly­tiš­kis.

Dar pir­mą kar­tą prieš pro­jek­to tei­sė­jus at­si­sto­jęs aly­tiš­kis pa­sa­kė, jog į pro­jek­tą at­ėjo lai­mė­ti. Žo­džiai bu­vo pra­na­šiš­ki – po ke­lis mė­ne­sius tru­ku­sio var­go, de­šim­čių su­dai­nuo­tų dai­nų ir tūks­tan­čių žiū­ro­vų bal­sų, Ant­tu­ri jau ry­toj, va­sa­rio 3 die­ną, su­si­kaus dėl 15 tūkst. eu­rų pri­zo su ki­tais li­ku­siais pro­jek­to da­ly­viais – Kris­ti­na ir gru­pe „Go­od­ ti­me­ bo­ys“.

Ir nors at­ro­dy­tų, kad di­džiau­siu pro­jek­to iš­šū­kiu tu­rė­tų bū­ti įtemp­tas rit­mas ir ali­nan­čios re­pe­ti­ci­jos, kū­rė­jas at­sklei­džia, jog da­ly­vau­da­mas pro­jek­te pa­ju­to kar­tais sto­ko­jan­tis drą­sos.

„Ne­pai­sant to, jog esu il­gą lai­ką vai­di­nęs ir net­gi šiek tiek šį me­ną stu­di­ja­vęs, man kaž­ko­dėl vis tiek rei­kia drą­sos iš­drįs­ti vai­din­ti sce­no­je, kur­ti per­so­na­žą at­lie­kant dai­nas. Tai man – di­džiau­sias iš­šū­kis“, – at­vi­ra­vo Ant­tu­ri.

Sėk­min­gai ženg­ti per lem­tin­gus sek­ma­die­nius pa­dė­jo ir TV3 te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai, mat vis­ką le­mia jų bal­sai. Vai­ki­nas tei­gia, jog jau­čia, kaip au­ga jo kū­ry­bą pa­lai­kan­čių žmo­nių ar­mi­ja – be da­ly­va­vi­mą už­tik­ri­nu­sio pa­lai­ky­mo, iš­au­go ir vai­ki­no so­cia­li­nių tin­klų pa­sky­ras se­kan­čių žmo­nių skai­čius, ne­trūks­ta pa­lai­ky­mo ži­nu­čių.

„Toks pa­lai­ky­mas – fe­no­me­na­lus ir be­ne ge­riau­sias da­ly­kas, ku­rį ga­vau pro­jek­te. Tai, kad jų kas sa­vai­tę di­dė­ja, man kar­tais net ke­lia ne­ri­mą, nes sun­ku pa­kel­ti stai­ga iš­au­gu­sį dė­me­sį. Ki­ta ver­tus, aš džiau­giuos, nes sma­gu jaus­ti abi­pu­sį ry­šį ir pa­lai­ky­mą – man tai be ga­lo svar­bu, to­kio ry­šio aš jau se­niai no­rė­jau. Ge­ra stu­di­jo­je ma­ty­ti pla­ka­tus ir tai, kad po lai­dų fil­ma­vi­mų prie ma­nęs pri­ei­na be­ne di­džiau­sias ger­bė­jų skai­čius“, – džiaugs­mo ne­sto­ko­ja aly­tiš­kis.

Pa­si­ruo­ši­mas su­per­fi­na­lui – ru­ti­na, pri­pil­dy­ta cha­o­so

Kai pra­ėju­sį sek­ma­die­nį iš­gir­do sa­vo var­dą ir su­pra­to, jog be iš­li­ki­mo ko­vos ke­liau­ja į su­per­fi­na­lą, vai­ki­ną ap­lan­kė dve­jo­pi jaus­mai. Vie­na ver­tus, at­li­kė­jas stip­riai ap­si­džiau­gė, ta­čiau džiaugs­mą pa­ly­dė­jo ir jau­du­lys bei ne­ri­mas dėl ar­tė­jan­čio sek­ma­die­nio – vis­gi Kau­ne, „Žal­gi­rio“ are­no­je, jo lauks apie de­šimt tūks­tan­čių žiū­ro­vų ir ke­lio­li­ka kar­tų tiek akių ste­bės fi­na­li­nę ko­vą te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nuo­se.

„Taip pat abi re­ak­ci­jas ly­dė­jo ir jaus­mas, kad taip tu­ri bū­ti – jau­čiau­si įver­tin­tas ir no­rė­jau, kad taip bū­tų. La­bai ap­si­džiau­giau su­lau­kęs to­kio pa­lai­ky­mo, ko­kio ti­kė­jau­si“, – tei­gia R.Ma­tu­ky­nas.

Sek­ma­die­nį sce­no­je Ant­tu­ri at­liks net tris kū­ri­nius, iš ku­rių vie­nas – du­e­tas su Lie­tu­vo­je ži­no­mu at­li­kė­ju. Po­kal­bio me­tu aly­tiš­kis bu­vo pa­sken­dęs pa­si­ruo­ši­mo cha­o­se, ta­čiau tei­gė, kad su ne­kan­tru­mu lau­kia sek­ma­die­nio: „Ru­ti­na ruo­ši­mo­si sek­ma­die­niui yra la­bai pa­na­ši – gau­ni dai­nas, mo­kai­si teks­tus, re­pe­tuo­ji. Ta­čiau šį­kart prie vi­so to dar pri­si­de­da ir to­kie niu­an­sai kaip daug di­des­nė sce­na bei du­e­tas su ki­tu at­li­kė­ju. Dai­nos yra svar­bios, tu­ri bū­ti itin kruopš­čiai at­rink­tos, bet sten­giuo­si kuo ge­riau tvar­ky­tis.“

Mu­zi­ka ir moks­lu per­smelk­tos die­nos

Il­giau ne­gu no­ras da­ly­vau­ti pro­jek­te, R.Ma­tu­ky­no kas­die­ny­bė­je eg­zis­tuo­ja mu­zi­ka. Ji vai­ki­ną ly­di vi­są gy­ve­ni­mą. „At­si­me­nu sa­ve dar la­bai ma­žą, plo­jan­tį įvai­riau­sius rit­mus, dai­nuo­jan­tį, laz­de­lė­mis na­muo­se mu­šan­tį įvai­rius rit­mus ir ve­dan­tį vi­sus iš pro­to“, – nos­tal­giš­kai pa­sa­ko­ja aly­tiš­kis.

To­liau mu­zi­ka vi­sur žen­gė su vai­ki­nu – dai­na­vo dar lop­še­ly­je-dar­že­ly­je, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je pa­bai­gė for­te­pi­jo­no spe­cia­ly­bę, o mei­lę na­toms ir akor­dams iš­si­ne­šė ir į stu­di­jas. Šiuo me­tu vai­ki­nas Vil­niaus ko­le­gi­jos Me­nų fa­kul­te­te krem­ta po­pu­lia­rio­sios mu­zi­kos, džia­zo vo­ka­lo stu­di­jas. Tie­sa, į kas­die­ny­bę įsi­ter­pus mu­zi­ki­niam pro­jek­tui, aly­tiš­kis ne­sle­pia, jog su­de­rin­ti vis­ką bu­vo sun­ku, ta­čiau pa­vy­ko ge­riau nei ti­kė­jo­si.

„Spė­ju, jog dės­ty­to­jai šie­met ma­nęs ypač ne­mėgs­ta, nes aš itin ne­tu­riu lai­ko pa­skai­tų lan­ky­mui, o kai at­ei­na lai­kas at­si­skai­ty­ti ar at­neš­ti pa­ruoš­tą dar­bą, ten­ka pri­min­ti, jog da­ly­vau­ju pro­jek­te. Aš ma­nau, kad „X fak­to­rius“ ko­le­gi­jo­je jau ta­po keiks­ma­žo­džiu“, – juo­kia­si Rim­vy­das.

Ir nors pro­jek­te bei ko­le­gi­jo­je jis daž­niau­siai at­lie­ka ki­tų su­kur­tas dai­nas, aly­tiš­kis yra pa­ra­šęs ne vie­ną dai­ną – taip R.Ma­tu­ky­nas sa­ve iš­reiš­kia.

„Kū­ry­ba gims­ta la­bai įvai­riai, ir ma­ne įkve­pia pats gy­ve­ni­mas. Dai­nos gims­ta iš įdo­mių sap­nų, san­ty­kių su žmo­nė­mis – mei­lės, drau­gys­tės, šei­mos ar­tu­mo. Taip pat įkve­pia ne­sėk­mės. O kar­tais ir fil­mas, kny­ga ar gra­žus oras. Aš tie­siog eg­zis­tuo­ju per mu­zi­ką“, – apie kū­ry­bą su šyp­se­na kal­ba vai­ki­nas.

Aly­tus – mies­tas, da­vęs pa­grin­dus as­me­ny­bei

Nors dėl moks­lo ir da­ly­va­vi­mo pro­jek­te vai­ki­nas die­nas lei­džia Vil­niu­je, vi­suo­met džiau­gia­si su­grį­žęs į gim­tą­jį Aly­tų. Ir nors tai pa­da­ry­ti pa­vyks­ta re­tai, kiek­vie­ną ap­si­lan­ky­mą R.Ma­tu­ky­nas bran­gi­na ir apie mies­tą at­si­lie­pia tik gra­žiau­siais žo­džiais: „Aly­tus, ma­nau, man da­vė vis­ką, ką tu­riu – pa­ma­ti­nes nor­mas, su­vo­ki­mą, la­bai daug drau­gys­čių, ge­rų drau­gų, ar­ti­mų žmo­nių ir la­bai daug mei­lės, ši­lu­mos, jau­ku­mo. Čia – daug pri­si­mi­ni­mų ir pa­tir­ties. Aly­tus – vai­kys­tė, pa­aug­lys­tė ir as­me­ny­bei ker­ti­niai jau­no žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mai.“

Taip pat vai­ki­nas pri­du­ria, jog Aly­taus at­vi­ru­mas ir su­tei­kia­mos ga­li­my­bės lei­džia mies­tui džiaug­tis au­gi­na­mais my­lin­čiais, darbš­čiais ir ta­len­tin­gais žmo­nė­mis. Su jais pa­šne­ko­vas jau­čia ypa­tin­gą san­ty­kį. Aly­tiš­kiai, anot R.Ma­tu­ky­no, la­bai at­vi­ri ir nuo­šir­dūs, be pa­ska­ti­ni­mų pa­ma­tę ki­tą aly­tiš­kį ar dzū­ką la­bai nuo­šir­džiai pa­lai­ko.

Gim­to­jo mies­to gy­ven­to­jų už­nu­ga­rį pro­jek­te „X fak­to­rius“ vai­ki­nas tei­gia tik­rai jau­čian­tis: „Pa­ties pro­jek­to kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je yra trys dzū­kai – jie ma­ne va­di­na Aly­tu­mi, tai at­ne­ša la­bai daug šil­tų emo­ci­jų ir mes jau­čia­me ry­šį vien dėl to, jog esa­me iš to pa­ties kraš­to. Tai mus vie­ni­ja – ku­ria ben­dru­mo jaus­mą ir dėl to aš la­bai džiau­giuos.“

Dzū­kų vie­ny­bės ir pa­lai­ky­mo vai­ki­nui pri­reiks jau ry­toj, va­sa­rio 3 die­ną, Kau­no „Žal­gi­rio“ are­no­je vyk­sian­čia­me pro­jek­to „X fak­to­rius“ su­per­fi­na­le. Iš­vys­ti, kaip sek­sis Ant­tu­ri, ga­lė­si­te 19.30 val. per TV3 ka­na­lą ar­ba in­ter­ne­te tvplay.lt. 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.