Prie Bal­to­sios va­ka­rie­nės sta­lo – min­tys apie Aly­taus spal­vą. Tai ko­kia ji ga­lė­tų bū­ti?

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (3)
2019 Rugpjūtis 21
nuotrauka
Ilgai laukta akimirka – fotosesijos pradžia.
Bal­to­ji va­ka­rie­nė (ar­ba „Le Diner en Blanc“) – jau še­še­rius me­tus Lie­tu­vo­je va­sa­ros pa­bai­go­je vyks­tan­tis tarp­tau­ti­nis ren­gi­nys. Gur­ma­nų lau­kia­mas ele­gan­tiš­ka­sis pran­cū­ziš­kas pik­ni­kas vie­ni­ja mais­to my­lė­to­jus ir es­te­tus. Pa­ry­žiu­je jis ren­gia­mas dau­giau nei tris­de­šimt me­tų, ir jau ke­lin­tą va­sa­rą bal­tai nu­da­žo ir Vil­niaus gat­ves. Ta­čiau, pa­si­ro­do, Bal­to­ji va­ka­rie­nė jau ant­rus me­tus vyks­ta ir Galintėnų kai­me.

„Bal­to­sios va­ka­rie­nės idė­ja gi­mė prieš ket­ve­rius me­tus, bet taip ir ne­įgy­ven­di­no­me su­ma­ny­mo da­ly­vau­ti tik­ro­je va­ka­rie­nė­je, ku­ri or­ga­ni­zuo­ja­ma Vil­niu­je. Per­nai su­mąs­tė­me, kad rei­kia pa­da­ry­ti sa­vo va­ka­rie­nę, ir pir­mo­ji mū­sų bal­ta va­ka­rie­nė įvy­ko!“ – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė Mei­lė Pla­tū­kie­nė, su­vie­ni­ju­si po bal­ta idė­ja ko­le­ges mo­ky­to­jas iš Dzū­ki­jos ir Dai­na­vos pa­grin­di­nių mo­kyk­lų bei Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos, ku­rio­je pa­ti dės­to eti­ką.

Bal­tą va­ka­rie­nę sma­gi aly­tiš­kių drau­gi­ja su­ren­gė so­dy­bo­je Galintėnų kai­me. Jos ko­do lai­kė­si nuo dra­bu­žių iki in­ter­je­ro de­ta­lių ir net me­niu – vai­ši­no­si bal­tais pa­tie­ka­lais iš bal­tų in­dų.

„Su­si­rin­kus pats ma­lo­niau­sias da­ly­kas pa­si­ro­dė puoš­ti vie­tą šven­tei, vi­si sten­gė­si kū­ry­biš­kai pa­gra­žin­ti ap­lin­ką“, – pa­sa­ko­ja Mei­lė.

Bal­to­sios va­ka­rie­nės Galintėnų kai­me il­gai lauk­ta aki­mir­ka – fo­to­se­si­jos pra­džia. Vi­siems sma­gu įam­žin­ti kom­pa­ni­ją ir jos šven­ti­nę nuo­tai­ką. Mei­lė džiau­gia­si, kad šven­tė­je šie­met da­ly­va­vo ir jos sū­nus bei duk­te­rė­čios iš Vil­niaus, jau­ni­mas la­bai at­sa­kin­gai žiū­rė­jo į su­ma­ny­mą, rin­ko­si ir pir­ko tai, kas ati­tik­tų šven­tės ko­dą.

„Net bu­vo keis­ta, nes, at­ro­do, jau­ni­mui šiais lai­kais dau­ge­lis da­ly­kų at­ro­do to­kie ne­reikš­min­gi, o jie jau­tė­si pa­ky­lė­ti, jiems tai bu­vo svar­bu“, – pa­ste­bi M.Pla­tū­kie­nė.

Pa­klaus­ta, ar daug pa­stan­gų rei­kė­jo įdė­ti bal­tai va­ka­rie­nei su­reng­ti, Mei­lė sa­ko, kad tik­rai ne, nes jau tre­čius me­tus su ko­le­gė­mis ten­den­cin­gai per­ka bal­tus pa­puo­ši­mus ir in­ter­je­ro de­ta­les – ruo­šia­si va­ka­rė­liui iš­ti­sus me­tus.

Ar yra min­čių su­reng­ti ko­kios ki­tos spal­vos va­ka­rė­lį at­ei­ty­je? Mei­lė sa­ko, kad drau­ge su de­vy­nio­mis ko­le­gė­mis mo­ky­to­jo­mis apie tai jau pa­gal­vo­jo: „No­rė­tu­me ko­kios ben­dros spal­vos, tin­ka­mos Aly­taus mies­tui, kaip sma­gu, kad, pa­vyz­džiui, Klai­pė­da tu­ri sa­vo Mė­ly­ną­ją va­ka­rie­nę. Ma­nau, Aly­taus mies­to ben­druo­me­nė taip pat su­da­ly­vau­tų, jei toks va­ka­rė­lis vyk­tų mū­sų mies­te, at­si­ras­tų idė­ja ir tam tik­ra ją at­spin­din­ti spal­va.“