Prie al­to­riaus pri­siek­ti ne ki­tam, o sau

So­fi­ja Tan­ner, prieš še­še­rius me­tus iš­te­kė­ju­si už sa­vęs, nau­jie­nų por­ta­lui „Vi­ce“ pa­pa­sa­ko­jo, kas yra so­lo­ga­mi­ja ir kaip nu­spren­dė tam pa­si­ryž­ti: „So­lo­ga­mi­ja – tai mei­lės sau iš­raiš­ka, įsi­pa­rei­go­ji­mas my­lė­ti sa­ve ir bū­ti at­sa­kin­gai už sa­vo lai­mę vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Mū­sų kul­tū­ro­je esa­me spau­džia­mi ras­ti tą vie­nin­te­lę ant­rą­ją pu­sę. Ne­ma­nau, kad vi­si tu­ri elg­tis pa­gal šias ga­na pa­se­nu­sias nor­mas.“

„Sa­vo gy­ve­ni­me tu­rė­jau pa­tir­čių, kai vi­są ener­gi­ją skir­da­vau ki­tam as­me­niui ir leis­da­vau jo nuo­tai­kų kai­tai pa­veik­ti ma­no lai­mę. Vie­ną kar­tą, gu­lė­da­ma lo­vo­je, iš­gy­ve­nau po itin skau­džių sky­ry­bų. Stai­ga pro ma­no lan­gą ėmė skverb­tis sau­lės spin­du­liai ir aš su­pra­tau, kad pa­ga­liau vėl jau­čiuo­si at­ga­vu­si sa­ve. Pa­gal­vo­jau, ar ga­li­ma šį mo­men­tą kaip nors įam­žin­ti. Taip pri­ėjau prie ve­dy­bų ga­li­my­bės“, – aiš­ki­na S.Tan­ner, ko­kių ap­lin­ky­bių ve­da­ma nu­spren­dė su­si­tuok­ti.

So­fi­ja da­li­ja­si, kaip at­ro­dė jos ves­tu­vės: „Ma­no ves­tu­vė­se bu­vo pen­kio­li­ka pa­mer­gių, dė­vin­čių skir­tin­gos spal­vos suk­ne­les. Mes vi­sos šo­ko­me ir dai­na­vo­me Ken­dric­ko La­ma­ro dai­ną „Aš my­liu sa­ve“ (angl. I lo­ve my­self), kol at­vy­ko­me iki pri­sie­ki­mo vie­tos. Pa­ly­dė­ta tė­čio prieš vi­sus drau­gus ir sve­čius pri­sie­kiau lai­mė­je ir li­go­je sau­go­ti ir my­lė­ti sa­ve. Įža­dai bu­vo pa­na­šūs į krikš­čio­niš­kos baž­ny­čios, ta­čiau pri­tai­ky­ti vie­nas­kai­tos as­me­niu.“

Ne vi­sos ves­tu­vės bai­gia­si lai­min­gai – skai­čiuo­ja­ma, kad apie pu­sė tra­di­ci­nių ve­dy­bų bai­gia­si sky­ry­bo­mis. Ar so­lo­ga­mi­ją pa­si­rin­kę žmo­nės ga­li iš­si­skir­ti? Šiuo klau­si­mu nuo­mo­nės įvai­rios.

So­fi­jos po­žiū­riu, iš­si­sky­ri­mas ly­gus sa­vi­žu­dy­bei. Ki­ti ne­pri­ima to taip rim­tai, ši ce­re­mo­ni­ja la­biau sim­bo­li­nė. Iš­te­kė­jęs už sa­vęs ne­bū­ti­nai ne­ga­li tuok­tis su ki­tu as­me­niu – kai ku­rios, daž­niau­siai mo­te­rys, jau su­si­tuo­ku­sios su ki­tu as­me­niu, sim­bo­liš­kai at­šven­čia ir ves­tu­ves su sa­vi­mi.

Nau­ja ten­den­ci­ja su­lau­kia ir kri­ti­nio po­žiū­rio. Da­lis žmo­nių tai lai­ko nar­ci­siz­mu, be­pras­miš­ku pa­si­da­vi­mu ar net sa­vęs gai­les­čiu.

Ka­ren Nim­mo, kli­ni­ki­nė psi­cho­lo­gė iš Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos, BBC ko­men­ta­vo ga­li­mas grės­mes: „Sa­vęs ne­mė­gi­mas yra dau­ge­lio psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų pa­grin­das, to­dėl jei ve­dy­bos su sa­vi­mi – vie­nas iš bū­dų pa­sveik­ti po pra­ei­ties trau­mų ar san­ty­kių, ši ce­re­mo­ni­ja ga­li bū­ti nau­din­ga. Ta­čiau to­kie žmo­nės tu­ri įsi­ti­kin­ti, kad san­ty­kiai su ki­tais as­me­ni­mis bus svei­ki. Nuo­lat sa­ve ke­liant pir­miau už ki­tus, ga­li­ma nu­klys­ti į nar­cis­tiš­ku­mą – tai ne­svei­ka ir vie­ni­ša te­ri­to­ri­ja bet ko­kiam in­di­vi­dui.“

Alek­san­dra Gill, vie­na iš ve­dy­bų agen­tū­ros „Te­kėk už sa­vęs Van­ku­ve­ry­je“ (angl. Mar­ry Your­self Van­cou­ver) įkū­rė­jų, pri­pa­žįs­ta, kad ši ce­re­mo­ni­ja iš da­lies yra nar­cis­tiš­ka, ta­čiau pri­du­ria: „Ar vi­sos tra­di­ci­nės bal­tos ves­tu­vės nė­ra taip pat nar­cis­tiš­kos? Pri­pa­žin­ki­me, jog be­veik vi­sos mo­te­rys už­au­ga su pa­sa­kiš­ko­mis ves­tu­vių is­to­ri­jo­mis, ir ši pin­ce­sių kul­tū­ra nie­kur ne­iš­nyks. Ta­čiau sa­vęs ve­di­mo šven­tės pa­de­da mums per­ra­šy­ti šį jau­ni­kio bu­vi­mo na­ra­ty­vą.“

Skyrybų advokatai