Po­vi­las La­bu­kas apie po­li­ti­kų ne­pa­vei­kia­mu­mą, šil­tas „vie­čiu­kes”, pra­dė­tą ver­slą ir sa­vo cha­rak­te­rį

„Bū­da­mas po­li­ti­ko­je įsi­ti­ki­nau, kad ne­pri­klau­so­mu­mas yra svar­biau­sias veiks­nys, lei­džian­tis iš­lik­ti to­kiam, ko­kį jį no­ri ma­ty­ti rin­kė­jas – ne­pa­lau­žia­mą ir ne­pa­vei­kia­mą. Pa­ste­biu, kad bet ko­kios gau­na­mos ma­lo­nės – la­biau ar ma­žiau šil­tos „vie­čiu­kės“ tam­pa tik dar vie­na gi­ja į py­nę po­li­ti­kų nu­ga­ro­se, ku­rią ga­li patrauk­ti tie, kas tas ma­lo­nes ar pri­vi­le­gi­jas su­tei­kė. To­kiais at­ve­jais sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je sė­di tik fi­zi­nis kū­nas, ta­čiau są­mo­nė ir spren­di­mai ga­li tap­ti ne­sun­kiai są­ly­go­ja­mi ki­tų. Val­dant šias ga­li­mas ri­zi­kas jau se­niai esu pa­sa­kęs, kad da­ry­siu vis­ką, kad tą lais­vę iš­lai­ky­čiau vi­su sa­vo, kaip po­li­ti­ko, veik­los lai­ko­tar­piu. Ne­at­si­tik­ti­nai pa­bai­gęs me­ro pa­va­duo­to­jo dar­bą, rug­sė­jį įstei­giau įmo­nę, leisiančią užtikrinti ne­pri­klau­somumą“, – min­ti­mis da­li­ja­si Po­vi­las, per sa­vo jau­nys­tės me­tus, kaip re­tai kam pa­si­tai­ko, spė­jęs daug ko pa­tir­ti.

– Jūs bū­da­mas 22 me­tų pra­dė­jo­te va­do­vau­ti Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Aly­taus mies­to sky­riui, šia­me pos­te pa­kei­tė­te il­ga­me­tį Dzū­ki­jos sos­ti­nės me­rą Do­bi­lą Kur­ti­nai­tį. Kaip to­kiam jau­nam pa­vy­ko pel­ny­ti par­ti­jos ko­le­gų pa­si­ti­kė­ji­mą?

– 2016 me­tais, at­si­žvel­giant į itin jauną ma­no am­žių, ne­tu­rė­jau net men­kiau­sio ke­ti­ni­mo kan­di­da­tuo­ti į šias pa­rei­gas.

Vis­ką nu­lė­mė vie­no ren­gi­nio me­tu įvy­kęs po­kal­bis. Prie ma­nęs pri­ėju­si par­tie­tė pa­sa­kė, kad ne­ma­ža da­lis par­ti­jos žmo­nių bū­tent ma­ne ma­ty­tų sky­riaus pir­mi­nin­ko po­zi­ci­jo­je. Ji ma­ne drą­si­no, sa­ky­da­ma, kad ma­no dar­bai sky­riu­je ma­to­mi ir sky­riaus na­rių ver­ti­na­mi jau ne vie­ne­rius me­tus ir kad savo dar­bu jau esu įro­dęs ga­lįs bū­ti sky­riaus va­do­vu.

Ne­pai­sant iš­girs­tų ar­gu­men­tų ir iš­reikš­to pa­lai­ky­mo, spren­di­mo ne­pri­ėmiau ke­lias sa­vai­tes. Tuo me­tu ne­si­jau­čiau ver­tas to­kių pa­rei­gų, sa­vo ga­li­my­bes ver­ti­nau kri­tiš­kai.

Vis­gi sky­riaus na­rių ir ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mas, ska­ti­ni­mas kan­di­da­tuo­ti bu­vo stip­res­nis už ma­no skep­ti­ciz­mą. Da­ly­va­vau sky­riaus pir­mi­nin­ko rin­ki­muo­se ir bu­vau iš­rink­tas.

Prieš tap­da­mas sky­riaus pir­mi­nin­ku, vie­ną ka­den­ci­ją buvau Lie­tu­vos jau­nų­jų kon­ser­va­to­rių ly­gos val­dy­bos na­riu, ėjau Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Aly­taus re­gio­no ko­or­di­na­to­riaus pa­rei­gas.

Tapęs par­ti­jos sky­riaus pir­mi­nin­ku, dar stu­di­ja­vau My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te, ba­ka­lau­ro ver­slo sis­te­mų kū­ri­mo ir val­dy­mo pro­gra­mo­je.

Nebūnant Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riu, buvo iššūkis kokybiškai organizuoti darbą tarp sky­riaus ir frak­ci­jos sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je.

2016-ųjų ru­de­nį tuo­me­čiam mū­sų par­ti­jos ir mies­to ta­ry­bos na­riui Ro­ber­tui Šar­knic­kui ta­pus Sei­mo na­riu ir at­si­sa­kius ta­ry­bos na­rio man­da­to, aš pra­dė­jau dar­bą šio­je vie­ti­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jo­je. To ne­bū­tų bu­vę, jei ne kil­nus jau­ni­mą pa­lai­kan­čio par­tie­čio Pra­no Ja­ciuns­ko spren­di­mas už­leis­ti vie­tą kan­di­da­tų są­ra­še. Vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­mins Pra­no žo­džiai: „Po­vi­lai, tu pri­va­lai ei­ti ir da­ry­ti po­ky­tį, mes, vy­res­nie­ji, tu­ri­me ta­ve pa­lai­ky­ti ir pa­tar­ti.“ Ne žo­džiais, o re­a­liais veiks­mais jau­čiau Pra­no ta­da man su­teik­tą ne­sa­va­nau­diš­ku­mo pa­mo­ką.

– Jau­ni­mas ne­la­bai lin­kęs da­ly­vau­ti par­ti­jų veik­lo­je, ši sri­tis ne­la­bai jam rū­pi.

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai mi­tas. La­bai svar­bu sa­vo pa­vyz­džiu įro­dy­ti jau­ni­mui, jog par­ti­jos ir vei­ki­mas jo­se – ga­li­my­bė de­mo­kra­tinėmis ir pi­lie­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis keis­ti tiek sa­vo ar­ti­mą gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką, tiek vals­ty­bės po­li­ti­ką.

Kal­bė­da­mas apie mū­sų sky­rių ga­liu pa­sa­ky­ti, kad nuo­lat at­ei­na jau­ni­mo, įvai­rių pro­fe­si­jų ir pa­tir­čių tu­rin­tys žmo­nės.

Dar mo­kyk­li­nio am­žiaus de­ši­nių­jų pa­žiū­rų jau­ni­mas ro­do fan­tas­tiš­kus re­zul­ta­tus. Jau­nų­jų kon­ser­va­to­rių lygos Aly­taus sky­rius su nuo­sta­bia pir­mi­nin­ke Lu­ka Mi­za­rai­te prie­ša­ky­je yra su­bū­ręs per 40 jau­nų žmo­nių.

Ap­skri­tai vei­ki­mas to­kio skir­tin­go am­žiaus ir pa­tir­čių spek­tro na­rius vie­ni­jan­čio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, ku­rio­se dir­ba­ma tik sa­va­no­riš­kais pa­grin­dais, su­tei­kia la­bai daug va­dy­bi­nės ir gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties.

– Ką tik iš­rink­tas Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Aly­taus mies­to sky­riui va­do­vau­ti tre­čią ket­ve­rių me­tų ka­den­ci­ją. Kad vi­siems bū­tų aiš­ku, pir­mo­ji Jū­sų ka­den­ci­ja pa­gal par­ti­jos įsta­tus tru­ko dve­jus me­tus. Ar ga­liu teig­ti, kad ne­pra­ra­do­te par­tie­čių pa­si­ti­kė­ji­mo?

– La­bai svar­bu, kad sky­riaus na­riai jaus­tų nuo­la­ti­nį ir be­tar­piš­ką sky­riaus pir­mi­nin­ko įsi­trau­ki­mą į vi­sus tiek sky­riaus vi­du­je, tiek iš­orė­je vyks­tan­čius pro­ce­sus, kad sky­riaus pir­mi­nin­ko po­zi­ci­ja vi­su ka­den­ci­jos lai­ko­tar­piu iš­lik­tų ne pos­tu, o pa­rei­go­mis.

Sten­giau­si to siek­ti anks­čiau, vi­liuo­si, kad pa­vyks tai iš­lai­ky­ti ir at­ei­ty­je.

Pas­ta­rie­ji dve­ji sky­riaus pir­mi­nin­ko rin­ki­mai bu­vo itin kon­ku­ren­cin­gi. Prieš ket­ve­rius me­tus be ma­nęs kan­di­da­ta­vo bu­vęs il­ga­me­tis sky­riaus pir­mi­nin­kas ir bu­vęs me­ras Do­bi­las Kur­ti­nai­tis, da­bar – Aly­taus ko­le­gi­jos ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, Aly­taus po­li­kli­ni­kos di­rek­to­rius Ma­rius Ja­sai­tis.

Tiek prieš ket­ve­rius me­tus, tiek da­bar su­lau­kiau dau­giau kaip dvie­jų treč­da­lių vi­sų bal­sa­vu­sių sky­riaus na­rių pa­lai­ky­mo.

– Pa­mi­nė­jo­te, kad sky­riaus pir­mi­nin­ko po­zi­ci­ja jums yra pa­rei­gos, o ne pos­tas. Ką tu­ri­te gal­vo­je?

– Džiau­giuo­si, kad per va­do­va­vi­mo sky­riui me­tus mū­sų gre­tas pa­pil­dė per še­šias de­šim­tis nau­jų na­rių. Da­bar sky­riu­je yra pus­tre­čio šim­to žmo­nių.

Kaip sky­riaus pir­mi­nin­ko sėk­min­go dar­bo įver­ti­ni­mą lai­ky­čiau ir jau ne vie­ne­rius me­tus iš­si­ski­rian­čią gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio da­lį, ski­ria­mą po­li­ti­nėms par­ti­joms. Mū­sų par­ti­jos Aly­taus mies­to sky­rius gau­na ją di­džiau­sią, pa­ly­gin­ti su ki­tais par­ti­jų sky­riais, vei­kian­čiais mies­te.

– Bet per pas­ta­ruo­sius dve­jus sa­vi­val­dos rin­ki­mus jums pa­vy­ko iš­ko­vo­ti tiek pat man­da­tų Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je – po ke­tu­ris.

– Ta­čiau mes jų ir ne­su­ma­ži­no­me. Kai ku­rios par­ti­jos per šiuos sa­vi­val­dos rin­ki­mus pa­ty­rė reikš­min­gą man­da­tų su­ma­žė­ji­mą, o sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je vei­ku­sių ko­mi­te­tų at­sto­vai vi­siš­kai ne­pel­nė gy­ven­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mo.

Nors pra­ėju­sios ka­den­ci­jos mies­to ta­ry­bo­je dar­bą pra­dė­jo­me ke­tu­rie­se, jos pa­bai­go­je tu­rė­jo­me še­šių na­rių ko­man­dą. Vi­du­ry­je ka­den­ci­jos ma­ty­da­ma mū­sų frak­ci­jos dar­bo eti­ką iš Čes­lo­vo Dau­gė­los ko­mi­te­to pas mus at­ėjo Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo sky­riaus ve­dė­ja Vil­ma Kruš­nie­nė. Vė­liau iš ki­to ko­mi­te­to – bu­vu­sio me­ro Vy­tau­to Gri­ga­ra­vi­čiaus pa­va­duo­to­ja Va­lė Gi­bie­nė.

Tai­gi, dar tik ka­den­ci­jos pra­džia ir anks­ti sa­ky­ti, ko­kia sudėtimi baigsime šią ka­denciją.

– Kaip ver­ti­na­te sa­vo as­me­ni­nius re­zul­ta­tus per šiuos sa­vi­val­dos rin­ki­mus?

– Aš dė­kin­gas Aly­taus mies­to ben­druo­me­nei, kad kaip ir per pra­ėju­sius, taip ir per šiuos sa­vi­val­dos rin­ki­mus iš ant­ro­sios Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų kan­di­da­tų są­ra­šo į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą po­zi­ci­jos bu­vau iš­rei­tin­guo­tas į pir­mą­ją.

– Kas la­biau­siai nu­vi­lia ir skau­di­na po­li­ti­ko­je?

– Vie­nas blo­giau­sių as­pek­tų yra ar­gu­men­tuo­tos vie­šo­sios nuo­mo­nės ci­niš­kas ig­no­ra­vi­mas. Šiuo me­tu ten­ka ste­bė­ti si­tu­a­ci­ją, ku­ri su­si­klos­tė ren­giant mies­to ben­dro­jo pla­no ko­re­ga­vi­mą.

Sun­ku su­vok­ti, kad pa­siek­ta pa­dė­tis, kai vie­šą­jį in­te­re­są pra­de­da gin­ti pro­ku­ra­tū­ra nuo tos ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri turėtų būti es­mi­nė vie­šo­sios nuo­mo­nės ir vie­šų­jų in­te­re­sų įga­lin­to­ja – tai yra Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės.

To­kia si­tu­a­ci­ja yra itin tok­siš­ka vi­sai sa­vi­val­dai ir da­ro ža­lą pa­si­ti­kė­ji­mui ja.

– Ar bu­vo leng­va ap­si­spręs­ti, kur ieš­ko­ti dar­bo ne­te­kus vi­ce­me­ro pa­rei­gų?

– Per va­sa­rą pail­sė­jau, vis­ką ap­gal­vo­jau, su­pra­tau, kad at­ėjo me­tas pa­čiam im­tis ver­slo, tą lei­džia da­ry­ti su­kaup­tos ži­nios ir pa­tir­tys.

Šį mė­ne­sį įstei­giau įmo­nę, ku­rios veik­los kryp­tys – pro­ce­sų val­dy­mas, teisė ir IT sprendimai. Taip pat esu My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mos veik­los au­di­to pro­gra­mos ma­gist­ran­tas, tad lau­kia ir šių stu­di­jų už­bai­gi­mas.

Veik­los ne­trūks­ta ir jau ne vie­ne­rius me­tus kar­tu su mo­ky­to­jais, mo­kyk­lų vadovais, savi­valdybėmis ir My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­tu ko­or­di­nuo­ja­mo­se Aly­tu­je ir Pa­ne­vė­žy­je vei­kian­čio­se Eko­no­mi­kos ir ver­slo aka­de­mi­jo­se, ki­to­se sa­va­no­riš­kais pa­grin­dais pri­si­de­da­mo­se veik­lo­se.

– Gal po­sū­kiui į ver­slą tu­rė­jo įta­kos, kad jū­sų tė­vas yra ver­sli­nin­kas?

– Ži­no­ma, tė­vų pa­lai­ky­mas ir jų su­teik­tos pa­mo­kos yra es­mi­nės. Iš ma­mos – gy­dy­to­jos mo­kiau­si em­pa­ti­jos, iš tė­čio – są­ži­nin­gu­mo, iš bro­lio, avia­ci­jos in­ži­nie­riaus, dir­bančio Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Ko­ven­trio uni­ver­si­te­te, – at­kak­lu­mo, o iš ma­mos dė­dės, pogrin­di­nio lei­di­nio „Auš­ra“ re­dak­to­riaus ir ku­ni­go am­ži­ną jam atil­sį Lion­gi­no Ku­ne­vi­čiaus – prin­ci­pin­gu­mo ir ne­pri­si­tai­kė­liš­ku­mo, nepriklausomai nuo są­ly­gų sudėtingumo, kuriose esi pri­vers­tas veik­ti.

– Ko­kias ge­ras ir blo­gas sa­vo cha­rak­te­rio sa­vy­bes ga­lė­tu­me įvar­dy­ti?

– Prie blo­gų sa­vy­bių pri­skir­čiau per­fek­cio­niz­mą ir smul­kme­niš­ku­mą.

Ge­ros sa­vy­bės – em­pa­ti­ja ir veiks­mus ly­din­tis lai­ki­nu­mo suvokimo jaus­mas, taip vie­no­dai gerb­iant vi­sas si­tu­a­ci­jas, ku­rio­se at­si­du­riu.

Kal­bė­jo­si Al­ma Mos­tei­kai­tė