Po­mi­do­rų vy­nas. Šis gur­ma­niš­kas gė­ri­mas ga­mi­na­mas Aly­taus kai­me

Lie­tu­vo­je yra apie 17 li­cen­ci­juo­tų vy­ni­nių, ma­žų­jų – apie 10. Aly­taus kraš­te kol kas gy­vuo­ja tik vie­na li­cen­ci­juo­ta vy­ni­nė. „Miella vyninė“ du­ris at­vė­rė 2022 me­tais, o šiuo me­tu jos ga­mi­niai įver­tin­ti au­ten­tiš­kų lie­tu­viš­kų ga­mi­nių ko­ky­bės žen­klu – Lie­tu­vos tau­ti­nio pa­vel­do ser­ti­fi­ka­tu.

Ver­slas at­si­ra­do pan­de­mi­jos me­tu, o jo pa­grin­das – dau­giau nei šim­tą me­tų sie­kian­čios Ada­mo­nių šei­mos vyn­da­rys­tės tra­di­ci­jos, ku­rias pa­vel­dė­jo bro­lis ir se­suo Ir­man­tas Ada­mo­nis ir Eg­lė Ada­mo­ny­tė. Vyn­da­rys­tė ta­po šei­my­ni­niu ver­slu, jo ėmė­si Eg­lės vy­ras Ma­ri­jus Ja­ki­ne­vi­čius ir jo svai­nis Ir­man­tas Ada­mo­nis. Vy­ni­nės pa­va­di­ni­mas taip pat sim­bo­li­zuo­ja ben­drys­tę – M.I.E.L­.L.A yra sa­vi­nin­kų ir jų vai­kų pir­mų­jų var­do rai­džių san­trum­pa.

Pir­miau­sia ver­slo su­ma­ny­to­jai pra­dė­jo ieš­ko­tis tin­ka­mų ga­my­bi­nių pa­tal­pų, ta­čiau su­ras­ti ne­pa­vy­ko, to­dėl pa­sta­tė pa­tys, Kau­no ko­le­gi­jo­je M.Ja­ki­ne­vi­čius ir I.Ada­mo­nis bai­gė vyn­da­rys­tės kur­sus. Ne­tru­kus ap­lan­kė ir pir­mo­ji sėk­mė: lie­tu­viš­ko vy­no čem­pio­na­te lai­mė­jo ke­tu­ris me­da­lius, du „Miel­la vy­ni­nės“ vy­nai bu­vo įver­tin­ti kaip ge­riau­si Lie­tu­vo­je sa­vo ka­te­go­ri­jo­je.

„Mū­sų mo­čiu­tė Ona mo­kė, jog vy­ną rei­kia da­ry­ti iš to, ką duo­da gam­ta. Pa­vyz­džiui, obuo­lių vy­nas, kaip ir anks­čiau, taip ir da­bar, yra ga­mi­na­mas tik iš an­ta­ni­nių obuo­lių sul­čių. Iki šiol yra iš­li­ku­sių se­nų­jų obe­lų, iš ku­rių vai­sių mū­sų gi­mi­nė­je bu­vo ga­mi­na­mas vy­nas. Vyš­nios ir juo­die­ji ser­ben­tai taip pat nuo se­no au­go mo­čiu­tės so­dy­bo­je. O miš­ko gė­ry­bių mo­čiu­tė ke­liau­da­vo į ar­ti­miau­sią miš­ką ir rais­tą pa­si­rink­ti“, – pa­sa­ko­ja E.Ada­mo­ny­tė.

Šiuo me­tu vy­nams ga­min­ti nau­do­ja­ma šiuo­lai­kiš­ka įran­ga, ta­čiau nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ne­pa­kei­čia nei ga­mi­nio ga­my­bos bū­do, nei re­cep­tū­ros, nei uni­ka­lių sa­vy­bių su­dė­ties, nei tra­di­ci­nės ža­lia­vos. Vy­no ga­my­bai rei­ka­lin­gus vai­sius, uo­gas „Miel­la vy­ni­nės“ vyn­da­riai per­ka tik iš Lie­tu­vos ūki­nin­kų, o di­džio­ji jų da­lis at­ke­liau­ja bū­tent iš Dzū­ki­jos kraš­to ūkių.

– Ko­kią ži­nu­tę ne­šate apie Aly­taus kraš­tą, ku­ria­me esa­te pir­mo­ji li­cen­ci­juo­ta na­tū­ra­lios fer­men­ta­ci­jos vai­sių uo­gų vy­ni­nė, ir sa­vo jau­ną ver­slą? – tra­di­ci­nio, daug dė­me­sio su­lau­kian­čio ren­gi­nio iš­va­ka­rė­se klau­sia­me Ma­ri­jaus Ja­ki­ne­vi­čiaus.

– Ne vie­nas ke­liau­to­jas, ke­liau­da­mas į to­kias ša­lis kaip Pran­cū­zi­ja, Ita­li­ja ap­lan­ko vie­tos vy­ni­nes ir su­si­pa­žįs­ta su to re­gio­no ga­mi­na­mu vy­nu. „Miel­la vy­ni­nė“ tu­riz­mo pa­ro­do­je skleis ži­nią, jog ke­liau­to­jai Lie­tu­vo­je taip pat ga­li su­si­pa­žin­ti ir at­ras­ti mū­sų kraš­te ga­mi­na­mo vy­no sko­nį. Tad mū­sų vie­na iš pa­grin­di­nių mi­si­jų ir yra pri­sta­ty­ti vyn­da­rys­tės tu­riz­mą ir kvies­ti ke­liau­to­jus pa­žin­ti lie­tu­viš­ką vy­ną bei at­ras­ti Dzū­ki­jos kraš­te „Miel­la vy­ni­nę“ ir jos vy­nuo­gy­ną.

– Kiek rū­šių vy­nų šiuo me­tu ga­mi­na­te?

– Jei skai­čiuo­tu­me ga­mi­na­mus ir eks­pe­ri­men­ti­nius vy­nus tuo­met jų ga­li­ma bū­tų su­skai­čiuo­ti ir dau­giau kaip 25 skir­tin­gas rū­šis.

– Ar uo­gų vy­nai tik sal­dūs, ar ar čia toks mi­tas?

– Vi­siš­kas mi­tas ir nu­si­sto­vė­jęs klai­din­gas mąs­ty­mas apie lie­tu­viš­kus uo­gų vy­nus. Sau­su­mas ar sal­du­mas vi­siš­kai pri­klau­so nuo vyn­da­rio ku­ria­mo re­cep­to ir su­ma­ny­mo. Pu­sė mū­sų ga­mi­na­mų vy­nų yra sau­si, ki­ti pu­siau sau­si, pu­siau sal­dus bei sal­dūs. Sal­die­ji mū­sų vy­nai yra įtrauk­ti į Lie­tu­vos tau­ti­nio pa­vel­do są­ra­šą. Be­je, po­pu­lia­riau­sias ir ap­do­va­no­ji­mų su­lau­kęs – vyš­nių sau­sas vy­nas.

– Ori­gi­na­liau­sias jū­siš­kis vy­nas, kiek gir­dė­jau, ga­mi­na­mas iš po­mi­do­rų…?

– Po­mi­do­rų vy­ną pa­va­din­tu­me gur­ma­niš­kiau­siu vy­nu iš vi­sos mū­sų ga­mi­na­mų vy­nų pa­le­tės. Esa­me vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je bei Bal­ti­jos vals­ty­bė­se, ku­rie ga­mi­na­me to­kį gė­ri­mą.

– Gal tu­ri­te ir ne­al­ko­ho­li­nio vy­no?

– Kol kas ne­tu­ri­me, bet at­ei­ties pla­nuo­se nel­ko­ho­li­nis yra.

– Tech­no­lo­gi­nis klau­si­mas – ką reiš­kia na­tū­ra­li fer­men­ta­ci­ja ir kaip na­tū­ra­lu­mas at­si­lie­pia kai­nai?

– Moks­liš­kai na­tū­ra­li fer­man­ta­ci­ja reiš­kia ener­gi­ją iš­ski­rian­tis mais­ti­nių me­džia­gų (pa­vyz­džiui, gliu­ko­zės) ana­e­ro­bi­nis fer­men­ti­nis ski­li­mas, o pa­pras­tai ta­riant – mie­lės val­go cuk­rų ir ga­mi­na­mas al­ko­ho­lis. Tai reiš­kia, kad al­ko­ho­lį pa­ga­mi­na­me, o ne pri­de­da­me. Jei kal­ba­me apie kai­ną, tai ji di­dži­ą­ja da­li­mi pri­klau­so nuo vals­ty­bės tai­ko­mų ak­ci­zų ir mo­kes­čių, nes ko­kia 40 proc. kai­nos su­da­ro vals­ty­bi­niai mo­kes­ciai. Tad nuo sau­sio 1-osios pa­kė­lus ak­ci­zus, tai at­si­lieps ir kai­noms Lie­tu­vo­je.

– Bai­gė­te vyn­da­rys­tės kur­sus Kau­no ko­le­gi­jo­je – kuo as­me­niš­kai jus už­ka­bi­no ši­tas ama­tas? Kaž­kaip įsi­vaiz­da­vau, kad šio ama­to ga­li­ma iš­mok­ti ne­bent Pran­cū­zi­jo­je ar Ita­li­jo­je.

– Taip, vyn­da­rys­tės kur­sus bai­giau Kau­no ko­le­gi­jo­je, nes tik vie­nin­te­lė įstai­ga, ku­ri juos ren­gia, o vyn­da­rys­tės ama­tas la­bai įdo­mus pats sa­vai­me. Tai – nuo­la­ti­niai ieš­ko­ji­mai, at­ra­di­mai ir sie­ki­mai su­kur­ti bei su­ba­lan­suo­ti kuo ge­res­nį vy­ną. La­bai įdo­mus kū­ry­bi­nis pro­ce­sas.

Be­je, jei kal­ba­me apie vyn­da­rys­tės ama­tą, tai jo ne­mo­ko nie­kur, bet per­duo­da iš kar­tos į kar­tą tik šei­mo­je. Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je ga­li­ma pa­si­sem­ti pa­tir­ties, ži­nių, bet svar­bu no­ras ieš­ko­ti ir vi­sa­da to­bu­lė­ti.

– Ar pats ku­ria­te vy­no re­cep­tus?

–Tik­rai taip.

– Iš kur gau­na­te ža­lia­vos vy­nams?

– Di­džio­ji da­lis ža­lia­vų at­ke­liau­ja iš vie­ti­nių Aly­taus ra­jo­no, Pie­tų Lie­tu­vos ūki­nin­kų ūkių, ku­rie au­gi­na ser­ben­tus, sva­rai­nius, avie­tes ir pa­na­šiai.

– Me­tus lai­ko sie­kė­te li­cen­ci­jos, pa­so­din­ote vy­nuo­gy­ną – įspū­din­gas už­mo­jis, bet ar Lie­tu­va kli­ma­to pras­me yra pa­lan­ki vyn­da­rys­tei?

– Tu­ri­me pa­si­so­di­nę virš 5 tūks­tan­čių au­ga­lų vy­nuo­gy­ną. Vi­si vyn­me­džiai ser­ti­fi­kuo­ti, tu­ri pa­sus ir yra pri­tai­ky­ti bū­tent šio kraš­to kli­ma­tui. Vy­nuo­gy­ną ga­li­ma pa­ma­ty­ti va­žiuo­jant ke­liu Jiez­nas-Drus­ki­nin­kai, jis yra ša­lia vy­ni­nės.

– Kas pa­lai­ko op­ti­miz­mą kur­ti to­kį ver­slą?

– Op­ti­miz­mą vi­sa­da pa­lai­ko mū­sų pro­duk­to įver­ti­ni­mai ir pri­pa­ži­ni­mai įvai­riuo­se kon­kur­suo­se bei nuo­la­ti­niai at­ra­di­mai kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se. Pa­lai­ko žmo­nių šyp­se­nos, kai jie pa­ra­ga­vę su­pran­ta, kad lie­tu­viš­kas vy­nas yra ge­ras.

– Mi­ni­te lie­tu­viš­ko ku­li­na­ri­nio pa­vel­do tra­di­ci­jas – ar ga­li­ma kal­bė­ti apie lie­tu­viš­ką vyn­da­rys­tę Dzū­ki­jo­je, ki­taip sa­kant, – ką gė­rė mū­sų pro­tė­viai?

– Mū­sų pro­tė­viai bu­vo iš­ra­din­gi ir jau nuo se­no mo­kė­jo ga­min­ti ne tik stip­riuo­sius gė­ri­mus, alų, mi­dų, bet ir vy­ną. Net še­ši mū­sų ga­mi­na­mi vy­nai įtrauk­ti į tau­ti­nio pa­vel­do są­ra­šą, nes ga­mi­na­mi griež­tai lai­kan­tis mū­sų šei­mos re­cep­to. Lie­tu­va ne­bu­vo vy­nuo­gių au­gi­ni­mo kraš­tas, tad ir šios tra­di­ci­jos – ga­min­ti vy­ną iš vy­nuo­gių – nė­ra. Lie­tu­viai ga­mi­no vy­ną iš uo­gų, vai­sių ypač obuo­lių, ser­ben­tų. Ma­nau, kad kiek­vie­nas sa­vo šei­mo­je ga­li at­ras­ti se­ne­lius, ku­rie kai­me ga­mi­no vie­no­kį ar ki­to­kį vai­sių uo­gų vy­ną.

– Ne už kal­nų pa­va­sa­ris, esa­te mi­nė­jęs, kad va­sa­rą yra min­čių su­reng­ti Dzū­ki­jo­je vie­ti­nės pro­duk­ci­jos, ne­bū­ti­nai vy­nų, de­gus­ta­ci­jos šven­tę – gal jau yra kon­kre­tes­nių min­čių?

– Pla­nų tu­ri­me tik­rai daug, tad vi­sas nau­jie­nas tik­rai grei­tai iš­gir­si­te. Šven­tė bus, o ko­kia for­ma, ma­nau, pri­klau­sys jau nuo vy­no (juo­kia­si).

Sausio 26–28 d. „Miella vyninė“ pri­sta­tys nau­jas gast­ro­no­mi­nio tu­riz­mo kryp­tis pa­ro­do­je „Ad­ven­tur 2024“ Vil­niuje, „Litexpo“ parodų centre.