Po ke­tu­rio­li­kos me­tų iš už­sie­nio į Aly­tų grį­žę, čia ver­slą su­kū­rę Er­nes­ta ir To­mas: „Ne­bi­jo­ki­te ri­zi­kuo­ti, juk gy­ve­na­me tik kar­tą”

Į už­sie­nį iš­vy­ko ne­ma­tę gy­ve­ni­mo ir nie­ko ne­pa­ty­rę

Aly­tiš­kiai Er­nes­ta ir To­mas su­si­pa­ži­no mo­ky­da­mie­si Aly­taus ko­le­gi­jo­je. Er­nes­ta čia stu­di­ja­vo įmo­nių ir įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mą, To­mas – tarp­tau­ti­nių kro­vi­nių per­ve­ži­mo lo­gis­ti­ką.

Bai­gę moks­lus iš­vy­ko į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Kaip abu pri­si­me­na, ne­ma­tę gy­ve­ni­mo ir nie­ko ne­pa­ty­rę pla­na­vo ten šiek tiek pa­bū­ti, už­si­dirb­ti to­li­mes­niems moks­lams, nuo­sa­vam būs­tui ir grįž­ti į Aly­tų. Bet taip jau su­si­klos­tė, kad už­sie­ny­je te­ko pra­leis­ti ke­tu­rio­li­ka me­tų.

Skau­džios gy­ve­ni­mo pa­mo­kos – pa­lai­do­ti tė­vai, ar­ti­mų­jų iš­da­vys­tės – tar­si pri­ver­tė Lie­tu­vos at­si­ža­dė­ti vi­siš­kai.

„Gy­ve­no­me vie­na­me iš did­mies­čių, iš pra­džių įsi­dar­bi­no­me oro uos­to grei­to mais­to už­kan­di­nės ka­so­je, po to – res­to­ra­ne pa­da­vė­jais. Vė­liau aš pra­dė­jau dirb­ti gro­žio sri­ty­je, už­si­ė­miau blaks­tie­nų pri­au­gi­ni­mu, da­riau per­ma­nen­ti­nį ma­kia­žą. Vy­ras įkū­rė sa­vo ver­slą ir pre­kia­vo įvai­riais už­kan­džiais. Tie­siog gy­ve­no­me, dir­bo­me ir tiek. Gy­ve­ni­mas bu­vo dau­giau juo­das nei bal­tas“, – pa­sa­ko­jo Er­nes­ta.

Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gi­mė ir abu Da­raš­ke­vi­čių vai­kai: sū­nus Ug­nius, ku­riam da­bar dvy­li­ka me­tų, ir duk­ra Mė­ja Ma­ria, šian­dien tu­rin­ti ket­ve­rius me­tu­kus.

Er­nes­ta grį­žo dau­giau nei prieš me­tus, To­mas – prieš mė­ne­sį

Er­nes­tai ir To­mui už­sie­ny­je tu­rint sa­vo, kad ir ne­di­de­lį ver­slą tik­rai pa­vy­ko už­si­dirb­ti. Ta­čiau jie moks­lų nu­spren­dė to­liau ne­be­tęs­ti, ge­riau kaup­ti pi­ni­gus nuo­sa­vam būs­tui įsi­gy­ti ir gal­būt ver­slui plės­ti.

„Vie­ną die­ną at­ėjo su­vo­ki­mas, kad kas­die­ny­bė Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ne­be­ten­ki­na. Ne­tei­kia lai­mės ge­ras už­dar­bis, sta­bi­lu­mas. Dirb­da­ma gro­žio sri­ty­je nie­ka­da ne­si­jau­čiau sa­ve re­a­li­za­vu­si. Nors fi­nan­siš­kai ir ga­lė­jau daug ką sau leis­ti, bet lai­mės ne­be­jau­čiau. Ma­no tė­tis il­gus me­tus gy­ve­no sve­tur, pla­na­vo grįž­ti į Lie­tu­vą, ta­čiau taip ir ne­spė­jo. Dėl šir­dies pro­ble­mų jo gy­vy­bė už­ge­so Nor­ve­gi­jo­je. Su­si­tau­pę pi­ni­gų nuo­sa­vam būs­tui tu­rė­jo­me ap­si­spręs­ti, kur jį įsi­gy­ti: Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ar Lie­tu­vo­je. Pa­gal­vo­jo­me, jei būs­tą nu­si­pirk­si­me už­sie­ny­je, ten ir lik­si­me. Nu­spren­dė­me ri­zi­kuo­ti ir grįž­ti į Aly­tų“, – min­ti­mis da­li­jo­si Er­nes­ta.

Taip dau­giau nei prieš me­tus Er­nes­ta per ke­lis mė­ne­sius su­si­pa­ka­vo la­ga­mi­nus, pa­si­ė­mė abu vai­kus ir grį­žo į Aly­tų. Prieš mė­ne­sį iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos par­va­žia­vo jos vy­ras.

Iš pra­džių šei­ma ap­si­gy­ve­no nuo­mo­ja­ma­me bu­te, o vi­siš­kai ne­se­niai įsi­gi­jo ir nuo­sa­vą bu­tą.

Jiems grįž­ti į Aly­tų iš did­mies­čio, pa­sak Er­nes­tos ir To­mo, bu­vo di­de­lių bai­mių. Vis­kas čia pri­mi­nė tė­vus, mies­tas at­ro­dė per ma­žas sa­ve re­a­li­zuo­ti, gal­vo­jo, kad čia bus ma­žai jau­ni­mo, li­kę tik sen­jo­rai, tuš­čios gat­vės. Dar di­des­nė bai­mė bu­vo dėl vai­kų: kaip sek­sis jiems, nie­ka­da ne­si­mo­kiu­siems Lie­tu­vo­je, įsi­lie­ti į lie­tu­viš­ką gy­ve­ni­mą.

Nors tė­vai su sū­nu­mi na­muo­se ben­dra­vo lie­tu­viš­kai, ta­čiau Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je jis lan­kė an­gliš­ką mo­kyk­lą.

„Ir kaip aš kly­dau dėl vis­ko, gal­vo­da­ma apie Aly­tų“

„Per vie­ne­rius me­tus mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė tie­siog ne­ti­kė­tai ge­ru kam­pu. Ir kaip aš kly­dau dėl vis­ko, gal­vo­da­ma apie Aly­tų. Aly­tus ta­po ma­no šir­dies mies­tu, ku­ris ma­ne ir ma­no šei­mą pri­ėmė la­bai šil­tai. Lei­do re­a­bi­li­tuo­tis po pra­ei­ty­je pa­tir­tų gy­ve­ni­mo trau­mų ir vi­siš­kai at­si­gau­ti. Mies­tas tik­rai gra­žus ir ža­lias, ge­rai tvar­ko­mas, daug vai­kų žai­di­mų aikš­te­lių, me­ras Ce­siu­lis tie­siog šau­nuo­lis“, – sa­kė E. Da­raš­ke­vi­čie­nė.

Da­raš­ke­vi­čių vai­kai jau spė­jo Aly­tu­je su­si­ras­ti drau­gų. Penk­tą kla­sę Šal­ti­nių pro­gim­na­zi­jo­je sū­nus Ug­nius bai­gia ge­riau­siais pa­žy­miais. Kaip tvir­ti­no Er­nes­ta, ji ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad taip ge­rai sek­sis vai­kui, nie­ka­da ne­si­mo­kiu­siam Lie­tu­vo­je: „Jis bu­vo pir­mū­nas an­gliš­ko­je mo­kyk­lo­je, tarp pir­mū­nų – ir Aly­taus mo­kyk­lo­je.“

Drau­gų ir ar­ti­mų­jų pa­stū­mė­ta gro­žio sri­tį pa­kei­tė į šven­čių de­ko­ra­vi­mo

Į Aly­tų grį­žu­si Er­nes­ta tuoj pat su vy­ro pa­gal­ba ėmė kur­ti šei­mos ver­slą. Kaip in­di­vi­du­a­li veik­la at­si­ra­do Da­raš­ke­vi­čių stu­di­ja D’Fa­mi­ly De­cor, už­si­i­man­ti įvai­rių šven­čių, dau­giau­sia – ves­tu­vių de­ko­ra­vi­mu.

Anot Er­nes­tos, drau­gų ir ar­ti­mų­jų pa­stū­mė­ta ji gro­žio sri­tį pa­kei­tė į šven­čių de­ko­ra­vi­mo ir toks ver­slas bu­vo pa­ste­bė­tas tik pra­dė­jus dirb­ti: „Iš kar­to ga­vo­me už­sa­ky­mų de­ko­ruo­ti šven­tes ir mums tik­rai ge­rai se­ka­si. Už­sa­ky­mų tu­ri­me vi­sai šiai va­sa­rai iki spa­lio mė­ne­sio Aly­tu­je ir aš­tuo­nias­de­šim­ties ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­link jį, pa­vyz­džiui, Kau­no ra­jo­ne.“

De­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je Er­nes­ta daž­niau­siai ge­ne­ruo­ja idė­jas, o vy­ras To­mas, pa­sak mo­ters, yra pa­gal­bos ran­kos.

Kaip at­si­ra­do šei­mos šven­čių stu­di­ja

Ka­dan­gi pri­si­kau­pė daug de­ko­ra­vi­mui rei­ka­lin­gų reik­me­nų, Da­raš­ke­vi­čiai ėmė ieš­ko­ti pa­tal­pų jiems san­dė­liuo­ti. Su­si­ra­do nuo­mo­ja­mas pa­tal­pas at­nau­jin­ta­me bu­vu­sio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to sep­tin­ta­me aukš­te.

„Sa­vi­nin­kas mums jas ap­ro­dė, pa­ti­ko. La­bai ne­si­no­rė­jo jas nau­do­ti tik san­dė­lia­vi­mui. To­dėl iš­si­nuo­mo­tas pa­tal­pas nu­spren­dė­me įdar­bin­ti. Pa­ste­bė­jo­me, kad Aly­tu­je trūks­ta erd­vių šei­mų šven­tėms su vai­kais, o jos ga­lė­tų tu­rė­ti pa­klau­są“, – apie gi­mu­sią idė­ją nau­jam šei­mos ver­slui pa­sa­ko­ja Er­nes­ta ir To­mas.

Taip D’Fa­mi­ly De­cor veik­la bu­vo pa­pil­dy­ta šei­mos šven­čių su žai­di­mais stu­di­ja Mi­ni Par­ty, ku­ri ką tik ati­da­ry­ta ir tal­pi­na 25–30 žmo­nių.

Iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos į Aly­tų grį­žę ir čia ver­slą įkū­rę Da­raš­ke­vi­čiai šian­dien jau­čia­si iš tie­sų lai­min­gi. Kaip pa­tys sa­ko, kaž­kaip net ne­drą­su gir­tis sa­vo sėk­mė­mis, bet no­ri­si bū­ti ma­ža ži­nu­te dve­jo­jan­tiems grįž­ti į Lie­tu­vą: „Ne­bi­jo­ki­te ri­zi­kuo­ti, ne­bi­jo­ki­te ban­dy­ti ir iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos, nes tik iš­ėjus iš ten, kur sau­gu, šil­ta ir pa­to­gu, pra­si­de­da tik­ra­sis gy­ve­ni­mas. Ne­bi­jo­ki­te keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo, jei jau­čia­tės ne­lai­min­gi. Juk gy­ve­na­me tik kar­tą.“