Po ke­tu­rio­li­kos me­tų iš už­sie­nio į Aly­tų grį­žę, čia ver­slą su­kū­rę Er­nes­ta ir To­mas: „Ne­bi­jo­ki­te ri­zi­kuo­ti, juk gy­ve­na­me tik kar­tą” (0)

Alma MOSTEIKAITĖ, alma@ana.lt
Er­nes­ta ir To­mas Da­raš­ke­vi­čiai su sūnumi Ugniumi ir dukra Mėja Maria.
Er­nes­ta ir To­mas Da­raš­ke­vi­čiai su sūnumi Ugniumi ir dukra Mėja Maria.
Aly­tiš­kiai Er­nes­ta ir To­mas Da­raš­ke­vi­čiai ke­tu­rio­li­ka me­tų gy­ve­no ir dir­bo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Kai su­si­tau­pė pi­ni­gų nuo­sa­vam būs­tui įsi­gy­ti, te­ko ap­si­spręs­ti, kur to­liau kur­tis – už­sie­ny­je ar Aly­tu­je. „Jei per­ka­me būs­tą Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, tai ten ir lie­ka­me. O lik­ti il­giau ne­si­no­rė­jo, ten gy­ve­ni­mas bu­vo dau­giau juo­das nei bal­tas. Su vy­ru su­ta­rė­me ri­zi­kuo­ti ir grįž­ti į Aly­tų. Juk ry­to­jus nie­kam nė­ra pa­ža­dė­tas. Jau ge­riau ri­zi­kuo­ti ir ban­dy­ti da­bar, nei vė­liau gai­lė­tis, kad net ne­pa­ban­dei“, – sa­ko Er­nes­ta. Da­raš­ke­vi­čiai Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je įkū­rė sa­vo ver­slą, tei­kia šven­čių de­ko­ra­vi­mo pa­slau­gas. Ką tik ati­da­rė šei­mos šven­čių stu­di­ją. Šian­dien Er­nes­ta su To­mu, anot jų pa­čių, no­ri bū­ti ma­ža ži­nu­te tiems, ku­rie dar dve­jo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą: „Ne­bi­jo­ki­te ri­zi­kuo­ti, juk gy­ve­na­me tik kar­tą.“

Į už­sie­nį iš­vy­ko ne­ma­tę gy­ve­ni­mo ir nie­ko ne­pa­ty­rę

Aly­tiš­kiai Er­nes­ta ir To­mas su­si­pa­ži­no mo­ky­da­mie­si Aly­taus ko­le­gi­jo­je. Er­nes­ta čia stu­di­ja­vo įmo­nių ir įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mą, To­mas – tarp­tau­ti­nių kro­vi­nių per­ve­ži­mo lo­gis­ti­ką.

Bai­gę moks­lus iš­vy­ko į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Kaip abu pri­si­me­na, ne­ma­tę gy­ve­ni­mo ir nie­ko ne­pa­ty­rę pla­na­vo ten šiek tiek pa­bū­ti, už­si­dirb­ti to­li­mes­niems moks­lams, nuo­sa­vam būs­tui ir grįž­ti į Aly­tų. Bet taip jau su­si­klos­tė, kad už­sie­ny­je te­ko pra­leis­ti ke­tu­rio­li­ka me­tų.

Skau­džios gy­ve­ni­mo pa­mo­kos – pa­lai­do­ti tė­vai, ar­ti­mų­jų iš­da­vys­tės – tar­si pri­ver­tė Lie­tu­vos at­si­ža­dė­ti vi­siš­kai.

„Gy­ve­no­me vie­na­me iš did­mies­čių, iš pra­džių įsi­dar­bi­no­me oro uos­to grei­to mais­to už­kan­di­nės ka­so­je, po to – res­to­ra­ne pa­da­vė­jais. Vė­liau aš pra­dė­jau dirb­ti gro­žio sri­ty­je, už­si­ė­miau blaks­tie­nų pri­au­gi­ni­mu, da­riau per­ma­nen­ti­nį ma­kia­žą. Vy­ras įkū­rė sa­vo ver­slą ir pre­kia­vo įvai­riais už­kan­džiais. Tie­siog gy­ve­no­me, dir­bo­me ir tiek. Gy­ve­ni­mas bu­vo dau­giau juo­das nei bal­tas“, – pa­sa­ko­jo Er­nes­ta.

Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gi­mė ir abu Da­raš­ke­vi­čių vai­kai: sū­nus Ug­nius, ku­riam da­bar dvy­li­ka me­tų, ir duk­ra Mė­ja Ma­ria, šian­dien tu­rin­ti ket­ve­rius me­tu­kus.

 

Er­nes­ta grį­žo dau­giau nei prieš me­tus, To­mas – prieš mė­ne­sį

Er­nes­tai ir To­mui už­sie­ny­je tu­rint sa­vo, kad ir ne­di­de­lį ver­slą tik­rai pa­vy­ko už­si­dirb­ti. Ta­čiau jie moks­lų nu­spren­dė to­liau ne­be­tęs­ti, ge­riau kaup­ti pi­ni­gus nuo­sa­vam būs­tui įsi­gy­ti ir gal­būt ver­slui plės­ti.

„Vie­ną die­ną at­ėjo su­vo­ki­mas, kad kas­die­ny­bė Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ne­be­ten­ki­na. Ne­tei­kia lai­mės ge­ras už­dar­bis, sta­bi­lu­mas. Dirb­da­ma gro­žio sri­ty­je nie­ka­da ne­si­jau­čiau sa­ve re­a­li­za­vu­si. Nors fi­nan­siš­kai ir ga­lė­jau daug ką sau leis­ti, bet lai­mės ne­be­jau­čiau. Ma­no tė­tis il­gus me­tus gy­ve­no sve­tur, pla­na­vo grįž­ti į Lie­tu­vą, ta­čiau taip ir ne­spė­jo. Dėl šir­dies pro­ble­mų jo gy­vy­bė už­ge­so Nor­ve­gi­jo­je. Su­si­tau­pę pi­ni­gų nuo­sa­vam būs­tui tu­rė­jo­me ap­si­spręs­ti, kur jį įsi­gy­ti: Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ar Lie­tu­vo­je. Pa­gal­vo­jo­me, jei būs­tą nu­si­pirk­si­me už­sie­ny­je, ten ir lik­si­me. Nu­spren­dė­me ri­zi­kuo­ti ir grįž­ti į Aly­tų“, – min­ti­mis da­li­jo­si Er­nes­ta.

Taip dau­giau nei prieš me­tus Er­nes­ta per ke­lis mė­ne­sius su­si­pa­ka­vo la­ga­mi­nus, pa­si­ė­mė abu vai­kus ir grį­žo į Aly­tų. Prieš mė­ne­sį iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos par­va­žia­vo jos vy­ras.

Iš pra­džių šei­ma ap­si­gy­ve­no nuo­mo­ja­ma­me bu­te, o vi­siš­kai ne­se­niai įsi­gi­jo ir nuo­sa­vą bu­tą.

Jiems grįž­ti į Aly­tų iš did­mies­čio, pa­sak Er­nes­tos ir To­mo, bu­vo di­de­lių bai­mių. Vis­kas čia pri­mi­nė tė­vus, mies­tas at­ro­dė per ma­žas sa­ve re­a­li­zuo­ti, gal­vo­jo, kad čia bus ma­žai jau­ni­mo, li­kę tik sen­jo­rai, tuš­čios gat­vės. Dar di­des­nė bai­mė bu­vo dėl vai­kų: kaip sek­sis jiems, nie­ka­da ne­si­mo­kiu­siems Lie­tu­vo­je, įsi­lie­ti į lie­tu­viš­ką gy­ve­ni­mą.

Nors tė­vai su sū­nu­mi na­muo­se ben­dra­vo lie­tu­viš­kai, ta­čiau Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je jis lan­kė an­gliš­ką mo­kyk­lą.

 

„Ir kaip aš kly­dau dėl vis­ko, gal­vo­da­ma apie Aly­tų“

„Per vie­ne­rius me­tus mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė tie­siog ne­ti­kė­tai ge­ru kam­pu. Ir kaip aš kly­dau dėl vis­ko, gal­vo­da­ma apie Aly­tų. Aly­tus ta­po ma­no šir­dies mies­tu, ku­ris ma­ne ir ma­no šei­mą pri­ėmė la­bai šil­tai. Lei­do re­a­bi­li­tuo­tis po pra­ei­ty­je pa­tir­tų gy­ve­ni­mo trau­mų ir vi­siš­kai at­si­gau­ti. Mies­tas tik­rai gra­žus ir ža­lias, ge­rai tvar­ko­mas, daug vai­kų žai­di­mų aikš­te­lių, me­ras Ce­siu­lis tie­siog šau­nuo­lis“, – sa­kė E. Da­raš­ke­vi­čie­nė.

Da­raš­ke­vi­čių vai­kai jau spė­jo Aly­tu­je su­si­ras­ti drau­gų. Penk­tą kla­sę Šal­ti­nių pro­gim­na­zi­jo­je sū­nus Ug­nius bai­gia ge­riau­siais pa­žy­miais. Kaip tvir­ti­no Er­nes­ta, ji ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad taip ge­rai sek­sis vai­kui, nie­ka­da ne­si­mo­kiu­siam Lie­tu­vo­je: „Jis bu­vo pir­mū­nas an­gliš­ko­je mo­kyk­lo­je, tarp pir­mū­nų – ir Aly­taus mo­kyk­lo­je.“

 

Drau­gų ir ar­ti­mų­jų pa­stū­mė­ta gro­žio sri­tį pa­kei­tė į šven­čių de­ko­ra­vi­mo

Į Aly­tų grį­žu­si Er­nes­ta tuoj pat su vy­ro pa­gal­ba ėmė kur­ti šei­mos ver­slą. Kaip in­di­vi­du­a­li veik­la at­si­ra­do Da­raš­ke­vi­čių stu­di­ja D’Fa­mi­ly De­cor, už­si­i­man­ti įvai­rių šven­čių, dau­giau­sia – ves­tu­vių de­ko­ra­vi­mu.

Anot Er­nes­tos, drau­gų ir ar­ti­mų­jų pa­stū­mė­ta ji gro­žio sri­tį pa­kei­tė į šven­čių de­ko­ra­vi­mo ir toks ver­slas bu­vo pa­ste­bė­tas tik pra­dė­jus dirb­ti: „Iš kar­to ga­vo­me už­sa­ky­mų de­ko­ruo­ti šven­tes ir mums tik­rai ge­rai se­ka­si. Už­sa­ky­mų tu­ri­me vi­sai šiai va­sa­rai iki spa­lio mė­ne­sio Aly­tu­je ir aš­tuo­nias­de­šim­ties ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­link jį, pa­vyz­džiui, Kau­no ra­jo­ne.“

De­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je Er­nes­ta daž­niau­siai ge­ne­ruo­ja idė­jas, o vy­ras To­mas, pa­sak mo­ters, yra pa­gal­bos ran­kos.

 

Kaip at­si­ra­do šei­mos šven­čių stu­di­ja

Ka­dan­gi pri­si­kau­pė daug de­ko­ra­vi­mui rei­ka­lin­gų reik­me­nų, Da­raš­ke­vi­čiai ėmė ieš­ko­ti pa­tal­pų jiems san­dė­liuo­ti. Su­si­ra­do nuo­mo­ja­mas pa­tal­pas at­nau­jin­ta­me bu­vu­sio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to sep­tin­ta­me aukš­te.

„Sa­vi­nin­kas mums jas ap­ro­dė, pa­ti­ko. La­bai ne­si­no­rė­jo jas nau­do­ti tik san­dė­lia­vi­mui. To­dėl iš­si­nuo­mo­tas pa­tal­pas nu­spren­dė­me įdar­bin­ti. Pa­ste­bė­jo­me, kad Aly­tu­je trūks­ta erd­vių šei­mų šven­tėms su vai­kais, o jos ga­lė­tų tu­rė­ti pa­klau­są“, – apie gi­mu­sią idė­ją nau­jam šei­mos ver­slui pa­sa­ko­ja Er­nes­ta ir To­mas.

Taip D’Fa­mi­ly De­cor veik­la bu­vo pa­pil­dy­ta šei­mos šven­čių su žai­di­mais stu­di­ja Mi­ni Par­ty, ku­ri ką tik ati­da­ry­ta ir tal­pi­na 25–30 žmo­nių.

Iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos į Aly­tų grį­žę ir čia ver­slą įkū­rę Da­raš­ke­vi­čiai šian­dien jau­čia­si iš tie­sų lai­min­gi. Kaip pa­tys sa­ko, kaž­kaip net ne­drą­su gir­tis sa­vo sėk­mė­mis, bet no­ri­si bū­ti ma­ža ži­nu­te dve­jo­jan­tiems grįž­ti į Lie­tu­vą: „Ne­bi­jo­ki­te ri­zi­kuo­ti, ne­bi­jo­ki­te ban­dy­ti ir iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos, nes tik iš­ėjus iš ten, kur sau­gu, šil­ta ir pa­to­gu, pra­si­de­da tik­ra­sis gy­ve­ni­mas. Ne­bi­jo­ki­te keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo, jei jau­čia­tės ne­lai­min­gi. Juk gy­ve­na­me tik kar­tą.“

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.