Po Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus nu­lin­čia­vi­mo. Kie­no ki­to ei­lė? Ta­vo, Lie­tu­vos pat­rio­te! (42)

Po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius.
Po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius.

Iš­nie­kin­tas gar­bin­gas žmo­gus, ku­rio nė­ra gy­vų­jų tar­pe.

Gai­la, kad vi­sa tai ne­pel­ny­tai kliu­vo Tau­tos lais­vės šauk­liui, dai­niui, po­etui Jus­ti­nui Mar­cin­ke­vi­čiui.

Ži­no­ma, nuo­mo­nė yra nuo­mo­nė, dėl jos ne­pri­eš­ta­rau­ja­ma. Bet dar yra po­žiū­ris. Ma­to­me, kas vyks­ta, kaip lie­tu­vių kal­ba yra dar­ko­ma. Ma­to­me, kaip lie­tu­viš­kas iden­ti­te­tas ir to­liau yra nai­ki­na­mas.

Tai ne­gra­žiai Lie­tu­vą au­gi­na­te, mo­der­nie­ji! Tai, per­fra­za­vus po­eto ei­les ,,Tai gra­žiai ma­ne au­gi­no“, tik­tų jums, ku­rie ten, su­sė­dę su ap­do­va­no­ji­mais, su­der­gė­te jo var­dą.

Ku­ris iš jū­sų yra bal­tas, juo­das met­raš­ti­nin­kas, ku­ris, sė­di­ntis ten taip pa­to­giai aukš­tai?

Lie­tu­vos vi­suo­me­nę, skai­ty­to­jus iš­mu­šė iš vė­žių – J.Mar­cin­ke­vi­čiaus tri­lo­gi­ja „Ka­ted­ra“, „Min­dau­gas“ ir „Maž­vy­das“ – „me­lo ir ide­o­lo­gi­jos kū­ri­nys“?

Mo­der­nio­sios kar­tos ra­šy­to­ja Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė ta­rė: „Ne­gi sta­ty­si­me pa­min­klą Mar­cin­ke­vi­čiaus tri­lo­gi­jai, ku­ri yra me­lo ir pro­pa­gan­dos kū­ri­nys?“

Tai čia ir nu­ti­lo vė­jas, karš­tis smo­gė Lie­tu­vo­je – tie­sio­giai. Vi­suo­me­nė li­ko pri­blokš­ta. Ne­su­pra­to­me, ar tik­ro­vė­je ga­lė­jo bū­ti pa­sa­ky­ti to­kie že­mi­nan­tys žo­džiai Tau­tos šauk­liui J. Mar­cin­ke­vi­čiui? Pa­si­ro­do, taip. Su to­kia „pa­gar­ba“ kal­ba ra­šy­to­ja.

No­rint pa­kenk­ti žmo­gui, iš­gal­vo­ti bet ko­kias ne­bū­tas is­to­ri­jas šiais lai­kais tam­pa ma­da, net iki di­džiau­sio nu­si­kal­ti­mo. Šiais lai­kais da­ro­si ne­be­ra­mu gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, o mi­ru­sioms as­me­ny­bėms – net ka­puo­se. Liūd­na, gai­la ir net pik­ta.

Kai so­vie­ti­niais lai­kais bu­vo sta­to­mas gar­saus te­at­ro re­ži­sie­riaus Hen­ri­ko Van­ce­vi­čiaus spek­tak­lis ,,Min­dau­gas“, žiū­ro­vų mi­nios ver­žė­si žiū­rė­ti, dėl to an­šla­go bu­vo ne­ra­mios die­nos ne tik re­ži­sie­riui, ak­to­riams, bet ir pa­čiam ra­šy­to­jui, lais­vės šauk­liui J. Mar­cin­ke­vi­čiui.

Kas vyks­ta?

Da­bar mes, kaip tie XI­II am­žiaus lie­tu­viai, iš­kri­kę po sa­vo pi­lai­tes, ne­drįs­ta­me jung­tis, vie­ny­tis. Nors ir bai­siais bū­dais, bet Min­dau­gas mė­gi­no vi­są Lie­tu­vą ap­jung­ti. Ar jam pa­vy­ko? Ti­kiu, kad taip!

Bet da­bar ji by­ra, skal­do­si, li­be­ra­lių mo­der­nių­jų val­džios dar­bais ir at­sai­niu jų po­žiū­riu į vals­ty­bę, žmo­nes – tu­ri­me dvi Lie­tu­vas.

Dėl šio Lie­tu­vos že­mių ap­jun­gi­mo bai­siais bū­dais gal net Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo – lie­pos 6-ąją die­ną su­gal­vo­si­te pa­nai­kin­ti? Lik­čiau ne­nu­ste­bęs.

Kie­no da­bar ei­lė bū­ti nu­lin­čiuo­tam? Ma­no ar ta­vo, skai­ty­to­jau, Lie­tu­vos pat­rio­te?

O ne­pel­ny­tai pa­že­mi­nu­sius po­etą kvie­čiu pa­skai­ty­ti J. Mar­cin­ke­vi­čiaus apy­sa­ką ,,Ta­bu­re­tė virš gal­vos“ (1991 m.): „Su­pra­tau: aš tu­riu bū­ti su­nai­kin­tas. Su­nai­kin­tas kaip po­etas. Kaip pi­lie­tis. Jei­gu ne­iš­lai­ky­siu – ir kaip žmo­gus. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, kiek aš iš­lai­ky­siu. Juk tai ne li­te­ra­tū­ri­nė, bet po­li­ti­nė ven­de­ta. O iš­lai­ky­ti vis sun­kiau ir sun­kiau. ,,Šiau­rės Atė­nai“ iš­py­lė ši­to­kią pur­vo, in­si­nu­a­ci­jų, pra­si­ma­ny­mų sta­ti­nę, kad aš li­gi šiol tik žiop­čio­ju, ne­at­gau­da­mas kva­po, be­jė­giš­kai mo­suo­ju ran­ko­mis, šau­kiu – o bal­so nė­ra, ieš­kau ko­jo­mis že­mės – ir ne­pa­sie­kiu, ban­dau nu­si­tver­ti už ko­kios šak­nies ar ša­ke­lės.

„Ža­dė­jo­me ei­ti už ran­kų su­si­ė­mę. Aš sap­na­vau ši­to­kį mū­sų ke­lią, aš klie­dė­jau juo. Džiau­giau­si kaip vai­kas, kai re­gė­jau mei­lės ir san­tar­vės švie­są žmo­nių vei­duo­se. Ži­nau tu, bro­lau, bu­vai nu­skriaus­tas to ,,bu­vu­sio“ gy­ve­ni­mo, bet ir aš bu­vau jo nu­skriaus­tas. Kur, ka­da gy­ve­ni­me bu­vo ne­nu­skriaus­tas bent vie­nas žmo­gus? Sun­ku pa­sver­ti skriau­dą, dar sun­kiau ją at­ly­gin­ti, ne­nu­skriau­džiant ki­to. Ne­lai­min­ga ta ma­no apy­sa­ka*!“

 

 *Kal­ba­ma apie apy­sa­ką ,,Pu­šis, ku­ri juo­kė­si“, iš­leis­tą 1961 m.

 

Sei­mo na­rys Ro­ber­tas Šar­knic­kas

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Per visą šitą šaršalą sužinojau kad Prienų bibliotekoje yra Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, jį lanko žmonės iš Lietuvos ir užsienio, taip kad ačiū šaršalo kėlėjams

    Komentaras

    Skaičiau keletą K. Sabaliauskaitės knygų, ir man ji yra labai ryški rašytoja gerąja prasme. Labai apmaudu, kad ji taip užkliuvo (labai skaudžiai) už Poeto Justino Marcinkevičiaus... Čia tik norisi patylėti ir nieko nebekomentuoti...

    Komentaras

    Kokią teisę turi žmogus , 20 metų gyvenantis Londone , Atgimimo metu buvęs vaikas , nestovėjęs Baltijos kelyje , žeminti Poetą iŝ didžiosios raidės , kurio parašytos dainos "Laisve" žodžių klausėme ir klausome su ašaromis akyse .....?

    Komentaras

    Visa šita situacija man primena chunveibinų siautėjimą praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje Kinijoje.Tuo domėjausi ,sekiau užsienio spaudąir puikiai prisimenu įvykius.Kas užaugino tuos lietuviškus ,neapykantos pilnus chunveibi us?

    Komentaras

    Labai gaila, kad buvę pionieriai, komjaunuoliai, tskp nariai, garsiai kalbėję prieš bažnyčią, smerkę Lietuvos nepriklausomybę ir šlovinę leniną ir partiją, šiandien kelia balsą prieš Lietuvos širdies balsą. Visi ko.pozitoriai turėjo parašyti kantatą apie Leniną ir partiją, kad galėtų išleisti savo kūrinius, poetai ir rašytojai savo plunksna išvedžioti šlovinimo odes, kad galėtų publikuoti savo knygas. Lietuviai, pabuskite, nežeminkite gerbiamo ir visų (bet atrodo ne visų) mylimo poeto atminties, neskaudinkite šeimos narių, kurie skaudžoai išgyvena okupantišką puolimą. Būkit žmonėmis, o ne vandalais...

    Komentaras

    Dabar vieni leftistai bando suniekinti partizanus, kad jie nebuvo civilizuoti XXI amžiaus riteriai, kiti patriotinius rašytojus, dėl to kad jie gyveno SSSR. Beliks tik pripažinti, kad esame žydšaudžių, fašistų rėmėjų tauta, kurią būtina sunaikinti, palikti tik prie valdžios lovio sėdinčius

Kiti straipsniai