Po 40 javapjūčių – atokvėpis su mylimais žmonėmis ir augintiniais

Paskui tėvą ir dieduką iš tėvo pusės

Toli gražu ne pirmos ir ne antros kartos simniškis Eduardas šiandien net neįsivaizduoja, kad galėjo nutolti nuo žemės. A.a. tėvas Bronius buvo netoli Simno veikusio „Artojo“ kolūkio pirmininkas. Tad baigęs aukštuosius agronomijos mokslus Eduardas įsidarbino ne kažkur toli nuo gimtinės, bet agronomu tėvo vadovautame kolūkyje.
Kaip dabar, taip ir tuo metu jauni žmonės kaime, ypač gabūs ir darbštūs, buvo vertinami ir stengtasi juos išlaikyti.
Tad vos trejus metus pasidarbavęs pas tėvą, pats Eduardas tapo kito Simno kaimynystėje buvusio „Žuvinto“ kolūkio pirmininku. Bet tik devynerius metus jam buvo lemta čia darbuotis. 
Ėmus keistis laikmečiui ir prasidėjus grįžimui dirbti artimųjų žemę, jis daug nė negalvojo dėl lemtingų pokyčių. Nors dar galėjo vadovauti buvusiam kolūkiui, bet pasitarus su šeima apsispręsta tvirtai: imti dirbti susigrąžintą dieduko žemę šalia Simno, Bažavos kaime. 
Taip Eduardo ūkininkavimas prasidėjo nuo 27 hektaro nuosavos žemės ir per daugiau nei du dešimtmečius išsiplėtė iki maždaug pusantro tūkstančio hektarų.

„Aš psichologiškai pavargau nuo žemės ūkio“

Gyvulių savo ūkyje Eduardas niekada nelaikė. Jam šis sritis – ne pagal specialybę. Buvo įkūręs savo augalininkystės ūkį. Iš pradžių augino kviečius ir miežius, paskui prisidėjo rapsai, žirniai, pupos. 
Siminiškis tikrai nedejuoja, kad ūkininkauti buvo ypatingai sunku ir nepelninga. Ūkis Eduardui nešė naudą. „Bet prieš ketverius metus ūkio atsisakiau ir jį perleidau sūnui Broniui. Psichologiškai pavargau nuo žemės ūkio. Paskutiniais mano ūkininkavimo metais nuolat kankino sausros. Aplink lyja, o Simne – ne ir viskas. Lauki, lauki, kol palis. Kai pradeda lyti, vėl lauki, kol nustos. Nuo dvidešimt metų pradėjau ūkininkauti, suskaičiavau – keturiasdešimt javapjūčių teko išgyventi. Užtenka. Šiandien apie žemės ūkį jau nenoriu nei skaityti, nei girdėti. Gal kažkam tai keistai atrodo, bet sakau nuoširdžiai“, – prisipažįsta E. Guževičius.

Balandžiai prišaukė šimtus kitų paukščių

Augalininkystės ūkio Eduardas atsisakė toli gražu ne su mintimi sėdėti namuose nieko neveikiant. Tai tikrai ne jam.
Dar nuo septintos klasės turėta aistra auginti balandžius iš pradžių pas tėvus, po to  savoje sodyboje Simne tiesiog šaukte prišaukė šimtus kitų paukščių. 
Vyras net tiksliai negali suskaičiuoti, kiek dabar yra  sparnuočių sodybos valdose. Gal kokie 300. Ne tik balandžiai, bet ir fazanai, Indijos povai, cholmogorų žąsys, panašios į gulbes, mandarininės antys, bramos vištos… 
Dar reikia pridėti apie 100 avių. Prancūziškos Šarolė, Lietuvoje retos veislės, Pietų Afrikoje išvestos ypatingos išvaizdos Dorper. Pirmos – mėsinės, antros – mėsinės ir  nereikalaujančios kirpti. Atsivestiems jaunikliams šeimininkų ilgai ieškoti nereikia, atsiranda pirkėjai net iš tolimiausių Lietuvos kraštų.
Dešimtis triušių, tarp kurių ir įspūdingieji vokiečių dėmėtieji drugeliai, trys alpakos taip pat suranda vietas Eduardo sodyboje.

Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiai – šeimininko, Belgų grifonas – šeimininkės

Devyni Kaukazo aviganiai, keturi Vidurio Azijos aviganiai – tiek dabar šių Eduardo keturkojų draugų ne tik sodyboje, bet ir sūnaus Broniaus ūkio bazėje prie Simno, Bažavos kaime. Jis turi registravęs šunų veislyną „Simno dinastija“, iš kurio šuniukai iškeliavę ir gyvena Suomijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, daugiausia – Italijoje ir Prancūzijoje.
Kaukazo aviganius vyras įsigijo, išgirdęs istoriją apie šiuos apsaugai skirtus šunis. Girdi, jie šeimininką ir jo turtą gina iki paskutinio kraujo lašo. Eduardui su tuo susidurti neteko. Ir už tai dėkingas likimui. Bet vienas kaišiadoriškis jam pasakojo, kad į namus atėję vagys stipriai sumušė Kaukazo aviganį, tačiau iki turto nebuvo prileisti.
Pirmąjį Vidurio Azijos aviganį vyrui davė pažįstami ir juo tikrai nenusivilta. Mat šie šunys švelnesnio charakterio nei kaukazietiški. Nors Eduardą pamatę  abiejų veislių keturkojai, regis, negali atsidžiaugti…
Šunys Guževičių namuose turi ir savo šlovės kambarį, kuriame išrikiuoti jų pasiekimai įvairiose parodose. Kaip sako Eduardas, daug parodų ne vien Lietuvoje apkeliauta ir gausybė apdovanojimų iškovota. 
Būtent šiame kambaryje buvome susėdę pokalbiui. O pro stiklines lauko duris vis žvalgėsi dar vienas šuo, tik jau žymiai mažesnis už aviganius – Belgų grifonas. Eduardas prasitarė, kad tai šeimininkės keturkojis. Vienintelis, tik jai priklausantis.

Kodėl į sodybą neatkeliavo asilas?

Simniškis prisipažįsta, kad ilgesniam laikui išvykęs iš namų labiausiai pasiilgsta šunų: „Visus savo augintinius labai myliu, bet šunys kažkaip prie manęs prisirišę – labai laukia.“
O į klausimą, ar atsiras dar daugiau sparnuočių ir keturkojų, Eduardas atsako su jam būdingu humoru: „Prieš trejus metus kaimynas man sako: visko turi, nupirksiu asilą. Žmonos Virginijos paklausiau: ką į tai, kad perkam asilą? Ji man atsakė: kam mums  reikalingas antras asilas? Ne, gal jau visko mums užtenka.“
Ir laimės šeimoje užtektinai: visi vaikai tėvų džiaugsmui gyvena ir dirba Lietuvoje, visada senelių laukiami septyni anūkai, regis, metai neprabėgo pro šalį. Tik kad jų būtų skirta dar kuo daugiau ir kuo gražesnių...