Pen­kios vie­tos Aly­tu­je, kur ga­li­ma sa­ve pa­le­pin­ti iš­ky­la gam­to­je

nuotrauka
Jei iš­ky­la klau­si­mų dėl lan­ky­ti­nų vie­tų, ak­ty­vaus ar ra­maus po­il­sio ga­li­my­bių – ne­dve­jo­da­mi kreip­ki­tės į Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tą (S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no g. 1). Aly­taus TIC ar­chy­vo nuotr.
Ar­tė­jant Jo­ni­nėms ir il­ga­jam sa­vait­ga­liui dau­ge­lis jau su­pla­na­vę, ką veiks, kur po­il­siaus ar iš­ky­laus. Ta­čiau kai ku­rie to­kius pla­nus pa­lie­ka pas­ku­ti­nei mi­nu­tei, ne­ga­lė­da­mi ap­si­spręs­ti, ko no­ri, ar­ba ti­kė­da­mie­si, jog vis­kas kaž­kaip su­si­klos­tys sa­vai­me. Il­gai gal­vo­jan­tiems ir svars­tan­tiems ar ne­ti­kė­tai su­lau­ku­siems sve­čių Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tras siū­lo pen­kias vie­tas (ži­no­ma, jų yra kur kas daug dau­giau!) Aly­tu­je, kur ga­li­ma sma­giai iš­ky­lau­ti gam­to­je, ne­pa­bė­gant iš mies­to ir dar šį tą su­ži­nant apie jį.

Po­il­sio zo­na prie Aly­taus pi­lia­kal­nio

Gre­ta Aly­taus pi­lia­kal­nio yra įreng­ta pui­ki po­il­sio zo­na: pa­vė­si­nės, lau­ža­vie­tės, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė, tre­ni­ruok­liai. Pa­siek­ti ją nė­ra su­dė­tin­ga – ve­da as­fal­tuo­tas ke­lias, įreng­ta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė. Ga­li­ma at­vyk­ti ir dvi­ra­čiu ar pės­čio­mis (į Mer­ki­nės gat­vę at­va­žiuo­ja­te vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu, pas­kui Pi­lia­kal­nio gat­ve pa­si­vaikš­čio­da­mi nu­ei­na­te iki pi­lia­kal­nio). Jei­gu su­ma­ny­si­te ką kep­ti ant lau­žo – bū­ki­te at­sar­gūs su ug­ni­mi ir sau­go­ki­te gre­ta esan­čią ap­lin­ką. Čia iš­ky­lau­jant ga­li­ma mė­gau­tis ra­miai te­kan­čio Ne­mu­no vaiz­du, va­liū­kiš­kai šniokš­čian­čiu Aly­tu­pio upe­liu, žais­min­gai pa­bi­ru­sio­mis me­džio skulp­tū­ro­mis ir iš­di­džiai pūp­san­čiu gau­sy­be le­gen­dų ap­do­va­no­tu, dvi­kup­riu gra­žuo­liu Aly­taus pi­lia­kal­niu.

Pi­lia­kal­nis da­tuo­ja­mas I tūks­tant­me­čio vi­du­riu – XIV am­žiu­mi. Vie­na iš le­gen­dų by­lo­ja, jog ka­dai­se gy­ve­no ku­ni­gaikš­tis Aly­ta, ku­ris pa­mi­lo vai­di­lu­tę Mirg­rau­sė­lę, o ji – jį. Vie­tos pi­lį už­puo­lė prie­šai. Ko­vo­je žu­vo daug ka­rių. Aly­ta pra­si­ver­žė iš ap­sup­ties, nu­jo­jo į kal­ne­lį, kur Mirg­rau­sė­lė kurs­tė šven­tą­ją ug­nį, ją pa­slė­pė ir grį­žo į ko­vą. Nar­siai ko­vė­si, bet žu­vo. Mirg­rau­sė­lė, tai su­ži­no­ju­si, taip grau­džiai ver­kė, kad jos aša­ros upe­liu pra­dė­jo te­kė­ti į Ne­mu­ną. Upe­lį žy­niai pa­va­di­no Aly­tu­piu, o gre­ta įsi­kū­ru­sį mies­tą – Aly­tu­mi. Ir šian­dien, gre­ta pi­lia­kal­nio, į Ne­mu­ną te­ka šis Mirg­rau­sė­lės aša­rų upe­lis. Ja­me kar­tais pa­si­tai­ko ste­buk­lin­gų var­lių. Jei ieš­ko­te ant­ro­sios pu­sės, jis jums pa­gel­bės, – upe­ly­je gau­dy­ki­te var­lę, praus­ki­te jai bur­ną ir bu­čiuo­ki­te. Jei var­lė ste­buk­lin­ga – gau­si­te, ko ieš­ko­jo­te, jei var­lė ne­ste­buk­lin­ga – po bu­či­nio ji jau ne­bus pa­pras­ta var­lė, o bus pa­bu­čiuo­ta var­lė ir la­bai po­pu­lia­ri tarp sa­vų.

Dar bū­ti­na įkop­ti į pi­lia­kal­nį ir iš Aly­tu­pio upe­lio pa­si­im­ti ak­me­nu­ką, nes tai ge­ros nuo­tai­kos ak­me­nu­kai. Par­si­neš­ti jį na­mo, pa­si­dė­ti ir pa­mirš­ti. Kai bus liūd­na, pri­si­min­ti, pa­si­im­ti, pa­lai­ky­ti ran­ko­je, pa­gal­vo­ti apie bu­vu­sią iš­ky­lą – nuo­tai­ka kaip­mat pa­si­tai­sys. Ide­a­lus va­rian­tas – su­ras­ti tit­na­gą, ku­ris nuo 2015 me­tų lai­ko­mas Lie­tu­vos na­cio­na­li­niu ak­me­niu. Tais me­tais jis mi­ni­ma­lia bal­sų per­sva­ra nu­run­gė gin­ta­rą.

 Mui­že­lė­nų miš­ko rek­re­a­ci­nė zo­na

Ne­to­li nuo Aly­taus pi­lia­kal­nio yra Mui­že­lė­nų miš­ko rek­re­a­ci­nė zo­na. Ją ga­li­ma pa­siek­ti ta­ku, ei­nant ar va­žiuo­jant dvi­ra­čiu nuo pi­lia­kal­nio, ar­ba per­ėjus Bal­to­sios ro­žės til­tą ir de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te nu­si­lei­dus me­di­niais laip­tais. Čia įreng­tos pa­vė­si­nės, lau­ža­vie­tės, suo­liu­kai, ga­li­ma įsi­kur­ti pa­si­tie­sus ple­dą. Karš­tį pa­dės įveik­ti nuo Ne­mu­no sklin­dan­ti gai­va. Jei­gu su­ma­ny­si­te ką kep­ti ant lau­žo – bū­ki­te at­sar­gūs su ug­ni­mi ir sau­go­ki­te gre­ta esan­čią ap­lin­ką.

Sma­giai leis­da­mi lai­ką šio­je vie­to­je ga­lė­si­te gro­žė­tis Bal­to­sios ro­žės til­to pa­no­ra­ma ir pa­ma­ty­ti Ne­mu­ne pūp­san­tį Kle­bo­no ak­me­nį. Le­gen­dos pa­sa­ko­ja, kad la­bai se­niai po Aly­tu­je siau­tu­sio ma­ro pra­si­dė­jo di­de­lis ba­das. Kle­bo­nas, ne­ga­lė­da­mas žiū­rė­ti, kaip iš ba­do mirš­ta žmo­nės, iš li­ku­sių gy­vų­jų su­rin­ko pi­ni­gus ir iš­plau­kė Ne­mu­nu pirk­ti grū­dų. Ke­lio­nė už­tru­ko. Kle­bo­nas il­gai ne­grį­žo. Gy­ven­to­jai ir to­liau vie­nas po ki­to mi­rė iš ba­do, keik­da­mi kle­bo­ną, kad šis vei­kiau­siai juos ap­ga­vo: pa­si­ė­mė pi­ni­gus ir iš­plau­kė. Kai kle­bo­no lai­vas su grū­dais pri­ar­tė­jo prie Aly­taus, pa­ki­lo di­de­lis vie­su­las ir tren­kė į jį pra­keiks­mų žai­bas. Taip lai­vas ak­me­niu pa­vir­to. Vė­liau šį ak­me­nį žmo­nės Kle­bo­no ak­me­niu pra­mi­nė.

 Dai­nų slė­nis

La­bai šau­nu, jog pas­ta­ruo­ju me­tu vis dau­giau aly­tiš­kių ir mies­to sve­čių pa­mė­go šią vie­tą. Čia yra įreng­ta di­de­lė au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė, be pro­ble­mų ga­li­ma at­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu. Įreng­ti ori­gi­na­lūs ir pa­to­gūs suo­lai. Ga­li­ma iš­ky­lau­ti ir pa­si­tie­sus ple­dą. Esant to­kio­je vie­to­je bū­ti­nai rei­kia įkop­ti į Bal­to­sios ro­žės dvi­ra­čių ir pės­čių­jų til­tą, ku­ris pa­sta­ty­tas 2015 me­tų pa­bai­go­je ant iš­li­ku­sių se­no­jo XIX am­žiaus ge­le­žin­ke­lio til­to tau­rų. Jis įra­šy­tas į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą, kaip aukš­čiau­sias to­kio po­bū­džio til­tas. Jo aukš­tis – 38,10 met­rų.

Til­to pri­ei­go­se iš ne­rū­di­jan­čio­jo plie­no pa­sta­ty­ta ro­žių šir­dis – čia drą­siai ga­li­ma ka­bin­ti jaus­mų spy­ne­les. Šis Aly­taus til­tas – vie­nin­te­lė vie­ta Lie­tu­vo­je, ku­rio­je met­rais ga­li­ma iš­ma­tuo­ti sa­vo mei­lę. Ant jo yra kas 40 met­rų pa­žy­mė­tos še­šios žy­mos, o ties jo­mis įvar­dy­ta mei­lės rū­šis pa­gal grai­kų fi­lo­so­fą Aris­to­te­lį. Įro­dy­ti sa­vo mei­lę my­li­mam ar ar­ti­mam žmo­gui ga­li­ma nu­ne­šant jį ant ran­kų iki tam tik­ros mei­lės rū­šį žy­min­čios ri­bos. Til­tą puo­šia Vla­do Kan­čiaus­ko skulp­tū­ra „Obels žie­das“. Nuo til­to at­si­ve­ria pui­ki Aly­taus pi­lia­kal­nio pa­no­ra­ma.

 Lais­va­lai­kio erd­vės prie Ma­žo­sios ir Di­džio­sios Dai­li­dės eže­rų

Prie Di­džio­sios Dai­li­dės eže­ro yra pa­plū­di­mys, liep­tai, įreng­tas spor­to aikš­ty­nas, pa­vė­si­nės, lau­ža­vie­tės. Jei­gu su­ma­ny­si­te ką kep­ti ant lau­žo – bū­ki­te at­sar­gūs su ug­ni­mi ir sau­go­ki­te gre­ta esan­čią ap­lin­ką.

Be­je, Dai­li­dės eže­rai, mat dar yra ir Ma­žo­sios Dai­li­dės eže­ras, yra Ne­mu­no sen­va­gė. Se­no­liai po­ri­na, kad ka­dai­se eže­rų vie­to­je, ku­riuos da­bar ski­ria py­li­mas, sto­vė­jo pats dai­liau­sias apy­lin­kių dva­ras. Kas tik pa­ma­ty­da­vo ku­ni­gaikš­čio dva­rą, ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti jo di­du­mu, ne­ga­lė­jo at­sig­ro­žė­ti jo švie­su­mu. To­dėl jį pra­mi­nė Dai­liuo­ju Dva­ru, Dai­li­de, to­dėl jis taip iš­gar­sė­jo; to­dėl ir jo val­do­vą ku­ni­gaikš­čiu Dai­li­de va­di­no. Pra­žu­dė ku­ni­gaikš­tį ir jo dva­rą go­du­mas bei žiau­ru­mas, o iš pra­keik­to de­be­sies pliūp­te­lė­ję van­de­nys su­grio­vė ir pa­skan­di­no dva­rą. Nuo to lai­ko žmo­nės at­si­ra­du­sį eže­rą Dai­li­de pra­mi­nė.

Prie Ma­žo­sios Dai­li­dės eže­ro yra pa­plū­di­mys, liep­tai, suo­liu­kai, ne­ma­žai vie­tos, kur ga­li­ma iš­ky­lau­ti pa­si­tie­sus ple­dą. Ma­žo­sios Dai­li­dės eže­rą puo­šia po­eto Jur­gio Kun­či­no var­do til­tas. Be­veik prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų drau­gų kom­pa­ni­ja bu­vo pri­tvir­ti­nu­si len­te­lę su jo var­du ant til­to, ta­čiau iš­au­šus ry­tui ji iš­ga­ra­vo be pėd­sa­kų. Kal­bė­ta, jog neap­si­ei­ta be tuo­me­tės val­džios pa­lie­pi­mų. 2018 me­tais tei­sy­bė bu­vo at­kur­ta – til­tą pa­puo­šė nau­ja len­te­lė.

Prie Di­džio­sios Dai­li­dės eže­ro ga­li­ma at­vyk­ti dvi­ra­čiu ar­ba au­to­mo­bi­liu, jį pa­lie­kant Dau­gų gat­vė­je, gre­ta dvi­ra­čių ta­ko įreng­to­je au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je.

Ma­žo­sios Dai­li­dės eže­ras taip pat pa­sie­kia­mas dvi­ra­čiu ar au­to­mo­bi­liu, jį pa­lie­kant A. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je įreng­to­je au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je. 

 Jau­ni­mo par­ko lais­va­lai­kio erd­vės

Jau­ni­mo par­kas, įkur­tas 1982 me­tais, pri­tai­ky­tas ne tik ren­gi­niams, bet ir ra­miam šei­my­ni­niam po­il­siui. Par­ką puo­šia iš­puo­se­lė­ti gė­ly­nai, čia įreng­tos vai­kų žai­di­mų, šach­ma­tų, spor­to, ried­len­čių ir par­kū­ro aikš­te­lės, pa­žy­mė­ti dvi­ra­čių ta­kai. Ir ne­abe­jo­ti­nai ga­li­ma su­ras­ti jau­kią vie­tą iš­ky­lai. Par­kas žy­mus sa­vo me­ta­lo plas­ti­kos skulp­tū­ro­mis: 1984 me­tais ja­me gru­pė skulp­to­rių su­kū­rė pir­mą­ją Lie­tu­vo­je aš­tuo­nių me­ta­lo plas­ti­kos skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ją, sa­vo ryš­kio­mis spal­vo­mis su­tei­kian­čią sa­vi­tą vei­dą par­kui. Pra­bė­gus ge­ram de­šimt­me­čiui šį skulp­tū­rų an­sam­blį pa­pil­dė dar dvi už­sie­nio au­to­rių do­va­no­tos skulp­tū­ros. Iš­ky­los me­tu tik­rai ver­ta su­ras­ti jas, pa­bi­ru­sias po par­ką. Spė­ti skulp­tū­rų pa­va­di­ni­mus, o spė­ji­mų tei­sin­gu­mą pa­si­tik­rin­ti in­for­ma­ci­nia­me sten­de.

Par­kas pa­sie­kia­mas vie­šuo­ju trans­por­tu ar au­to­mo­bi­liu, jį pa­lie­kant Žu­vin­to ar­ba Vil­ties gat­vė­se įreng­to­se au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­se.

 Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tro vyr. tu­riz­mo spe­cia­lis­tė, gi­dė

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.