Paliaubų ekvilibristika

Nelygu, kokiais metrais matuoti... Regis, neprarado savo sostinės Kyjivo per 78 valandas, kaip 2022-aisiais prognozavo išmintingieji Vakarų analitikai. Ukraina nenustojo būti nepriklausoma ir labai svarbi Europai valstybė, nors tai greičiausiai ir buvo esminis agresyvaus Maskvos pradėto karo tikslas. Maža to, nepaisant dešimčių, o gal net šimtų tūkstančių ukrainiečių aukų, šalis dabar atrodo daug tvirtesnė ir tvaresnė nei buvo prieš dešimtmetį (kas prisimena gana gausias, o svarbiausia garsias vietinių demonstracijas prieš NATO karių vizitus Ukrainoje).

Ir svarbiausia – Rusijos užpulta šalis po daugiau nei ketverių metų kovos neatrodo silpnesnė už agresorę alinančio ar sekinančiojo karo fazėje, nors kiek anksčiau ir Vakaruose dėl to buvo skelbiami negailestingi nuosprendžiai. Žinia, jokios pusiausvyros nebūtų be Vakarų, ypač Europos Sąjungos (ES) finansinės bei karinės paramos. Nors ir čia dėl to būta svyravimų beigi svirduliavimų. Keletą metų pagalius į ratus kaišiojo dabar jau buvęs Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas su kolega iš Slovakijos Robertu Fico. O 2025 m. sausį į Vašingtono Baltuosius rūmus įžengus D. Trumpui nutrūko ir kertinė JAV parama karinėmis priemonėmis ir finansais (būtent šiuo aspektu, kaip bene svarbiausiu savo politiniu pasiekimu, šiandien didžiuojasi svarbūs JAV administracijos pareigūnai).

Ukraina šiandien laikosi tvirtai. Jos atsakomieji smūgiai į Rusijos gilumą kelia sąmyšį ir eilinių rusų supratimą, kad karas niekada nebūna vienpusis ir galų gale ateina į jų namus. Padėtis kovos lauke – daugiau mažiau stabilizuota dėl ukrainiečių naudojamų dronų technologijų, kurios neleidžia rusų kariuomenei efektyviai pulti klasikinės karybos priemonėmis.

LRT.Lt žurnalistas Eldoradas Butrimas, tiesa, atkreipia dėmesį, kad ukrainiečių sėkmes kare derėtų priimti podraug su antikorupcinės struktūros NABU vykdomais tyrimais šalies viduje ir įjungti kritinį mąstymą.

Tačiau užsitikrinus tokias sąlygas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui randasi galimybė atsakyti ir žaisti Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino mėgstamus saugumietiškai propagandinius žaidimus. Kada karo paliaubos – gegužės 8-9 d., kaip siūlė V.Putinas, ar 5-6 d., kaip atšovė V. Zelenskis? Tačiau pastarasis pasiekia, regis, neįtikėtina – Rusijos diktatorius dėl ramybės vadinamojo “pergalės parado” metu ir jo komanda (užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas) skambina į Vašingtoną, kad diktatūra turėtų ramią galimybę surengti pagrindinį savo propagandinį renginį be ukrainiečių atakų dronais beigi raketomis. Neįsivaizduojama situacija, jeigu žvilgelėtume į dešimties-penkiolikos metų praeitį. Dar pernai  Maskvos Raudonojoje aikštėje šalia V. Putino ta proga stovėjo Rusijos satelitinių valstybių vadovai beigi svarbiausias Maskvos sąjungininkas: Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Šiemet – nei karo technikos, nei II Pasaulinios karo pseudoveteranų. Nei kokių nors BRICS bloko lyderių.

Tokių reiškinių ligišiol nebuvo.

Dar ko nebuvo ikišiol, ir kas yra labai svarbu. Ir V. Zelenskis, ir didžioji daugumas Europos lyderių nustojo pataikauti ar įtikti  JAV prezidentui. Iš tikrųjų jaučiama nemažai nemažai nerimo dėl D. Trumpo pažadų išvesti karinius vienetus iš Europos. Konkrečiai iš Vokietijos.

Lenkijos ir Lietuvos vadovai tarsi sinchronu pabrėžė, kad JAV kariškių pasitraukimo iš Europos tikimybė yra gana neigiamas veiksnys, tačiau dvi NATO rytinio Europos šalys yra pasirengusios priimti daugiau amerikiečių karių, nei šiuo metu turi.

Vis dėlto, kaip jau esu minėjęs, tiesiogiai klausytis ir daryti išvadas dėl D. Trumpo pareiškimų – bergždžias užsiėmimas. Tačiau žinant apie tai, kad JAV kariškių išvedimas iš Europos yra girdėtas bei aiškiai suformuluotas tikslas, nustebti nederėtų.

Kas yra svarbu, mūsų ir kaimyninės  šalies prezidentų  vieši užkeikimai apie tai, kad JAV kariai liktų Lietuvoje bei Lenkijoje yra, ko gero, beprasmiški. Būk kad ir svarbiausias NATO sąjungininkas Europoje, jeigu Vašingtone yra priimtas sprendimas išvesti kariuomenję iš Europos – kitaip nebus. Anksčiau ar vėliau.

Todėl šiandien kur kas racionaliau būtų mąstyti, kaip stiprinti gynybos pajėgumus be amerikiečių buvimo čia.