Pa­sau­lio triukš­me Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė gir­di šir­dį sa­kant, kad šis lai­ko­tar­pis, kai ga­li kur­ti, my­lė­ti, bū­ti su sa­vo šei­ma ir ne­au­ko­ti sa­vęs ne­my­li­mai veik­lai, yra nuo­sta­bus (0)

Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė
Gra­fi­kos di­zai­ne­rė Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė šiuo me­tu di­dži­ą­ją sa­vo lai­ko da­lį ski­ria ner­tų žais­liu­kų kū­ri­mui, nė­ri­mo sche­mų ra­šy­mui. Gintarės Granskaitės-Alionės nuotr.
Gra­fi­kos di­zai­ne­rė Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė, su šei­ma įsi­tvir­ti­nu­si Ku­ror­tu va­di­na­mo­je Aly­taus da­ly­je, ne­pa­liau­ja ste­bi­nu­si tuo, ką da­ro. Ban­ga – tau­to­dai­li­nin­kė kaip ir jos tė­vai, Aud­ro­nė ir Sau­lius Lam­pic­kai, bei mo­čiu­tė pa­gal ma­mos li­ni­ją – Dan­guo­lė Dik­šie­nė. Tad nie­ko keis­to, kaip pa­ti kū­rė­ja sa­ko, kad yra iš­ban­džiu­si ai­bę įvai­riau­sių me­nų ir ama­tų. Bet ką ji ku­ria šian­dien, jo­kia ki­ta veik­la ne­džiu­gi­no ir ne­da­vė to­kios kū­ry­bi­nės lais­vės kiek ši, tad yra la­bai lai­min­ga ją at­ra­du­si. Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su Ban­ga VAI­CE­KAUS­KIE­NE.

– To­kia pir­ma min­tis, jei jau Lam­pic­kų šei­mos mo­te­ris, tai – mar­gu­čiai. Bet to­kios veik­los ne tiek daug Jū­sų kas­die­ny­bė­je. Šiuo me­tu į ko­kią kū­ry­bą esa­te įni­ku­si?

– Mar­gu­čius mar­gi­nu pe­ri­odiš­kai – prieš Ve­ly­kas ar­ba tuo­met, kai rei­kia pa­si­ruoš­ti pa­ro­doms, ta­čiau ne­da­rau to daž­nai. Šiuo me­tu di­dži­ą­ją sa­vo lai­ko da­lį ski­riu ner­tų žais­liu­kų kū­ri­mui, nė­ri­mo sche­mų ra­šy­mui.

– Uni­ka­lūs, žais­min­gi, es­te­tiš­ki žais­lai – nau­jas po­sū­kis. Tur­būt kiek­vie­nas Jū­sų žais­las tu­ri ir sa­vo is­to­ri­ją?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad ši veik­la yra nau­ja. Žais­liu­kus pra­dė­jau ner­ti maž­daug prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Pra­džio­je nė­riau pa­gal in­ter­ne­te ras­tas sche­mas, o prieš kiek dau­giau nei tre­jus me­tus pra­dė­jau kur­ti juos pa­ti.

Ma­no ku­ria­mi žais­lai pir­miau­sia bu­vo skir­ti duk­ry­tei, vė­liau nu­spren­džiau ra­šy­ti sche­mas ir da­lin­tis sa­vo kū­ry­ba su pa­sau­liu. Ne vi­si ma­no žais­lai tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, ta­čiau ne­ma­žai ir to­kių, ku­rie bu­vo įkvėp­ti kon­kre­čių au­gin­ti­nių, žmo­nių, si­tu­a­ci­jų. Bū­tent šie žais­lai tu­ri sa­vo at­si­ra­di­mo is­to­ri­jas.

– Kas pir­miau at­si­ran­da – įkvė­pi­mas ar idė­ja?

– Įkvė­pi­mas ir idė­jos vi­suo­met ei­na gre­ta. Vi­suo­met sa­kau, kad tu­riu smar­kiai per daug idė­jų ir per ma­žai lai­ko jas vi­sas įgy­ven­din­ti. Nie­kuo­met ne­bū­na sun­ku su­gal­vo­ti, ką pa­bai­gus žais­lą ner­ti to­liau, ta­čiau daž­nai bū­na sun­ku iš­si­rink­ti iš ke­lių va­rian­tų.

Kar­tais, pa­ma­čius ko­kį nors gy­vū­ną, jo iliust­ra­ci­ją, už­plūs­ta įkvė­pi­mas su­kur­ti ner­tą jo ver­si­ją, tuo­met pie­šiu es­ki­zus, gal­vo­ju, kaip gi­mu­sias idė­jas ga­li­ma bū­tų re­a­li­zuo­ti. Ta­čiau daž­niau­siai įkvė­pi­mas at­ei­na jau pra­dė­jus ner­ti, tuo­met at­si­ran­da idė­jos nau­joms for­moms, kon­struk­ci­joms ar po­zoms.

– Kas Jums bu­vo lė­lė vai­kys­tė­je?

– Pa­me­nu, tu­rė­jau ke­lias lė­les bar­bes, vi­sai pa­ti­ko. Ta­čiau ne tiek daug su jo­mis žais­da­vau. Bū­da­vo kur kas įdo­miau joms siū­ti dra­bu­žė­lius iš vi­so­kių au­di­nių li­ku­čių. Ap­skri­tai lė­lės ne­bu­vo ma­no žais­las. Daug la­biau my­lė­jau pliu­ši­nius žais­lus, tu­rė­jau jų vi­są kal­ną, ku­rį kas­kart su­so­din­da­vau ant lo­vos. Net ir pra­ėjus vai­kys­tei ši mei­lė nie­kur ne­din­go, tad da­bar mie­lai per­ku juos sa­vo duk­ry­tei.

– Ką Jū­sų žais­lai reiš­kia ki­tiems? Jū­sų duk­re­lė su jais pa­žai­džia?

– Ar­ti­mie­siems la­bai pa­tin­ka ma­no kur­ti žais­lai. Vi­suo­met su­kū­ru­si kaž­ką nau­jo at­ne­šu pa­ro­dy­ti tė­vams, mo­čiu­tei, siun­čiu nuo­trau­kas bro­lio šei­mai, drau­gams. Jau­čiu su­si­ža­vė­ji­mą ir di­džiu­lį pa­lai­ky­mą, taip pat daž­nai su­lau­kiu klau­si­mų, ką ne­riu šiuo me­tu.

Duk­ra Sau­lė ma­to vi­są kū­ri­mo pro­ce­są ir pa­pras­tai la­bai lau­kia, kol žais­las bus pa­baig­tas. La­bai džiau­gia­si jais, pa­žai­džia, ta­čiau ži­no, kad rei­kia elg­tis at­sar­giai, sau­go­ti, ne­su­tep­ti. Kai ku­riuos žais­lus ski­riu spe­cia­liai jai – tuo­met jau žai­džia su jais kaip tik no­ri.

– Ga­na anks­ti, 23-ejų, ta­po­te Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­re. Kiek svar­bus Jums šis ti­tu­las?

– Tau­to­dai­lė ly­di ma­ne vi­są gy­ve­ni­mą – abu tė­vai ir mo­čiu­tė jau dau­gy­bę me­tų yra tau­to­dai­li­nin­kai, tai­gi įsto­ti į šią są­jun­gą ir tap­ti jos da­li­mi bu­vo la­bai sma­gu, taip tę­siu šei­mos tra­di­ci­jas.

Tra­di­ci­nių ama­tų puo­se­lė­ji­mas, sklai­da, ma­no nuo­mo­ne, yra la­bai svar­bu ne tik pa­tiems ama­ti­nin­kams, ta­čiau ir ap­skri­tai mū­sų tau­tai. Sa­vo au­ten­tiš­kais ama­tais ga­li­me di­džiuo­tis ir taip de­monst­ruo­ti mū­sų tau­tos iš­skir­ti­nu­mą ir uni­ka­lu­mą ki­tų tau­tų fo­ne.

– Me­da­lis Jū­sų šir­džiai – kas tai bū­tų?

– So­cia­li­niai tin­klai lei­džia pa­ste­bė­ti, kaip ma­no žais­lai at­gy­ja įvai­riau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se. Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas man, kaip žais­lų kū­rė­jai, yra pa­ma­ty­ti, kad, įsi­gi­ję ma­no pa­ra­šy­tas nė­ri­mo sche­mas, žmo­nės su­ge­ba nu­si­ner­ti ne­pa­pras­to gro­žio žais­lus.

Kar­tais pa­ma­tau žais­lų, ku­rie man gra­žes­ni už ma­no su­kur­tus ori­gi­na­lus. O kar­tais žmo­nės įke­lia nuo­trau­kų, ku­rio­se kū­di­kė­liai mie­ga ap­si­ka­bi­nę ma­no kur­tus mig­du­kus ar­ba žai­džia su ma­no su­kur­tais barš­ku­čiais. Tai yra tie­siog nuo­sta­bu ir kas­kart pri­ver­čia ma­no šir­dį džiaug­tis.

– Mū­sų mies­te, o ir vi­so­je ša­ly­je rank­dar­biau­jan­čių daug. Vie­nų dar­bai, kaip ir Jū­sų žais­lai, tie­siog pri­ra­ki­na akis es­te­ti­ka, iš­skir­ti­nu­mu, kruopš­čiu at­li­ki­mu, pro ki­tų mu­gė­se iš­dės­ty­tus dar­bus tie­siog sku­bi pra­bėg­ti, nes kū­ri­niai ne­iš­baig­ti, kaip dzū­kai sa­ko, at­lik­ti ša­kar-ma­kar prin­ci­pu. Ko­kia bū­tų Jū­sų fi­lo­so­fi­ja šiuo klau­si­mu?

– Ma­no stan­dar­tai es­te­ti­kos ir kruopš­tu­mo klau­si­mu yra ne­pa­pras­tai di­de­li. Itin kri­tiš­kai žiū­riu tiek į sa­vo, tiek į ki­tų meist­rų at­lik­tus dar­bus. Daž­nai ne­gai­liu kri­ti­kos ir sa­vo tė­čiui.

Var­gu ar ma­no ko­lek­ci­jo­je yra žais­lų, prie ku­rių aš ne­ga­lė­čiau pri­si­ka­bin­ti, vi­suo­met at­ro­do, kad kaž­ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti ge­riau. Yra nuo­sta­bių meist­rų, prieš ku­riuos no­ri­si lenk­ti gal­vą dėl jų pre­ci­ziš­ku­mo, ge­nia­lių idė­jų iš­baig­tu­mo ir su­kur­tos es­te­ti­kos, ta­čiau to­kių nė­ra daug. Bū­na ne­pa­pras­tai džiu­gu mu­gė­se at­ras­ti kaž­ką nau­jo, kas pri­kaus­to akis ir pri­ver­čia ža­vė­tis.

– Ap­skri­tai, ar žmo­nes, ku­rie ne­ku­ria, do­mi­na rank­dar­biai?

– Ma­nau, yra vi­so­kių. Ta­čiau ran­kų dar­bo ga­mi­nius at­ran­da vis dau­giau žmo­nių. Šiais lai­kais, kai leng­vai ga­li­ma nu­si­pirk­ti bet ką, žmo­nės daž­nai ieš­ko kaž­ko iš­skir­ti­nio, ne­ma­ty­to sa­vo in­ter­je­rui, bui­čiai ar do­va­noms. Ran­kų dar­bo ga­mi­niai ne­re­tai iš­si­ski­ria ir ge­res­ne ko­ky­be už ma­siš­kai ga­mi­na­mus daik­tus, tai­gi at­ran­da sa­vo ger­bė­jus.

– Au­go­te kū­ry­bin­gų žmo­nių ap­sup­ty­je. Ir pa­ti esa­te sa­kiu­si, kad vai­kys­tė­je tu­rė­jo­te vi­siš­ką kū­ry­bi­nę lais­vę bei šei­mos pa­lai­ky­mą. Ko­kiais kū­ry­bi­niais ieš­ko­ji­mų ke­liais te­ko pa­brai­džio­ti?

– Esu iš­ban­džiu­si ai­bę įvai­riau­sių me­nų ir ama­tų. Vai­kys­tė­je lan­kiau Mu­zi­kos mo­kyk­lą, vė­liau mo­kiau­si dai­lės. Ama­tų sto­vyk­lo­se iš­ban­džiau tur­būt vi­sus ama­tus, ku­riuos tik bu­vo ga­li­ma – lip­dy­mą, žie­di­mą, py­ni­mą, ju­ve­ly­ri­ką, juos­tų au­di­mą, šiau­di­nių so­dų ri­ši­mą…

Mė­gau siu­vi­nė­ti kry­že­liu, vel­ti vil­ną, ga­min­ti pa­puo­ša­lus, siū­ti dra­bu­žius. Kai ku­rio­mis veik­lo­mis už­si­im­da­vau il­gai, ki­tos vi­sai ne­pri­lip­da­vo, ta­čiau bu­vo nuo­sta­bu tu­rė­ti ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti vis­ką, kas su­do­min­da­vo.

– Jei taip at­si­tik­tų, kad tek­tų pa­si­rink­ti vie­ną vie­nin­te­lę veik­lą, kas tai bū­tų?

– Vie­na­reikš­miš­kai žais­lų kū­ri­mas. Šiuo me­tu tai yra ma­no ho­bis, dar­bas ir pa­grin­di­nis pa­ja­mų šal­ti­nis. Jo­kia ki­ta veik­la ne­džiu­gi­no ir ne­da­vė to­kios kū­ry­bi­nės lais­vės kiek ši, tad esu la­bai lai­min­ga, kad ją at­ra­dau.

– O Jū­sų vy­ras, jis – iš me­no pa­sau­lio?

– Ma­no vy­ras iš in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų pa­sau­lio, ta­čiau me­nas jam pa­tin­ka. Džiau­gia­si me­no kū­ri­niais, ku­rie at­si­ran­da mū­sų na­muo­se, bei vi­suo­met pa­lai­ko ma­no kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus.

– Kiek­vie­nam me­ni­nin­kui kur­ti rei­kia skir­tin­gos ap­lin­kos, są­ly­gų. Pa­vyz­džiui, ma­no ke­ly­je bu­vo toks ko­le­ga, ku­ris pui­kiau­sias pub­li­ka­ci­jas ra­šė… pa­si­rė­męs ant pa­lan­gės. Ko­kios ap­lin­kos Jums rei­kia ku­riant?

– Ap­lin­ka man nė­ra la­bai svar­bi. Įsi­ren­giau na­muo­se pa­to­gią ir jau­kią dar­bo vie­tą, ku­rio­je sma­gu kur­ti, ta­čiau, ma­nau, kad ga­lė­čiau tai da­ry­ti bet kur. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio man rei­kia, yra vie­nat­vė. Vie­nat­vė­je gims­ta pa­čios gra­žiau­sios min­tys.

– Vis dar pa­tin­ka gy­ven­ti Aly­tu­je?

– Taip. Abu su vy­ru su­tin­ka­me, kad grįž­ti gy­ven­ti į Aly­tų bu­vo pats ge­riau­sias mū­sų spren­di­mas. My­liu šį mies­tą, šią ra­my­bę, kom­for­tą ir ga­li­my­bę gy­ve­ni ne­sku­bant.

– Vie­no­je šei­my­ni­nė­je pa­ro­do­je esa­te sa­kiu­si: „Kas tin­ka man, pa­sa­ko šir­dis, to­dėl vi­sa­da sten­giuo­si gir­dė­ti ją pa­sau­lio triukš­me.“ Ką da­bar ji Jums sa­ko?

– Kad šis lai­ko­tar­pis, kai ga­liu kur­ti, my­lė­ti, bū­ti su sa­vo šei­ma ir ne­au­ko­ti sa­vęs ne­my­li­mai veik­lai, yra nuo­sta­bus ir kad rei­kia bran­gin­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką. Tą ir sten­giuo­si da­ry­ti.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.