Pa­sau­lio triukš­me Ban­ga Vai­ce­kaus­kie­nė gir­di šir­dį sa­kant, kad šis lai­ko­tar­pis, kai ga­li kur­ti, my­lė­ti, bū­ti su sa­vo šei­ma ir ne­au­ko­ti sa­vęs ne­my­li­mai veik­lai, yra nuo­sta­bus

– To­kia pir­ma min­tis, jei jau Lam­pic­kų šei­mos mo­te­ris, tai – mar­gu­čiai. Bet to­kios veik­los ne tiek daug Jū­sų kas­die­ny­bė­je. Šiuo me­tu į ko­kią kū­ry­bą esa­te įni­ku­si?

– Mar­gu­čius mar­gi­nu pe­ri­odiš­kai – prieš Ve­ly­kas ar­ba tuo­met, kai rei­kia pa­si­ruoš­ti pa­ro­doms, ta­čiau ne­da­rau to daž­nai. Šiuo me­tu di­dži­ą­ją sa­vo lai­ko da­lį ski­riu ner­tų žais­liu­kų kū­ri­mui, nė­ri­mo sche­mų ra­šy­mui.

– Uni­ka­lūs, žais­min­gi, es­te­tiš­ki žais­lai – nau­jas po­sū­kis. Tur­būt kiek­vie­nas Jū­sų žais­las tu­ri ir sa­vo is­to­ri­ją?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad ši veik­la yra nau­ja. Žais­liu­kus pra­dė­jau ner­ti maž­daug prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Pra­džio­je nė­riau pa­gal in­ter­ne­te ras­tas sche­mas, o prieš kiek dau­giau nei tre­jus me­tus pra­dė­jau kur­ti juos pa­ti.

Ma­no ku­ria­mi žais­lai pir­miau­sia bu­vo skir­ti duk­ry­tei, vė­liau nu­spren­džiau ra­šy­ti sche­mas ir da­lin­tis sa­vo kū­ry­ba su pa­sau­liu. Ne vi­si ma­no žais­lai tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, ta­čiau ne­ma­žai ir to­kių, ku­rie bu­vo įkvėp­ti kon­kre­čių au­gin­ti­nių, žmo­nių, si­tu­a­ci­jų. Bū­tent šie žais­lai tu­ri sa­vo at­si­ra­di­mo is­to­ri­jas.

– Kas pir­miau at­si­ran­da – įkvė­pi­mas ar idė­ja?

– Įkvė­pi­mas ir idė­jos vi­suo­met ei­na gre­ta. Vi­suo­met sa­kau, kad tu­riu smar­kiai per daug idė­jų ir per ma­žai lai­ko jas vi­sas įgy­ven­din­ti. Nie­kuo­met ne­bū­na sun­ku su­gal­vo­ti, ką pa­bai­gus žais­lą ner­ti to­liau, ta­čiau daž­nai bū­na sun­ku iš­si­rink­ti iš ke­lių va­rian­tų.

Kar­tais, pa­ma­čius ko­kį nors gy­vū­ną, jo iliust­ra­ci­ją, už­plūs­ta įkvė­pi­mas su­kur­ti ner­tą jo ver­si­ją, tuo­met pie­šiu es­ki­zus, gal­vo­ju, kaip gi­mu­sias idė­jas ga­li­ma bū­tų re­a­li­zuo­ti. Ta­čiau daž­niau­siai įkvė­pi­mas at­ei­na jau pra­dė­jus ner­ti, tuo­met at­si­ran­da idė­jos nau­joms for­moms, kon­struk­ci­joms ar po­zoms.

– Kas Jums bu­vo lė­lė vai­kys­tė­je?

– Pa­me­nu, tu­rė­jau ke­lias lė­les bar­bes, vi­sai pa­ti­ko. Ta­čiau ne tiek daug su jo­mis žais­da­vau. Bū­da­vo kur kas įdo­miau joms siū­ti dra­bu­žė­lius iš vi­so­kių au­di­nių li­ku­čių. Ap­skri­tai lė­lės ne­bu­vo ma­no žais­las. Daug la­biau my­lė­jau pliu­ši­nius žais­lus, tu­rė­jau jų vi­są kal­ną, ku­rį kas­kart su­so­din­da­vau ant lo­vos. Net ir pra­ėjus vai­kys­tei ši mei­lė nie­kur ne­din­go, tad da­bar mie­lai per­ku juos sa­vo duk­ry­tei.

– Ką Jū­sų žais­lai reiš­kia ki­tiems? Jū­sų duk­re­lė su jais pa­žai­džia?

– Ar­ti­mie­siems la­bai pa­tin­ka ma­no kur­ti žais­lai. Vi­suo­met su­kū­ru­si kaž­ką nau­jo at­ne­šu pa­ro­dy­ti tė­vams, mo­čiu­tei, siun­čiu nuo­trau­kas bro­lio šei­mai, drau­gams. Jau­čiu su­si­ža­vė­ji­mą ir di­džiu­lį pa­lai­ky­mą, taip pat daž­nai su­lau­kiu klau­si­mų, ką ne­riu šiuo me­tu.

Duk­ra Sau­lė ma­to vi­są kū­ri­mo pro­ce­są ir pa­pras­tai la­bai lau­kia, kol žais­las bus pa­baig­tas. La­bai džiau­gia­si jais, pa­žai­džia, ta­čiau ži­no, kad rei­kia elg­tis at­sar­giai, sau­go­ti, ne­su­tep­ti. Kai ku­riuos žais­lus ski­riu spe­cia­liai jai – tuo­met jau žai­džia su jais kaip tik no­ri.

– Ga­na anks­ti, 23-ejų, ta­po­te Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­re. Kiek svar­bus Jums šis ti­tu­las?

– Tau­to­dai­lė ly­di ma­ne vi­są gy­ve­ni­mą – abu tė­vai ir mo­čiu­tė jau dau­gy­bę me­tų yra tau­to­dai­li­nin­kai, tai­gi įsto­ti į šią są­jun­gą ir tap­ti jos da­li­mi bu­vo la­bai sma­gu, taip tę­siu šei­mos tra­di­ci­jas.

Tra­di­ci­nių ama­tų puo­se­lė­ji­mas, sklai­da, ma­no nuo­mo­ne, yra la­bai svar­bu ne tik pa­tiems ama­ti­nin­kams, ta­čiau ir ap­skri­tai mū­sų tau­tai. Sa­vo au­ten­tiš­kais ama­tais ga­li­me di­džiuo­tis ir taip de­monst­ruo­ti mū­sų tau­tos iš­skir­ti­nu­mą ir uni­ka­lu­mą ki­tų tau­tų fo­ne.

– Me­da­lis Jū­sų šir­džiai – kas tai bū­tų?

– So­cia­li­niai tin­klai lei­džia pa­ste­bė­ti, kaip ma­no žais­lai at­gy­ja įvai­riau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se. Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas man, kaip žais­lų kū­rė­jai, yra pa­ma­ty­ti, kad, įsi­gi­ję ma­no pa­ra­šy­tas nė­ri­mo sche­mas, žmo­nės su­ge­ba nu­si­ner­ti ne­pa­pras­to gro­žio žais­lus.

Kar­tais pa­ma­tau žais­lų, ku­rie man gra­žes­ni už ma­no su­kur­tus ori­gi­na­lus. O kar­tais žmo­nės įke­lia nuo­trau­kų, ku­rio­se kū­di­kė­liai mie­ga ap­si­ka­bi­nę ma­no kur­tus mig­du­kus ar­ba žai­džia su ma­no su­kur­tais barš­ku­čiais. Tai yra tie­siog nuo­sta­bu ir kas­kart pri­ver­čia ma­no šir­dį džiaug­tis.

– Mū­sų mies­te, o ir vi­so­je ša­ly­je rank­dar­biau­jan­čių daug. Vie­nų dar­bai, kaip ir Jū­sų žais­lai, tie­siog pri­ra­ki­na akis es­te­ti­ka, iš­skir­ti­nu­mu, kruopš­čiu at­li­ki­mu, pro ki­tų mu­gė­se iš­dės­ty­tus dar­bus tie­siog sku­bi pra­bėg­ti, nes kū­ri­niai ne­iš­baig­ti, kaip dzū­kai sa­ko, at­lik­ti ša­kar-ma­kar prin­ci­pu. Ko­kia bū­tų Jū­sų fi­lo­so­fi­ja šiuo klau­si­mu?

– Ma­no stan­dar­tai es­te­ti­kos ir kruopš­tu­mo klau­si­mu yra ne­pa­pras­tai di­de­li. Itin kri­tiš­kai žiū­riu tiek į sa­vo, tiek į ki­tų meist­rų at­lik­tus dar­bus. Daž­nai ne­gai­liu kri­ti­kos ir sa­vo tė­čiui.

Var­gu ar ma­no ko­lek­ci­jo­je yra žais­lų, prie ku­rių aš ne­ga­lė­čiau pri­si­ka­bin­ti, vi­suo­met at­ro­do, kad kaž­ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti ge­riau. Yra nuo­sta­bių meist­rų, prieš ku­riuos no­ri­si lenk­ti gal­vą dėl jų pre­ci­ziš­ku­mo, ge­nia­lių idė­jų iš­baig­tu­mo ir su­kur­tos es­te­ti­kos, ta­čiau to­kių nė­ra daug. Bū­na ne­pa­pras­tai džiu­gu mu­gė­se at­ras­ti kaž­ką nau­jo, kas pri­kaus­to akis ir pri­ver­čia ža­vė­tis.

– Ap­skri­tai, ar žmo­nes, ku­rie ne­ku­ria, do­mi­na rank­dar­biai?

– Ma­nau, yra vi­so­kių. Ta­čiau ran­kų dar­bo ga­mi­nius at­ran­da vis dau­giau žmo­nių. Šiais lai­kais, kai leng­vai ga­li­ma nu­si­pirk­ti bet ką, žmo­nės daž­nai ieš­ko kaž­ko iš­skir­ti­nio, ne­ma­ty­to sa­vo in­ter­je­rui, bui­čiai ar do­va­noms. Ran­kų dar­bo ga­mi­niai ne­re­tai iš­si­ski­ria ir ge­res­ne ko­ky­be už ma­siš­kai ga­mi­na­mus daik­tus, tai­gi at­ran­da sa­vo ger­bė­jus.

– Au­go­te kū­ry­bin­gų žmo­nių ap­sup­ty­je. Ir pa­ti esa­te sa­kiu­si, kad vai­kys­tė­je tu­rė­jo­te vi­siš­ką kū­ry­bi­nę lais­vę bei šei­mos pa­lai­ky­mą. Ko­kiais kū­ry­bi­niais ieš­ko­ji­mų ke­liais te­ko pa­brai­džio­ti?

– Esu iš­ban­džiu­si ai­bę įvai­riau­sių me­nų ir ama­tų. Vai­kys­tė­je lan­kiau Mu­zi­kos mo­kyk­lą, vė­liau mo­kiau­si dai­lės. Ama­tų sto­vyk­lo­se iš­ban­džiau tur­būt vi­sus ama­tus, ku­riuos tik bu­vo ga­li­ma – lip­dy­mą, žie­di­mą, py­ni­mą, ju­ve­ly­ri­ką, juos­tų au­di­mą, šiau­di­nių so­dų ri­ši­mą…

Mė­gau siu­vi­nė­ti kry­že­liu, vel­ti vil­ną, ga­min­ti pa­puo­ša­lus, siū­ti dra­bu­žius. Kai ku­rio­mis veik­lo­mis už­si­im­da­vau il­gai, ki­tos vi­sai ne­pri­lip­da­vo, ta­čiau bu­vo nuo­sta­bu tu­rė­ti ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti vis­ką, kas su­do­min­da­vo.

– Jei taip at­si­tik­tų, kad tek­tų pa­si­rink­ti vie­ną vie­nin­te­lę veik­lą, kas tai bū­tų?

– Vie­na­reikš­miš­kai žais­lų kū­ri­mas. Šiuo me­tu tai yra ma­no ho­bis, dar­bas ir pa­grin­di­nis pa­ja­mų šal­ti­nis. Jo­kia ki­ta veik­la ne­džiu­gi­no ir ne­da­vė to­kios kū­ry­bi­nės lais­vės kiek ši, tad esu la­bai lai­min­ga, kad ją at­ra­dau.

– O Jū­sų vy­ras, jis – iš me­no pa­sau­lio?

– Ma­no vy­ras iš in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų pa­sau­lio, ta­čiau me­nas jam pa­tin­ka. Džiau­gia­si me­no kū­ri­niais, ku­rie at­si­ran­da mū­sų na­muo­se, bei vi­suo­met pa­lai­ko ma­no kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus.

– Kiek­vie­nam me­ni­nin­kui kur­ti rei­kia skir­tin­gos ap­lin­kos, są­ly­gų. Pa­vyz­džiui, ma­no ke­ly­je bu­vo toks ko­le­ga, ku­ris pui­kiau­sias pub­li­ka­ci­jas ra­šė… pa­si­rė­męs ant pa­lan­gės. Ko­kios ap­lin­kos Jums rei­kia ku­riant?

– Ap­lin­ka man nė­ra la­bai svar­bi. Įsi­ren­giau na­muo­se pa­to­gią ir jau­kią dar­bo vie­tą, ku­rio­je sma­gu kur­ti, ta­čiau, ma­nau, kad ga­lė­čiau tai da­ry­ti bet kur. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio man rei­kia, yra vie­nat­vė. Vie­nat­vė­je gims­ta pa­čios gra­žiau­sios min­tys.

– Vis dar pa­tin­ka gy­ven­ti Aly­tu­je?

– Taip. Abu su vy­ru su­tin­ka­me, kad grįž­ti gy­ven­ti į Aly­tų bu­vo pats ge­riau­sias mū­sų spren­di­mas. My­liu šį mies­tą, šią ra­my­bę, kom­for­tą ir ga­li­my­bę gy­ve­ni ne­sku­bant.

– Vie­no­je šei­my­ni­nė­je pa­ro­do­je esa­te sa­kiu­si: „Kas tin­ka man, pa­sa­ko šir­dis, to­dėl vi­sa­da sten­giuo­si gir­dė­ti ją pa­sau­lio triukš­me.“ Ką da­bar ji Jums sa­ko?

– Kad šis lai­ko­tar­pis, kai ga­liu kur­ti, my­lė­ti, bū­ti su sa­vo šei­ma ir ne­au­ko­ti sa­vęs ne­my­li­mai veik­lai, yra nuo­sta­bus ir kad rei­kia bran­gin­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką. Tą ir sten­giuo­si da­ry­ti.