Pa­sau­lio kur­čių­jų krep­ši­nio čem­pio­nas, di­plo­muo­tas spor­to spe­cia­lis­tas Lu­kas Lau­ri­nai­tis: „Esu da­lis vi­suo­me­nės, ku­ri „jaut­ri” ap­lin­kai, bet la­bai drau­giš­ka ap­lin­ki­niams”

2019 Rugpjūtis 20
nuotrauka
Olimpinis ir pasaulio vyrų kurčiųjų krepšinio čempionas bei diplomuotas kūno kultūros ir sporto specialistas Lukas Laurinaitis: „Sugrįžau į Alytų su tikslu, kad kuo daugiau jaunuolių, turinčių klausos negalią, įtraukčiau į sportinę veiklą, kurioje jie ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai taptų stipresni, jaustųsi visaverčiai ir lygiateisiai.“
„Ne­gir­din­čiam žmo­gui rei­kia įteig­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, sa­vo ga­li­my­bė­mis, iš­ug­dy­ti sa­va­ran­kiš­ku­mą, kad jis pats mo­kė­tų spręs­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pro­ble­mas, ne­lauk­tų nuo­la­ti­nių pa­ty­ri­mų, pa­gal­bos iš ki­tur. Rei­kia ne mas­kuo­ti ir slėp­ti, o drą­siai pri­pa­žin­ti sa­vo ne­ga­lią ir mak­si­ma­liai iš­nau­do­ti li­ku­sias ga­li­my­bes, ku­rios yra tik­rai ne­ri­bo­tos“, – to­kia bū­tų trum­pai iš­sa­ky­ta jau­no aly­tiš­kio Lu­ko Lau­ri­nai­čio su­ma­ny­mo es­mė. Kad pa­siek­tų tai, ką šian­dien Lu­kas tu­ri ir ga­li per­duo­ti ki­tiems, jam te­ko daug ir kan­triai dirb­ti. Koks bu­vo tas ke­lias? L.Lau­ri­nai­tį kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

Pir­miau­sia no­rė­tu­me ta­ve pa­svei­kin­ti su Lie­tu­vai Pa­sau­lio kur­čių­jų vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­te pel­ny­tu si­dab­ro me­da­liu. Kai, re­gis, 2017 me­tais olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se Tur­ki­jo­je iš­ko­vo­jo­te auk­są, fan­fa­ros gau­dė ir Aly­tu­je. Na, gal per gar­siai pa­sa­kiau, bet Se­na­mies­čio skve­re­ly­je bu­vo­te su­tik­ti ga­na pa­ki­liai. Be ar­ti­mų­jų džiaugs­mo, šį kar­tą daug svei­kin­to­jų bu­vo?

De­ja, bet si­dab­ri­niu lai­mė­ji­mu džiau­gė­si tik šei­mos na­riai, gi­mi­nės ir drau­gai, iš ku­rių dau­gu­ma ste­bė­jo pus­fi­na­lio ir fi­na­lo var­žy­bas tie­sio­giai Liub­li­ne, puoš­da­mi Lie­tu­vos tri­spal­vė­mis spor­to are­ną.

Di­dis jaus­mas, kai tu už Lie­tu­vą žai­di, o Lie­tu­va „plaz­de­na“ gau­siai sir­ga­lių ran­ko­se, spor­to  are­no­je. Di­de­lis nu­si­len­ki­mas ir pa­dė­ka Jiems!

Kas kiek me­tų vyks­ta to­kie čem­pio­na­tai? Ten­ka da­ry­ti iš­va­dą, kad ame­ri­kie­čiai rim­čiau­si Lie­tu­vos ko­man­dos prie­ši­nin­kai, is­to­ri­ja liu­di­ja, kad ne vie­ną kar­tą tarp šių ko­man­dų vyks­ta at­sa­kin­giau­sia dvi­ko­va?

Kur­čių­jų vy­rų krep­ši­nio pa­sau­lio čem­pio­na­tai, kaip ir olim­pi­nės žai­dy­nės, vyks­ta kas ket­ve­ri me­tai. Re­mian­tis var­žy­bų re­zul­ta­tų sta­tis­ti­ka, lai­ko­tar­py­je nuo 1993-ių­jų iki 2019 me­tų  olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se Ame­ri­kos rink­ti­nė  yra lai­mė­ju­si  5  auk­so me­da­lius, o Lie­tu­va – 2 kar­tus.

Pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se 2007–2019 me­tais Lie­tu­va auk­so me­da­liais puo­šė­si 3 kar­tus, o Ame­ri­ka tik kar­tą (2019 me­tais).

Va­di­na­si, ga­li­me teig­ti, kad ame­ri­kie­čiai yra pa­grin­di­niai ir stip­rūs var­žo­vai, ta­čiau nė­ra ne­nu­ga­li­mie­ji.

Jei ne­klys­tu, jau pen­ke­rius me­tus at­sto­vau­ji Lie­tu­vos rink­ti­nei. Koks tas per­ga­lės sko­nis?

Nuo 2015 me­tų esu ofi­cia­lus Lie­tu­vos kur­čių­jų vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės na­rys. Var­žy­bi­nės ko­vos ne­bū­na leng­vos, į aikš­te­lę ei­na­me ne pa­si­žais­ti, o lai­mė­ti, to­dėl per­ga­lės trium­fas, lai­mės eu­fo­ri­ja  – yra ne­įkai­no­ja­mi ir ne­pa­mirš­ta­mi.

Ar daž­nai esa­te kvie­čia­mi į jau­ni­mo įstai­gas mo­ty­vuo­ti jau­nuo­lių ak­ty­viai, pra­smin­gai gy­ven­ti?

Ne­su kvie­čia­mas, ta­čiau mie­lai pa­si­da­ly­čiau sa­vo gy­ve­ni­miš­ka ir spor­to pa­tir­ti­mi. Stu­di­jų prak­ti­kos me­tu te­ko dirb­ti su ne­pri­gir­din­čiais ir ne­gir­din­čias mo­ki­niais, or­ga­ni­zuo­ti ir ves­ti fi­zi­nio ug­dy­mo pa­mo­kas, su­teik­ti in­for­ma­ci­jos apie spor­ti­nin­ko kar­je­rą, ak­ty­vų lais­va­lai­kio pra­lei­di­mą, spor­tuo­jant krep­ši­nį.

Ug­dy­mo įstai­gos va­do­vė mi­nė­jo, kad vai­kai bu­vo la­bai su­do­min­ti ma­no ves­to­mis pa­mo­ko­mis, pra­dė­jo stip­riai do­mė­tis už­kla­si­ne spor­ti­ne veik­la, o žais­ti krep­ši­nį no­rin­čių­jų – pa­dau­gė­jo.

Taip pat bu­vau pa­kvies­tas da­ly­vau­ti ir pa­si­da­ly­ti sa­vo spor­ti­ne pa­tir­ti­mi „One Te­am“ pro­jek­te, „Lie­tu­vos ry­to“ are­no­je. Šis pro­jek­tas bu­vo skir­tas jau­ni­mui, jo to­bu­lė­ji­mui.

Tik­rai ne­su aš kaž­koks did­vy­ris ar iš­skir­ti­nis pa­vyz­dys, toks kaip Nic­kas Vu­ji­ci­cius, ku­ris, ne­tu­rė­da­mas nei ran­kų, nei ko­jų, jau tris kar­tus ap­ke­lia­vo Že­mės ru­tu­lį, skai­ty­da­mas pa­skai­tas de­šim­tims tūks­tan­čių žmo­nių sta­dio­nuo­se ir are­no­se, mo­kyk­lo­se ir uni­ver­si­te­tuo­se, įkvėp­da­mas žmo­nes ne­pa­si­duo­ti, mo­ky­da­mas juos įveik­ti li­ki­mo siun­čia­mus iš­ban­dy­mus ir sun­ku­mus.

Ta­čiau, ma­nau, kad vi­sa­da ne­vė­lu to­kiam tap­ti, jei tik bus no­rin­čių­jų sek­ti ma­no pa­vyz­džiu ir bū­siu įdo­mus ki­tiems.

Tur­būt ge­rai ži­nai ir trau­mų sko­nį?

Taip, ši­to ne­iš­veng­si. Bu­vau trau­muo­tas ir aš, ta­čiau ai­ma­nuo­ti ne­mėgs­tu. To­kia jau ta spor­ti­nin­ko kas­die­ny­bė: pra­kai­tas, trau­mos ir ge­le­ži­nė va­lia, ne­tau­so­ti jė­gų, o vi­są sa­ve, ir dar dau­giau, ati­duo­ti spor­to aikš­te­lė­je.

 Ka­da su­si­do­mė­ji­mas krep­ši­niu gi­mė, kas pa­ma­tą tam su­ren­tė? Ar ap­si­spren­di­mą lė­mė tai, kad esi aukš­ta­ū­gis, 192 cm?

Ūgis ne­bu­vo pa­grin­di­nis ro­dik­lis, o su­si­do­mė­ji­mas krep­ši­niu at­si­ra­do jau vai­kys­tė­je, ste­bint krep­ši­nio var­žy­bas tie­sio­giai ar per TV. Krep­ši­nin­kai im­po­na­vo man kaip stip­rūs, ryž­tin­gi ir ne­nu­ga­li­mi.

Ir aš no­rė­jau bū­ti toks, to­dėl pra­dė­jau vis daž­niau žais­ti krep­ši­nį su drau­gais, lais­va­lai­kiu. Taip krep­ši­nis ta­po gy­ve­ni­mo bū­du ir sa­vi­re­a­li­za­ci­ja. No­rė­jo­si to­bu­lin­ti sa­vo krep­ši­nio žai­di­mą jau ne­be kie­me, o ko­man­do­je su ki­tais krep­ši­nio žai­dė­jais. Ta­čiau Aly­tu­je, pra­dė­jus lan­ky­ti krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes drau­ge su gir­din­čiais, te­ko iš­girs­ti skau­džią nau­jie­ną, kad dėl sa­vo klau­sos ne­ga­lios ne­ga­liu žais­ti kar­tu, esu ne­rei­ka­lin­gas.

La­bai skaus­min­ga bu­vo ši ži­nia man, bet no­ras siek­ti ir tap­ti krep­ši­nin­ku bu­vo daug di­des­nis. Kai no­ri – ran­di. Taip aš at­si­ra­dau kur­čių­jų vy­rų krep­ši­nio klu­bo „Ges­tas“ ko­man­do­je, o tre­ni­ruo­tes Vil­niu­je pra­dė­jau lan­ky­ti dar be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je. Po pa­mo­kų vyk­da­vau į Vil­nių au­to­bu­su.

Lu­kai, tu gi­mei Aly­tu­je, čia bai­gei Jot­vin­gių gim­na­zi­ją. Kaip gir­džiu, rim­tų krep­ši­nio tre­ni­ruo­čių sa­vo mies­te taip ir ne­pa­ty­rei. Ko­dėl tre­ne­riai ma­no, kad ga­būs tik jo­kių svei­ka­tos pro­ble­mų ne­tu­rin­tys jau­nuo­liai?

Taip, gi­miau ir už­au­gau Aly­tu­je, čia ir Jot­vin­gių gim­na­zi­ją bai­giau, kai dau­ge­lis klau­sos ne­ga­lią tu­rin­čių­jų mo­kė­si kur­čių­jų ir ne­pri­gir­din­čių­jų in­ter­na­tuo­se ar bu­vo „izo­liuo­ti“ na­muo­se.

Tė­vų dė­ka bu­vau vi­siš­kai in­teg­ruo­tas į svei­kų­jų vi­suo­me­nę. Ta­čiau krep­ši­nio mo­ky­tis Aly­tu­je ne­pa­vy­ko, tie­siog ne­pri­ėmė, dėl klau­sos ne­ga­lios, ne­si­gi­lin­da­mi į ma­no no­rą žais­ti, su­ge­bė­ji­mus ir ki­ta. Ko­dėl? Ne­ži­nau, gal­būt to­dėl, kad man rei­kė­jo skir­ti dau­giau lai­ko in­di­vi­du­a­liai ir lė­tai  pa­aiš­kin­ti, pa­kar­to­ti žo­džius ke­lis kar­tus, pa­ro­dy­ti, o gal­būt tie­siog ne­no­rė­jo.

 Ką ma­no ki­ti – ne man ko­men­tuo­ti, ma­no nuo­mo­ne, žmo­gaus ga­bu­mai ga­li bū­ti ne tik įgim­ti, bet ir iš­ug­do­mi, jei vai­kas no­rės, tiks­lin­gai sieks, ti­kės sa­vi­mi, o tre­ne­ris pa­ti­kės ir pri­ims jį to­kį, koks yra. To­dėl ne­rei­kė­tų skirs­ty­ti ir ma­ny­ti, kad tik svei­kie­ji ga­li bū­ti ga­būs.

Žai­di leng­vo­jo kraš­to puo­lė­jo po­zi­ci­jo­je. Ko­dėl pa­si­rin­kai bū­tent to­kią?

To­kio­je po­zi­ci­jo­je ga­liu sa­ve re­a­li­zuo­ti ge­riau­siai, pa­da­ry­ti vis­ką, ką mo­ku ge­riau­siai, kad pa­dė­čiau sa­vo ko­man­dai lai­mė­ti. Juk ko­man­dos stip­ry­bė yra žai­dė­jai, o kiek­vie­no žai­dė­jo stip­ry­bė – ko­man­da.

Ne­su krep­ši­nio sir­ga­lė, man ar­ti­mes­nis fut­bo­las, bet slo­vė­no Mi­ha Zu­pa­no žai­di­mu vi­sa­da gė­rė­jau­si. Jau­ti, kur link su­ku? Taip, jo nuo gi­mi­mo tu­ri­ma klau­sos ne­ga­lia tau pa­žįs­ta­ma. Jis, jei ne­klys­tu, at­sto­va­vo ir na­cio­na­li­nei svei­kų­jų krep­ši­nin­kų rink­ti­nei. Ko­kias pro­ble­mas rei­kė­tų įveik­ti, kad su gir­din­čiai­siais ga­lė­tų žais­ti jū­sų rink­ti­nės krep­ši­nin­kai?

Taip, slo­vė­nų krep­ši­nin­kas, pir­ma­sis klau­sos ne­ga­lią tu­rin­tis krep­ši­nin­kas, žai­dęs Eu­ro­ly­go­je. Ne­pai­sant to, jog vy­ras yra ne­gir­din­tis nuo pat gi­mi­mo, jis žai­džia kar­tu su gir­din­čiai­siais aukš­čiau­sio­je ly­go­je Eu­ro­po­je ir yra svei­kų­jų krep­ši­nin­kų rink­ti­nės na­rys.

De­ja, Lie­tu­vo­je to­kių pa­vyz­džių ne­tu­ri­me. Ko­dėl?! Tur­būt, pir­miau­sia, ša­lies krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos val­džios  rei­kė­tų pa­klaus­ti.

 Aš ma­nau, kad vi­sų pir­ma rei­kė­tų pra­dė­ti nuo to, jog kiek­vie­na­me mies­te­ly­je bū­tų su­da­ry­tos są­ly­gos ir ga­li­my­bes ak­ty­viai spor­tuo­ti ne tik svei­kiems, kad at­si­ras­tų spor­to tre­ne­rių, ku­rie su­ge­bė­tų, no­rė­tų, ne­bi­jo­tų su­jung­ti į ben­dras gru­pes vi­sų, no­rin­čių spor­tuo­ti, tuo­met klau­sos ne­ga­lią tu­rin­tys krep­ši­nin­kai bū­tų ruo­šia­mi jau nuo ma­žens ben­dro­se tre­ni­ruo­tė­se, tuo­met at­si­ras­tų re­a­li ga­li­my­bė to­bu­lė­ti ir tap­ti pro­fe­sio­na­liais rink­ti­nės žai­dė­jais.

 Gal­būt rei­kė­tų jau nuo ma­žens ug­dy­ti pa­gar­bų po­žiū­rį į „jaut­riuo­sius“. Pa­vyz­džiui, dau­gu­mo­je skan­di­na­vų ša­lių vi­si vai­kai jau nuo dar­že­lio mo­ko­mi ges­tų kal­bos, su­pa­žin­di­na­mi su ta kul­tū­ra. Mo­kyk­lo­se bū­na pa­mo­kos, uni­ver­si­te­tuo­se ga­li pa­si­rink­ti mo­ky­tis ges­tų kal­bą. Va čia yra ba­zė ir pa­gar­bus po­žiū­ris. Ta­da vi­suo­me­nė yra pa­si­ruo­šu­si.

 Kas tau krep­ši­nio pa­sau­ly­je yra sie­kia­my­bė?

Jei klau­sia­te apie as­me­ny­bę krep­ši­nio pa­sau­ly­je, tai Lie­tu­vo­je – mū­sų kur­čių­jų vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės ly­de­ris Ge­di­mi­nas Žu­kas, o ap­skri­tai tai LeB­ro­nas Ja­me­sas – JAV krep­ši­nin­kas.

Jei apie as­me­ni­nius sie­kius krep­ši­ny­je, jie bu­vo to­kie: kai pra­dė­jau žais­ti, sie­kiau bū­ti Lie­tu­vos kur­čių­jų vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė­je, nes tai kiek­vie­no krep­ši­nin­ko sie­kia­my­bė, at­sa­ko­my­bė ir gar­bė, tuo­met kar­tu su ko­man­da sie­kiau tap­ti pa­sau­lio čem­pio­nu, olim­pi­niu čem­pio­nu ir tai pa­vy­ko, da­bar sie­kiu  pa­tek­ti į ge­riau­sių­jų krep­ši­nin­kų TOP 5.

Ti­kiu, kad pa­vyks ir šią sva­jo­nę įgy­ven­din­ti. Tam ta­vy­je pa­ska­tos pa­kan­ka. At­si­da­vi­mas krep­ši­niui ne­su­truk­dė baig­ti ma­gist­ran­tū­ros moks­lų. Pa­pa­sa­kok apie stu­di­jas pla­čiau. Ar klau­sos pro­ble­mų tu­rin­tiems stu­den­tams dės­ty­to­jai ski­ria dau­giau dė­me­sio?

Spor­tas ir moks­las ėjo ly­gia­gre­čiai nuo 2013-ųjų, kai įsto­jau į LEU (Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas), ku­rį bai­giau 2017 me­tais, bu­vo su­teik­tas kū­no kul­tū­ros pe­da­go­gi­kos, spor­to ba­ka­lau­ro laips­nis ir  įgy­ta pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ja.

 Stu­di­jas spor­to sri­ty­je tę­siau to­liau, o šie­met bai­giau Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą, Švie­ti­mo aka­de­mi­ją, įgi­jau ug­dy­mo moks­lų ma­gist­ro laips­nį kū­no kul­tū­ros ir spor­to stu­di­jų pro­gra­mo­je. Stu­di­jų me­tu pa­si­žy­mė­jau kaip pa­žan­gus stu­den­tas. Mo­ky­tis sun­ku­mų ne­bu­vo. Dės­ty­to­jai iš­skir­ti­nių są­ly­gų ne­tai­kė, rei­ka­la­vo taip, kaip ir iš vi­sų ki­tų stu­den­tų.

 Dėl ne­pri­gir­dė­ji­mo di­des­nę da­lį in­for­ma­ci­jos rin­kau­si raš­tu, daug dir­bau sa­va­ran­kiš­kai, ko­mu­ni­kuo­da­mas su dės­ty­to­jais ir ben­dra­kur­siais elek­tro­ni­niu pa­štu. Vi­si ma­no stu­di­jų ke­ly­je su­tik­tie­ji bu­vo ge­ra­no­riš­ki ben­dra­vi­mui ir ben­dra­dar­bia­vi­mui, ži­no­ma, ini­cia­ty­va ir no­ras  mo­ky­tis bu­vo ma­no pa­ties.

 Kai ieš­kai ir no­ri, vi­sa­da ran­di, tuo­met vei­ki ir gau­ni re­zul­ta­tą, o jis ga­lu­ti­nis vi­sai ne­blo­gas – aka­de­mi­nis vi­dur­kis 9.

 Kur­čių­jų kal­ba – ges­tų kal­ba, ar vi­są in­for­ma­ci­ją ga­li­ma per­duo­ti ges­tais? Pats, kiek te­ko ben­drau­ti, pa­šne­ko­vus su­pran­ti ir be ges­tų kal­bos. Ver­tė­jų į ges­tų kal­bą mū­sų ša­ly­je pa­kan­ka?

Ges­tų kal­ba at­vaiz­duo­ja­ma žo­di­nė kal­ba, žy­mi­mos są­vo­kos. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau ges­tų kal­bos iš­mo­kau tik at­ėjęs žais­ti į kur­čių­jų krep­ši­nio klu­bą „Ges­tas“, iki tol ben­dra­vau tik žo­di­ne kal­ba, skai­ty­da­mas in­for­ma­ci­ją iš lū­pų ar klau­sy­da­mas. Mo­kė­jau tik ges­tų kal­bos abė­cė­lę. Šiuo me­tu su gir­din­čiais ben­drau­ju žo­di­ne kal­ba, su ne­gir­din­čiais – ges­tais.

Pats ver­tė­jo pa­slau­go­mis nau­do­jau­si tik JAV am­ba­sa­do­je, prieš iš­vyk­da­mas į Ame­ri­ką, stu­di­juo­jant, ki­tur – ban­dau pats su­si­kal­bė­ti.

Ar pa­kan­ka ver­tė­jų į ges­tų kal­bą?

Sta­tis­ti­kos duo­me­nis, šiuo me­tu kur­čių­jų Lie­tu­vo­je yra apie 6 tūkst., ne­pri­gir­din­čių­jų apie 40 tūkst., o pro­fe­sio­na­lių ges­tų kal­bos ver­tė­jų tik 115. Ta­čiau ver­tė­jų skai­čius pri­klau­so nuo vals­ty­bės fi­nan­sa­vi­mo, kiek ji ga­li skir­ti lė­šų ir su­kur­ti to­kiems spe­cia­lis­tams dar­bo vie­tų. Ver­tė­jo pa­slau­gų reik­tų ir po­li­kli­ni­ko­se, ir li­go­ni­nė­se, ir teis­muo­se, ir švie­ti­mo įstai­go­se, ir vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se. Krū­vis – ne­pa­pras­tai di­de­lis, tu­rint ome­ny ges­tų kal­bos ver­tė­jų skai­čių, spe­cia­lis­tai ne­tu­ri ga­li­my­bės spe­cia­li­zuo­tis, o juk vie­nas žmo­gus iš­ma­ny­ti vi­sų sri­čių ter­mi­nų tie­siog ne­pa­jė­gus.

Ar Aly­tu­je yra daug vie­tų, kur ir apie kur­čiuo­sius, ne­pri­gir­din­čiuo­sius pa­gal­vo­ta?

De­ja, at­ski­rų vie­tų ar už­si­ė­mi­mų klau­sos ne­ga­lią tu­rin­čiam jau­ni­mui, in­di­vi­du­a­liai ar gru­pi­nei  už­im­tu­mo veik­lai nė­ra, o ben­dro­se tre­ni­ruo­tė­se/už­si­ė­mi­muo­se da­ly­vau­ti gal­būt ne kiek­vie­nas, klau­sos ne­ga­lią tu­rin­tis, iš­drįs­ta: tie­siog bi­jo­si, ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, ne­si­jau­čia sau­gus, to­dėl daž­nai  ten­ki­na­si kas­die­ny­be na­muo­se. Aly­tu­je yra dvi or­ga­ni­za­ci­jos: Lie­tu­vos kur­čių­jų drau­gi­jos Vil­niaus te­ri­to­ri­nės val­dy­bos Aly­taus pir­mi­nė or­ga­ni­za­ci­ja ir Aly­taus ne­pri­gir­din­čių­jų or­ga­ni­za­ci­ja „Gar­siai“, ta­čiau di­des­nę da­lį jų veik­los su­da­ro ne­pri­gir­din­čių­jų ir ne­gir­din­čių­jų pro­ble­mų spren­di­mas.

Tur­būt la­biau­siai nu­skriaus­ti klau­sos ne­ga­lią tu­rin­tys vai­kai?

Aly­tu­je vai­kams yra pa­gal­ba sur­do­pe­da­go­go, dir­ban­čio lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Pu­ti­nė­lis“, ku­ris  tei­kia spe­cia­li­ą­ją pe­da­go­gi­nę pa­gal­bą ir ko­rek­ci­ją su­tri­ku­sios klau­sos iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kams, gy­ve­nan­tiems Aly­taus mies­te ir Aly­taus ap­skri­ty­je, ir tei­kia pa­pil­do­mą spe­cia­li­ą­ją pe­da­go­gi­nę pa­gal­bą ir ko­rek­ci­ją su­tri­ku­sios klau­sos mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kams, be­si­mo­kan­tiems Aly­taus mies­to ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­lo­se vi­siš­kos in­teg­ra­ci­jos for­ma.

Ta­čiau vai­kų, tu­rin­čių klau­sos ne­ga­lią,  įtrau­ki­mo į ki­tas už­kla­si­nes ir spor­ti­nes veik­las ne­vyks­ta, nors no­rin­čių­jų, ma­nau, yra tik­rai.

Klau­sos ne­ga­lią tu­rin­čių ir ži­no­mų at­sto­vų kul­tū­ro­je, me­ne taip pat yra: di­zai­ne­ris Gied­rius Šar­kaus­kas, ki­taip dar va­di­na­mas Li­no ka­ra­liu­mi, ku­ris iš įvai­riau­sių li­no ga­ba­lė­lių ku­ria ap­ran­gą lyg me­no kū­ri­nį, ke­ra­mi­kas Ro­ber­tas Si­mai­tis – tau­to­dai­li­nin­kas, ku­rian­tis įvai­rių for­mų va­zas, skulp­to­rius Sta­sys Ka­ra­naus­kas, me­ni­nin­kas, pa­min­klams, dro­ži­niams nau­do­jan­tis me­dį, aiš­ku, ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti ir ne­gir­din­čios šo­kė­jos Lau­ros Va­ly­tės, ku­ri da­ly­va­vo LNK šo­kių pro­jek­te „Kvie­čiu šok­ti“, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti Vo­kie­ti­jo­je ir t. t.

Kal­bant apie kul­tū­rą ir so­cia­li­nę sri­tį, ži­no­me, kad Vy­riau­sy­bė tu­rė­tų ska­tin­ti ir rem­ti prie­mo­nes, ga­ran­tuo­jan­čias ne­įga­lie­siems ga­li­my­bę į spor­tą, po­il­sį, kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Te­at­rai, mu­zie­jai, ki­no sa­lės ir bib­lio­te­kos, jų pa­sta­tai bei įran­ga tu­rė­tų bū­ti pri­tai­ky­ti ne­įga­lie­siems. Vi­suo­me­ni­nės in­for­ma­ci­jos pro­gra­mos taip pat tu­rė­tų at­spin­dė­ti ne­įga­lių žmo­nių tei­ses, nuo­pel­nus bei po­rei­kius.

 Ne­įga­lių­jų as­me­nų są­ly­gų ge­ri­ni­mo stra­te­gi­ja tu­rė­tų ap­im­ti esa­mą svei­ka­tos ir švie­ti­mo sri­čių in­fra­struk­tū­rą bei eko­no­mi­nes ga­li­my­bes. Ta­čiau, vi­sa to yra mi­ni­ma­liai.

 Re­mian­tis sta­tis­ti­ka, klau­sos su­tri­ki­mai yra be­ne daž­niau­si. Ša­ly­je, kaip pats mi­nė­jo­te,  apie 6 tūks­tan­čiai kur­čių­jų ir apie 40 tūks­tan­čių ma­žes­nį ar di­des­nį klau­sos su­tri­ki­mą tu­rin­čių­jų. Ko­kie Aly­taus ap­skri­ties duo­me­nys – tiks­liai su­ži­no­ti ne­pa­vy­ko. Bet da­lis ne­ma­ža. Ži­nau, kad tu­ri rim­tų pla­nų šį tą dėl šio jau­ni­mo nu­veik­ti. Ir pa­tir­ties to­je veik­lo­je jau tu­ri. Ko­kie ta­vo su­ma­ny­mai? Tai kaž­kas nau­ja mū­sų mies­te, ap­skri­ty­je?

Esu pro­fe­sio­na­lus spor­ti­nin­kas, bai­gęs spor­to stu­di­jas Vil­niu­je, su­grįž­tu į Aly­tų pa­si­da­ly­ti sa­vo prak­ti­nė­mis ir te­ori­nė­mis ži­nio­mis, pra­dė­siu ves­ti gru­pi­nius spor­to už­si­ė­mi­mus, ban­dy­siu kuo dau­giau jau­nuo­lių, tu­rin­čių klau­sos ne­ga­lią, įtrauk­ti į spor­ti­nę veik­lą, ku­rio­je jie ne tik fi­ziš­kai, bet ir dva­siš­kai, psi­cho­lo­giš­kai taps stip­res­ni, ug­dys sa­vo as­me­ny­bę ben­drau­da­mi ir ben­dra­dar­biau­da­mi ko­man­do­je, ku­rio­je jau­sis ly­gia­tei­siai ir vi­sa­ver­čiai jos na­riai.

Juk spor­tas – re­li­gi­ja, ku­rio­je vi­si kal­ba ta pa­čia kal­ba. To­dėl vi­si no­rin­tys ga­lės at­ei­ti į šiuos už­si­ė­mi­mus, ga­lės ak­ty­viai pra­leis­ti lais­va­lai­kį jau­kio­je ap­lin­ko­je, ben­dra­min­čių kom­pa­ni­jo­je, spor­tuo­da­mi su ma­ni­mi. Aš, kaip ir Jie, esu da­lis vi­suo­me­nės, ku­ri „jaut­ri“ ap­lin­kai, bet la­bai drau­giš­ka ap­lin­ki­niams. Pri­si­junk ir Tu, spor­tuo­ki­me drau­ge!

 No­rin­tie­ji įsi­trauk­ti ko­kiu bū­du tu­rė­tų su­si­siek­ti?

Šiuo me­tu rei­kė­tų tie­siog su­si­siek­ti as­me­niš­kai te­le­fo­nu 8 624 68 441 (sms ži­nu­te) ar elek­tro­ni­niu pa­štu lau­ri­nai­tis­lu@gmail.com.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.