Pa­sau­li­nė ce­pe­li­nų die­na pa­gal Gy­tę

Gy­tė Au­gus­ti­nai­ty­tė. Aly­taus jau­ni­mo cen­tro jau­nų­jų žur­na­lis­tų kur­sų na­rė
Komentarai (0)
2019 Vasaris 1
Cepelinai
Gy­tės Au­gus­ti­nai­ty­tėS nuotr.
Pir­mas va­sa­rio sek­ma­die­nis yra šven­čia­mas kaip Pa­sau­li­nė ce­pe­li­nų die­na. Kiek juo­kin­ga šven­tė, at­ro­dy­tų, jog nė­ra kam skir­ti die­nų, tai jos pri­ski­ria­mos tie­siog mais­to pa­tie­ka­lui. Bet ši die­na yra gan svar­bi lie­tu­vių tau­tai, juk ce­pe­li­nai, ar­ba ki­taip – didž­ku­ku­liai, yra tra­di­ci­nis lie­tu­vių pa­tie­ka­las.

Šios die­nos pro­ga su­ma­niau pa­ti pir­mą kar­tą ga­min­ti ce­pe­li­nų, aiš­ku, su my­li­mos mo­čiu­tės ir ma­mos pa­gal­ba. Ga­mi­ni­mo pro­ce­se bu­vo vie­tų, ku­rių pa­kar­to­ti tik­rai ne­no­rė­čiau, bu­vo ir juo­ko, bu­vo ir ne­sėk­mių.

Iš­vi­rė­me bul­ves ir nu­lu­po­me ža­lias bul­ves. Ne­vir­tas bul­ves mo­čiu­tė su­try­nė kaž­ko­kiu apa­ra­tu, ne­ži­nau, nei kaip jis va­di­na­si, nei kaip jis vei­kia, tik ži­nau, kad la­bai gar­siai zvim­bia ir ūžia. Iš apa­ra­to iš­ėjo to­kia skys­ta ma­sė, ku­rią pas­kui nu­sun­kė­me per mar­lę ir li­ku­sią la­bai tirš­tą ma­sę su­dė­jo­me į du­be­nį.

Vir­tas bul­ves su­try­nė­me ir įdė­jo­me į tą pa­tį du­be­nį, ku­ria­me jau bu­vo ne­vir­tos bul­vės. Įbė­riau drus­kos ir bul­vių krak­mo­lo. Į vi­dų de­da­mą mė­sy­tę jau iš va­ka­ro bu­vo pa­ruo­šu­si mo­čiu­tė.

„Na, ką gi, at­ėjo me­tas min­ky­ti ku­ku­liu­kus“, – to­kia fra­ze pra­dė­jau ce­pe­li­nų for­ma­vi­mą. Pa­ė­miau ma­sės ga­ba­liu­ką, pra­dė­jau min­ky­ti, ma­ma net juo­kė­si, nes at­ro­džiau kaip ma­žas vai­kas, pir­mą kar­tą pa­ra­ga­vęs sal­dai­nio. Del­ne pa­da­riau plo­ną sie­ne­lę ir įdė­jau mė­sos.

Ir aš ne­bū­čiau Gy­tė, jei­gu ne­pa­da­ry­čiau kaž­ko, ko tik­rai ne­rei­kia da­ry­ti. Vie­na­me del­ne lai­ky­da­ma ma­sės iš­klo­ti­nę su įda­ru, ki­tu del­nu su ma­sės ru­tu­liu už­vo­žiau ant mė­sy­tės. Ir už­vo­žiau tik­ra ta žo­džio pras­me, net gar­sas toks keis­tas iš­ėjo.

Aiš­ku, vi­si iš ma­nęs juo­kė­si, bet ką jau pa­da­ry­si, Gy­tė yra Gy­tė. Vė­liau man ma­ma pa­ro­dė, kaip rei­kia iš tik­rų­jų da­ry­ti, ir ta­da pra­dė­jo sek­tis. Su­vo­lio­jo­me vi­sus ce­pe­li­nus ir jau bu­vo­me pa­si­ruo­šu­sios dė­ti į puo­dą, kai, žiū, van­duo dar net ne­už­kais­tas. Ma­ma pa­ma­čiu­si at­si­su­ko į ma­ne ir pa­sa­kė: „O ne tu tu­rė­jai už­kais­ti van­de­nį?“ At­sa­kiau, kad aš, ir ne­su­si­lai­kiu­si nu­si­juo­kiau…

Pa­da­žą da­riau kar­tu su ma­ma. Ji su­pjaus­tė šo­ni­nę, aš pa­kai­ti­nau kep­tu­vę ir pa­si­ruo­šiau įpil­ti grie­ti­nė­lės. Pa­da­žo ga­mi­ni­mas vy­ko sklan­džiai ir rim­tai. Na, ir vis­kas, ce­pe­li­nai iš­vir­ti, pa­da­žiu­kas pa­da­ry­tas. „Ska­naus, šei­my­na!“ – pa­sa­kiau, ir vi­si gar­džiai pa­pie­ta­vo­me.

Pa­tir­tis – ge­ras da­ly­kas bet ku­rios sri­ties: tiek moks­lo, tiek dar­bo, tiek mais­to ga­mi­ni­mo. Man ga­min­ti ce­pe­li­nus vi­sai pa­ti­ko, ne­skai­tant to, kad ne­už­kai­čiau van­dens ar kad ne­no­rė­jau sa­vo ran­ko­mis im­ti mė­sos… Bet svar­biau­sia, kad da­bar mo­ku pa­ga­min­ti ce­pe­li­nus ir kad ma­no šei­ma ska­niai pa­pie­ta­vo!

 

* * *

Ame­ri­kos lie­tu­vis Jo­nas Vai­čiū­nas 2014 m. va­sa­rį įgy­ven­di­no ini­cia­ty­vą vi­so­se pa­sau­lio ša­ly­se pra­dė­ti švęs­ti Pa­sau­lio ce­pe­li­nų die­ną (pir­ma­sis va­sa­rio sek­ma­die­nis). Šią die­ną vi­si ra­gi­na­mi kar­tu su šei­ma ga­min­ti ir ska­nau­ti ce­pe­li­nus.

Nors ce­pe­li­nų kil­mė ke­lia ne­ma­žai dis­ku­si­jų, vi­so pa­sau­lio lie­tu­viams didž­ku­ku­liai aso­ci­juo­ja­si su na­cio­na­li­ne lie­tu­vių vir­tu­ve.

Ce­pe­li­nai nuo se­no ga­mi­na­mi dve­jo­pi – iš vir­tų ir iš ža­lių bul­vių teš­los. XVI­II a. bul­vių pa­tie­ka­lų ty­ri­nė­to­jas An­toi­ne Au­gus­ti­nas Per­men­tie­ras sa­vo 1779 m. kny­go­je „Duo­nos ga­mi­ni­mo iš bul­vių bū­das“ pa­tei­kia įvai­rių bul­vių var­to­ji­mo bū­dų, tarp ku­rių ap­ra­šo­ma bul­vi­nės „duo­nos“ ga­my­ba. Anot jo, bul­vių teš­lą iš­ra­do ai­riai apie 1740 m., pri­tai­kę bul­ves vie­to­je ki­tų dar­žo­vių (ro­pių, mo­liū­gų), ku­rios, sie­kiant su­tau­py­ti grū­dų ir su­ma­žin­ti pa­tie­ka­lo kai­ną, bū­da­vo mai­šo­mos į duo­ną.

La­biau­siai ža­lių bul­vių teš­los ga­mi­niai pa­pli­to Šiau­rės Vo­kie­ti­jo­je.

Ce­pe­li­nai Lie­tu­vo­je at­si­ra­do prieš 100–150 me­tų. Ma­no­ma, kad Že­mai­ti­jo­je jie ga­lė­jo at­si­ras­ti iš vo­kiš­ko­sios Ma­žo­sios Lie­tu­vos, o ki­to­se Lie­tu­vos da­ly­se – per Lie­tu­vos žy­dus, tu­rė­ju­sius glau­džius ry­šius su Šiau­rės Vo­kie­ti­jos žy­dų ben­druo­me­nė­mis.

Pa­tie­ka­las to­kį pa­va­di­ni­mą ga­vo dėl pa­na­šu­mo į di­ri­žab­lį, ku­rį 1900 m. su­konst­ra­vo Fer­di­nan­das Ce­pe­li­nas. Da­bar jie be­veik ne­be­nau­do­ja­mi, ta­čiau iki XX a. šeš­to­jo de­šimt­me­čio tar­na­vo kaip trans­por­to prie­mo­nė ry­šių per­da­vi­mui, žval­gy­bai, mi­nų ir po­van­de­ni­nių lai­vų pa­ieš­kai.

 

Pub­li­ka­ci­ja pa­reng­ta Aly­taus jau­ni­mo cen­tro jau­nų­jų žur­na­lis­tų kur­sų mo­ki­niams ben­dra­dar­biau­jant su https://klausiavaikai. wordpress.com/2019/02/01/kaip-gyte-pirma-karta-cepelinus-vire/#more-751

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.